Privati nuosavybė pripažįstama vienu iš demokratinės valstybės ir teisinės visuomenės pagrindų bei visų kitų asmens teisių ir laisvių garantu. Todėl nuosavybės teisės institutas nuolat susilaukia tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų dėmesio ir analizės.
Šiame straipsnyje siekiama atskleisti nuosavybės teisės turinio kontinentinėje teisėje istorines prielaidas, atliktos lyginamosios analizės pagrindu suformuluoti išvadas, kaip turėtų būti suprantamas ir interpretuojamas nuosavybės teisės turinys Lietuvoje.
Nors 2000 m. liepos 18 d.
Pavadinimas ir nuosavybės teisės aktas: nepainiokite šių teisinių sąvokų!
Iš anksčiau galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso buvo perimta vadinamoji teisių (teisinių galimybių) "triada": teisė turtą valdyti, naudotis ir juo disponuoti, todėl kyla tam tikrų sunkumų aiškinant nuosavybės teisės turinį šiuolaikinėje laikomos prigimtinės nuosavybės teisės sampratos kontekste.
Temos aktualumą šiandien lemia ir LR CK išplėstas nuosavybės teisės objektų sąrašas, dėl ko tampa vis sunkiau nuosavybės teisės esmę atskleisti naudojant tradicinę teisių "triadą". Todėl kitų valstybių nuosavybės teisės turinio sampratos pažinimas gali padėti jį tinkamai suprasti ir aiškinti Lietuvoje.
Dėl minėtos aplinkybės galima teigti, kad šiuolaikinė nuosavybės teisės koncepcija dar tik formuojasi, todėl kuriant modernesnę nuosavybės teisės doktriną galima pasinaudoti kitų šalių patirtimi, juo labiau, kad jau kartą ta patirtimi buvo naudotasi rengiant šiandien galiojantį LR CK.
Nuosavybės teisės turinys
Nuosavybės teisės turinys - tai savininko veiksmų su turtu galimybės. Tai ne tik asmens valios autonomija, bet ir visos visuomenės demokratinis pobūdis, šios teisės sistemos, nuosavybės teisės sampratos ir funkcijos, valstybėje pripažįstamo nuosavybės teisės objektų sąrašo ir kiti veiksniai.
Kai kuriose Europos valstybių įstatymų kodifikacijose, akcentuojant nuosavybės teisės prigimtinį pobūdį, nuosavybės teisės turinio apibrėžti per detalų savininko teisių sąrašą vengiama, apsiribojant nuosavybės teisės įgyvendinimo ribų nustatymu.
Toks teisinis reglamentavimas dažnai yra sąlygotas nuomonės, kad mokslas ir informacinės technologijos, ekonominė apyvarta sukuria vis naujas nuosavybės teisės įgyvendinimo priemones. Nematerialiosios turto rūšys vis labiau įsigali ekonominėje apyvartoje, sandorius su materialiais daiktais išstumdamos į antrą planą.
Turtu šiandien pripažįstami jau ne tik materialūs daiktai, bet ir prekės ženklai, juridinio asmens pavadinimai, komercinės paslaptys, intelektinės veiklos rezultatai, prestižinė kokio objekto vieta, gaminamos prekės paklausa, aukšta personalo kvalifikacija, gera verslo reputacija ir kiti nematerialūs objektai. Ypač svarbią reikšmę įgyja finansinis bei komercinis turtas - piniginiai, investiciniai, transporto bei prekiniai vertybiniai popieriai.
Atsirandant vis naujoms turto rūšims, nuosavybės teisės turinį įsprausti į iš anksto nustatytus rėmus darosi vis sunkiau, todėl dažnas įstatymų leidėjas nuosavybės teisės turinį atskleisti palieka teismų praktikai ir teisės doktrinai.
Atsiradus naujiems nuosavybės teisės objektams, nuosavybės teisės turinio tinkamo reguliavimo ir aiškinimo reikšmė yra pakankamai akivaizdi, nes nuo nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų pripažinimo arba neigimo priklauso gyventojų pajamų šaltiniai bei valstybės ekonomikos raidos tempai.
Manytina, kad kiekvienos teisinės valstybės ekonominės ir politinės sistemos paskirtis yra kuo visapusiškiau užtikrinti asmens interesus ir poreikius, laisvos iniciatyvos ir kūrybinės veiklos galimybes. Pernelyg siauras nuosavybės teisės turinio supratimas ir apibrėžimas gali būti pripažįstamas veiksniu savaime (lot. per se) paneigiančiu šios teisės prigimtinumą ir jos absoliutų pobūdį.
Teisės, sudarančios nuosavybės teisės turinį
- Teisė valdyti (lot. ius possidendi)
- Teisė naudotis (lot. ius utendi)
- Teisė gauti pajamas (lot. ius fruendi)
- Teisė disponuoti (lot. ius abutendi)
- Teisė pašalinti kitus nuo nuosavybės (lot. ius vindicandi)
Anglosaksų teisėje panašios teisės apima:
- Teisė valdyti (angl. right to possess)
- Teisė naudotis (angl. right to use)
- Tvarkymo teisė (angl. right to manage)
- Teisė gauti pajamas (angl. right to income)
- Teisė kapitalizuoti (angl. right to capital)
- Teisė apsaugoti (angl. right to security)
- Teisė perleisti paveldėjimo būdu (angl. right to transmit)
- Teisė turėti daiktą neterminuotai (angl. right to indefinite duration)
- Pareiga nedaryti žalos (angl. prohibition of harmful use)
- Galimybė areštuoti (angl. liability to execution)
- Teisė susigrąžinti perleistas teises / daiktą (angl. residuary character)
Nuosavybės teisės ribojimai
Savininko teisės nėra absoliučios ir gali būti ribojamos visuomenės interesais. Tokie apribojimai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios situacijos. Valstybės taikomas priemones Europos Žmogaus Teisių Teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu. Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant "visuomenės interesus", nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.
Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas "visuomenės interesais" net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986m.), Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.). Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. šiuo paimamu turtu.
Šiuo atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisės taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.
Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.
Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas, t.y. Aukščiausiojo teismo 2000-06-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2000 pažymėta, jog būtina vadovautis protingumo principu, ginant nuosavybės teisę, atsižvelgti į proporcingumo principu, kadangi tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams.
Ir šiuo atveju ieškovų pareikštas reikalavimas apginti jų teises tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai reikštųsi, ieškovų nuosavybės teisės suabsoliutinimu, kuris suponuotų kitų dujų vartotojų teisių pažeidimą, t.y. dujų tiekimo nutraukimą kitiems vartotojams.
Nuosavybės teisės įgijimo būdai
Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu yra paaiškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisės egzistuojantis glaudus ryšys, t. y. jog subjektyvios teisės išplaukia iš objektyviosios teisės. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymais nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.
Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektą yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės.
Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir šitaip įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisių į tą turtą neturi. Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių.
Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jų turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.
Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nėra nurodomas išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Tačiau ašie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.
Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu.
Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinių grupei, nuosavybės teisę į juos galima įgyti valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą.
Į teismą su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą. Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 "Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo" nuostatos.
Nuosavybės teisę į daiktą galima įgyti įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant a šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams. Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant ašis sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.
Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.
Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą.
Vokietijos Konstitucija (Grundgesetz)
tags: #nuosavybes #teise #priklausantis #turtas #deutsch