Šiame straipsnyje panagrinėsime atsiliepimus apie Vladimirą Lapiną ir jo veiklą, įterpdami tai į istorinį kontekstą. Taip pat aptarsime svarbius viduramžių akcentus, kurie formavo to meto visuomenę ir kultūrą.
Kauno soboras - vienas iš architektūrinių miesto akcentų
Viduramžių Apžvalga
Viduramžiai - istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. Šis laikotarpis pasižymėjo feodaliniais santykiais, Bizantijos imperijos klestėjimu, Frankų imperijos susikūrimu ir Šventosios Romos imperijos įtaka. Taip pat svarbi buvo Kijevo Rusia.
Žymūs viduramžių asmenys:
- Šv. Benediktas (480-547) - vienuolis, įkūręs vienuolyną ir suformulavęs griežtas taisykles.
- Justinianas (482-565) - Bizantijos imperatorius, siekęs atkurti Romos imperiją.
- Grigalius I Didysis (540 - 604) - Romos katalikų bažnyčios popiežius, stipriai išplėtęs krikščionybę Europoje.
- Karolis Martelis (688-741) - frankų valstybės Austrazijos valdovas.
- Karolis Didysis (747-814) - Frankų karalystės valdovas, imperatorius.
- Avicena (980-1037) - persų kilmės gydytojas ir filosofas.
- Knutas II Didysis (997-1035) - Anglijos ir Danijos karalius.
- Grigalius VII (1020-1085) - popiežius, stiprinęs Bažnyčios nepriklausomybę.
- Vilhelmas I Užkariautojas (1027-1087) - Anglijos karalius ir Normandijos kunigaikštis.
- Urbonas II (1042-1099) - Romos popiežius, inicijavęs Kryžiaus žygius.
- Rodzeris Bekonas (1214-1294) - anglų pranciškonas, vadintas „nuostabiuoju daktaru“.
- Tomas Akvinietis (1225-1274) - italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas.
- Janas Husas (1369-1415) - čekų kultūros veikėjas, kritikavęs katalikų dvasininkų ydas.
- Žana d’Ark (1412-1431) - prancūzų nacionalinė didvyrė, Katalikų bažnyčios šventoji.
- Liudvikas XI (1423-1483) - Prancūzijos karalius.
Svarbūs įvykiai ir datos:
- 476 m. - Vakarų Romos imperijos žlugimas.
- VIII a. vid. - Bizantijos įkūrimas.
- 800 m. - Frankų imperijos susikūrimas.
- 882 m. - Karvedys Olegas užėmė Kijevą.
- 1215 m. - „Didžioji laisvių chartija“ (Magna Carta Libertatum).
- XIII a. - Aukso Ordos įkūrimas.
- XIV a. - Avinjono nelaisvė.
- 1337 - 1453 m. - Šimtametis karas.
- 1348 - 1351 m. - Maro pandemija.
- 1378 - 1413 m. - Vakarų schizma.
Pagrindinės sąvokos:
- Centralizacija - procesas, kurio metu kaupiama, telkiama į vieną vietą.
- Didysis Tautų kraustymasis - IV - V a.
- Emyras - valdovo titulas.
- Feodalizmas - visuomeninė santvarka, paremta vasaline lenine sistema.
- Gotika - XII-XVI a. architektūros stilius.
- Investitūra - ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai.
- Karolingų renesansas - VIII a. pab. - IX a. kultūros pakilimas.
- Kijevo Rusia - IX-XII a. valstybė.
- Kryžiaus žygiai - Vakarų Europos riterių karinės kampanijos.
- Lenas - feodalizmo epochoje žemės valda.
- Magdeburgo teisė - miesto teisė turėti savivaldą.
- Maurai - Šiaurės Afrikos gyventojai.
- Milano ediktas - 313 m. įsakas, įteisinęs krikščionybę.
- Normanai - senieji Jutlandijos ir Skandinavijos gyventojai.
- Prekariumas - alodo savininko pagalbos prašymas.
- Rekonkista - kovos dėl Ispanijos.
- Romanika - IX-XIII a. Europos meno stilius.
- Rožių karai - pilietinių karų serija Anglijoje.
- Skriptoriumas - VI-XII a. patalpa vienuolynuose, kur buvo perrašinėjamos knygos.
Politinis, Ekonominis ir Socialinis Kontekstas
Politika: Visose valstybėse įsitvirtino monarchijos. Ankstyvaisiais viduramžiais valstybės išgyveno feodalinį susiskaldymą, brandžiaisiais ir vėlyvaisiais vyko centralizacijos procesai, kurių metu kūrėsi luominės monarchijos. Valdžia kildinama iš Dievo. Didelė Bažnyčios įtaka.
