Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė). Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija 1, konfiskacija 2) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais. Nuosavybės teisės saugo įstatymai.
Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija.
Šiame straipsnyje pabandysime atskleisti, koks privačiosios nuosavybės ir viešosios nuosavybės santykis Lietuvoje. Pagrindinis šio straipsnio tikslas - atskleisti privačios nuosavybės socialines funkcijas.
Nuosavybės Teisės Apsauga Konstitucijoje
Lietuvos Konstitucija - pagrindinis šalies įstatymas, užtikrinantis nuosavybės apsaugą. Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose.
Konstitucinio Teismo Pozicija
Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”. „[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.
Įėjimas į Būstą Be Asmens Sutikimo
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Nuosavybės Formos
Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.
- Privati nuosavybė: Priklauso fiziniams arba juridiniams asmenims.
- Kolektyvinė nuosavybė: Apima akcinę, kooperatinę ir visuomeninę nuosavybę.
- Valstybinė nuosavybė: Priklauso valstybei.
- Savivaldybių nuosavybė: Priklauso savivaldybėms.
- Mišrioji nuosavybė: Derinys skirtingų nuosavybės formų.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Asmeninės nuosavybės teise daugiabučio namo gyventojui gali priklausyti vienas ar keli objektai daugiabučiame name (butas, sandėliukas, garažas, palėpė). Bendroji dalinė nuosavybė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos: pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų disponavimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Nuosavybės Teisės Istorija Lietuvoje
LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė.
10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu.
Lietuva - valstybė, kurioje nuosavybės teisė yra konstituciškai ginama.
1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte).
SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje.
Privačią nuosavybę formaliai pripažino ir Sovietų Lietuvos konstitucija. Tiesa, labiau kaip išlygą, o ne kaip teisę: pagal LTSR Konstitucijos 13 str. piliečiai galėjo turėti asmeninę nuosavybę, tačiau tiek naudojimasis ja, tiek jos valdymas ir disponavimas buvo ribotas. Siauras buvo ir pats nuosavybės turinys: pagal sovietinę Konstituciją asmeninės nuosavybės pagrindą sudarė darbo pajamos, už kurias buvo galima įsigyti apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenis, kauti santaupas.
Sovietinei valdžiai bandant išspręsti valstybėje maisto produktų trūkumo klausimą ir „leidus“ naudotis valstybei priklausančiais žemės sklypais, piliečiai gavo teisę turėti pagalbinį ūkį, laikyti gyvulių ir paukščių, verstis sodininkyste ir daržininkyste, o taip pat - pasistatyti gyvenamąjį namą.
Tik atgavus nepriklausomybę 1992 m. tautos valia priimtos Konstitucijos dėka buvo įtvirtintas vienas pamatinių demokratinės visuomenės garantų - privačios nuosavybės neliečiamumo principas (LR Konstitucijos 23 str.). Konstitucija taip pat numatė, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Lietuvos Konstitucija garantuoja privačios nuosavybės neliečiamumą.
Siekiant atstatyti sovietinės sistemos sukurtą neteisingumą nuosavybės srityje, naujai atkurtos Lietuvos politikai pasirinko masinės privatizacijos kelią, paremtą investicinių (arba privartizavimo) čekių sistema. Investiciniais čekiais kiekvienas pasinaudojo taip, kaip mokėjo: kas suskubo įsigyti į lietuviškos gamybos buities apyvokos daiktus (“Šilelius“, „Snaiges“), kas patikėjo kaip grybai po lietaus dygstančių investicinių bendrovių pažadais, kas pradėjo sukti verslą. Tačiau dauguma paprastų žmonių, ypač tie, kurie gyveno sovietmečiu pastatytuose daugiabučiuose, suskubo privatizuoti butus, kurie iki tol irgi priklausė ne jiems, o valstybei. Nemažai daliai žmonių tai buvo vienintele sėkminga investicija, o privatizuotas butas, tapo vienintele iki šiol turima jų nuosavybe.
Iš visos Centrinės ir Rytų Europos Lietuva buvo ta valstybė, kurioje privatizavimo laikotarpiu (1990/01 - 1994/95 m.) sudaryta galimybe privatizuoti valstybei priklausantį gyvenamąjį būstą pasinaudojo didžiausias procentas žmonių. Kaip teigiama studijoje Gyvenamojo būsto privatizavimas Centrinėje ir Rytų Europoje, per privatizavimo laikotarpį valstybės valdomo būsto dalis sumažėjo daugiausiai - nuo 51 iki 13 proc.
