Nuosavybės Teisės Į Inžinerinės Infrastruktūros Objektus Turinys Lietuvoje

Inžinerinė infrastruktūra yra esminis elementas, užtikrinantis bet kurios sistemos veikimą. Tai apima inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, komunalinius, visuomeninius, prekybos ir kitus objektus, reikalingus paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti. Ši infrastruktūra apima vandens bei nuotekų surinkimą, elektros, gamtinių dujų bei centralizuotai gaminamos šilumos transportavimą, užtikrinantį bet kokios paskirties objekto aprūpinimą energija ir vandeniu bei tinkamą atliekų šalinimą.

Inžinerinių sistemų plėtojimas ir eksploatavimas turi atitikti visuotinumo, tęstinumo, prieinamumo principus bei nepažeisti vietovės ar miesto gamtinės ir urbanistinės aplinkos bei užtikrinti gerą sistemų veikimą.

Nuo XX a. vidurio inžinerinė infrastruktūra ir jos teikiamos paslaugos buvo laikomos valstybės prerogatyva. Tačiau privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valstybinė. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitu turtu, o pelnas reiškia jo paties turto padidėjimą, nuostolis - sumažėjimą. Taigi motyvacijos dirbti efektyviai savininkas turi daugiau nei valstybinio turto tvarkytojas.

Nuosavybės Teisės Prigimtinė Esmė

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė.

Nuosavybė bendriausia prasme suprantama kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Svarbu suprasti, kad nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Iš pradžių buvo reglamentuojami bendruomeniniai daiktų valdymo santykiai, o tik vėliau susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis.

Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įgimta žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu.

Nuosavybės Teisės Įgyvendinimo Ribos

Konstitucijos 23 str. 1 d. garantuoja nuosavybės neliečiamumą, kartu ir valstybės pareigą - užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Nuosavybės neliečiamumas nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes.

Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šiomis teisėmis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.

Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.).

Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. dėl šiuo paimamu turtu.

Tačiau turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisės taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objekto naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas, t.y. vadovautis protingumo principu, kadangi tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams.

Ir šiuo atveju ieškovų pareikštas reikalavimas apginti jų teises tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai reikštų ieškovų nuosavybės teisės suabsoliutinimą, kuris suponuotų kitų dujų vartotojų teisių pažeidimą, t.y. dujų tiekimo nutraukimą kitiems vartotojams.

Nuosavybės Teisių Įgijimo Pagrindai

Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės.

Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir atitinkamai įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisių į tą turtą neturi.

Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jų turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės.

Teisių ir pareigų apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. numato nuosavybės teisės įgijimo būdus. Prie išvestinių nuosavybės teisės pagrindų, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus.

Tačiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą.

Bendra prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinių statinių grupei, valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą.

Dėl to teismams su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 nuostatos. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.

Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatytą terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.

Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ket...

Šiame straipsnyje aptariami nuosavybės teisės įgijimo klausimai, analizuojant tiek teorinius, tiek praktinius aspektus, susijusius su inžinerinės infrastruktūros objektais Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 str.

Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje pateikiami nuosavybės teisės įgijimo būdai:

1. Pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ir kt.).
2. Paveldėjimo būdu.
3. Pagaminant naują daiktą.
4. Įgyjamąja senatimi.
5. Bešeimininkius daiktus.
6. Kitos įstatymų nustatytos tvarkos.

Vilniaus infrastruktūros schema

Nuosavybės teisės įgijimo būdai į inžinerinę infrastruktūrą

tags: #nuosavybes #ribu #aktas #nr #18