Ekonomika: Vyravo agrarinė ekonomika. Ankstyvieji viduramžiai - natūrinio ūkio laikai; brandžiaisiais atgimė amatai ir prekyba.
Socialiniai santykiai: Susiformuoja feodalinė sankloda (feodalizmas). Pagrindinės socialinės grupės - luomai: kilmingųjų, dvasininkų ir miestiečių (III luomo). Kilmingųjų ir dvasininkų luomai turi vidinę hierarchiją. Gyventojai buriasi į įvairias organizacijas, draugijas, brolijas. Tai korporacinė visuomenė. Ankstyvaisiais viduramžiais susiformavo baudžiava.
Kultūra: Didelė religijos įtaka. Viduramžiais Europa tapo krikščionišku žemynu. Nuo ankstyvųjų viduramžių popiežiaus galia ir įtaka augo, pasiekdama viršūnę brandžiaisiais viduramžiais.
Laikotarpiai
Viduramžiai skirstomi į tris pagrindinius laikotarpius:
- Ankstyvieji viduramžiai
- Brandieji viduramžiai
- Vėlyvieji viduramžiai (1337 - 1453 m.)
Žlugus Vakarų Romos imperijai, išliko Rytų Romos imperija - Bizantija. VI a., imperatoriaus Justiniano laikais, ji pasiekė savo galybę. Šioje imperijoje susiformavo savitas, bizantinis menas, susikūrė savita civilizacija. 1453 m. Vakarų Europos viduramžių civilizacija susiformavo iš antikos, krikščionybės ir Europos genčių etninės kultūros.
IV a. prasidėjęs Didysis Tautų kraustymasis V a. ėmė rimti. Viduramžių civilizacija užsimezgė Frankų genčių užkariautoje Galijoje. V a. Chlodvigas tapo frankų karaliumi, įvesdamas naują politinę tradiciją - valdžios kildinimą iš Dievo. 800 m. frankų karalius Karolis Didysis popiežiaus buvo karūnuotas imperatoriumi. Karolio Didžiojo imperijoje susiformavo visi viduramžių civilizacijos esminiai bruožai. Šioje imperijoje užgimė romanikos stilius, suklestėjo Karolingų renesansas. Dėl feodalizmo ši imperija 843 m. pagal Verdeno sutartį skilo į tris dalis. Šis įvykis laikomas feodalinio susiskaldymo pradžia.
Centrinės valdžios galios sumenko, feodalai savo valdose turėjo imunitetą. Feodalinį susiskaldymą ypač didino vikingų puldinėjimai (VIII - XI a.). IX a. vikingai įkūrė slavų valstybę Rytuose - Kijevo Rusią. X a. Kijevo Rusia priėmė krikštą iš Bizantijos, kartu su juo ir bizantinį meną, kirilicą. Ši valstybė susiskaldė XIII a. jos žemės atiteko mongolams totoriams, vėliau - Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. IX a. vikingams Prancūzijos valdovas atidavė Normandiją. XI a. Normandija užkariavo Angliją. XI a. IX a. į Europą ėmė veržtis vengrai. Jų grėsmė įtakojo Šventosios Romos imperijos paskelbimą (962 m.). Ši imperija tapo viduramžių civilizacijos skleidėja į rytus. X a. Ankstyvaisiais viduramžiais buvo įkurti ir pirmi vienuolynai pagal VI a. patvirtintą Benedikto regulą. Vienuolynai buvo reikšmingi kultūros, religijos centrai.
IX a. Kliuni vienuolynas pradėjo Kliuni sąjūdį, siekusį sustiprinti Bažnyčios pozicijas politikoje, pakelti jos autoritetą. Sąjūdis buvo sėkmingas. Bažnyčios reikšmė susiskaldžiusioje Europoje didėjo. Popiežius siekė įtvirtinti savo valdžią ir Rytinėje imperijoje - Bizantijoje. Tačiau nesėkmingai - patriarchas atsisakė paklusti. 1054 m. 622 m. Artimuosiuose Rytuose gimė islamo religija. Jos pasekėjai įkūrė kalifatą. Kalifatas plėtėsi, grobdamas žemes Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Europoje (Pirėnų pusiasalis). IX a. kalifatas skilo į atskirus. Musulmonų veržimąsi iš Pirėnų gilyn į Europą VIII a. prie Puatje sustabdė frankai. Pirėnų pusiasalyje iki pat XV a.
