Melo tema aktuali nuo seniausių laikų, o šiais laikais ji įgauna naujų atspalvių dėl technologijų ir socialinių pokyčių. Šiame straipsnyje panagrinėsime melo filosofiją, jo atpažinimo būdus, priežastis ir moralinius aspektus.
Melo simbolis - Pinokis
Melo Samprata ir Jo Rūšys
Melas pagal pačią savo sampratą siejasi su kažkuo paslėptu, vis dar nežinomu. Melas visuomet yra paslėptas melas. Jei kalbama apie viešą, „akivaizdų“ melą, tuomet reikalą turime su ideologinio pobūdžio iškraipymu, kuris jau liečia pačią mūsų žiūros konfigūraciją ir pastarosios ypatybes. Apie tikrąjį melą, kuris visuomet pasprunka nuo bet kokio tematizavimo ir konteksto, mažai ką tegalime pasakyti. Tiesą sakant, beveik nieko.
Melas gali būti dvejopas. Vienoks melas vadinamas nekaltu. Pasitelkus tokį melą prieš sau svarbų žmogų siekiama pasirodyti truputėlį geresniam, toks melas naudojamas per darbo pokalbį. Tačiau jei melas nėra nekaltas, meluodami žmonės gali padaryti labai daug žalos.
Kaip Atpažinti Melą?
Ypač verta atkreipti dėmesį į vieną melagį demaskuojantį dalyką - žvilgsnį. „Aš prisimenu netgi save, mažą vaiką, treniruojantis, kai man sakė, kad kai meluoji, akyse matosi kabliai. Aš eidavau prie veidrodžio, meluodavau ir žiūrėdavau į veidrodį - nieko nesimatydavo. Tam tikra prasme išmokimas žiūrėti tiesiai į akis meluojant, atrodytų, yra gerų melagių savybė. Bet yra vienas mažas dalykėlis, kurį reikėtų žinoti: kai žmogus ruošiasi meluoti (dar nepradėjo, bet ruošiasi), jo akys padaro trumputį judesį į kairę arba į dešinę horizontaliai - labai trumputį. Ką tai reiškia?
Išvardyti melagio bruožai - tik dalis galimų požymių, kad žmogus meluoja. Labai dažnai pasakojant įvairius dalykus įvairiausiose situacijose atsiranda aritmetinių neatitikimų: kažkur kažkas negalėjo tilpti į laiką, kažkur atvirkščiai - tas laikas tiek išsitempė, o juk tai buvo galima padaryti žymiai greičiau.
Tyrėjai psichologai, norėdami atskleisti melą, pasinaudoja visa asmens suteikiama informacija - nuo verbalinės kalbos iki odos spalvos pakitimų. Konkretūs požymiai, liudijantys melą, dažnai išaiškėja atliekant pasisakymo turinio analizę - vertinamas informacijos kiekis ir pateikimo nuoseklumas, labai svarbus asmeninių įvardžių vartojimas.
Kadangi verbalinę kalbą asmuo gali lengvai kontroliuoti pats pasirinkdamas, ką sakyti, specialistai vertina ir neverbalinius duomenis, kurie daug patikimesni. Tam tikri gestai ir kūno pozicija, palaikomas atstumas tarp pašnekovų atskleidžia daug informacijos. Kai žmogus meluoja, ima liesti savo kaklą, nosį, pasitaiso plaukus, vyrai atpalaiduoja kaklaraištį. Be to, kai užduodamas melagį demaskuoti galintis klausimas, asmuo atsiriboja atsitraukdamas, atsilošdamas kėdėje, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.
Profesorius pabrėžė ir paraverbalinių melo požymių, kuriems matuoti dažniausiai reikia specialios įrangos, svarbą. Tai plika ausimi negirdimi balso intonacijos, kalbėjimo greičio pakitimai, tarpai tarp žodžių ir jų kiekis per tam tikrą laiko vienetą. Prof. G. Valickas teigė, kad meluojantys žmonės žodžių pasako mažiau, nes gerai juos apgalvoja, tačiau suklydę ar susijaudinę pradeda vartoti daug jaustukų, painiojasi, kartais pradeda mikčioti.
Naminiai melo indikatoriai
- Uždari gestai. Vyras pastoviai slepia rankas kišenėse. Kalbantis ranka prisidengia burną. Liečia rankomis pečius arba veidą.
- Kūno judėjimas. Žmogus gali tingiai kilstelėti pečiais ir šiek tiek šypsotis. Žmogus, kuris nenori aiškinti detalių, glosto smakrą, čiupinėja savo kaklaraištį, be to, jis skuba pabaigti pokalbį. Apskritai, meluojantis žmogus visas muistosi.
- Akių signalai. Lakstantis žvilgsnis, žvilgsnio nukreipimas į kitą pusę - tai melo signalai.
Tačiau labai svarbu nepriimti skubotų išvadų ir tinkamai įvertinti gautą informaciją, nes nėra požymių rinkinio, kuriuo remiantis būtų galima vienareikšmiškai pasakyti, ar žmogus meluoja, ar ne. „Įsivaizduokite, kad per apklausą policijoje žmogus pastebi, kad jo žodžiais niekas netiki. Jis gali pasijusti beviltiškai, nes supranta, kad gali būti neteisingai apkaltintas, labai susijaudina ir ima demonstruoti požymius, kuriuos rodo meluojantis žmogus.
