Karlas Marksas ir nuosavybės formos: marksizmo teorijos apžvalga

Marksizmas - tai politinė, ekonominė ir socialinė doktrina, sukurta Karlo Marxo ir jo sekėjų. Pagrindinės marksizmo idėjos išdėstytos Karlo Marxo veikaluose, tokiuose kaip "Komunistų partijos manifestas" (su F. Engelsu, 1848), "Politinės ekonomijos kritika" (1859) ir "Kapitalas" (1867-1902).

Karlas Marksas (Karl Heinrich Marx) - vokiečių filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo ideologų, gimęs 1818 m. Vokietijoje. Jis studijavo teisę, filosofiją ir istoriją Bonoje ir Berlyne (1835-1841 m.). 1842-1843 m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus "Rheinischen Zeitung" redaktoriumi. 1843 metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Paryžių.

Karlas Marksas (1818-1883)

Marksizmo pagrindinės idėjos

Istorijos raidą Karlas Marxas aiškino istorinio materializmo metodu, teigdamas, kad visus istorinius, socialinius, kultūrinius, politinius reiškinius nulemia materialus pasaulis - visuomenės ekonominė plėtra ir joje vyraujantis gamybos būdas (gamybinių jėgų ir gamybinių santykių visuma). Visuomenę sudaro klasės - socialinės grupės, kurių santykis su gamybos priemonėmis lemia jų ekonominę ir politinę padėtį, sąmonę ir mąstymą.

Valdančioji klasė turi ekonominę ir politinę galią dėl gamybos priemonių nuosavybės, bet jos šešėlyje auga ir stiprėja naujoji engiamųjų klasė, kurios poreikiai susikerta su viešpataujančios klasės interesais. Kyla naujų gamybinių jėgų ir pasenusių gamybinių santykių konfliktas - klasių kova. Pagaliau naujoji klasė nuverčia senąją ir iškyla kaip nauja viešpataujanti jėga, taip 17-19 a. buržuazinės revoliucijos sunaikino feodalinę santvarką, kuri trukdė pramonės ir prekybos plėtrai.

Šiai teorijai patvirtinti Karlas Marxas tyrinėjo vergų sukilimus senovės Romoje, valstiečių, vėliau ir buržuazijos kovą su feodalizmu, darbininkų judėjimo užuomazgas. Visuomenės istorija yra klasių kovos ir revoliucijų istorija.

Visuomeninės ekonominės formacijos

Karlas Marxas išskyrė visuomenės ir gamybinių santykių plėtros šešias stadijas (visuomenines ekonomines formacijas):

• Pirmykštę santvarką
• Vergvaldystę
• Feodalizmą
• Kapitalizmą
• Ateityje įsigalėsiantį socializmą
• Galutinę istorijos fazę - komunizmą

Kapitalistiniame pasaulyje visuomenės pagrindinės klasės yra buržuazija ir proletariatas, kurį sukūrė kapitalizmas ir kuris ateityje jį sunaikins. Socialinės nelygybės ir darbininkų skurdo priežastims paaiškinti buvo sukurta marksistinė išnaudojimo teorija, teigianti, kad ekonominiai mainai tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų yra nelygiaverčiai, nes kapitalistai, pasitelkę savo ekonominę galią, pasisavina darbininkų darbo rezultatus.

Atlyginimas, kurį gauna darbininkai (darbo jėgos reprodukcijos kaina), visada mažesnis už pagamintos produkcijos vertę. Skirtumą (pridėtinę vertę) pelno, palūkanų arba rentos pavidalu pasisavina kapitalistai.

Karlas Marxas nuodugniai išnagrinėjo nedarbo problemą, nustatė, kad technikos pažanga sumažina darbo išteklių poreikį, mašinos gamybos procese pakeičia žmogų. Darbas pramonėje tampa vis mažiau kvalifikuotas ir blogiau apmokamas, vietoj vyrų į darbą priimamos moterys ir vaikai. Susidariusi rezervinė bedarbių armija spaudžia darbo rinką ir neleidžia darbo užmokesčiui būti didesniam už pragyvenimo minimumą.