Brandieji ir Vėlyvieji Viduramžiai
Brandieji viduramžiai laikomi aukščiausiu viduramžių civilizacijos pakilimo laikotarpiu, tuo tarpu vėlyvieji - nuosmukio laikotarpiu. Brandžiaisiais viduramžiais atgimė miestai, matai, prekyba, iro natūrinis ūkis, formavosi prekinis. XII a. buvo įkurta Hanzos sąjunga Italijos miestai gavo savivaldą. Tuo tarpu vėlyvaisiais viduramžiais ūkį apėmė didelė krizė, dažni badmečiai. Brandžiaisiais viduramžiais pradėta centralizacija ir sukurta luominės monarchijos. Vėlyvaisiais viduramžiais centralizacija užbaigta. Anglija ir Prancūzija vėlyvaisiais viduramžiais dėl to kariavo Šimtametį karą.
Brandžiaisiais viduramžiais kilo investitūros ginčas. Popiežiaus galia ir įtaka politikoje pasiekė viršūnę. Brandžiaisiais viduramžiais susiformavo riterijos etikos kodeksas. Tai riterių ir Damų kultūros laikai. Vėlyvaisiais viduramžiais riterių reikšmė sunyko. Vis stipresnes pozicijas visuomenėje išsikovojo III luomas. Brandžiaisiais viduramžiais Vakarų Europoje ėmė nykti baudžiava. Vėlyvaisiais viduramžiais, po valstiečių maištų, šis procesas spartėjo. Abiem laikotarpiais svarbus, reikšmingas socialinis sluoksnis buvo dvasininkijos luomas. Tik pačioje viduramžių pabaigoje jis ėmė menkti. Bažnyčią supurtė Vakarų schizma. Visuomenės nuotaikas puikiai atskleidė XV a. vykęs husitų judėjimas. Didžiausias viduramžių socialinis sukrėtimas - maro pandemija XIV a.
Brandžiaisiais viduramžiais, XII a., gimė gotika, klestėjusi iki pat viduramžių pabaigos. XI a. buvo įkurtas pirmas universitetas. Plėtojosi pasaulietinė kultūra. Kultūros klestėjimo laikai vadinami viduramžių renesansu. Viduramžių kultūra ėmė keisti Šiaurės Italijoje - čia nuo XV a. stebimas renesansas. XV a. XI a. pab. Europiečiai pradėjo didžiausią viduramžių ekspansiją į Rytus - Kryžiaus žygius. Jie truko iki pat XIII a. jų metu įvyko reikšmingiausi pokyčiai. Masiškai kūrėsi ordinai, religinės bendruomenės. Katalikų Europa išgyveno religinę euforiją. XIII a. Europai ėmė grėsti mongolai totoriai. Jie nusiaubė Rytų Europos kraštus, Kijevo Rusios žemes. XV a. iš pietų Europai ėmė grėsti Osmanų imperija. Ji 1453 m. užėmė Bizantiją. Stačiatikių centras persikėlė į Maskvos kunigaikštystę, XV a.
Viduramžiais vyrauja feodalinė santvarka arba feodalizmas, kai didžiausią įtaką visuomenei daro feodalai. Didžiausi socialiniai sluoksniai - feodalai ir nuo jų priklausantys valstiečiai baudžiauninkai. Feodalams priklauso žemė, valstiečiai ir kiti turtai. Valstiečiai priklausomi nuo feodalų (asmeninės laisvės neturi), savo žemės neturi, už naudojimąsi žeme feodalams atlieka prievoles (mokesčiai, lažas). Tačiau valstiečiams lieka dalis derliaus, su kuriuo jie gali daryti ką nori. Taip pat jie turi savo įrankius, drabužius ir t.t. Labiausiai išsilavinę - dvasininkai. Pirmos mokyklos - prie vienuolynų. Tik nuo XII a. - miestų mokyklos. Knygos perrašinėjamos (tai atlieka skriptoriai). Nuo XII a. kuriasi universitetai (teologijos, medicinos, filosofijos, teisės fakultetai). Bolonija (pirmas Europoje - IX a.), Paryžius (Sorbona), Oksfordas. Universitetuose - lotynų kalba. Mokslo uždavinys - Dievo pažinimas. Gilinimasis į Bibliją. Mokslų užuomazgos - astrologija, alchemija. Mokslas teorinis, atsiranda chirurgija (bažnyčia draudžia). Epidemijų (maras) metais medicina bejėgė. Leprozoriumai - raupsuotojų stovyklos (izoliuojami). 1445m. Gutenbergas išranda knygų spausdinimą. Tam panaudoja surenkamas metalines raides - literas ir presą.
