Ieškoti gilios meilės ir intymumo išraiškų, tokių kaip "noriu būti su tavimi ir kad tu būtum manyje", galima įvairiuose literatūros kūriniuose. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip ši tema atsispindi rusų literatūros klasiko Valerijaus Briusovo kūryboje, konkrečiai jo apysakoje „Paskutiniai moters dienoraščio puslapiai“.

Valerijus Briusovas
Valerijus Briusovas ir Jo Apysaka
Valerijus Briusovas (1873-1924) - rusų literatūros klasikas, vienas iš simbolizmo pradininkų, poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, kritikas bei istorikas. Jo apysaką „Paskutiniai moters dienoraščio puslapiai“ pirmą kartą atspausdino žurnalas „Русская мысль“ 1910 metų 12 numeryje. V. Apysaka sklidina švelnaus erotizmo („aistros religijos“ - taip vadina autorius), detektyvinių elementų, persunkta „akimirkos filosofijos“ (vėl V.
Aistros ir Intymumo Ieškojimas
Apysakoje gvildenama aistros ir intymumo tema, kurią galima interpretuoti kaip norą būti su kitu žmogumi ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei dvasiškai. Šis noras peržengia įprastus santykių rėmus ir siekia gilios vienybės.
Tokie žodžiai malonina kaip mėgstamos pūkuotos katės glaustymasis. Jis kalbėjo ilgai, aš ilgai klausiausi. Staiga prisiminiau, kad laikas važiuoti. Mano sieloje pasiliko kažkoks tamsus nesmagumo jausmas. Niekada nejutau šito, būdama neištikima gyvam. Kažin. Patinka jis tuo, ką pati sukūriau.
Aš jam - moters simbolis; aš jam - aistros įsikūnijimas. Meilę jis gali įsivaizduoti tik mano pavidalu. Vien mano prisiartinimas, mano kvepalų dvelktelėjimas jį apsvaigina. Kaipgi galėčiau Volodią kam nors atiduoti? Jame myliu pavojų. Mūsų meilė - ta „lemtinga dvikova“, apie kurią kalba Tiutčevas.
Modesto - mano meilės jam galimybę. Prieš pat laidotuves išsiaiškinome su Modestu. Jis nuolankiai prašė atleidimo už netinkamą elgesį žmogžudystės dieną ir prašė praleisti su juo visą šiandieną. Prasitarė turįs pasakyti man kai ką labai svarbaus ir nepajėgiąs to padaryti įprastomis aplinkybėmis. Kaip galėjau atsisakyti?
Žinau, kad iki manęs mylėjai daugelį ir kad aš buvau tau tiesiog naujas įdomus žaislas. (Norėjau paprieštarauti, bet Modestas ženklu parodė man, kad tylėčiau.) Bet aš tave myliu ne taip, o iš tikrųjų, aršia ir nežabota meile. Net jei mano jausmai laukiniai ir primityvūs, neatsisakysiu jų. Myliu tave, kaip myli paprastas žmogus, negudraudamas; kaip mylėjo ankstesniais laikais ir kaip myli dabar visur, išskyrus mūsų vadinamąją kultūringą visuomenę, kuri meile tik žaidžia. Absoliučiai naiviai noriu, kad priklausytum man visiškai, noriu turėti tavo atžvilgiu visas teises, kokias tik galima.
Modestas reikalavo atsakyti. Paprašiau kelių dienų, kad galėčiau apgalvoti atsakymą. Kur kas mielesnis, pagalvojau, šis švelnus berniukas, kuriam suteikia palaimą vienas mano bučinys ir kuris atiduoda save visą, nereikalaudamas nieko. Kam man Modestas, rimtai kalbantis apie tai, kad nužudys mane, jeigu galima taip lengvai, taip paprastai būti laimingai su Volodia!
Paaiškėjo, kad jis gavo anoniminį laišką, parašytą su gramatinėmis klaidomis (galbūt padarytomis tyčia?), kuriame pranešama, kad aš - Modesto meilužė. Po Modesto griežtumo taip norėjau vėl matyti laimingą Volodios veidą, išgirsti jo vaikiškas, susižavėjimo kupinas priesaikas, kad pasakiau visa tai, ko jis slapta iš manęs tikėjosi.