Dėl konkurencijos ir būtinybės tobulinti gamybos technologijas kapitalas telkiamas stambiųjų kapitalistų rankose, rinka vis labiau monopolizuojama, dėl to nyksta smulkioji buržuazija, valstiečiai, amatininkai - jie t. p. tampa proletariato dalimi. Monopolininkai didina kainas ir gauna antpelnį, vartotojų perkamoji galia mažėja, dėl to kyla ekonominės krizės.

Pasak Karlo Marxo, kapitalizmas sugriovė tradicinę patriarchalinę visuomenę ir sukūrė pasaulį, kuriame žmonių santykiai pagrįsti tik rinkos dėsniais ir ekonomine nauda. Darbininkas virto preke, mašinos priedu, jo egzistencija suprimityvėjo iki elementariausių fiziologinių poreikių tenkinimo, todėl kova su kapitalizmu pagrįsta t. p. ir humanistiniais motyvais.

Buržuazijos ir proletariato interesų antagonizmas yra nesutaikomas, plėtojantis kapitalizmui prieštaravimai sistemos viduje tik aštrėja. Karlas Marxas iškėlė proletarinio internacionalizmo idėją - darbininkų klasės tarptautinį solidarumą nepaisant tautinių ir rasinių skirtumų, išreikštą šūkiu Visų šalių proletarai, vienykitės! ir marksistų himne Internacionalas (autorius E. Pottier, 1871).

Kovą dėl darbininkų teisių Karlas Marxas siejo su vadinamųjų pavergtųjų tautų išsivadavimu, kolonijinės sistemos, vergijos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir baudžiavos Rusijoje panaikinimu. Visoms išnaudojimo formoms panaikinti t. p. būtinas moterų išlaisvinimas iš buržuazinės šeimos jungo ir lyčių lygybė.

Karlas Marxas ir jo sekėjai laikė nepakankamais parlamentinius ir kitus taikius darbininkų teisių gynimo būdus, vieninteliu kovos tikslu skelbė revoliuciją, kuri sunaikins buržuazijos viešpatavimą ir sukurs proletariato diktatūrą - savąjį valdžios ir prievartos aparatą, būtiną reakcinių jėgų pasipriešinimui nuslopinti. Geriausiu praktiniu būsimosios socialistinės revoliucijos pavyzdžiu Karlas Marxas laikė 1871 Paryžiaus komuną.

Revoliucija turi būti pasaulinė: ji prasidės labiausiai išsivysčiusiose industrinėse Vakarų valstybėse, vėliau apims visas kitas ekonomiškai atsilikusias šalis. Socializmas ir proletariato diktatūra yra pereinamasis etapas iš kapitalizmo į komunizmą. Šiuo laikotarpiu turi būti panaikinta privati nuosavybė, įvykdytas pramonės ir žemės ūkio nacionalizavimas, vietoj rinkos ūkio bus įvestas centralizuotas ekonominis planavimas, gėrybės skirstomos pagal darbą ir poreikius. Tokia visuomenės transformacija ateityje nulems valstybės nunykimą ir perėjimą į komunizmą.

Marksistai nuo pat pradžių siekė vadovauti darbininkų tarptautiniam judėjimui, skleidė savo idėjas legalioje ir nelegalioje spaudoje, kūrė profesines sąjungas, rengė demonstracijas, streikus ir kitas protesto akcijas, kartu aršiai kritikavo kitų krypčių darbininkų organizacijas - anarchistus, reformistus, socialistus utopistus. 1847 Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas įsteigė Komunistų sąjungą (paleista 1852), 1864 - Pirmąjį internacionalą.

19 a. pabaigoje marksizmas suskilo. Ortodoksalusis marksizmas (G. Plechanovas, A. Labriola ir kiti) perėmė Karlo Marxo idėjas be jokių pakeitimų. Reformistinio (vadinamojo revizionistinio) marksizmo atstovai (K. Kautsky, E. Bernsteinas ir kiti) atmetė prievartinės revoliucijos idėją ir siekė taikios visuomenės evoliucijos socializmo link per demokratinius procesus.

Po Spalio perversmo (1917) oficialia SSRS valstybine ideologija tapo V. Lenino, J. Stalino ir kitų Rusijos komunistų vadovų marksizmas‑leninizmas, pritaikytas šalies specifikai ir iškėlęs revoliucinės komunistų partijos, kaip proletariato avangardo, idėją. Šią idėją pasaulyje skleidė 1919-43 veikęs Trečiasis internacionalas (Komunistų internacionalas). Antistalinistinės krypties komunistų organizacijų vadovo L. Trockio šalininkai (trockizmas) 1938 įkūrė Ketvirtąjį internacionalą.