Kaip rašoma minėtoje studijoje, tuo metu tiek vyriausybių, tiek politikos formuotojų lygmenyje egzistavo bendras įsitikinimas, kad laisva rinka yra efektyviausias būdas išspręsti buvusioje (socialistinėje) sistemoje ir planinės ekonomikos sąlygomis egzistavusį gyvenamojo būsto trūkumo klausimą, o taip pat, kad privati rinka paskatins savininkų iniciatyvą pasirūpinti savo turtu. Buvo tikimasi, kad privatizacija sumažins biudžeto išlaidas ir netgi duos šiokią tokią naudą centrinei ir vietos valdžiai per nekilnojamojo turto mokesčius. Tuo metu negalvota apie tai, apie ką kalbame dabar: kiek ilgai ši nuosavybė tarnaus, kokia bus jos priežiūros kaina, kaip reikės ją valdyti, patiems, be valstybės pagalbos. Kaip ir apie tai, kad praėjus trisdešimčiai metų po privatizacijos, didelė savininkų dalis bus pensininkai, turintys ribotas finansines galimybes prisidėti prie jo išlaikymo. Visus šiuos klausimus su laiku teko atsakyti.
Būsto privatizavimo mastas Lietuvoje (nuo 51% iki 13%)
| Šalis | Valstybės valdomo būsto dalis prieš privatizaciją | Valstybės valdomo būsto dalis po privatizacijos |
|---|---|---|
| Lietuva | 51% | 13% |
1995 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio pagrindu atsirado daugiabučių namų bendrija, kaip daugiabučių namų valdymo būdas. Įstatymo 4 str. numatė, kad „daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkai šių namų bendrojo naudojimo patalpoms, bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai, bendrojo naudojimo namo konstrukcijoms prižiūrėti, remontuoti, kitaip tvarkyti ir eksploatuoti, aplinkai (priskirtam žemės sklypui) tvarkyti, bendriems mokestiniams įsipareigojimams vykdyti, kitoms bendroms teisėms ir interesams saugoti steigia daugiabučių namų savininkų bendrijas“.
Buvo numatyta, kad bendrija yra juridinis asmuo, kurio nariai, daugiabučių namų savininkai ,sprendimus priima kolegialiai, o bendrijos veiklai vadovauja visuomeniniais pagrindais (iki 2012 m) dirbanti valdyba arba valdytojas (dabar - bendrijos pirmininkas).
Galbūt dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, ir galima sakyti, kad buvo galima pasirinkti ir kitą daugiabučių namų valdymo koncepciją, nes esama sistema turi ir ne vieną minusą. Daugiabučių namų savininkams dažnai sunkiai sekasi tarpusavyje susitarti, priimti sprendimus, dažnai tarp daugiabučių namų savininkų kyla ginčai dėl bendro naudojimo objektų naudojimo, išlaidų už juos ir jų paskirstymo, būsto renovacijos.
Šis įstatymas nuo pat pradžių tapo demokratijos mokykla: jį priėmus buvo paduotas konstitucinis skundas, kurio pagrindu LR Konstitucinis teismas išaiškino, kad daugiabučių namų savininkų bendrijoje atsiradimas turi būti siejamas su savininko laisva valia, t. y. niekas negali būti verčiamas būti bendrijos nariu, arba automatiškai įtraukiamas ar išbraukiamas iš bendrijos narių sąrašo, taip pat, kad pats „bendrijos įsteigimas nereiškia, jog privačios ar viešosios nuosavybės teisės subjektai netenka nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, todėl bendrijos įsteigimas savaime nesuteikia pagrindo varžyti ar kitaip riboti savininkų teises ir teisėtus interesus, “ 2000 priėmus naują Civilinį kodeksą, buvo įtvirtinta, kad sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priima šių objektų savininkai, t. y. ne valstybė, ne savivaldybės ar jų administraciniai organai, bet patalpų savininkai. Tai leido formuotis ir tvirtėti daugiabučių namų savivaldai.
Daugiabučių namų bendrijos susirinkimas.
