Patys pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai.
Pavyzdžiui, Vilniuje pirmuosius pigius namus darbininkams ir smulkiesiems tarnautojams statė Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas Juozapas Montvila. Jo dėka ėmė rastis daugiaaukščių bei mažaaukščių blokuotų gyvenamųjų namų.
Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai.
Pirmasis pasaulinis karas nutraukė natūralią architektūros raidą. Lietuvoje daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tarpukariu nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos. Modernios idėjos plito iš Vakarų Europos ir JAV.
Statant daugiabučius namus diegtos naujos technologijos - pradėtos naudoti gelžbetoninės perdangos, formuota koridorinė buto sistema ir kita. Butuose atsirado sanitariniai mazgai. Daugiabučius namus statė bankininkai ir kiti tarnautojai. Pirmuosiuose tokių namų aukštuose būdavo įrengiamos parduotuvės.
XX a. 4 deš. Lietuvoje pradėti statyti kooperatiniai namai. Pasak architektūrologo Evaldo Vilkončiaus, tarpukariu didelių daugiabučių namų Panevėžio mieste beveik nestatyta. Pastatyti vos keli namai, kuriuose buvo daugiau nei vienas butas.
Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe. Apie 1937-1939 m. dabartinėje Kerbedžio g. 16 pastatytas gana modernios išvaizdos dviejų aukštų keliabutis namas siaurojo geležinkelio stoties tarnautojams.
Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą.
Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu. Po Antrojo pasaulinio karo niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis.
Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais. Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški.
1957 m. Panevėžyje radosi daugybė naujų statybų aikštelių. Nemaža dalis jų priklausė įmonėms ir fabrikams, stačiusiems gyvenamuosius namus savo darbininkams. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas.
Pasak E. Vilkončiaus, sovietmečiu Panevėžyje daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti Ukmergės g. 9, 19, 21, 25 (trijų aukštų daugiabučiai, skirti sovietiniam kariniam daliniui) bei repatrijavusiems asmenims skirtas namas Ramygalos g. 15. Vėliau keli daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti šalia Klaipėdos gatvės bei aikštėje prie dabartinės Švč.
Septintajame dešimtmtmetyje mūriniai daugiabučiai pastatyti dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Liepų alėjoje. Ilgainiui plytiniai namai nebeatitiko išaugusių poreikių, teko ieškoti naujų sprendimų.
Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas. Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų.
1974 m. Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Jame buvo įrengti 108 mažagabaritiniai, nuo 12 iki 22 m2 dydžio, viešbučio tipo kambariai, kuriuose vietoj vonių buvo įrengti dušai. Liftą devynaukštyje sumontavo specialistai iš Leningrado. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno.
Iki 1965 m. tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose gyvenamieji daugiabučiai namai daugiausia buvo statomi laisvuose sklypuose arba rekonstruojamose miesto dalyse.
Kokių senų pastatų būta centrinėse Panevėžio gatvėse, iliustruoja šis pavyzdys: 1953 m. Panevėžyje miesto valdžios sudaryta komisija, kurioje buvo miesto vyr. architektas, sanitarinės epidemiologinės stoties bei priešgaisrinės apsaugos atstovai, patikrino sodybą Gegužės 9-osios (dab. Vasario 16-os) g. 18 ir rado medinį nameliuką, vos trijų metrų aukščio, su įlūžusiu stogu, prakiurusiu kaminu. Komisija pasiūlė jį nugriauti, nes jis „gadina miesto vaizdą“ ir jame nesaugu gyventi (Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 14, ap. 1, b. 80, l.
Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Tokiose priemiesčio zonose namų pirmuosiuose aukštuose parduotuvės jau nebuvo įrenginėjamos.
Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas. 1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas.
1984 m. E.Vilkončius pastebi, jog daugiausia tipinių stambiaplokščių namų statyta Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių rajonuose. O Žemaičių ir Pilėnų rajonuose statyti mūriniai daugiabučiai.
Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Plytinių namų projektų rengta nedaug.
Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta (V. Gerdvilis, Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje, Vilnius, 1912, p.
Pasak E. Vilkončiaus, Panevėžyje buvo pastatyta ir keletas individualiai suprojektuotų daugiabučių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Laisvės a. pastatytas vadinamasis „Šypsenos“ daugiabutis (archit. N. Garbaliauskienė). 1986 m. pagal architekto G. Balčiūno projektą Vilniaus ir Ramygalos gatvės kampe pastatytas gelsvos spalvos daugiabutis.
Autorius: V. Spartus daugiabučių namų projektų daugėjimas naujajame dešimtmetyje perteikė Lietuvos socialinį, ekonominį ir kultūrinį kontekstą. Šiuolaikiniam amžiui būdingi paradoksai.
Tiek didžiojoje šiuolaikinio pasaulio dalyje, tiek Lietuvoje būstas dažnai tampa ir gyvenamąja erdve, ir investicija. Viena vertus, gyvenamoji statyba yra sparčiai besiplečiančios pastatų tipologijos dalis, tačiau ji taip greitai nesikeičia, kaip kad pasikeitė prekybos ar administraciniai pastatai.
Gyvenamųjų namų statyba labai priklauso nuo tradicijų ir žmonių sąmonėje įsigalėjusių stereotipų. Visgi didėjanti individualizacija, tradicinės šeimos sampratos kaita, visuomenės senėjimas, emigracija ir nauji darbo rinkos pokyčiai daro įtaką ir daugiabučių namų programoms.
Funkcinė namo struktūra - tai vienas svarbiausių veiksnių, kuris lemia architektūrinę pastato išraišką, bet kartu ji yra tarsi savotiškas konkrečiam laikotarpiui būdingo gyvenimo būdo veidrodis.
