Gyventojų skaičiui sostinėje ir toliau kasmet augant, nuomos rinka mieste išlieka stabili. Tiesa, ekspertų teigimu, pastebimų pokyčių į ją įneš 5 tūkst. Vokietijos karių ir jų šeimų atvykimas: numatoma, kad 70 proc. jų įsikurs Vilniuje.
Vieno kambario butas Vilniuje gali būti puiki investicija.
Vidutinė Metinė Nuomos Grąža Vilniuje
Vertindami nuomos perspektyvas, vienos iš didžiausių Lietuvoje NT plėtros bendrovės „Omberg group“ analitikai apskaičiavo, kuriuose rajonuose jos grąža - didžiausia.
„Vidutinė metinė nuomos grąža Vilniuje, vertinant tiek pirminę, tiek antrinę rinkas, jau kurį laiką yra 5 proc. Peržiūrėję įvairius miesto rajonus, matome, kad investicijų grąža juose svyruoti gali gana reikšmingai: nuo 4 iki 7 proc. Tai priklauso ne tik nuo lokacijos ir pasiūlos, bet ir nuo butų dydžio“, - sako „Omberg group“ Plėtros ir inovacijų vadovė Ieva Genevičienė.
Ekspertės teigimu, įsigyti ir nuomoti labiausiai apsimoka 1 ar 2 kambarių butus ne tik dėl didelės jų paklausos tarp jaunų žmonių, bet ir dėl paprasčiausios matematikos: vieno kvadratinio metro nuomos kaina tokiuose butuose - didesnė nei 3 ar 4 kambarių.
Rajonai, Kur Apsimoka Investuoti
Didžiausia Grąža - Viršuliškėse ir Bajoruose
Įvertinus miesto rajonus, „Omberg group“ analitikų teigimu, sąrašo viršuje atsidūrė Viršuliškės ir Bajorai: čia vidutinė nuomos grąža siekia daugiau nei 6 proc.
„Ji apskaičiuojama lyginant balandžio mėnesio nuomos ir pardavimo kainas, taip pat - pasiūloje esančius butus nuomai ir pardavimui. Paprastai tariant, ji parodo, kokios metinės grąžos gali tikėtis dabar butą investicijai įsigijęs žmogus.
Pavyzdžiui, Bajorų vidutinė grąža šiuo metu yra kiek mažesnė, nei atskirų projektų rajone, nes nuomos pasiūloje yra nemažai didelių butų, kurių vieno kvadratinio metro vertė - mažesnė, tuo tarpu pardavimui siūlomi mažesni, 1-2 kambarių butai“, - teigia I. Genevičienė.
Rekordinę, 7 proc. grąžą, ekspertų skaičiavimais, pasiūlyti gali 1 kambario, 27 kv. m. ploto visiškai įrengtas naujos statybos butas be parkavimo vietos projekte „Bajorų lajos“. Skaičiuojama, kad jo vidutinė nuomos kaina metams - 6600 Eur. Tuo tarpu tokio pat 2 kambarių, 33 kv. m. ploto buto nuomos grąža - procentu mažesnė, 6 proc. Vidutinė metinė jo nuomos kaina vertinama 7800 Eur.
Vidurkį taip pat lenkia tokie rajonai kaip Justiniškės (5,69 proc.), Lazdynėliai (5,54 proc.), Pilaitė (5,23 proc.), Žirmūnai (5,23 proc.), Pašilaičiai (5,21 proc.).
Mažiausia Grąža - Senamiestyje ir Žvėryne
Sąrašo apačioje staigmenų nėra: dėl itin didelės pardavimo kainos čia atsidūrė centriniai miesto rajonai. Skaičiuojama, kad pagal balandžio duomenis mažiausią vidutinę metinę nuomos grąžą užtikrintų Senamiestis (4,13 proc.) ir Žvėrynas (4,06 proc.).
„Akivaizdu, kad, vertinant turto įsigijimo galimybes, svarbu atsižvelgti ir į kitus aspektus, tokius kaip ilgalaikis turto vertės augimas. Centriniams rajonams šiuo atžvilgiu prilygsta tik šiuo metu sparčiai vystomi rajonai, tokie, kaip Šnipiškės, Viršuliškės ar tie patys Bajorai.
