Keturių sūnų mama, rašytoja ir socialinių projektų iniciatorė Birutė Jakučionytė gyvena tarp dviejų šalių: Didžiosios Britanijos, kur įsikūrusi su šeima, ir Lietuvos, kur dažniausiai vyksta darbai ir projektai.
Šiuo metu gulu ir keliuosi pilna galva minčių apie „Gervių lizdą“ - tai vaikų ir jaunimo edukacijoms, stovykloms skirta erdvė Trakų rajone, kurioje šiuo metu vyksta renovacijos ir įrengimo darbai. Dar praėjusį rudenį „Gervių lizde“ įkūrėm Ąžuolų jaunuolyną ir pasėjome 10000 gilių, iš tūkstančio vazonų suformavom penkių ąžuolo lapų karūną: Atvirumo, Meilės, Išminties, Kūrybos ir Ramybės.
Gegužės 29 d. ten pat turėsime renginį - respublikinio konkurso „Kamštelių vajus’2019” starto renginį, nes dar šiemet stovyklavietėje planuojame įrengti kamštelių perdirbimo liniją ir siūlyti švietimo įstaigoms dvi edukacijas: plastiko perdirbimo ir „Nuo gilės iki ąžuolo“.
Na, o birželio gale „Gervių lizde“ startuosime su pirmąją vasaros stovykla mergaitėms. Todėl šiuo metu rengiami vasaros nameliai vaikų gyvenimui, kuriamos erdvės įvairiems amatams ir veikloms. Suplanuotų darbų tikrai daug ir juos ganėtinai apsunkina mano gyvenimas ne Lietuvoje - viskam vadovauju per atstumą.
Respublikinio konkurso "Kamštelių vajus'2019" starto renginys
Šeima ir Švietimas
Vyresnėliui Kristupui jau šešiolika ir jis kaip tik šiuo metu laiko brandos egzaminus, nuo rudens lankys koledžą, nori tapti architektu, du vidurinieji - trylikos Bernardas ir dvylikos Marijonas, lanko pagrindinę mokyklą, o jaunėlis, aštuonmetis Teodoras, dar tebesimoko pradinėje mokykloje.
Iki šiol manau, kad angliška mokymo sistema man labiau priimtina, bet ji tikrai nėra tobula. Galbūt tobulos mokymo sistemos iš viso nėra. Dažnai mąstau apie tai, kad galėčiau savo vaikams duoti daugiau, leisdama mokytis arba organizuodama jų mokymą namuose, vadinamą „home schooling“ , kuris yra labai populiarus mūsų gyvenamojoje vietoje - Vakarų Sasekse.
Brexit ir Ateities Planai
Tokie dalykai kaip emigracija ar grįžimas gali nutikti visai neplanuotai ir netikėtai, todėl nieko ir neplanuoju. Kol kas gyvenam UK, jeigu kažkas keisis po Brexito ir mums tai bus nepriimtina, tada galvosim ką daryti.
Vasaros Stovyklos Vaikams
Stovyklas pradėjau organizuoti prieš šešis metus ir šiemet jau bus septintieji vasaros stovyklų metai. Anksčiau rengdavau tik vieną Gervinių stovyklos pamainą - savo vaikams ir draugų giminių. Sulaukdavo daugybės prašymų priimti ir daugiau vaikų, bet neturėdavom vietos, todėl pernai nusprendėm plėstis ir suorganizavome keturias pamainas: Mergaičių, Teatro, Žiedų/Amatų ir Draugų.
Šiemet prisidėjo dar viena, penktoji pamaina - Ąžuolų, tačiau didžiausias planas šiems metams - stovyklavietės „Gervių lizdas“, skirtos būtent vaikų užsiėmimas, sukūrimas. Labai laukiu nuolatinės erdvės, pritaikytos vaikų stovykloms, kurią galima nuolat plėsti, tobulinti.
Jau pernai su vaikais pradėjome vieną namelį statyti, iš molio drėbti sienas. Tie, kurie statė, šiemet nori jame gyventi. Šiemet statysime namelį medyje ir daug įvairiausių jaukių vietelių veikloms, žaidimas. Noriu išmokyti vaikus daugybės dalykų, leisti jiems pabandyti: miegoti šieno žaiginyje, statyti savo namą, kalti, nerti, mūryti sienelę iš akmenų, skaldyti malkas, auginti medžius.
