Ar kada susimąstėte, kas vienuolius ir vienuoles skatina rinktis tokią gyvenimo kryptį? Pašaukimas - tarsi švelnus, bet nepaprastai stiprus širdies balsas, kviečiantis atrasti savo vietą pasaulyje ir pasitarnauti Dievui. Tai Dievo plano išpildymas. Kai kuriuos asmenis Dievas kviečia liudyti Jo buvimą pasaulyje ypatingu būdu: skelbti bei skleisti Jėzaus atpirkimo žinią iš nuodėmės bei blogio per vienuolinį gyvenimą bei kunigystę.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip atpažinti pašaukimą į vienuolystę, kokie reikalavimai keliami kandidatams, kokie yra formacijos etapai ir kokie iššūkiai laukia pasirinkus šį kelią.
Pašaukimas į vienuolystę
Pirmiau nei visa kita, svarbu suprasti, kad pašaukimas kyla ne iš žmogaus, bet iš Jėzaus Kristaus asmens, kuris pasakė: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16). Pats Viešpats kai kuriuos šaukia palikti pasaulietinę visuomenę ir stoti į vienuolyną. Šis kvietimas dažnai lydimas sunkaus apsisprendimo, net didelių aukų, bet kartu ir švelnaus vidinio balso, sulig šv. Benedikto Regulos žodžiais.
„Kas gi mums maloniau, brangieji broliai, už mus kviečiantį balsą? Štai iš savo gerumo rodo mums Viešpats gyvenimo kelią“ (plg. Prologas 19-20 eil.). Pašaukimas visuomet kreipiasi į asmenį, tačiau jo formos - labai įvairios. Monastinė vienuolystė yra viena iš pašaukimo formų.
Pašaukimo į vienuolystę ženklai gali būti įvairūs, bet svarbiausias - vidinis širdies troškimas visiškai priklausyti Viešpačiui Jėzui, daryti tik tai, kas Jam patinka. Kaip kitus ženklus dar būtų galima paminėti potraukį į tylą, vienumą, maldą, Šventąjį Raštą, džiaugsmą ir ramybę pagalvojus apie gyvenimą vienuolyne, abito nešiojimą, troškimą skelbti Evangeliją, kalbėti apie Dievą su žmonėmis, ypač Jo dar nepažįstančiais, ir kt.
Kaip suprasti, kad pašaukimas yra tikras?
„Kiekvienam keliui reikia pasiryžimo. Visiško žinojimo nėra. Tu tiesiog tiki pašaukimu ir priimi sprendimą. Toliau nuolat vyksta darbas, kuris padeda pašaukimą išsaugoti. Eidamas gyvenimo keliu žmogus turi jį išsaugoti sveiką ir teisingą. Juk atsitinka taip, kad žmonės tampa priklausomi, suvaržyti, ir nuo to niekas nėra apsaugotas jokiame pašaukimo kelyje, todėl norint išlaikyti teisingą kelią reikia pastangų“, - apie ryžtą priimti sprendimus pasakojo brolis Evaldas.
Svarbu ištirti šiuos ženklus su dvasios tėvu ar motina, kartu su juo ar ja spręsti, kokia iš tikrųjų Dievo Valia Tau. Daugiau apie pašaukimo ženklus galima pasiskaityti Philippe Madre knygelėje Dievas kviečia. Kaip atpažinti pašaukimą?
Taip pat reikėtų susirasti dvasios vadovą, ar tai būtų kunigas, ar sesutė vienuolė, ar brolis pranciškonas, su kuriuo būtų galima kalbėtis apie pašaukimą, savo širdies troškimus, kylančius klausimus. Taipogi reikėtų domėtis šv. Bažnytinė bendruomenė. Reikėtų įsijungti į kokią nors maldos grupę, prisiimti tarnystę bažnyčioje. Katekizme rašoma, kad žmogaus pašaukimas gimsta Bažnyčioje ir yra joje atpažįstamas.
Reikalavimai kandidatams
Kandidatas į brolius turi būti nevedęs, turėti vidurinį išsilavinimą ir būti fiziškai ir protiškai sveikas. Reikia atnešti iš gydytojų sveikatos pažymėjimą, ypač psichinės sveikatos. Pagrindinė priežastis yra ta, kad žmogus turi gebėti savimi pasirūpinti vienuolyne, tarnauti kitiems, o ne būti jiems našta. Kartais žmonės žiūri į vienuolynus kaip į prieglaudą, į kurią iš gailestingumo priims gyventi. Tačiau tai nėra pašaukimas.
