Nuosavybės teisė yra viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo pagrindas. Įmonės, įgydamos nuosavybę, formuojasi kaip laisvos asmenybės, turėdamos savo turtą, jos tampa nepriklausomos nuo kitų subjektų valios. Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinių santykių subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymų leidėjas siekia užtikrinti šias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Pirmiausia reguliuojami bendruomeniniai daikto valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis.
Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, tai yra, įgimta žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu. Svarbu paminėti nuosavybės užtikrinimo ribas, į kurias įeina savininko teisės, kartu ir valstybės pareiga užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 str. 1 d. įtvirtinta nuostata suponuoja, kad savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas.
Apribojimų įgyvendinimas nereiškia absoliutumo, o tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: "Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių". Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šiomis teisėmis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.
Siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Šios nuostatos leidžia valstybei taikyti priemones, kurias Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu.
Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant "visuomenės interesus", nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas "visuomenės interesais" net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu.
Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti. Šiuo atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisės taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas. Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiaiskais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas. Teismas pabrėžia, kad tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams. Ir šiuo atveju ieškovų pareikštas reikalavimas apginti jų teises tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai reikštų ieškovų nuosavybės teisės suabsoliutinimą, kuris suponuotų kitų dujų vartotojų teisių pažeidimą, t.y. dujų tiekimo nutraukimą kitiems vartotojams.
Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Taip yra paaiškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisės egzistuojantis glaudus ryšys, t. y. jog subjektyvios teisės išplaukia iš objektyviosios teisės. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus. Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius.
Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinių santykių objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir atitinkamai įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisis į tą turtą neturi. Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės.
Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-10-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2007 J.G., V. V. v J. Į. konstatavo, kad nuosavybės teisę galima įgyti šiais būdais: pagal sandorius; pagaminus naują daiktą; pasisavinus vaisius, produkciją, pajamas; paveldint; įgyjant nuosavybę pagal įgyjamąją senatį; bešeimininkio daikto įgijimas; nacionalizavimas; kiti įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodomi nuosavybės teisės įgijimo būdai nėra baigtiniai, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus.
Šiuo atveju šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinių grupei, valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Į teismą su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą. Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.
Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams. Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.
Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti aiškinamas pagal CK 1.66 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles.
Civilinis kodeksas numato, kad nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą (turtą) valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto (turto) savininku momento (CK 4.100 str.). Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą (CK 4.58 str.).
Pagal CK 4.55 straipsnį, asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, daikto savininku pripažįstamas medžiagos savininkas.
Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas (CK 4.62 str.). Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis. Jeigu per tą laiką paaiškėja daiktą pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu pametęs daiktą asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis.
Jeigu bešeimininkis ir rastas daiktas dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės, tai policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija privalo imtis priemonių, kad daiktas, esant galimybei, būtų parduotas, o už jį gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam daiktą asmeniui (CK 4.63 str.). Asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidas daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą (CK 4.64 str.). Užmokestis už daikto radimą negali būti mokamas, jeigu radęs daiktą asmuo nustatytu laiku ir tvarka nepranešė apie radinį ar klausiamas nuslėpė patį radimo faktą.
Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama (CK 4.65 str.). Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis gali būti paimamas pagal įstatymus visuomenės poreikiams.
Jeigu kilnojamasis daiktas įgytas atlygintinai, tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas (CK 4.48 str.). Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.
Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisės perėmimas, o pagal pirminius - ne. Pagal pirminius įgijimo būdus įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali būti nustatyti. Svarbu paminėti, jog įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją (CK 1.75 str.). Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.
Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui (CK 6.644 str.).
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų klasifikacija
Apibendrinant, nuosavybės teisės įgijimo pagrindus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes:
- Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai:
- Naujo daikto pagaminimas (CK 4.55 str.)
- Bešeimininkio daikto įgijimas (CK 4.58 str.)
- Įgyjamoji senatis (CK 4.68 str.)
- Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai:
- Sandoriai (pirkimas-pardavimas, dovanojimas, mainai)
- Paveldėjimas
- Nacionalizavimas
- Visuomenės poreikiams paimamas turtas (CK 4.100 str.)
Ši klasifikacija padeda geriau suprasti nuosavybės teisės įgijimo procesą ir jo ypatumus, atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir taikomus įstatymus.
Svarbu pažymėti, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindai gali būti nustatyti ir kituose įstatymuose, todėl būtina atidžiai išanalizuoti visus taikomus teisės aktus, siekiant tinkamai įgyti nuosavybės teisę.
Administracinių teismų praktika asmens duomenų teisinės apsaugos bylose
tags: #nuosavybes #teises #igijimo #pagrindu #klasifikavimas #ir