XI - XII a. architektūroje romaninis stilius (iš Romos). Pastatai orientuoti į rytus. Vormso katedra Vokietijoje; Puatje katedra Prancūzijoje. Masyvios, storos, sunkios sienos. Pastatai panašūs į tvirtoves. XII a. pabaigoje ima plisti gotikinis stilius. Bažnyčios aukštos, kylančios į viršų, daug puošybos: vitražai, skulptūros, centrinis langas virš durų - „rožė“. Paryžiaus Dievo motinos katedra, Lietuvoje - Šv. Skulptūra, tapyba - bažnyčių puošybos dalis. Šventosios istorijos vaizdavimas.
Literatūra: riterių poemos „Rolando giesmė“, miestiečių literatūra: „Rožės romanas“, „Lapino romanas“. Personažai: lapinas - miestietis, vilkas - riteris. XIV a. pr. Valstiečiai: ~iki XI a. valstiečiai tapo baudžiauninkais. Prancūzijoje - servai, Anglijoje - vilanai. Baudžiauninkų prievolės: lažas, duoklė, mokestis už naudojimąsi krosnimi, tiltu, malūnu, presu, upe, keliu. Prancūzijoje ir Anglijoje jau XV a. pab. Miestai nuo XI a. auga. Miestai kuriasi senjorų (feodalų) žemėse. Feodalai nori visiškai kontroliuoti miestus. Prasideda miestų ir feodalų kova. Įstatai gynė nuo konkurentų - ne cechų narių. Viduramžiais cechai gamybai netrukdė. Miestiečiai verčiasi prekyba ir amatais. Irstant gimininiai frankų bendruomeninei, susiformuoja privati žemė - alodas. Alodus turi visi laisvi frankai. Frankų karaliai už karo tarnybą dovanoja pavaldiniams žemės valdas iki gyvos galvos, kurios vadinamos beneficijomis (kartu su laisvais valstiečiais). Vėlesniais laikais beneficijų savininkai gauna iš valdovo imuninius raštus. Jie suteikia galimybę beneficijoje vykdyti administraciją, rinkti mokesčius, vykdyti teismą. Galiausiai beneficija tampa paveldimu feodu (paveldima žemės valda su visu ten esančiu turtu). Senjoriniai-vasaliniai santykiai. Senjoras dovanoja žemę, vasalas - gauna.
395 m. Romos imperija skilo. (Rytinės dalies sostinė Bizantija, nuo 330 m. Po Vakarų Romos žlugimo 476 m.- rytinė dalis vadinasi Bizantija. Valdo imperatorius. Krikščionių bažnyčios vadovas - patriarchas. 1204 m. užima kryžiuočiai, įkuria Lotynų imperiją. 1453 m. Bizantija - tiltas tarp Rytų (arabai ir kt.) ir Vakarų Europos, taip pat antikinės kultūros saugotoja, Romos imperijos tradicijų tęsėja. Naudojamos lotynų ir graikų kalbos. Perėmė Romos teisę. IX a. - universitetas. Su stačiatikybe plito Bizantijos kultūra. Stačiatikybę priėm...
Vladimiro Lapino Veikla Kaune
Pastatas I.Kanto g. 23 yra vienas iš nedaugelio specialiai valstybinėms įstaigoms projektuotų statinių Kaune. Cariniu laikotarpiu čia buvo įsikūrusi svarbiausia gubernijos valdžios įstaiga, tarpukariu - geležinkelių valdyba, sovietmečiu ir po 1990 m. - su infrastruktūra susijusios įstaigos. Statinys atspindi istorizmo formų architektūrą, fasadas gausiai dekoruotas architektūriniais elementais - piliastrais, sandrikais, langų apvadais.
Trijų aukštų pastatą savo lėšomis I.Kanto gatvėje 1897-1898 m. pastatė pirklys Naochas Lapinas. Pirklys įsipareigojo per pusantrų metų pastatyti triaukštį pastatą ir išnuomoti jį 20 metų. Savininkas taip pat turėjo rūpintis vandentiekio įvedimu ir namo remontu. Rūmų statybai pirklys iš banko gavo 79,5 tūkst. rublių paskolą, kurią turėjo išmokėti per 38 metus. Nors anuomet galiojo Kauno karinės tvirtovės nustatyti aukščio ribojimai, visuomeninės paskirties pastatui leista būti aukštesniam už kaimyninius.
Dokumentuose rašoma, kad plytinio ir tinkuoto pastato kambarių sienos buvo tapetuotos, kitos - dažytos, dekorui naudota nemažai lipdinių. Pastatą šildė 54 krosnys. Vandentiekio ir tualetų nebuvo, tačiau pastariesiems buvo pastatytas per tris aukštus besitęsiantis priestatas prie pietinės ugniasienės. Prie centrinės įeigos buvęs prieangis su kolonomis, taip pat stogo kupolas nugriauti praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje.