Vaikų namelis medyje
Stovyklų Koncepcija ir Skirtumai
Labai vertinu moterišką kompaniją ir bendrystę, tikiu ir esu ne kartą gyvenime įsitikinus, kiek daug gali duoti seseriškas viena kitos palaikymas, tačiau gyvendamos sociume mes, moterys, pamirštame, kad pirmiausia esam sesės, todėl nuolat konkuruojame. Mergaičių stovykloje sukuriam tokią bekonkurencinę, viena kitos palaikymo erdvę - kartais tikrai sveika pabūti be berniukų ir vyrų. Mergaičių stovykloje labai saugu atsiverti ir tai įvyksta labai greitai. Šioje pamainoje man labai gera būti ne tobulai ir mokyti mergaites, kad mes neprivalome tokios būti.
Visos Gervinių stovyklų pamainos yra labai skirtingos, bet visų labai laukiu. Teatro pamainoje labai daug terapijos. Daugiau, nei paties teatro. Todėl ji tinka labiau užsisklendusiems, keistiems, nepritampantiems vaikams su ryškiu vidiniu pasauliu, stipriais talentais. Į Žiedų/Amatų pamainą renkasi išskirtinai rankdarbius, amatus mėgstantys vaikai. Šiemet nersime krepšius iš virvių, gaminsim instrumentus, lipdysim iš molio, nes net molio deginimo krosnelę turime.
Ąžuolų Pamaina: Tiltas Tarp Užsienio ir Lietuvos
Paskutinioji, Ąžuolų pamaina, kuri vyks rugpjūčio 18 - 24 dienomis, skirta užsienyje gyvenančių tėvų vaikams, bet ji tikrai tinka ir Lietuvoje gyvenantiems. Tai mano duoklė Lietuvai. Man visada patiko lietuviškos tradicijos, papročiai, amatai, kalba ir literatūra, istorija, sakmės, net simbolika.
Labai myliu savo šaknis ir tai, ką jos man davė. Noriu tuo dalintis su kitais, todėl labai organiškai gimė Ąžuolų pamaina. Jon sueina labai daug prasmių, net „Gervių lizde“ pasėtos dešimt tūkstančių gilių. Noriu stiprinti ryšį su Lietuva. Kažkada suvokiau, kad mano vaikai nemoka Tautiškos giesmės. Todėl šiemet stovykloje būtinai tą padarysim - mokysimės giedoti Lietuvos himną.
Tokių tėvų kaip aš, kurių vaikai nori pabūti Lietuvoje, bet jau nebeturi pas ką, arba grįžę į LT per atostogas, neturi ką veikti, yra labai daug. Tokių, kurie jau renka žodžius kalbėdami lietuviškai, kurių pagrindiniai mokslai vyksta užsienio kalba ir jau tikrai jų niekas mokykloje nemoko lietuviškų tradicijų ir papročių. Tėvai, auginantys vaikus užsienyje, dabar turi puikią progą nors savaitei atvežti mums vaikus į stovyklą, kurioje gilinsimės į lietuviškus dalykus ir stiprinsime ryšį su Lietuva.
Gervinių stovyklose labai daug dėmesio skiriame vaikų emocinei ir psichologei radai - stipriname jų talentus, pozityvias savybes, akcentuojame sklandžių santykių su kitais žmonėmis, ypač šeimos nariais, tėvais, svarbą, įvairių terapijų pagalba keliame vaikų emocinį intelektą, pasitikėjimą savimi. Vaikai tikrai nuoširdžiai atsiveria ir atskleidžia savo talentus, peržengia komforto ribas, išbando daug naujo.
Taip, stovykloje vaikai visai nesinaudoja telefonais. Ankstesniais metais dar buvo galima paskambinti tėvams, tačiau pernai pabandėm ir tikrai buvo geriau, kad vaikai neskambina tėvams visą savaitę. Per mane ar kitus stovyklos vadovus tėvai gali bet kada pasiteirauti kaip sekasi, ką veikiam, perduoti linkėjimus.
