Masinė gyvenamųjų namų statyba - tai globalus reiškinys, turintis gilias istorines šaknis ir atspindintis įvairių šalių socialinius, ekonominius ir politinius kontekstus. Šiame straipsnyje nagrinėsime nuosavo namo statybos ypatumus Pietų Korėjoje, atsižvelgiant į masinės statybos tendencijas, būsto krizę bei kultūrinius ir ekonominius veiksnius, turinčius įtakos būsto pasirinkimui. Straipsnyje remiamasi Edinburgo universiteto iniciatyva pradėtu akademiniu tyrimu, iš dalies globojamu DOCOMOMO Tarptautinio urbanistikos ir kraštovaizdžio paveldo komiteto.
Tipiniai gyvenamieji pastatai Seule
Masinės statybos istorinės šaknys ir globalus kontekstas
Nuo XX a. pradžios visame pasaulyje buvo įgyvendintos milžiniškos masinės statybos arba valstybinės gyvenamųjų namų statybos programos. Tyrimais siekiama atsekti minėtų programų priežastis ir surinkti medžiagą apie jas realizuojant sukurtą urbanistinę aplinką. Iki šiol šis sunkiai aprėpiamas ir įvairiapusis judėjimas, kurio fiziškai akivaizdūs rezultatai iškilo visame pasaulyje ir kuris yra tapęs karštų viešų diskusijų ar net priešpriešų objektu atskirose šalyse, iš viso nebuvo vertinamas kaip globalus reiškinys.
Nesugebėjimas masinės gyvenamosios statybos vertinti kaip pasaulinio, bet kartu ir konkrečioje vietoje įvairiomis formomis atskleidžiančio sąjūdžio vis dar gana ryškiai juntamas nušviečiant šią temą akademinėje, o ypač populiariojoje spaudoje.
Patys masinės gyvenamosios statybos tyrimai paprastai buvo atliekami ir tapo paradigminiais trijuose pagrindiniuose tokios statybos „regionuose“: Vakarų Europoje, Rytų Europoje (pokario socialistinio bloko šalyse) ir Šiaurės Amerikoje. Dėl to neretai atsirasdavo tam tikro subtilaus šališkumo ar sąmoningo pražiūrėjimo. Šiaurės Amerikos mokslininkai valstybės finansuojamos gyvenamosios statybos atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir ją vanojo, teigdami, jog ši iš anksto buvusi pasmerkta dėl sunkiai išsprendžiamų rasinių nesutarimų. Pastaraisiais metais yra siekiama pirmuosius du - Rytų ir Vakarų Europos - naratyvus priartinti vieną prie kito, nagrinėjant juos tame pačiame geopolitiniame istoriniame Šaltojo karo kontekste.
Masinei gyvenamajai statybai neabejotinai būdingas konfliktas, kova ne tik su išorinėmis grėsmėmis, pavyzdžiui, lūšnynais ar „blogais nuomojamų būstų savininkais“, bet ir daugybės konkuruojančių institucijų tarpusavio konfliktas, siekiant kokio nors aukštesnio išgelbėjimo tikslo; veržimasis į priekį, - ne remiantis apskaičiuotu visuomeninių interesų gynimu, ne pasitenkinant lėta įvykių eiga, o beveik visuomet iššauktas kritinės būtinybės, grėsmės ir mobilizacijos. Paprastai tai nesti sąjūdis, pripažįstantis individo motyvaciją ir laisvę, nes jis itin struktūruotas, reikalaujantis tam tikros prievartos įvairių kategorijų „piliečių“ gyventojų atžvilgiu.
Šio tyrimo tikslas - išplėtoti masinės gyvenamųjų namų statybos istoriją iki kur kas detalesnio, mokslinio lygmens, pradėti kurti nuoseklų, patikimą jos naratyvą, kuris apimtų ir globalų šio sąjūdžio mastą, ir chronologinę sąrangą, nuo pat masinio paplitimo po Pirmojo pasaulinio karo iki pastarųjų laikų vis dar tebesitęsiančio atgimimo Azijoje.