Svarbus aspektas - ir paklausa tarp nuomininkų. Žinome, kad centriniai rajonai gali pasiūlyti ne tik ilgalaikės, bet ir trumpalaikės nuomos sprendimus turistams.
Viršuliškės - vienas patraukliausių rajonų investicijoms į nuomą.
Nuomos Kainų Pokyčiai Istorijoje
Kaip sovietai sugriovė tarpukario nuomos rinką Skirtingai nei sovietmečiu, tarpukario Lietuvoje nuoma buvo ne tik legalus, bet ir itin skaidrus verslas. Įstatymai įpareigodavo nekilnojamo turto savininkus mokėti pelno mokestį, gynė nuomininkų teises. Štai 1937 m. Vyriausybė išleido įsakymą, draudžiantį nuomotojams peržengti nusistovėjusią kainų kartelę. Už įstatymo pažeidimą grėsė bauda iki 15 tūkst litų.
Pasak M. Kuodžio, Kaune XX a. 3 dešimtmečio pradžioje butų trūko tiek paprastų tarnautojų šeimoms, tiek aukštiems valdžios pareigūnams. Visi šie žmonės, sugūžėję iš įvairių Lietuvos vietų į pagrindinį šalies miestą, tapo nuomininkais, kuriems teko spraustis mažame kambaryje ar savotiško tipo bendrabučiuose.
Istoriko pateikiamos to meto nuomos kainos laikinojoje sostinėje iš tiesų stebina. M. Kuodys nurodo, kad, 1932 m. dviejų kambarių su virtuve buto nuoma Kauno centre kainavo apie 150-200 litų per mėnesį, priemiesčiuose - 90-120 litų, 4 kambarių buto - apie 500 litų.
„Fiziniams asmenims, neturintiems teisės turėti tarnybinį butą, tapo be galo sunku įsikurti Kaune. Menka išnuomojamo gyvenamojo ploto pasiūla ir labai didelė jo paklausa į rekordines aukštumas pakėlė nuomos kainas - apvalių sumų prašyta net už visai varganus būstus. 1939 m. primindamas tą neseną praeitį vienas Lietuvos žinių bendradarbis rašė: „[...] Mūsų nepriklausomo gyvenimo pradžioje turėti Kaune atskirą kambarį ar 2-3 kambarių butelį nors ir sutrūnijusiame ir pelėsiais dvokiančiame mediniame namelyje buvo stačiai prabanga. O kiek ir inteligentų šeimų gyveno susigrūdusios viename kambaryje tik kampą užimdamos, kiek palėpėmis tenkinosi“, - pažymi M. Kuodis.
To meto spaudoje (kurioje taip pat būdavo talpinami nuomos skelbimai) rašyta, kad 1940 m. Kaune butus nuomojosi apie 30 tūkst. pavienių asmenų be jų šeimos narių.
„Ribą žymi 1940-ųjų birželį įvykdyta Lietuvos okupacija, kai išorinės jėgos pakeitė politinį režimą ir apskritai visą ligtolinę krašto vidaus gyvenimo sanklodą“, - akcentuoja M. Kuodys.
Naujienų portalui tv3.lt apie nuomą okupuotoje Lietuvoje pasakojęs Vilniaus universiteto istorikas, docentas Algirdas Jakubčionis paantrino M. Kuodžiui teigdamas, kad šiuo laikotarpiu nuoma, kitaip nei tarpukariu, vykdavo sąlyginiai slapta, kadangi joks verslas sovietmečiu nebuvo skatinamas.
Pagal sovietinę sistemą nebuvo galima turėti kelių butų, tik vieną. Ir nuomoti visą butą kaip dabar iš principo buvo neįmanoma. Sovietmečiu egzistavo taisyklė, kad vienam žmogui užtenka 9 kv. metrų gyvenamojo ploto.
Pasak istoriko, nuomos skelbimai sovietmečiu jau nebepasirodydavo laikraščiuose, o buvo tiesiog pakabinami fakultetų skelbimų lentose. Taip pat ir studentai informaciją apie galimybes apsistoti butuose perduodavo vieni kitiems iš lūpų į lūpas. Ogi dėl to, kad didžiąją dalį nuomininkų sudarė būtent studentai. Iš įvairių Lietuvos miestelių ir kaimelių į didmiesčius atvykusiems jaunuoliams, neturintiems nei giminių, nei pažįstamų, nuoma buvo vienas aktualiausių studijų metų klausimų.