Manau, kad važiuodami į stovyklą, vaikai jau būna susitaikę su tuo, kad nesinaudos telefonais, nes taip įrašyta stovyklos sutartyje. Vienas iš Gervinių stovyklų tikslų - raginti vaikus pabandyti ilsėtis kitaip, todėl ta savaitė be telefono ir yra iššūkis priimti pokytį.
Turbūt vienintelis patarimas - atsipalaiduokit ir patirkit didžiulį nuotykį, kuris paliks stiprų pokytį ir atminimą visam gyvenimui. Toks nuotykis gali turėti įtakos visam vaiko gyvenimui.
Man taip nutiko su vasaros stovykla, kurioje buvau vieną vienintelį kartą būdama aštuonerių metų. Tai labai labai stipriai praplėtė mano akiratį, daug ko išmokė, o prisiminimai labai ryškūs iki šiol. Tai buvo milžiniškas vaiko nuotykis ir dabar aš noriu padovanoti tokį nuotykį kiekvienam vaikui, kuris atvažiuoja į stovyklą.
Štai keletas Gervinių stovyklų pamainų:
| Pamaina | Aprašymas |
|---|---|
| Mergaičių | Sukurta bekonkurencinė, viena kitos palaikymo erdvė. |
| Teatro | Tinka užsisklendusiems, keistiems, nepritampantiems vaikams su ryškiu vidiniu pasauliu. |
| Žiedų/Amatų | Skirta rankdarbius ir amatus mėgstantiems vaikams. |
| Ąžuolų | Skirta užsienyje gyvenančių tėvų vaikams, siekiantiems stiprinti ryšį su Lietuva. |
VASAROS STOVYKLOS vaikams ir jaunimui 2018
Kalėdos Žaiginyje
Švęsdavom namuose, parapijose su vaikais, nors sovietmečiu to neleisdavo, keletą kartų yra net „voronoku“ išvežę švenčiant Kalėdas su jaunimu. O kai jau Lietuva tapo laisva, Nepriklausoma, šventimas jau buvo viešas. Ir dabar tenka Betliejų paruošti bažnyčioj. Stengiesi kiekvienais metais.
Žaiginyje (Raseinių r.) yra nedidelė kaimo bažnytėlė, nėra kažkokių ypatingų dekoracijų, kad galėtum kiekvieną kartą sustatyti tą patį Betliejų, tai stengiuosi, kad kiekvienais metais jis būtų vis kitoks, kažkuo ypatingesnis. Kadangi mano brolis skulptorius, tai pernai panaudojom Betliejui jo skulptūras, o šiemet bus jo sūnaus, amžinatilsį Dovydo Teresiaus, kuris devyniolikos metų būdamas žuvo kariuomenėje, prakartėlė, daryta, kai jam buvo 12 metų. Kadangi tėvas skulptorius, tai ir sūnelis kartu darė. Šiemet Žaiginio bažnytėlėje bus jo skulptūros. Net ežys ir vėžys padaryti toje prakartėlėje.
Prakartėlė bažnyčioje
Labai gaila, kad Žaiginio mokykla dabar jau uždaryta. Dirbau ten ir su šauliais, ir su jaunimu. Važiuodavom visada su jais prieš Kalėdas, prieš Velykas pas Kauno klinikinės ligoninės Onkologinio skyriaus vaikus, aplankydavom visus nuo mažyčio iki paaugusių, kepdavom su jais kalėdaičius, liedavom žvakeles. Ir mokykloj kalėdaičius kepdavom. Dabar tas edukacijas ir parapijose, ir muziejuose, ir bibliotekose tenka daryti. Šiandien buvo atėjusi grupė iš senelių namų. Žinot, kai virpančia ranka paima šaukštą ir deda į keptuvėlę, akys spindi džiaugsmu. Jie bendraudami patiria Kalėdas, Kalėdų džiaugsmą. Iki ašarų. Šiandien apsikabinę išbučiavo, išdėkojo, kad galėjo prisiliesti prie to balto ar spalvoto kalėdaičio, kad patys galėjo pamatyti, kaip jis ateina ant mūsų Kūčių stalo.