Sovietmečiu, nacionalizavus pastatą, jis naudotas įvairioms įstaigoms, 1964 m.
Kauko alėja Kaune
Sovietmečio Architektūra ir Ideologija
Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Architektūra buvo svarbi socializmo statybų dalis. Sovietmečio architektūra daug kuo tiesiogiai siejasi su modernizmu, tik su tam tikromis išlygomis. Vienas iš svarbiausių aspektų buvo architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti - sovietinio piliečio identitetui.
Konstruojant identitetą buvo labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kuri leistų socialistinės Lietuvos gyventojams pasijusti bendrosios Sovietų Sąjungos piliečiais. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje. Davidas Crowley savo paskaitoje kalbėjo apie pirmąjį socmodernizmą ir antrąjį socmodernizmą.
Antrąją ideologiją siejama su sociokultūriniais, konkretaus vizualiai atpažįstamo ir materialaus pavidalo neįgijusiais procesais. Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. Šiandieną skaitant archyvinius šaltinius galime aptikti įdomių liudijimų. Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų.
Bene labiausiai krenta į akis, kad pradedant posėdį (nesvarbu, kokio pobūdžio klausimai bus svarstomi) būtina aptarti, kaip tobulinti socialistinio darbo stilių draugo Leonido Brežnevo knygų „Mažoji žemė“ ir „Atgimimas“ šviesoje, arba dėl kompleksinio darbuotojų auklėjimo sutinkamai su marksistine-leninistine pasaulėžiūra, komunistinės moralės principais ir t. t. Architektai svarstė tokius dalykus ne ankstyvuoju sovietmečiu, bet 1977-1981 metais. Dar įdomesni 1987 metai - perestroika, M. Gorbačiovas paskelbė apie persitvarkymą ir naują partijos kadrų politiką...
Kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kalbame apie sovietmečio modernizmą (jeigu sutariame, kad tas modernizmas vis dėlto panašus į bendrą pasaulio modernizmą), žmogus čia visų pirma suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje. Sovietų Sąjungoje šis dėmesys proletariatui iš tiesų tik formalus. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai.
Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo. Pati idėja gal ir nėra bloga - statyba seka mokslinį progresą. Bet visa tai siejant su politiniais sprendimais prarandama pasirinkimo laisvė, jie tampa privalomi.
Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Ludwigas Mies van der Rohe yra pasakęs, kad „Dievas slypi detalėse“ ir „Architektūra prasideda ten, kur dvi plytas gražiai padedi vieną šalia kitos“. Bet ar įmanomi tokie žodžiai, kuomet pranešimuose apie kasdienines problemas tenka pripažinti, kad „statyboje mes naudojame silikatines plytas, kurios yra ne baltos, o kažkas tarp juodos ir pilkos spalvos. Mes Kaune iš jų statome ligoninę, kurią teks tinkuoti, nes plytos yra labai nešvarios.
Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Tad medžiagų deficitas - taip pat viena iš to burbulo sprogimo priežasčių. Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos. Skubėjimą lydi ir statybų brokas. 1986-aisiais Kaune iš visų priimtų pastatų patenkinamai įvertinta 69 procentai. Tai reiškia, kad vos ne vos tinkami gyventi. Tad ne veltui tipinė sovietinė daugiabučių aplinka mums asocijuojasi su panašiais vaizdais, kaip Kauno daugiabučiai 7 deš. pradžioje.
Jeigu pažvelgsime į planinę ekonomiką kaip į su modernizmu susijusią idėją, tai teks prisiminti, kad jau tarpukariu, 1938 metais, žymus moderniosios architektūros specialistas Steponas Stulginskis sakė, kad reikia planuoti visą Lietuvos ekonomiką. Kitas dalykas, neatsiejamas nuo modernizmo, yra valstybinė nuosavybė. Le Corbusier minėjo, Karelas Teige ir daugybė kitų modernistų tarpukariu siūlė atsisakyti privačios žemės nuosavybės ir pereiti prie valstybinės. Sovietų Sąjunga tai padarė. Tikriausiai visi žinote Le Corbusier Paryžiaus „Voisin’o“ planą. Jeigu būtų buvusi galimybė ir jis tą idėją būtų pareiškęs Vilniuje, gali būti, kad Vilnius būtų buvęs nušluotas. Galbūt šie svarstymai pernelyg spekuliatyvūs, bet akivaizdu, kad žemės nusavinimas turėjo didžiulę įtaką architektūros procesams.
tags: #nuoma #vladimiras #lapinas