Monografijoje apžvelgiama XX a. daugiabučių, statytų Lietuvos didmiesčiuose, funkcinės struktūros raida. Projektai parinkti autoriaus nuožiūra, jie nėra pavyzdiniai ir nebūtinai geriausiai atspindi Lietuvoje vykusius procesus. Tai veikiau instinktyvus autoriaus pasirinkimas, siekis apžvelgti kuo daugiau įvairių tipų daugiabučių namų realizacijų ir projektų.
Daugiabučių renovacijai – 275 mln. eurų: įvardijo, kas turi teisę gauti kompensaciją
Renovacija: Iššūkiai ir sprendimai
Aptariamas daugiabutis namas nėra įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo sąrašą, tačiau istorine ir architektūrine prasme turi vertingųjų savybių požymių. Todėl jo renovacijos metu buvo siekiama kuo tiksliau išsaugoti jo fasado architektūrines detales.
Tai buvo didžiausias iššūkis, kurį pavyko sėkmingai įveikti, pasirinkus tinkuojamą fasado sistemą: viena iš daugiabučio namo sienų buvo apšiltinta tik iš vidaus, likusios, kaip įprasta - iš išorės. Kadangi renovacijos metu viena pagrindinė daugiabučio namo siena turėjo būti apšiltinta iš vidaus, įgyvendinant projektą buvo labai svarbus daugiabučio namo gyventojų pritarimas ir pagalba, siekiant sklandžiai atlikti statybos rangos darbus.
Modernizuojant pastatą buvo ne tik atnaujintas jo fasadas ir šildymo sistema, bet ir pakeisti butų langai, įėjimo į laiptines ir tambūro durys, stogo danga bei apšiltina pastogė. Atnaujinti daugiabutį namą skatino ir noras sutaupyti šilumos energiją, atitinkamai mažinant mokėjimus už šildymą.
Stoties g. 14 namo gyventojai jo atnaujinimo nešama įvairiapuse nauda, pirmiausia, didesniu energetiniu efektyvumu ir mažesnėmis sąskaitomis už šildymą gali mėgautis nuo 2020 metų pradžios. Senos statybos ir iki renovacijos itin prastos šiluminės izoliacijos daugiabučio namo gyventojų šildymo sąskaitos, palyginus 2019 m. ir 2020 m. vasario mėnesius, sumažėjo 48 proc.: 60 m² buto šildymas 2019 m. vasarį vartotojams minėtame name vidutiniškai atsiėjo 67 Eur (už 1240 kWh), tuo tarpu 2020 m. vasarį mokėta jau apie 35 Eur (už 726 kWh).
Šiuo metu Šiauliai atsinaujina: yra tvarkoma miesto infrastruktūra, gatvės ir šaligatviai, o miesto savivaldybė, norėdama prisidėti prie daugiabučių namų atnaujinimo programos skatinimo, nuo 2022 metų planuoja įtraukti priemonę renovuojamų daugiabučių namų kiemų dangų tvarkymui į strateginio planavimo dokumentus bei savivaldybės biudžete numatyti lėšas šiai priemonei įgyvendinti“, - ateities planus atskleidžia J.
Stoties g. 14 renovacijos pavyzdys
2021 m. kovo 17 d. Vienas seniausių Šiauliuose renovuotų daugiabučių - Stoties gatvėje keturioliktu numeriu pažymėtas namas, pastatytas 1921 metais. Iš pradžių čia veikė saldainių ir šokolado fabrikas „Birutė“, po Antrojo pasaulinio karo jis buvo rekonstruotas į gyvenamąjį pastatą, o 1979 metais papildytas priestatu. Šiuo metu jungtinio daugiabučio gyvenamojo namo šimtametę istoriją mena išsaugotos fasado architektūrinės detalės.
Stoties g. 14 pastatą projektavo vienas žinomiausių tarpukario Lietuvos architektų Karolis Reisonas, kuris savo kūrybine veikla įtakojo visos Šiaulių miesto architektūrinės aplinkos formavimą. Dirbdamas Šiauliuose, K. Reisonas savo pastatams suteikdavo XIX-XX a. sandūrai būdingas istorizmo formas, naudojo orderinius elementus, frontonus, dekoruotas tarpaukštines juostas.
Be to, pasak J. Kivyliūtės, geri pavyzdžiai užkrečia: šio gyvenamojo pastato renovacija paskatino ir aplinkinių namų gyventojus ryžtis savo būsto atnaujinimui. AB ,,Šiaulių energija“, kaip Šiaulių miesto savivaldybės paskirtas daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo administratorius, sulaukia vis daugiau gyventojų užklausų dėl galimybės atnaujinti jų gyvenamąjį namą.
Šis daugiabutis dalyvauja Metų renovacijos projekto rinkimuose, kuriuos rengia Būsto energijos taupymo agentūra (BETA). Geriausius įgyvendintus projektus kviečiami rinkti visi Lietuvos gyventojai - balsavimas už kandidatus prasidės balandžio 2 d.
Šis gyvenamasis namas yra pačioje miesto širdyje - centrinėje miesto dalyje, todėl jo atnaujinimas bendram Šiaulių miesto estetiniam vaizdui yra itin reikšmingas.
Energijos sąnaudų palyginimas
| Laikotarpis | Buto plotas (m²) | Sąskaita už šildymą (€) | Suvartota energija (kWh) |
|---|---|---|---|
| 2019 m. vasaris | 60 | 67 | 1240 |
| 2020 m. vasaris | 60 | 35 | 726 |
tags: #nuo #kada #daugiabutis