Ekonominė informacija
Ekonominio objekto valdymą tiesiogiai atspindi ekonominė informacija, t. y. žinios, susijusios su šalies ūkio, koncernų, kompanijų, firmų jų padalinių ūkine veikla. Tai žinios, gaunamos nustatant atitinkamų objektų funkcionavimo sąlygas, gaminant produkciją, realizuojant, atliekant įvairias paslaugas, apskaitant, analizuojant ir vertinant tų objektų darbą ir funkcionavimą. Taigi ekonominė informacija atsiranda ir funkcionuoja dėl žmonių ūkinės veiklos, atspindėdama gamybinių santykių objektyvius dėsningumus. Ūkinės komercinės veiklos valdymo procese ekonominė informacija naudojama apdorota, kadangi priimant valdymo sprendimus ji dažniausiai turi būti sugrupuota įvairiais pjūviais. Ekonominę informaciją įmonių darbuotojai naudoja vertindami atitinkamas situacijas, reiškinius, procesus, priimdami valdymo sprendimus, todėl ji turi būti pateikta suprantama forma. Tai žiniaraščiai, lentelės, grafikai, kuriuose informacija vaizduojama vizualiai: skaičiais, raidėmis arba simboliais. Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstyti pareigomis. Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms, kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias, visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių gali būti per daug.Apskaita - verslo kalba
Visose laisvosios rinkos šalyse labai plačiai paplitęs abejonių nekeliantis teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai aišku, teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais ar tiekėjais. Juk įmonės steigiamos tam, kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Be abejo, tiek vieną, tiek kitą galima būtų išreikšti ir kokiais kitais dydžiais. Nors pasaulio istorijoje buvo bandyta atsisakyti pinigų kaip “atgyvenos”, tačiau sutikime su tuo, kad kol kas žmonija neturi kito, universalesnio mato už pinigus, kuriais (nors galbūt ne visuomet tiksliai) mokame išreikšti beveik viską, išskyrus dvasines vertybes ar dorovines nuostatas.Tai labai svarbu įmonėms, kuriose skirtingo tikslo siekia daugelis įvairiausių sričių specialistų. Sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip savo profesiniu žargonu (argo kalba) galėtų susikalbėti kad ir tos pačios įmonės pardavimų skyriaus vadybininkai su produkcijos gamybos tvarkytojais, reklamos agentūros tarnautojais, tiekėjais, konstruktoriais, inžinieriais, programuotojais ir daugeliu kitų dažnai labai siaurų sričių specialistais, kurių profesinis žodynas kartais būna neįtikėtinai specifinis. Tačiau specialistai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jo savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą. Tačiau labai svarbu, kad patys apskaitininkai profesinėje veikloje vengtų vadinamosios argo kalbos - jiems vieniems suprantamų terminų ir posakių, nes tokiu atveju apskaita neatliks svarbiausios savo visuomeninės misijos - neaprūpins visų suinteresuotųjų būtina informacija. O tai neišvengiamai sąlygotų didelius praradimus, nes apskaitinės informacijos vartotojų yra labai daug, jie įvairūs ir beveik visi svarbūs kiekvienai įmonei, todėl bent vieno iš jų praradimas dažniausiai būna reikšmingas. Apskaita - viena iš pirmųjų istorijoje informacijos gavimo sistemų ūkinei veiklai valdyti.Apskaitos funkcionavimas
Pirminiai duomenys apie atitinkamus ūkinės veiklos faktus, procesus ir operacijas atspindimi ir apibendrinami apskaitoje taip, kad formuotųsi daugybė informacinių rodiklių apie lėšų, jų šaltinių būklę, apie susidariusius įsipareigojimus ir panašiai. Duomenys apie atitinkamus faktus apskaitoje sisteminami, todėl apibendrintai apibūdina įmonės ūkinę veiklą ir jos rezultatus. Apskaita susistemina, suskaičiuoja, nustato ir apibendrina duomenis. Jie yra sutvarkytos informacijos šaltinis. Apskaita teikia informaciją apie materialinių, darbo ir finansinių išteklių naudojimą įmonėje, apie jos ūkinės veiklos rezultatus. Šia informacija apskaita aprūpina tiek įmonės vadovybę, tiek jos padalinius. Be šios informacijos neįmanoma sėkmingai vadovauti įmonei ir jos padaliniams. Dabar, kai ypač išsiplėtė ryšiai tarp atitinkamų objektų, tinkamai parengta ir geros kokybės informacija nulemia kiekvieno struktūrinio padalinio veiklos rezultatus. Apskaita būdama informacijos apibendrinimo sistema, užima svarbią vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje. Ankstesnės evoliucijos stadijose apskaita veikė kaip savarankiška informacinė sistema. Tačiau plėtojantis ūkinei veiklai, ji vis labiau siejasi su informacine valdymo sistema.Apskaita įmonės ūkines operacijas