Jaunuoliai nuomai per mėnesį turėdavo atseikėti 10 rublių, o tai reiškė ketvirtadalį stipendijos, kuri tuo metu siekė 40 rublių. Nelegaliai į savo namus įsileisdami karčias mokslo šaknis kremtančią studentiją, nuomotojai savotiškai pasilengvindavo sau finansinę naštą.
Paklaustas apie tuometines nuomos kainas, A. Jakubčionis akcentuoja, kad ši suma už nuomą buvo viena iš žemiausių. Kainos priklausė ne tik nuo šeimininko, žmonių skaičiaus kambaryje, bet ir mikrorajono.
Anot jo, paprastam šio luomo atstovui kartu su šeima išsinuomoti būstą buvo itin sunki užduotis. Išsinuomoti darbininkui su šeima butą tam pačiam Vilniuj ar kitam mieste buvo labai sudėtinga. Kitas dalykas - kambariukai maži ir jų nedaug. Du kambariukai - tai virtuvei skirti 6 kv. metrai, kur buvo vos galima apsisukt. 2 kambarių butas apsiribodavo iki 40 kv. metrų plotu.
Kadangi butai buvo maži, juose gyvenanti šeima su vienu vaiku neturėjo galimybių priimti nuomininkų. Tiesa, pamažu ši problema ims keistis, kai bus pradėta leista statyti kooperacinius butus.
Bendrabučiai studentams sostinėje pradedami statyti 6-ajame dešimtmetyje, pirmieji - M. K. Čiurliono gatvėje. Tiesa, čia sąlygos buvo nepavydėtinos - viename kambaryje gyvendavo nuo 7 iki 10 studentų. Situacija iš esmės ėmė keistis įkūrus šiandien daugeliui miesto studentų pažįstamus Saulėtekio bendrabučius.
Visgi, apsistoti šiame būste galėjo ne visi. Kaip pasakoja A. Jakubčionis, egzistavo tam tikros kategorijos įstojusiųjų arba tebestudijuojančių, kurie galėjo gauti arba negauti bendrabučius. Pirmumo teisę turėjo iš Lietuvos miestelių ir kaimų atvykę studentai. Antra nuostata - jeigu studentas kilęs iš didmiesčio, tai savaime reiškė aukštesnį pragyvenimo lygį ir galimybę apsirūpinti pačiam, todėl vietos bendrabutyje miestiečiams nesuteikdavo.
Pasak A. Jakubčionio, kaina už gyvenimą Saulėtekio bendrabutyje buvo išties simbolinė: studentui visi mokslo metai (nuo rugsėjo iki birželio) tekainavo 7 rublius.
„Į šį mokestį įėjo ir išlaidos už vandenį, elektrą - atskirai mokėti nereikėjo. Gyventi bendrabučiuose buvo privilegija. Kambariuose, kuriame įrengta bendra virtuvėlė, tualetas ir praustuvė, apsistodavo po 2 ir 3. O Koridoriaus gale studentai galėjo naudotis dviem dušais, bendru tualetu ir virtuve“, - to laikmečio bendrabučių išplanavimą nupasakoja istorikas.
Studento gyvenimas bendrabutyje buvo įvairiapusis. Viskas priklausė nuo to, ką šis nori labiau veikti - vyną ir šnapsą gerti, mokytis ar užsiimti meile. Paskutinysis dalykas buvo kiek apribotas - kiekvienas bendrabutis turėjo prižiūrėtoją, kuris sėdėjo prie vienintelių pagrindinių durų ir tikrindavo studentiškus leidimus įeiti į bendrabutį. Svečiai lankytis galėjo, buvo užregistruojami, bet privalėjo išeiti iki 22. valandos. O būdų apeiti taisykles jaunimas rasdavo“, - neslepia pašnekovas.
Tiesa, operatyviniai būriai, sudaromi prie Centro komiteto, kurių didžiąją dalį sudarydavo teisės studentai, atlėkdavo daryti tvarkos: lakstydavo po bendrabučius, tikrindavo, kas su kuo miega, ar kas geria, ateidavo kontroliuoti pro langus pamatę priešais bendrabutyje tamsoje žybsinčias cigaretes. Už tai, pasak istoriko, studentai jų itin nekęsdavo.