Kinijoje ir kitose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse nuo 20 a. vidurio įsigalėjo Mao Dzedongo sekėjų maoizmas, kuris pagrindine revoliucine jėga laikė valstiečius (vadinamąjį kaimo proletariatą), nes šiose šalyse dėl menkos pramonės plėtros miesto darbininkų buvo nedaug.

19 a.-20 a. pradžioje marksizmas turėjo reikšmės kuriant darbininkų judėjimą, vykdant politines, ekonomines ir socialines reformas, kovojant su skurdu ir nedemokratiniais režimais. Tolesnė istorijos raida paneigė daugelį marksistų prognozių. Socialistinės revoliucijos įvyko atsilikusiose agrarinės ekonomikos šalyse (Rusijoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje), o išsivysčiusiose valstybėse jos žlugo (pvz., 1918-19 Vokietijoje).

Revoliucijas ir tolesnį socializmo kūrimą lydėjo organizuota teroristinė veikla, pilietiniai karai, badas (Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje), represijos prieš politinius oponentus (t. p. ir pačių komunistų partijų viduje), religiją, vadinamųjų išnaudotojų klasių atstovus. Vidurio ir Rytų Europoje, išskyrus Balkanų šalis, komunistų partijos atėjo į valdžią ne dėl revoliucijos, bet per Antrąjį pasaulinį karą į šias valstybes įžengus SSRS kariuomenei.

Naujosios valdžios nemokėjimas ūkininkauti įgyvendinant socializmo teorinius principus daugelyje šalių sukėlė nuolatinį vartojimo prekių trūkumą ir ilgalaikį ekonominį atsilikimą nuo Vakarų valstybių. 20 a. pabaigoje beveik visose socialistinėse šalyse (išskyrus Kiniją, Vietnamą, Laosą, Kubą, Šiaurės Korėją) įvyko demokratinės reformos, dėl kurių komunistų partijos neteko valdžios.

Kapitalizmo pasaulyje dėl mokslo ir technikos pažangos samdomų darbuotojų ekonominė padėtis, palyginti su 19 a., visais atžvilgiais pagerėjo, jie įgijo daugiau politinių galių per kairiąsias partijas ir profesines sąjungas. Išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse pakito visuomenės socialinė struktūra.

Komunistų partijos manifestas

Marksizmas Lietuvoje

21 a. Lietuvoje pirmieji Karlo Marxo veikalai, išleisti vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, paplito 19 a. antroje pusėje ir greitai išpopuliarėjo tarp miesto darbininkų ir inteligentų. Marksizmo idėjomis rėmėsi 1896 susikūrusios Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga, t. p. Rusijos ir Lenkijos socialistų organizacijų padaliniai Lietuvoje. 1904 lietuvių kalba išleistas Komunistų partijos manifestas (vertė A. Janulaitis).

1918 pogrindyje susikūrusi Lietuvos komunistų partija vadovavosi marksizmo‑leninizmo ideologija, kuri Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą tapo visuotinai privalomu mokymu. 1949-90 Karlo Marxo, Friedricho Engelso ir jų sekėjų SSRS veikalus, dažniausiai cenzūruotus, lietuvių kalba leido Partijos istorijos institutas prie LKP CK (1957-75 išleistas Kapitalas, 1974 - Vokiečių ideologija).

Dialektinis materializmas

Pirmieji Marxo dialektinio materializmo teiginiai pasirodė darbuose, rašytuose 1844-1848 metais. Marxo manymu, problemos esmę nusako jos apibūdinimas kaip „dialektinės“. Jis griežtai atskyrė savo materializmą nuo XVIII a. prancūzų materializmo.

Davido Friedricho Strauso teiginys, kad visuomenės istorijos varomosios jėgos yra materialios, Marxui reiškė, kad šios jėgos yra ekonominės. Būdą, kuriuo visuomenė naudoja gamtos išteklius ir gamina produktus, iš kurių gyvena, Maxas laikė visuomenės egzistavimo pagrindu. Tam tikru metu vyraujantis gamybos būdas paaiškina to meto visuomenės politinę ir kultūrinę būklę, gamybos sistemos pokyčiai paaiškina atitinkamus politikos ir kultūros pokyčius.