Sprendžiant iš pirmųjų rezultatų, šio pasakojimo struktūra veikiausiai bus dvipusė. Viena vertus, pašėlusios energijos ir tikrą statybų vajų aptinkame „karštuose taškuose“ (neretai gana izoliuotuose, atsidūrusiuose tam tikros politinės ar demografinės grėsmės apsuptyje), kai varikliu tapo XX a. įprastas visuotinės kritinės padėties, išorinio pavojaus ir masinės mobilizacijos jausmas, genantis neįprastai greitai kurti aprūpinimo būstu programas, trukusias keletą dešimtmečių ir tebesitęsiančias iki šių dienų. Kaip pavyzdžius čia galėtume paminėti „Raudonąją“ Vieną, Honkongą ir Singapūrą.
Kita vertus, esama ir kur kas mažiau dramatiško „užnugario“ - pereinamųjų stadijų ir regionų. Ši bendrą supratimą teikianti paskaita, kurioje mėginu perteikti didingą, ištisą šimtmetį trukusių nepertraukiamų kovų, prasidėjusių apie 1914 m. ir kai kur tebesitęsiančių, istoriją, remiasi nenutrūkstamų karo žygių, kolektyvinės mobilizacijos ir dinamiškų karo veiksmų idėja, be kita ko, atsiskleidžiančia tokiuose šūkiuose kaip „kova su lūšnynais“ arba „aprūpinimo gyvenamuoju būstu vajus“ ir pan.
Straipsnyje remiuosi gana abejotina, galimas daiktas, pernelyg supaprastinta koncepcija, kad masinė statyba primena „pasaulinį karą“, visuotinį konfliktą, trukusį ištisą šimtmetį nuo 1914 m. iki šių dienų, - karą, kuris, panašiai kaip tikrieji, išties militaristiniai jo ekvivalentai, išplito iš pavienių židinių ir kritinių zonų Europoje, Vakaruose į nesuskaičiuojamą daugybę regioninių konfliktų, karo padėčių ir kampanijų. Masinės gyvenamųjų namų statybos karas taip pat buvo kariaujamas „frontuose“ tose išsivysčiusio pasaulio vietose, kuriose dėl greitos modernizacijos kilusios demografinės bei socialinės problemos būsto klausimą iškeldavo į valdančiųjų politinių programų viršūnę. Beje, šis karas nesiliauja ir mūsų dienomis, tik jau persimetęs į naują sparčiai kylančios Rytų Azijos „frontą“.
Kai kurios šio konflikto gijos šiandien mums vis dar menkai pažįstamos, kaip ir faktas, kad, nors visuotinės mobilizacijos dvasia visada suponuodavo tam tikrus kolektyvinius veiksmus, ji ne visuomet sąlygojo būtent socialistinį kolektyvizmą.
„Šimtamečio karo“ ištakos glūdi industrializuotose Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse. Iš dalies jį sąlygojo ir tai, kad maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais abejuose regionuose imta gana karštai viešai diskutuoti apie „gyvenimo lūšnynuose“ blogį, ir šis sujudimas netikėtai sutapo su valstybiniu lygiu vykdytomis nacionalinėmis mobilizacijomis ir karo veiksmų dvasia. Šiame naujame suvienytų „nacionalinių pastangų“ amžiuje itin dideli gyvenamojo būsto skirtumai atrodė dar labiau netoleruotini, be to, radosi vis daugiau galimybių juos pašalinti, taikant naujas administracines bei mokslines intervencines priemones.
Jau XIX a. Uoliausiai buvo stengiamasi socialistų dominuojamose savivaldybėse. Paprastai jos pačios statė ir valdė nemažus gyvenamųjų namų fondus, kuriuos dažniausiai sudarydavo dideli, nuosaikiai „modernūs“ daugiabučiai - nepralenkiama šioje srityje buvo XX a. trečiojo dešimtmečio „Raudonoji“ Viena, socialdemokratinės energijos užtaiso salelė konservatyvioje, tegul ir decentralizuotoje Austrijoje.
Municipalinio socialinio būsto statybos koncepcija išplito daugelyje kitų valstybių, ypač Didžiojoje Britanijoje. Čia tiesioginio aprūpinimo gyvenamuoju municipaliniu būstu idėja buvo pritaikyta visoje šalyje, tegul ir mažiau pabrėžiant šio reiškinio politinę svarbą ir statant kur kas konservatyvesnius pastatus: įprasti nuomojami daugiabučiai, pastatydinti Londono apskrities tarybos, įkūnijo gana prieštaringą požiūrį į aukštus ir kompaktiškus butus. Tikra priešingybė tam buvo XX a. trečiajame dešimtmetyje Frankfurto miesto finansuota gyvenamųjų namų statybos programa.