2019 m. pabaigoje buvo registruotas Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo įstatymo projektas, kuriuo užsimota įgyvendinti daugiabučių namų valdymo reformą. susilaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Naują įstatymo projektą parengė valstiečio Kęstučio Mažeikos vadovaujama Aplinkos ministerija, o Seime įregistravo jo kolega valstietis Lauras Stacevičius. Atrodo, kad norėta eiti trumpiausiu keliu ir išvengti tiek tarimosi su visuomene, tiek ir projekto svarstymo Vyriausybėje. Tačiau vos projektui pasirodžius Seimo tinklalapyje, kilo tikra audra. Sukilo tiek daugiabučių namų bendrijas vienijančios asociacijos, tiek ir daugiabučių administratoriai, paprastai atsidurdavę skirtingose barikadų pusėse. Pirmieji teigė, kad siūloma pertvarka iš esmės naikina daugiabučių namų savivaldą kaip valdymo formą. Antriesiems užkliuvo, kad įgyvendinus siūlomo įstatymo nuostatas, savivaldybėse būtų įteisintas interesų konfliktas ir piktnaudžiavimas savo galia. Ne paslaptis, kad daugiabučių namų priežiūros rinkoje kaip žaidėjai figūruoja ir savivaldybės įmonės, o įstatyme numatyta tvarka, kad Savivaldybės be jokių apibrėžtų kriterijų galėtų išbraukti administratorius iš sąrašų ir suteikti pranašumą savo kontroliuojamoms įmonėms.
Projektas apsunkino galimybes mažiesiems žaidėjams teikti administravimo paslaugas, numatydamas nelygiavertę galimybę pasinaudoti bendrojo naudojimo objektų valdymo būdais. Įstatymu buvo nustatomi trys bendrojo naudojimo objektų valdymo būdai: bendrija, jungtinės veiklos sutartis ir administratorius. Tačiau projekte nustatomos sąlygos jungtinės veiklos sutarčiai darė galimybę naudotis šiuo būdų niekiniu. Pvz. projektas numatė, kad jungtinės veiklos sutartį sudaro tik visi savininkai. 100 procentų savininkų dalyvavimo reikalavimas praktikoje gali sukelti situaciją, kad jungtinės veiklos sutartis, kaip bendrojo naudojimo objektų būdas, praktikoje bus sudarinėjama itin retai.
Įstatymo projekte įtvirtinta nelygiavertė galimybė pasinaudoti bendrojo naudojimo objektų valdymo būdais, o taip pat tokių pačių veikimo sąlygų nustatymas savo prigimtimi skirtingais valdymo būdais, leido teigti, kad siūlomas teisinis reguliavimas neatitinka teisingumo principo. Jis kėlė pagrėstų įtarimų, kad siūlomu įstatymu iš tiesų yra nusitaikyta į daugiabučių namų savivaldą.
Ne paslaptis, kad bendrijas, kaip daugiabučių namų administravimo formą, labiau yra linkusios rinktis tie daugiabučiai namai, kurių savininkų didesnę dalį sudaro socialiai remtini asmenys, pensininkai, daugiavaikės ir mažas pajamas gaunančios šeimos. Patirtis rodo, kad geras bendrijos pirmininkas sugeba suorganizuoti namo priežiūrą mažesniais kaštais negu administratorius, kuriam reikia išlaikyti ir administracinį aparatą. Dauguma pirmininkų dirba iš idėjos arba už minimalų atlyginimą - kai privatūs administratoriai siekia gauti maksimalų pelną. Ir nesvarbu, kad kartais bendrijų teikiama namų priežiūra yra minimali - tačiau ji leidžia prisidėti prie bendro namo išlaikymo visiems savininkams, nevarydama sunkiau besiverčiančiųjų į bankrotą.
Siūlomas įstatymo projektas neatsižvelgė į socialines tokio įstatymo taikymo pasekmes. Patirtis rodo, kad perėjimas nuo bendrijos prie išorinio administratoriaus, kaip daugiabučio namo valdymo būdo, yra lydimas padidėjusių administravimo kaštų. Jei kaštai augs - ne visi savininkai, o ypač senjorai, galės susimokėti už paslaugas.
Privatizacija yra procesas, o ne vienkartinis veiksmas (process, not a settled arrangement)(Ball and Grilli, 1997), turintis ilgalaikes pasemes, todėl įstatymo leidėjas turi įvertinti visas aplinkybes, ir kiek įmanoma numatyti priimamų sprendimų socialines pasekmes.
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
tags: #panaikinta #privacioji #nuosavybe