Dievas davė meno, grožio pažinimą, supratimą. Labai norisi, kad ir tie Betliejai būtų įdomūs. Esu turbūt daugiau kaip 40 Betliejų bažnyčiose pastačiusi. Didelių, su tikrais akmenimis, tokiais, kad vienas nelabai pakeldavo. Jaunimėlį savo pasikviesdavau, tai sunešdavo, sumūrydavom Betliejaus sienas tokias, kad paskui, kai reikėdavo išardyt, būdavo sunku.
Nemėgstu dalykų, kurie labai pigūs - iš popieriaus iškirptų, nupieštų arba, kaip dabar daro, tų modernių. Ir man daugiausiai iš vaikystės prisimena, kaip mama nuvedė Kelmėj į bažnyčią, ir ten buvo Kūdikėlis supamas. Mums, vaikams, parodė, kaip Jėzulį galima pasupti. Ir aš ne kartą esu dariusi tokius Betliejus. Tai vaikams gyva. O jeigu ten tik koks nors pastatytas stulpelis… Vienoj bažnyčioj žmonės sako: „Klebone, pernai Jėzus gimė po medžiu, užpernai ant plyno lauko, kaip šiemet gims?“ Jeigu žmonės negali prie to Betliejaus prisiliesti, savo dvasia nusileisti į vaikystę, tai koks ten Betliejus. Ypatingai vaikams viskas turi būti gyva.
Mama tokia, pasakytum, šeimos ugnelė - mums dainavo, mums giedojo ir mus viso šito mokė. Pažinti Dievą, pažinti grožį, pažinti visą aplinką. Dievas, būdamas Meile, norėjo ja dalintis su žmogumi. Taip sukūrė vyrą Adomą.
Advento vainiką žmonės mėgsta. Dažnai kabinam jį ant durų, ant sienų. Iš tiesų tai yra apskritimas, ant kurio dedama žvakė. Ta tradicija atėjo iš vieno vokiečių pastoriaus, kuris įkūręs vaikų namus mokslino tuos vaikus, mokė juos amato ir vieno advento metu galvojo, kaip juos dar pradžiuginti. Pakabinęs didžiulį ratą liepė vaikams atsinešti kiekvieną dieną po žvakutę ir uždegti laukiant Kalėdų, laukiant Atpirkimo, laukiant užgimstančio Jėzaus.
Žmonėms patiko šita tradicija, bet ne visur namuose galėjo pakabinti tokį ratą ir uždegti jame 24-25 žvakutes. Todėl tradicija perėjo į keturias žvakes, simbolizuojančias šias keturias advento savaites. Pirmoji žvakė vadinama Pranašų žvake, nes pranašai jau prieš keletą tūkstančių metų sakė gimsiant Jėzų Betliejuje. Antroji žvakė - Piemenų žvakė, nes piemenys pirmieji pasveikino gimusį Jėzų. Trečioji žvakė yra Betliejaus žvakė, nes Jėzus gimė Betliejuje. Ketvirtoji - Angelų.
Plotkelė, Kalėdaitis atėjo pas mus iš lenkų. Lietuviai nepriėmė krikšto iš vokiečių, nes jie krikštijo kardu. Žinom, kad žemaičiai kreipėsi į Konstancos bažnytinį susirinkimą, į Popiežių, prašydami atsiųsti uolių kunigų, kurie neštų tikėjimą, neštų šviesą, neštų Kristaus mokslą. Ir lietuviai priėmė krikštą iš lenkų misionierių. Kalėdaitis su Lietuvos krikštu atėjo iš jų tradicijų. Jau pirmieji krikščionys katakombose laužydavo duoną ir dalindavosi ja kaip meilės simboliu.
Anai Kalėdaičių keptuvei, kur ant stalo, jau turbūt apie 400 metų. Šeimoje būdavo 10-12 vaikų. Ir kaime būdavo ne taip kaip dabar, kai keli šimtai gyvena, buvo kaimas prie kaimo. Dabar jau ne tokios keptuvės. Šitai mano keptuvei jau apie 80 metų, niekas su šitokia jau nebekepa. O kai pradėjau kepti ja Kalėdaičius, iškepdavau jų visai parapijai apie 6000. Kai atsirado elektrinės keptuvės, visi jau norėjo daugiau Kalėdaičių, kad kiekvienas turėtų.