Jų kūrimo procesui vadovavo architektas Ernstas May, pirmenybė teikta mažaaukščiams pastatams, kurie reprezentavo modernistų „Naujojo daiktiškumo“ avangardą, su jo architektūrinėmis „mokslinio“ ar „funkcionalistinio“ būsto ir viso rajono planavimo koncepcijomis. Daugumoje kitų šalių vis dėlto buvo akcentuojamas tęstinumas, o ne ryšių su XIX a. dominavusiais statybų modeliais nutraukimas. Tad čia valdžia tik prisidėdavo, „įgalindama“ realizuoti privačios iniciatyvos ar filantropų pastangas. Per visą „Šimtamečio karo“ laikotarpį būtent Šiaurės Amerikoje labiau nei kur nors kitur pirmenybė nuolat buvo teikiama privatiems statytojams, juos skatinant dosniomis valstybės dotacijomis ar mokesčių lengvatomis.
Bent jau kurį laiką, nes situacija drastiškai pasikeitė Didžiosios depresijos ir New Deal politikos metais. JAV tokios strategijos, kardinaliai priešingos pamatinėms amerikiečių vertybėms, įskaitant ir gyvenimą privačiuose namuose, labai greitai susidūrė su rimtomis problemomis, pavyzdžiui, rasinės atskirties. Jas imta smarkiai kritikuoti, todėl jos buvo tiesiog pasmerktos žlugti. Jau penkto dešimtmečio pabaigoje JAV pradėjo ilgalaikę atsitraukimo nuo masinės socialinio būsto statybos kampaniją, tačiau su vienintele, nors ir itin ženklia išimtimi - Niujorko miestu.
Čia, priešingai, miesto valdžia, vadovaujama mero La Guardia ir vyriausiojo planuotojo Roberto Moseso, gerokai sustiprino valstybės finansuojamo būsto ir miesto planavimo pozicijas. XX a. septinto dešimtmečio pradžioje daugelyje JAV miestų tiesmukas gyvenamojo būsto valstybės finansavimas buvo kritikuojamas dėl itin mažos „išliekamosios vertės“, todėl stambiausi šio tipo užstatymai buvo realizuojami per mišrias privačias-valstybines ar filantropines agentūras, kurių žymiausios buvo Niujorko „Mitchell-Lama“ būsto nuomos vidutines ir nedideles pajamas turintiems gyventojams ir „Title1“ gyvenamųjų namų programos, realizuotos šeštą-aštuntą dešimtmečiais, pavyzdžiui, 1965-1972 m.
Vis dėlto vienas didžiausių - ištiso miesto dydžio - masinės statybos gyvenamųjų daugiaaukščių (iki 35 ir daugiau aukštų) užstatymas buvo realizuotas ne Niujorke, bet kito Šiaurės Amerikos metropolio - Toronto - specialiai šiam tikslui suplanuotame rajone (1954 m.). Nors ir iškilo šalyje, kurioje absoliučiai dominuoja privačios namų statybos bendrovės, jis iki šiol yra laikomas vienu didžiausių ir žinomiausių pasaulyje pokario masinės gyvenamojo būsto statybos „karštųjų taškų“.
Prielaidų jam atsirasti būta: sveika privataus būsto nuomos rinka, platus valstybinių būsto paskolų tinklas ir tvirta regioninio planavimo struktūra, turėjusi skatinti didelio užstatymo tankio gyvenamuosius rajonus ir centre, ir neaprėpiamoje periferijoje. Lotynų Amerikos šalyse, pavyzdžiui, Brazilijoje bei Meksikoje, dominavo privatus sektorius, o daugiaaukščiai valstybės finansuojami gyvenamieji pastatai čia vis dar buvo tarsi kokie svetimkūniai, nors Brazilijos mieste statant plačiai žinomus „superquadra“ gyvenamuosius daugiabučių kompleksus, privačių statybos įmonių darbai kartais buvo sėkmingai derinami su valstybės reguliuojamu planavimo ir architektūros sektoriumi.