Suprantu, kad čia tau neįmanoma atvirai prisipažinti meilės man. Aš - dar vaikas, tave galėtų pasmerkti (šitą jis pasakė visiškai naiviai). Bet kur nors Italijoje, kur mūsų niekas nepažįsta, galėtume gyventi vienas dėl kito. Mūsų gyvenimas virstų įkūnyta pasaka. O, kvailas, kvailas! Jis labai mielas, kaip maža gyvenimo smulkmena, bet jeigu man vėl tektų praleisti dviese su juo keletą savaičių, sudžiūčiau iš ilgesio ir nuobodulio.

Aistros įsikūnijimas
Moterų Laiškai ir Troškimai
Laiškai, kuriuose moterys išreiškia savo jausmus ir troškimus, atskleidžia skirtingus meilės ir santykių aspektus. Vieni laiškuose ieško tikrosios meilės, kiti - ištikimybės ir supratimo.
Aš noriu tau pasekti pasaką... Kartą gyveno moteris. Ji buvo vardu Margarita. Galimas daiktas, ji buvo princesė, nes pasakose visos moterys būna princesės, kaip kad gyvenime, visos yra žmonės. Ji buvo princesė, nes meilė ant moters galvos uždeda neregimą karūną. Auksinė karūna šalta ir sunki, o meilės karūna suteikia akims spindesio, o žingsniams - lengvumo.
Dabar ji suaugusi moteris, už kelių metų svenčianti 30 m. sukaktį... Patyrusi vieną vienintelę meilę, TĄ tikrąją Meilę... Tikruosius jausmus, pažinusis žodį: "laiminga", "mylėti" ir.... "skausmas"... Tačiau tebegalvojanti, jog jis pas ją vis dar sugrįš... Jog judviejų keliams lemta susitikti... Kad ir kas būtų nutikę... Nedrąsiai laukianti prisiminimais, Šv.Valentinos dienos proga, staigmenos, taip, kaip tą pirmąjį kartą, kai iš nuostabos drebėjo širdis, rankos, kai iš džiaugsmo galėjo garsiai šaukti: MYLIU!!
Kartais pasvajoju, kaip gera būtų sutikti žmogų tokį kaip aš: ištikimą, mokantį mylėti, atleisti, pamiršti... Tokį realų, bet kartu tarsi svajonę, o gal pasakų princą? nepakartojamą ir tik skirtą man, man vienai. Žinau, skamba savanaudiškai, bet meilė iš dalies yra savanaudė. Ji kartais tiek daug prašo, o tiek mažai duoda, o kartais duoda, bet po to atima ir niekados negrąžina.
Visada galvoju apie tave, nes jau atsibodo tas laikas, kai esu viena... Rašau, nes tikiuosi, kad atsakysi į mano laišką... Nes be galo Tave myliu!!! Myliu, kai mane apkabini, kai mane bučiuoji, kai manimi rūpiniesi... Net kai pyksti Tave myliu :)
Tamsioje naktyje. Be mėnulio. Be žvaigždžių. Čia jų tiesiog nėra. Skausmas ir pesimizmas visada buvo mano įkvėpėjas. Ir dabar jaučiu, kad savo mūzą laikau savo delne. „Po nakties visada išaušta rytas", - šnabžda man brangus žmogus. Nėra ryto. Rytojus niekada neateis, nes aš nužudžiau saulę. Saulė mirė. Mirė ir mėnulis, nes jis tik paprasčiausias akmens luitas, atspindintis saulę. Aš užgesinau ir žvaigždes. Paskendau visiškoje tamsoje. Ačiū tau.
Noriu laikyti Tave už rankos, noriu tyliai tyliai priglusti, kad to net nepajustum. Noriu apkabinti ir klausytis, kaip plaka Tavo širdis. O žinai kas beprotiškiausia?...Neįsivaizduoju, nei kaip atrodai, nei kur esi. Tačiau tvirtai tikiu, jog siela Tave atpažins, nes jai nėra kliūčių, kurių ji negalėtų įveikti. Ji būtinai Tave ras, prižadu.
Širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu tau išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių... Tikriausiai taip niekada ir neatleisiu sau už tai, ką tau pasakiau... Tu teisus, kad aš galbūt negaliu suprasti, ką tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk, maldauju patikėk, visa savo esybe, kiekviena kūno dalele, noriu ištrinti iš kalendoriaus ...

Meilės ilgesys
Religinis Kontekstas ir Dievo Meilė
Kai kurie tekstai įtraukia religinį kontekstą, kalbėdami apie Dievo meilę ir troškimą būti su Dievu. Tai atspindi gilesnį dvasinį ryšį ir pasitikėjimą Dievu.
Noriu pasikalbėti su Tavim, mano Dieve. Bet apie ką kita kalbėtis, jei ne apie Tave Patį? Argi galėtų būti dar kas nors kita, kas nebūtų buvę Tavyje visą amžinybę, kam Tu nebūtum buvęs tėviškės namai ir giliausias paaiškinimas Tavo paties širdyje ir prote? Kita vertus, jei nors nedrąsiai ir neryžtingai bandyčiau kalbėtis su Tavim apie Tave patį. Tu vis vien girdėtum mane.
Mums realu, gana arti paliečiama yra tik tai, kas ribota ir apčiuopiama. Kodėl įdeginai manyje savo žymę krikšto metu? Kodėl įžiebei manyje tikėjimo liepsną, tą tamsią šviesą, išviliojančią mus iš mūsų šviesaus saugumo savose mažytėse lūšnelėse į Tavo naktį? Atleisk man, Viešpatie, kad drįstu teisti, bet pažvelki į didžiąją žmonių daugumą, ar ji dažnai pagalvoja apie Tave?
Viešpatie, jokie tyrinėjimai niekada nepasieks Tavo gelmių - Tu vis pasiliksi Nesuprantamasis. Kita vertus, jei nebūtum nesuprantamas, tai būtum mažesnis už mane, nes mano protas galėtų suvokti Tave ir įsisavinti. Tada Tu man priklausytum, ne aš Tau. Tai būtų tikras pragaras, jei aš priklausyčiau tik pats sau! Tai būtų pasmerktojo likimas. Bet ar gali būti, kad Tu būtum tikroji mano tėviškė?
Dažnai yra sunkūs Tavo įsakymai, nes jie užkrauna daryti priešingus mano paties polinkiams dalykus. Tačiau kai Tu man įsakai mylėti Tave, Tu įsakai tai, ko mano polinkiai niekad nedrįstų nė pasvajoti. Mylėti Tave - prisiartinti prie Tavęs be galo arti, mylėti patį Tavo gyvenimą. Kvieti mane pasinerti Tavyje, žinant, jog Tu priglausi mane prie savo širdies, kur galėsiu šnekučiuotis su Tavim, nesuvokiamoji mano gyvenimo paslaptie, kaip šnekučiuojasi besimylį artimieji. Tave rasti galiu tik mylėdamas.
Vertė J. 6 Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. 1 “Tenebūgštauja jūsų širdys! 2 Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. 6 Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. 7 Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. 9 Jėzus jam taria: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą!
4 Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? 10 Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. 37 Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane-nevertas manęs. 24 “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. 12 Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. 9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. 12 Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.
10 Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas. 22 Iš veido aš buvau nepažįstamas Judėjos bažnyčioms, kurios Kristuje. 9 Bet Viešpats man pasakė: “Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume”. 20 Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. 17 Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. 8 Meilė niekada nesibaigia. 8 Meilė niekada nesibaigia.
25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. 26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. 26 Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: “Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. 27 Jis pakilo ir iškeliavo. Ir štai važiuoja etiopas eunuchas, aukštas Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. 33 Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas.
32 Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. 11 ir tarė: “Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? 15 Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?” Jis atsakė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. 16 Ir antrą kartą Jėzus paklausė: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Tas atsiliepė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. 17 Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”.
4 Aš pašlovinau Tave žemėje. 6 Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. 9 Aš meldžiu už juos. 11 Aš jau nebe pasaulyje, bet jie dar pasaulyje. Aš einu pas Tave. 17 Pašventink juos savo tiesa! 21 kad jie visi būtų viena. 25 Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o Aš Tave pažinau. 5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.