Ateities atžvilgiu ši teorija suteikė Marxui naujos darbininkų klasės revoliucijos, turinčios panaikinti socialinę nelygybę ir sukurti socialistinę ir beklasę visuomenę, programą. Taikoma praeičiai, ši teorija lėmė jo Prancūzijos revoliucijos interpretaciją.

Marxo filosofijos, kaip ir Hegelio, tikslai buvo grynai praktiniai. Abu laikėsi požiūrio, kad politinės veiklos rezultatyvumą lemia bendros istorijos vyksmo krypties supratimas ir uždavinių, kuriuos kelia vieta istorijoje, prisiėmimas. Marxas perima iš Hegelio filosofijos priešybių vienybės ir kovos idėją, kuri yra vystimosi varikliu. Iš ankstyvųjų socialistų perima klasių kovos principą ir sujungia su Hegelio dialektika. Maxas padaro išvadą, kad teisiniai santykiai, valstybės formos ir pan. priklauso nuo materialinių gyvenimo santykių.

Kapitalo koncepcija

Kapitalas, sako Marksas, yra sukauptas darbas. Už dirbtas valandas darbininkas gauna atlyginimą, atitinkantį produkto mainomąją vertę, o vartojamoji vertė, pinigai už parduotą prekę (t. y. darbininko pagamintą produktą) atitenka kapitalistui. Taigi, kapitalistų tikslas - kad būtų aukštos kainos ir maži atlyginimai, o darbininkai nori, kad būtų žemos kainos ir dideli atlyginimai. Tokiu atveju, konfliktas neišvengiamas, ir todėl K. Kapitalizmo problemos sprendimas visai paprastas - komunizmas.

Komunizmas panaikins atlyginimus, privačią nuosavybę ir sukurs beklasę lygiateisių žmonių visuomenę. Ji įstengs patenkinti visų žmonių poreikius. Tokiu būdu įvyktų klasių kovos panaikinimas. Jau nebebus armijų, išnyks išnaudojimas, o žmonės dirbs visų gerovei. Karlas Marksas manė, kad revoliucija yra neišvengiama, ji yra būtina.

Pagrindinis "Kapitalo" tikslas buvo parodyti, kad kapitalizmas, naikindamas save, turi duoti pradžią socializmui - savo antitezei. Pagrindinė Marxo analizės sąvoka buvo "pridedamoji vertė". Klasikinė kapitalizmo gynyba buvo argumentas, kad laisvų mainų sistemoje kiekvienas galų gale atgauna vertę, lygią tai, kurią jis įdėjo į rinką, taigi gauna teisingą savąją visuomeninio produkto dalį.

Įrodinėjo, kad industrinėje sistemoje, kurioje kapitalistai yra gamybos priemonių savininkai, darbo jėga visada bus verčiama gaminti daugiau, nei ji gauna, ir daugiau, negu reikia sistemos funkcionavimui palaikyti. Anot Markso, kapitalistas gamina ne tam, kad būtų patenkintos jo asmeninės reikšmės, o tam, kad būtų plečiama gamyba. K. Anot Markso vidinis darbo užmokestis bus artimas pragyvenimo minimumui ir kapitalisto monopolinė padėtis sistemoje įgalins jį pelno ir retos pavidalu nusavinti pridedamąją vertę.

"Komunistų teoriją galima apibendrinti vienu sakiniu: privatinės nuosavybės panaikinimas." - Karlas Marksas

1850 m. Marxas suformulavo permanentinės revoliucijos idėją. Pasak jo socialistų partija turi bendradarbiauti su revoliucionieriais iš buržuazijos luomo tol, kol revoliucija laimės. Tada ji turinti atsisukti prieš savo sąjungininkus, ji privalo panaudoti kiekvieną naikinimo ir destrukcijos priemonę, kad neleistų įsitvirtinti vyriausybei. Ji privalo kiršinti varginguosius valstiečius su turtingaisiais, ji turi siekti žemės nacionalizavimo, ir ji privalo versti revoliucinę vyriausybę kiek įmanoma atakuoti privatinę nuosavybę. Ši revoliucinė idėja buvo pritaikyta ir išplėtota Trockio 1906 m. iš esmės ji padėjo pamatą Lenino vykdytai politikai buržuazinėje revoliucijoje 1917 m.

