Tėvų skyrybos - sudėtingas procesas, kuris paveikia visą šeimą. Tėvo ir motinos santykiai pašlyja, gyvenama nuolatinėje įtampoje, o labiausiai nuo to kenčia vaikai, kurie tampa šio proceso įkaitais. Konfliktui pasiekus aukščiausią tašką, vaikai gali tapti įrankiu šantažuoti ir manipuliuoti partneriu. Vienas iš manipuliacijos būdų yra poveikis vaiko nuomonei, bandymas nukreipti prieš vieną iš tėvų.
Šiame straipsnyje aptarsime, nuo kelių metų vaikas gali reikšti savo nuomonę teisiniuose procesuose, susijusiuose su tėvų skyrybomis, ir kaip teismas atsižvelgia į vaiko nuomonę.
Vaiko nuomonės svarba
Vaikas savo nuomonę gali reikšti nuo tada, kai pradeda kalbėti ir gali pasakyti, su kuriuo žaislu nori žaisti, kurį patiekalą nori valgyti ir pan. Pradėdami lankyti mokyklą, jie ima mokytis savo nuomonę ir mintis pagrįsti logiškai bei argumentuotai. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda suprasti priežasties - pasekmės ryšius, praeities, dabarties ir ateities sąvokas. Tik išsivysčius šiems gebėjimams, vaikas gali argumentuoti savo nuomonę. Kada tai bus, priklauso nuo konkretaus vaiko.
Svarbu žinoti, kad jei vaikas savo nuomonę grindžia momentiniais dalykais, dažnai tie dalykai neatitinka jo interesų ilgalaikėje perspektyvoje, todėl, remiantis tokia nuomone, teismas sprendimo daryti negali. Pavyzdžiui, vaikui tėtis nupirko norimą žaidimą, todėl tą dieną jis jį labai myli, o su mama būti nenori, nes ji neperka tokių žaidimų. Kita vertus, motina gali užtikrinti visus kitus jo sveikam vystymuisi reikalingus poreikius: mokymąsi mokykloje, užklasinę veiklą, buvimą šalia, kai jam sunku ir t. t. Tėtis gali pirkti vaikui visko, ko jis nori, tačiau nesuteikti jam daug svarbesnio dalyko - artumo, prieraišumo, kuris yra būtinas sveikam vystymuisi.
Neretai teismas, išklausydamas vaiko nuomonę, kviečiasi į pagalbą psichologą, kuris padeda apklausti vaiką, sudaro jam tinkamas sąlygas teisme, nuramina. Per tokį posėdį teismo salėje su vaiku būna tik teisėjas ir psichologas, pokalbis yra įrašomas. Tėvai šioje proceso dalyje nedalyvauja, todėl vaikui tenka kiek mažesnis emocinis krūvis, sumažėja tikimybė, kad apklausos metu vaikui bus daromas poveikis.
Kaip skyrybos veikia vaikus
Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio.
Paaugliams būdinga jausti pastovų pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jos sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų, t. y. depresiją, nerimo sutrikimus.
Kaip neprarasti ryšio su vaiku po skyrybų
Nereikėtų teigti, kad tėvo atitolimas nuo vaiko po skyrybų yra natūralus procesas. Tikėtina, kad pats skyrybų procesas turi įtakos vaikų ir tėvų santykiams, tačiau svarbu ir tai, kokie tie santykiai buvo prieš išsiskyrimą. Po skyrybų vaikas dažniau pasilieka gyventi su mama. Tokiu atveju tėvams, kurie nebeturi galimybės dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime, sunkiau išlaikyti artimą ryšį su juo.
Vis dėlto T.Haukso ir L.Plato (2020 m.) atliktas tyrimas rodo, jog tėvai, kurie buvo sukūrę artimą ryšį su vaiku iki skyrybų, dažniau išlaiko šį ryšį ir po skyrybų, nepaisant visų pasikeitimų. Kartais nutinka taip, kad mamų ir tėvų nesutarimai, tarpusavio santykių konfliktai, komplikuoja tėvų bendravimą su vaikais. Gali nutikti ir taip, kad vaikas dėl skyrybų kaltins vieną iš tėvų, dėl to susilpnės jų tarpusavio ryšys.