Šv. Pranciškus Reguloje pirmiausiai rašo, kad kandidatai į brolius turi būti katalikai. Būti kataliku reiškia ne tik būti pakrikštytu ir priėmusiu Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo sakramentą, bet taip pat tvirtai laikytis viso Katalikų Bažnyčios mokymo, būti pasiryžusiam pagal jį gyventi ir jį skelbti. Tai pati svarbiausia sąlyga, nes būna atvejų, kai žmogus yra priėmęs visus įkrikščioninimo sakramentus, bet tikėjimo klausimais „turi savo nuomonę“.
Nors griežto amžiaus limito nėra, geriausia būtų apsispręsti iki 30 ar 35 metų. Pasitaiko atvejų, kai į Ordiną stoja vyresni vyrai, tačiau dauguma jų neišbūna vienuolyne ir išeina nesulaukę amžinųjų įžadų.
Kandidatui reikėtų susipažinti su broliais, ypač su pašaukimų direktoriumi, ir kartu išsiaiškinti motyvaciją, intencijas.
Formacijos etapai
Norintis tapti vienuoliu pirmiausia turi susipažinti su vienuolynu, apsigyvenęs jame kaip svečias. Jeigu po to kandidatas pareiškia norą stoti į vienuolyną ir pasirodo nuoširdžiai tam nusiteikęs, jis priimamas į noviciatą.
Ugdymas iki laikinųjų įžadų, vidutiniškai trunkantis trejus metus, apima keletą pakopų: priešpostulantūrą, postulantūrą ir noviciatą, kuriuo baigiamas pasiruošimas laikiniesiems įžadams. Po to iki amžinųjų įžadų dar turi praeiti ne mažiau kaip treji metai.
Viso proceso metu žmogus gali rinktis - tęsti savo pašaukimo kelią ar iš jo išeiti.
Formacijos etapai:
- Priešpostulantūra
- Postulantūra
- Noviciatas
- Laikinieji įžadai
- Amžinieji įžadai
Formacija Šv. Jono brolių bendruomenėje
Jei nori tapti Šv. Jono brolių bendruomenės nariu, pirmiausia reikia… susipažinti! Tiesiog paskambink ar parašyk el. laišką vienuolyno Priorui ir paprašyk susitikimo.
Po to siūloma vėl grįžti į pasaulį bent mėnesį kitą, o jei tam laikui praėjus vis dėlto apsispręstum prie bendruomenės prisijungti, tada Vilniaus vienuolyne prasidėtų postulantūra, kuri paprastai trunka vienerius metus.
Po metų Vilniuje postulantas siunčiamas į Prancūziją, kur (paprastai per vasarą) dar patobulina savo prancūzų k. mokėjimą, o rudenį postulantūra tęsiasi noviciato namuose. Šis antras postulantūros etapas trunka dar kelis mėnesius; po jo naujasis kandidatas priimamas į noviciatą.
Po pusmečio nuo noviciato pradžios būna įvilktuvės - naujasis brolis gauna vienuolio vardą ir abitą, o po metų nuo įvilktuvių duoda pirmuosius įžadus, paprastai ketveriems metams.
Taigi vienuolinis ugdymas (formacija) prasideda jau Vilniuje; po metų vienuolyne jis paprastai tęsiamas St Jodard‘e, noviciato namuose, kurie kartu yra ir filosofijos studijų namai. Kadangi filosofijai būtina realistinė tikrovės patirtis, broliai per šiuos metus darbuojasi įvairiose dirbtuvėse (keramikos, medžio apdirbimo, odininkystės ir kt.), padedančiose ją įgyti ar tobulinti.
Po ketverių filosofijos studijų metų prasideda teologijos studijos pagrindiniuose vienuolijos namuose Rimont‘e; po pirmųjų teologijos studijų metų broliai skiriami dvejus metus stažuotis apaštališkoje Priorijoje (nebūtinai Vilniuje), toliau neakivaizdiniu būdu tęsiant teologijos studijas.
Baigę visą šią pradinę formaciją broliai skiriami į vieną iš daugiau kaip 50-ties visame pasaulyje išsimėčiusių Priorijų paprastai trejiems metams. Toks paskyrimas tame pačiame vienuolyne gali būti atnaujinamas neribotą skaičių kartų.
Kiekviena Priorija turi savitą apaštalavimo pobūdį, tad broliai skiriami ten, kur galėtų geriausiai tarnauti savo gebėjimais ir talentais.