Iš marksizmo kilo svarbiausios XIX a. partinio socializmo formos ir pagaliau šiuolaikinis komunizmas, nors, žinoma ir buvo padaryta reikšmingų pakeitimų.

Taigi Marksas parodė, kad istorija remiasi tam tikru ekonominiu pagrindu. Todėl paplitusi interpretacija, kad marksizmas - tai „ekonominis determinizmas“. Neva Marksas neįvertinęs, ar iš viso nepripažinęs kitų, ne ekonominių, bet taip vadinamųjų idealiųjų veiksnių istorijoje reikšmės. Ir iš tiesų, jei žmonės tėra tiktai pasyvūs aplinkybių produktai, o šias aplinkybes galų gale lemia ekonomika, tai apie kokius dar idealiuosius veiksnius, apie kokias dar dvasias galime šnekėti?

Atrodytų, nebent tik apie tokius, kuriuos iš anksto ir visiškai yra nulėmusi ekonomika ir kurie, sutinkamai su tuo, neturi ir negali turėti jokio net sąlyginio savarankiškumo. Marksas puikiai suprato, kad minėtąsias aplinkybes kuria ir „keičia kaip tik žmonės“[6]. Vadinasi, žmogus yra ne pasyvus, ekonominių ir kitų santykių apsprendžiamas objektas, bet subjektas - aktyvus visuomeninio proceso dalyvis.

Dvasia, kaip gyva ir save suvokusi materija (pavyzdžiui, kas Markso „Filosofijos skurde“ revoliucinio proletariato atveju pasireiškia kaip „klasė sau“[7]). Tačiau tokiu žmogus tampa tiktai, pirma, įsisavinęs tam tikrą ideologiją ir, antra - tiktai kolektyviniu, realaus visuomeninio veikimo, tai yra - praktikos pagrindu.

Marksizmo kūrėjai puikiai suprato, kad per visuomeninę praktiką ir dvasia formuoja istoriją. Kartu jie įvertino ir tai, kad dalis tariamų jų mokymo sekėjų „materializmą“ supras vulgariai, vienašališkai ir todėl links į taip vadinamą ekonomizmą. Ir tikrai, kaip minėjau iš pradžių - tokių netrūksta ir šiandien. Tačiau Engelsas ne be reikalo pabrėžė: „jei materialinės egzistavimo sąlygos yra pirmoji priežastis, tai tat neatmeta to, kad ideologinės sritys savo ruožtu antriniu būdu veikia šias materialines sąlygas“[8]. Todėl į jas irgi reikia atsižvelgti ne mažiau, nei į ekonominius veiksnius; visgi atsižvelgti ne abstrakčiai, bet turint omeny abipusį šių veiksnių ryšį, žodžiu - jų dialektiką.

Visgi pagrindinis Markso veikalas - „Kapitalas“ - paskirtas būtent kapitalizmo fizinės anatomijos, taigi, visuomenės bazės tyrimui. O politinę teoriją, taigi - ir atitinkamų antstatinių reiškinių (valstybės, teisės, įvairių įstaigų ir t. t.) Marksas ir Engelsas išvystė kituose darbuose.

Tačiau nei vieno veikalo, kuris būtų paskirtas ne kapitalizmo anatomijos, bet būtent kapitalizmo dvasios - etikos, psichologijos, apskritai nematerialiosios kultūros analizei - ir savo apimtimi bei sistemingumu galėtų bent iš tolo pasilyginti su „Kapitalu“, jie nepaliko. Kartu simptomiška ir tai, kad marksizmo kūrėjus įkvėpę humanistinės etikos motyvai taip pat liko kaip reikiant pozityviu pavidalu nesuformuluoti - iš tiesų „raudono“, komunistinio analogo Kanto „Praktinio proto kritikai“ nei Marksas, nei Engelsas taip pat neparašė.

Simptomiška, nes jiems gyvenant svarbiausiu prioritetu buvo būtent ekonominio mokslo pagrindimas ir politinė kova. Tuo tarpu minėtieji klausimai paliko labiau „užkoduoti“ paties marksizmo viduje ir tik prabėgomis atskleisti atskiruose klasikų pasisakymuose bei ankstyvuosiuose Markso raštuose.