Po 1945 m. JAV pradėjus visuotinį atsitraukimą nuo masinės socialinio būsto statybos, atsistatančios Vakarų Europos valstybės neretai su galinga jėga ėjo visai priešinga kryptimi. Savaime suprantama, tai buvo dekolonizacijos epocha, tačiau pasukus gyvenamojo būsto statybos ir planavimo keliu buvusiose metropolijose neretai buvo kuriamos vietinės „imperijos“ it tų senųjų, iširusiųjų, pakaitalas.
Pavyzdžiui, Britanijoje dominavusi veiksminga, nors ir decentralizuota municipalinė aprūpinimo vadinamuoju „komunaliniu būstu“ sistema užtikrino, kad „būsto klausimas“ ir toliau liktų neatidėliotinai spręstina vietos politikos problema visoje šalyje. Vis dėlto net ir čia gana aštriai išsiskyrė požiūriai valdžios atstovų, gynusių pagal individualius projektus kuriamą architektūrą, pavyzdžiui, Londono apskrities tarybos, ir naujųjų miestų, kaip antai Glazgo, Liverpulio ar Dandžio, kuriose komunalinio būsto statybą kontroliavo inžinieriai ir politikai, siekę maksimaliai panaudoti naujuosius statinius.
Žvelgiant bendriau, kai kuriose Vakarų Europos šalyse (pavyzdžiui, Švedijoje) ir kai kuriuose atskiruose miestuose (čia vėl derėtų paminėti Vieną) municipalinė gyvenamųjų namų statyba buvo itin išplitusi, bet vis dėlto dominavo įvairių tipų nemunicipaliniai sprendimai. Belgija specialiomis subsidijomis rėmė privačius statytojus, Vakarų Vokietijoje ir Danijoje veikė socialinio būsto statybos bendrovės ir kooperatyvai.
Keliose Europos valstybėse, tarp kurių ypač reikėtų išskirti Šveicariją, socialinio būsto statyba praktiškai iš viso neegzistavo. O atsakymai į klausimą, kur miesto audinyje turėtų būti statomi nauji valstybės finansuojami gyvenamieji pastatai, taip pat gerokai skyrėsi.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dauguma masinės gyvenamosios statybos būstų buvo statoma išgriautuose pertvarkomų miestų sklypuose, laikantis Indijoje ir kitose kolonijose įgytos miestotvarkos „chirurginio operavimo“ patirties. Kai kuriose kitose šalyse šie projektai paprastai būdavo realizuojami miestų pakraščiuose, neužstatytose teritorijose. Vakarų Europos masinės statybos bangai pasiektus kulminaciją XX a. septinto dešimtmečio antroje pusėje kai kurie pavieniai užstatymai beveik pasiekė ištiso miesto dydį.
Kaip pavyzdžius būtų galima paminėti Bijlmermeer Nyderlanduose ar Toulouse le Mirail Prancūzijoje (abejuose galerinės struktūros namų planavimui taikyta korinė plano struktūra), ką ir kalbėti apie daugybę tuo laikotarpiu pastatytų „naujų miestų“. Tačiau kad ir kokie masinės statybos modeliai buvo taikomi, visoje Vakarų Europoje XX a. aštuntą dešimtmetį iki tol veržli jos plėtra praktiškai sustojo. Tuo metu primygtiniai pokario rekonstrukcijos poreikiai, lydimi visuomeninių ir politinių siekių, jau buvo iš esmės patenkinti. Po „trentes glorieuses“ (trijų didžiųjų dešimtmečių) 1975-aisiais masinė gyvenamoji statyba kai kuriose Europos šalyse įgijo gana gėdingą, primenantį JAV „naujųjų getų“ statusą.
Krizę dar labiau paaštrino 1968 m. gegužę iš dalies sugriuvęs Ronan Point - 22 aukštų gyvenamasis namas Londone, o jos kulminacija tikriausiai būtų galima laikyti 1992
Ronan Point griūtis
Būsto ypatumai Pietų Korėjoje
Pietų Korėja, kaip ir kitos sparčiai besivystančios Rytų Azijos šalys, susiduria su unikaliais iššūkiais būsto sektoriuje. Urbanizacija, gyventojų tankumas ir ekonomikos augimas lėmė didelę būsto paklausą, ypač didmiesčiuose.
Butai (apartments): Tai populiariausias būsto tipas, ypač didmiesčiuose. Butai dažniausiai yra aukštybiniuose pastatuose, kuriuose įrengta moderni...
Korupcijos tyrimas įsibėgėja: STT akiratyje – du ekspremjerai • TV3 žinios