paverčia finansinių ataskaitų informacija. Finansinė informacija skirta padėti vartotojams priimti sprendimus. Žinoma, turi būti atitinkama šios informacijos kokybė. Viena iš būtinų finansinės informacijos savybių - tinkamumas. Informacija turi būti savalaikė ir naudinga, turi padėti išspręsti valdymo problemas. Kita savybė yra patikimumas. Trečia savybė - svarbumas. Informacija kartais būna nepakankamai gausi ar svarbi, kad darytų poveikį nusimanančio naudotojo sprendimams. Faktiškai nėra aišku, kokie rodikliai svarbūs ir ne svarbūs. Tikslinga turėti įmonėje bendrą nuomonę dėl tam tikrų operacijų registravimo, o ar jas vėliau skelbti ar ne - lemia informacijos svarba. Apskaitininkai naudoja svarbumą kaip testą, kai svarsto, ar tikrai reikalinga informacija; nors ir pateikta laiku, bet nesvarbi informacija labiau trukdo nei padeda finansinių ataskaitų naudotojams. Be to, informacija turėtų būti palyginama su panašia prieš tai buvusių apskaitos laikotarpių informacija ir kitų įmonių ataskaitomis toje pačioje šakoje.Dažnai bendrieji apskaitos principai leidžia pasirinkti alternatyvius apskaitos principus tam tikroje ūkinės veiklos situacijoje. Pasirinkdamas apskaitininkas dažnai gali pasielgti konservatyviai. Konservatyvumas reiškia, kad apskaitos profesija teikia pirmenybę apdairumui, jei turima reikalų su neapibrėžtumo ir rizikos sąlygomis. Iš vienodų alternatyvų apskaitininkas svarsto tą, kuri reiškia patį nepalankiausią rezultatą įmonei. Todėl, pavyzdžiui, įvertindamas tam tikrų įrengimų ar transporto priemonių naudojimo laiką, apskaitininkas taikytų blogiausią rodiklį, jei yra du ar daugiau. Ankščiau kraštutinis konservatyvumo principo taikymas reikalavo pasirinkti tokią alternatyvą - “nesitikiu jokio pelno ir priimu visus būsimus nuostolius”. Tuomet finansinių ataskaitų tikslas buvo išvengti pervertinimų, įrašytų ataskaitose grynojo pelno ir balanso sumų sumažinimas buvo skirtas apsaugoti vartotojus, kurių sprendimai remiasi šia informacija. Dabar ypač pabrėžiama teisingos finansinės ataskaitinės informacijos reikšmė, todėl renkamasi tik iš vienodai pateisinamų alternatyvų. Pasirinkti alternatyvą tik tam, kad gautum patį blogiausią rezultatą - tai neatitinka bendrųjų apskaitos principų.Pastovumas (stabilumas) - finansinių ataskaitų naudingumą didina apskaitos principų pastovumas. Pastovumas reikalauja, kad pasirinktų apskaitos principų būtų laikomasi kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu. pati, todėl jei informacija rodo rodiklių pasikeitimus tarp apskaitos laikotarpių, tai jie priskirtini veiklai, bet nepasikeitimams apskaitoje. Apskaitos principų pakeitimams nepritariama, nebent jie gerintų skelbiamas finansines ataskaitas arba to reikia pasikeitus sąlygoms. Toki.e pakeitimai turėtų būti paskelbiami finansinėse ataskaitose, paprastai pažymose. reikiamą informaciją būtų galima panaudoti priimant sprendimus. Ne visada skelbiama tik naudinga informacija. Apskaitininkas pagal svarbumą nusprendžia, ar tam tikrus informacijos rodiklius reikia atskleisti.Vertinimas pagal sąnaudas - naudą. Informacija ne visada skelbiama, nes jos parengimo sąnaudos viršytų būsimą naudą. Dėl to priimant sprendimą, ar rengti papildomas sukoreguotas infliacijos koeficientais finansines ataskaitas, apskaičiuojamos sąnaudos ir pelnas. Kiekvienu atveju sprendžiama labai subjektyviai, remiantis sąnaudų-pelno vertinimu; ir apskaitininkai savo darbe praktiškai naudojasi vienodais principais, kad nebūtų subjektyvumo. Apskaitos procese svarbu ne tik informacijos apie ūkinius procesus ir reiškinius fiksavimas, grupavimas, kaupimas, apdorojimas, bet ir jos perdavimo ir saugojimo procedūros. Informacija perduodama iš šaltinio (siuntėjo) vartotojui (gavėjui). Tačiau čia svarbu ne tik perduoti pranešimą, bet ir pertvarkyti ją taip, kad vartotojas gautų tik jam reikalingą, atitinkamai sugrupuotą bei pertvarkytą informaciją, kurią jis galėtų tiesiogiai naudoti savo funkcijoms vykdyti. Perduodant informaciją svarbu reguliuoti jos srautus, nes neretai vienu metu perduodamas didelis jos kiekis ir daugeliui vartotojų. Pirmu atveju žiūrima, kas perduodama iš vieno padalinio į kitą ir kas su ta informacija kiekviename padalinyje daroma, o antru - kaip jji perkeliama iš šaltinio į pirminį dokumentą, iš jo - į nešėją, toliau - iš vieno nešėjo į kitą, kaip iš nešėjo perduodama informacija vartotojams. Apskaitos informacija perduodama ryšių kanalais arba materialinių nešėjų transportavimo būdu.
tags: #nuomojasi #darbininkus #is #uzsienio #buahalteriai