31 Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. 20 mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. 2 Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. 3 Jo ženklai-didingi! Jo stebuklai-galingi! 7 Atėjo ženklų aiškintojai, žyniai, chaldėjai ir astrologai. 8 Pagaliau atėjo Danielius, kuris pagal mano dievo vardą vadinamas Beltšacaru, turįs šventųjų dievų dvasią.
5 Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. 1 Kas patikėjo mūsų skelbimu? 2 Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. 4 Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. 5 Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. 6 Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. 7 Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos.
18 Tada ateikite ir kartu pasvarstysime,-sako Viešpats.-Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna. 11 Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. 18 Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. 14 Dievas tarė Mozei: “AŠ ESU, KURIS ESU.

Dievo meilė
Vergijos Tema Harriet Beecher Stowe Romane „Dėdės Tomo Trobelė“
Šaltą vasario mėnesio pavakarę P. mieste, Kentukio valstijoje, ištaigingai įrengtoje svetainėje, gurkšnodami vyną, sėdėjo du džentelmenai. Bet tuos santykius gaubia kraupus šešėlis - įstatymo šešėlis. Ponas Šelbis buvo neblogas žmogus, geraširdis ir malonus, atlaidus namiškiams ir tarnams. Jo negrai negalėjo skųstis sunkiu gyvenimu. Bet, deja, pastaruoju metu, ėmęsis stambių spekuliacijų, jis turėjo daug nuostolių, o jo vekseliai pateko į Heilio rankas.
Bet Elizai atrodė, kad pirklys kalbėjo apie jos berniuką. Nejaugi ji būtų apsirikusi? - O ponia, ponia! - atsakė Eliza. - Šeimininkas svetainėje kalbasi su vergų pirkliu! - Ak, ponia! - Parduoti Harį? Tu pakvaišai! Juk žinai, kad šeimininkas niekad neturi jokių reikalų su Pietų krašto vergvaldžiais ir neketina parduoti nė vieno savo tarno, kol jie tinkamai elgiasi.
Na, kodėl tu, kvailute, pagalvojai, kad kas nors įsigeis pirkti tavo Harį? Negi tu, žąsele, manai, kad visam pasauliui jis toks mielas, kaip tau? Na, nusiramink ir užsek man suknelę. - Ne, ne, vaikeli! Kokia nesąmonė! Kam tu apie tai kalbi? Aš jau greičiau savo vaiką parduočiau. Iš tikrųjų, Eliza, tu per daug didžiuojiesi savo mažyliu. Ponia Šelbi buvo labai dorovinga.
Iš prigimties geraširdė ir kilni, kaip ir visos Kentukio moterys, ji, be to, buvo kupina krikščioniško gailestingumo ir turėjo tvirtus moralės principus, kurių stengėsi gyvenime laikytis. Ponas Šelbis, būdamas abejingas religijos klausimams, vis dėlto gerbė ir vertino žmonos pažiūrų tvirtumą ir net truputį jos bijojo. Jis nevaržė jos užmojų, leido jai rūpintis tarnais, guosti juos,...
Turbūt švelniausios vergijos formos yra Kentukio valstijoje. Tie, kuriems teko lankytis Kentukio sodybose ir matyti, kaip maloniai čia apsieinama su vergais, ir kaip nuoširdžiai kai kurie jų tarnauja savo šeimininkams, galėtų patikėti poetine legenda apie patriarchalinę gyvenimo santvarką ir panašiomis pasakomis.

Harriet Beecher Stowe
Išvados
Apibendrinant, frazė "noriu būti su tavimi ir kad tu būtum manyje" gali būti suprantama kaip gilus troškimas vienybei, aistrai ir meilei, tiek tarp žmonių, tiek su Dievu. Literatūros kūriniai, tokie kaip Valerijaus Briusovo apysaka ir moterų laiškai, atspindi šį troškimą įvairiais aspektais. Vergijos tema Harriet Beecher Stowe romane atskleidžia, kad meilė ir vienybė gali būti apribotos įstatymų ir socialinių normų.