Jaudulio palaikymas melo požymiu ir netikėjimas sakoma tiesa vadinamas Otelo klaida“, - patirtimi dalijosi prof. G. Valickas. Kai kurie melo požymiai ir jo atskleidimo metodikos yra plačiai aprašytos psichologijos vadovėliuose, todėl gali būti mažiau patikimos, nes pasidarė per daug gerai žinomos. „Tie žmonės, kurie meluoja, tam gerai pasiruošia. Jei padariniai yra labai svarbūs, kartais net samdomas psichologas, kuris pamokytų, kaip geriau sumeluoti.
Melagiui pažinti empatija yra labai svarbi todėl, kad meluodamas žmogus niekada nesijaučia gerai. Dabar žodį „empatija“ dažnai vartojame netinkamai - tai mokėjimas pajausti, ką jaučia kitas, o ne gebėjimas užjausti.
Negalvokite, kad jūs atsparus melui ir niekas negali jums smarkiai meluoti. „Nereikia galvoti, kad turite imunitetą nuo blogų dalykų gyvenime. Patys esame truputį melagėliai, o galime sutikti žymiai didesnius melagėlius, kurie mus sugebės apvynioti aplink pirštą. Kad ausys nenulinktų nuo „makaronų“, klausykime ir žiūrėkime, ir leiskime sau patiems pajusti - kažkur skamba pavojaus skambutis. Jokiu būdu jo nenutildykite, neuždenkite jo pagalvėmis - klausykite, nes tai ne be reikalo“, - pataria E. Laurinaitis.
Kodėl Žmonės Meluoja?
Nors melo priežasčių gali būti labai daug, profesorius išskiria kelias pagrindines, su kuriomis susidurti tenka dažiausiai. Tipiška melo priežastis - naudos siekimas, pavyzdžiui, verslo sandėrių metu. Kai verslininkui gresia bankrotas, ši informacija nutylima, kad nebūtų prarasti investuotojai. Meluojama ir siekiant sudaryti teigiamą įspūdį ar nukreipti dėmesį nuo tam tikrų detalių, siekiant patekti į prestižines vietas, uždarus klubus. Dar viena priežastis - siekis apsaugoti kitus asmenis, tai būdinga tėvams, prisiimantiems kaltę už vaikų padarytus nusikaltimus.
Nors visos šios priežastys melagiui turi didelę įtaką, tikra kova, pasak prof. G. Valicko, prasideda, kai siekiama išvengti nemalonios bausmės, baudžiamosios atsakomybės. Vykdant nusikalstamos veikos tyrimus, įtariamojo pateikiama informacija gali lemti jo gyvenimą laisvėje arba už kalėjimo grotų. Pasak profesoriaus, tokiu atveju meluodamas nusikaltėlis įdeda labai daug pastangų.
Moraliniai Melo Aspektai
Aštuntasis Dievo įsakymas draudžia meluoti, tad melas yra blogas dalykas. Dėl ko? Moralistų nuomone, melas yra dėl to blogas, kad prieštarauja tiesos dorybei. Kalba yra Dievo duota žmogui tam, kad jis galėtų išreikšti savo mintis, o ne tam, kad jas slėptų, kitą apgaudinėdamas. Tad kalbėti netiesą, moralistų manymu, yra iš esmės blogas dalykas ir jokios aplinkybės jo negali padaryti geru. Žmogus yra socialinis tvarinys, skirtas gyventi bendruomenėje. Melas yra didelė socialinio bendravimo kliūtis.
Paprastai melas yra laikomas lengva nuodėme, bet sunki ji gali tapti tada, kai kitam iš to kyla didelių nemalonumų arba padaroma žymi skriauda. Tikrai melas yra negarbingas ir nesocialus elgesys. Žmogus, kuris linkęs meluoti, niekad nebus visuomenėje nei gerbiamas, nei vertinamas.
Tad moralistai liepia visuomet sakyti tiesą, nes melas yra iš esmės blogas dalykas ir negali būti leidžiamas jokiam tikslui, nes ir geriausias tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau kiekvienam aišku, kad kartais tiesos pasakymas gali sukelti daug nemalonumų ar net atimti kito žmogaus gyvybę. Pvz. jeigu gydytojas labai jautriam ir mirti bijančiam pacientui pasakys, kad jis nepasveiks, tai toji žinia pacientui gali dar labiau pagreitinti mirtį. Arba jeigu tavo namuose nuo piktadarių pasislėpė žmogus, ir tie piktadariai tave klausia, ar jis yra namuose, tai tiesos pasakymas būtų to nekalto žmogaus išdavimas piktadariams. Tad kaip tokiais atvejais elgtis?
Istorinis požiūris į melo problemą
Melo problema buvo aktuali jau nuo seniausių laikų. Į klausimą, ar melas kada nors gali būti leidžiamas, Aristotelis savo etikos veikale, atrodo, atsako neigiamai. Platono doktrina šiuo klausimu yra švelnesnė. Savo veikale, vardu „Respublika”, jis leidžia kartais meluoti gydytojams ir valdžios atstovams savo pacientų ir piliečių gerovei. Taip pat ir tarp moderniųjų filosofų vyrauja dvi skirtingos nuomonės. Kantas niekuomet neleidžia meluoti. Daugelis kitų nekatalikų filosofų tvirtina, kad galima meluoti, jeigu yra tikras reikalas.
Štai toks artimas, bet kritiškas ir daugeliu atvejų destruktyvus santykis su meluojančia išore ir vidumi garantuoja kuo autentiškesnę žmogaus egzistenciją, lygintiną ir su iš principo neįgyvendinamu, bet būtinu Schillerio žmogiškumo idealu. Kaip sakė Baudrillardas, realus skirtumas, savitumas, gali rastis tik esant konkrečiam konfliktiniam santykiui su kitais ir pasauliu.