Formacija pas brolius pranciškonus
Jeigu jauti Dievo pašaukimą tapti broliu pranciškonu, pirmiausia susisiek su mažesniuoju broliu, kuris yra atsakingas už naujus pašaukimus Lietuvos Šv. Kazimiero provincijoje.
Kandidatavimo laikotarpis - postulantatas - trunka vienerius metus, kuriuos kandidatas gyvena kartu su broliais, susipažįsta su brolijos ritmu, nors dar nenešioja abito.
Ugdymo laikotarpis - noviciatas - taip pat trunka vienerius metus. Jis yra skirtas ištirti savąjį pašaukimą ir kuo daugiau laiko praleisti vienumoje su Dievu. Jo metu novicijus (naujokas) beveik nedalyvauja viešajame gyvenime, toliau studijuoja teologiją bei pranciškonišką dvasingumą. Už jų ugdymą yra atsakingas provincijos paskirtas ugdymo magistras. Novicijai jau dėvi pranciškonų abitą.
Pradžioje duodami ir kasmet atnaujinami laikinieji įžadai, o ne anksčiau nei po ketverių metų galima duoti iškilmingus amžinuosius įžadus ir apsispręsti būti pranciškonu visą likusį gyvenimą.
Įžadai
Mažesnieji broliai duoda įžadus gyventi be nuosavybės, klusniai ir skaisčiai. Šv. Pranciškus garsėja savo neturtu ir mes siekiame to idealo, tačiau turtas yra ne tik materialus. Gerai, kai broliai siekia ir materialaus neturto tam, kad kitus praturtintų, bet lotyniškai šis įžadas skamba „sine proprio“, kas pažodžiui išvertus reiškia „be nieko savo“.
Kai šv. Pranciškus kalba apie noviciatą, jis neįvardija visų įžadų, bet sako - broliai pasižada klusnumą. Paklusnumas yra pagrindas, nes tai irgi yra savita neturto forma, kai išsižadama savo valios. Klusnumas kartu yra ir įsiklausymas į Dievo Žodį ir bei Jo valią.
Skaistumas taip pat reiškia nesisavinti kito Dievo kūrinio sau, nesigviešti jo savo malonumui, ar tai būtų kitas žmogus, ar daiktai.
Tapus mažesniuoju broliu reikia išsižadėti savo paveldėjimo teisių, atsisakyti pretenzijų į giminystę.
Gyvenimas vienuolyne
Monastinis gyvenimas neša savyje būtinybę sekti Kristumi iš arti kiekvieną dieną. Maža to, Bažnyčioje jis atspindi vieną ypatingą Kristaus veido bruožą: pasitraukti nakčiai į kalną ir vienumoje melstis savo dangiškajam Tėvui. Todėl, rinkdamasis šį Kristaus sekimo modelį, žmogus savo noru atsitolina nuo pasaulietinės visuomenės.
Tai jokiu būdu ne moralizuojantis smerkimas ir nusišalinimas. Pasaulis kaip kūrinija jam - pozityvi tikrovė. Jis atsitolina ne nuo pasaulio, bet nuo jo darbų - melo ir blogio. Šitaip vienuolis visuomet yra pasaulyje, bet kitokiu būdu. Atsitolinimas jį įgalina dar labiau, per maldą ir broliškąją meilę, gyventi solidariai su visa žmonija. Vienuoliai žino, kas vyksta visuomenėje, bet nesutelkia į tai viso dėmesio. Jie stengiasi į viską žvelgti per Dievą.
Vienuolynas yra tarsi meilės mokykla, kurioje kasdien atsisakome tam tikrų jausmų ir įsitikinimų, kad pastatytume broliją. Tai apvalo nuo puikybės ir tuštybės.
Reikia įveikti savo ego ir temperamentą, bet, kai kiekvienas nori tobulėti, galime pasiekti bendrą tikslą. Gyventi broliškai yra iššūkis, bet tai teikia ir džiaugsmo. Vienuolynas yra tarsi meilės mokykla, kurioje kasdien atsisakome tam tikrų jausmų ir įsitikinimų, kad pastatytume broliją. Tai apvalo nuo puikybės ir tuštybės. Kai meldžiuosi vienas, galiu įsivaizduoti, kad myliu Dievą ir žmones, bet kai gyvenu su kitais, iš karto matau savo ribas ir tada negaliu gyventi iliuzijoje. Anot šv. Jono, tas, kuris sako, jog myli Dievą, bet nekenčia savo brolio, yra melagis.