Jei kartojasi situacija, kai vienas iš tėvų neatvyksta į susitikimą su vaiku sutartu laiku, tai turėtų aptarta abiejų tėvų, neįtraukiant vaiko. Svarbu nepamiršti, kad tiek mama, tiek tėtis vienodai turi teisę susitikti ir bendrauti su vaiku, išskyrus tuos atvejus, kai vieno iš tėvo bendravimas su vaiku gali pažeisti vaiko interesus.
Siekiant bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai.
Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų, sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus. Tėvai turėtų nepamiršti, kad sveikas tėvų ir vaikų santykis, padeda vaikams sėkmingiau išgyventi skyrybų procesą.
Atsimenu konkretų atvejį, kai mama savo dukrai neleido bendrauti su močiute, nes jos nuomone, močiutė nuteikinėja vaiką prieš mamą. Iki tol vaikas gyveno su mama, tačiau didžiąją laiko dalį leisdavo pas močiutę, nes mama buvo užsiėmusi darbo reikalais.
Dėl tam tikrų įsitikinimų, mama apribojo vaiko bendravimą, nepaaiškindama dėl kokios priežasties mergaitė negali bendrauti su jai brangiu ir artimu žmogumi. Vaikas patyrė krizę bei stiprius neigiamus jausmus. Pokalbių metu mergaitė išsakė nerimą, jog bijo, kad ji daugiau niekada negalės susitikti su močiute. Vaikas svarstė, kad gal ji netinkamai pasielgė, kažką ne taip pasakė, kad mama ją nubaudė. Darbo su šeima metu stebėtas stiprus vaiko pyktis mamos atžvilgiu.
Tiesioginė transliacija: "Skyrybas išgyvenusieji ir išgyvenantys vaikai".
Bendravimo su vaiku modeliai pagal amžių
Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis:
- Iki vienerių metų amžiaus vaiku: 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę.
- Nuo 1 iki 2 metų: neretesnis kaip kas 3 dienos. Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę.
- Su nuo 2 iki 3 metų amžiaus vaiku: viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį.
- 3-5 metų amžiaus vaikui: per savaitę galima praleisti dvi naktis su nakvyne su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama.
- 6-12 metų amžiaus vaikui: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje.
- 13-17 metų paaugliams: svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus.
Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums.
Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu, nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą.
| Amžius | Rekomenduojamas bendravimo dažnumas |
|---|---|
| Iki 1 metų | 1-3 valandos 2-3 kartus per savaitę |
| 1-2 metai | Ne rečiau kaip kas 3 dienos, iki 8 valandų 2 dienas per savaitę |
| 2-3 metai | Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį |
| 3-5 metai | Dvi naktys su nakvyne per savaitę |
| 6-12 metai | Kas antras savaitgalis ir viena naktis savaitės viduryje kas antrą savaitę |
| 13-17 metai | Lankstus grafikas, atsižvelgiant į vaiko norus |
Skyrybų procesas tėvams sukelia stiprias emocijas, tėvai vienas ant kito pyksta, tampa svarbi kiekviena detalė, prisimenama kiekviena nuodėmė. Natūralu, kad vaikui gyvenant su vienu iš tėvų šios emocijos perimamos, ir tai atsispindi teisminiame procese, nes vaikas išreiškia stiprų pasipiktinimą kito iš tėvų elgesio atžvilgiu.
Kylant įtarimui, kad galimai daroma įtaka vaiko nuomonei, teismas skiria kompleksinę psichiatrinę psichologinę ekspertizę. Šios ekspertizės metu specialistai, remdamiesi patikimais metodais, stengiasi išsiaiškinti, kokie yra vaiko interesai ir ar jo nuomonė nėra paveikta vieno iš tėvų. Tokiais atvejais matyti, kad vaikai ypatingai neigiamai atsiliepia apie kitą iš tėvų. Tačiau kartais šis poveikis gali būti ir nesąmoningas.