Keista ar ne, bet uždavinį sistemingai išnagrinėti kapitalizmo dvasią pirmasis atliko vokiečių sociologas Maksas Vėberis. Tiesa, tai jis padarė ne iš materializmo, bet idealizmo pozicijų; ne iš revoliucinių, bet labiau konservatyvių pažiūrų. „Bet tai nereiškia, kad Marksą ir Vėberį reikia laikyti absoliučiais antipodais“[9], - teigia šiuolaikinis Rusijos komunistinis veikėjas Sergejus Kurginianas.

Ir tikrai, nors Vėberis nebuvo revoliucionierius, jis kapitalizmo neidealizavo, vieninteliu jo pateisinimu, arba legitimacija ir saugikliu nurodydamas vadinamąją protestantišką etiką. O Marksas, priešingai - iš revoliucinio komunizmo pozicijų - labai aiškiai parodo, kaip kapitalizmą, kaip feodalizmo atžvilgiu pažangią santvarką, iki tam tikro momento pateisina prie jo privedusi istorijos raida. Žodžiu, vienas kalba apie etiką, kitas - apie istoriją. Todėl Kurginianas, tai pastebėdamas, kalba apie būtinumą išvystyti marksistinę dvasios dialektiką, kaip šių dvejų momentų sintezę.

Čia nemažai pasako ir faktas, kad pats Engelsas kadaise pripažino, kad technologinės pažangos, kaip būsimosios laisvės karalystės būtinos prielaidos dėka, ilgainiui taip vadinamų idealiųjų veiksnių santykinis svoris tiktai augs. Dar daugiau pasako XX amžiaus istorinė praktika. Pavyzdžiui, ortodoksinių marksistų manyta, kad vadinamajam naujam žmogui - nesusvetimėjusiam, sveikam ir sąmoningam gyvenimo šeimininkui gimti pakaks vien dirbančiųjų klasės išvadavimo nuo buržuazijos; kad patsai darbininkas kone stichiškai tokiu taps. Tačiau gyvenimas šitokias naivias prielaidas paneigė: revoliucijos gaisrui užgesus, ilgainiui atvėso ir pati prometėjiškoji liepsna. Įsigalėjo konformizmas. O vietoje naujo žmogaus, tikslu tapo svajonė pralenkti Vakarus savo vartojimu. Žodžiu, - kaip tai pavadino Ėrichas Fromas, - „guliašo komunizmas“[10], - po tarybine kauke pasislėpusi vartotojiško gyvenimo idilija.

Tai suvesti vien į ekonominius veiksnius (nors tokių neabejotinai būta) būtų absurdas. Iškyla jau ne tik kapitalizmo, bet komunizmo dvasios reikšmė. Bet čia, kaip ir Vėberio atveju, dalyką pirmasis konceptualizavo Marksui ir marksizmui svetimas mąstytojas - Nikolajus Berdiajevas. Būdamas kontrrevoliucijos Rusijoje šalininku, bolševikams jis tikrai nesimpatizavo, bet pripažino komunizmą iš esmės ne tik politiniu, bet ir dvasiniu pasaulinės istorijos reiškiniu. Komunizmas siekia ne šiaip pagerinti dirbančiųjų padėtį ar apskritai pasiekti vien išviršinių materialinių tikslų; jis siekia persmelkti žmogaus sielą savo dvasia. Panašiai pastebėjo ir lietuviškasis Berdiajevo sekėjas Antanas Maceina. Nors ir nekęsdami komunizmo, jie neblogai parodė, kaip pastarasis sudaro vientisą ir viską apimančią pasaulėžiūrą, kaip ne vien tik ekonominę ar politinę, bet tiesiog egzistencinę alternatyvą visai buržuazinei tvarkai ir civilizacijai. Marksistinėje stovykloje tai buvo labiau stichiškai ir praktiškai juntama, bet ne konceptualizuota. Tačiau už šių ribų išeiti reikalauja pati Markso mokymo esmė - jo dialektika ir iš jos išplaukiantis vieningas tiek teorijos ir praktikos, tiek dvasios ir medžiagos supratimas.

tags: #nuosavybes #formos #karl #marksas