Nuosavybės Teisės Pažeidimai: Kas Tai ir Kaip Apsaugoti Savo Teises Lietuvoje

Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas.

Nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti, turi kiekvienas asmuo.

Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjektas, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Tai turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius.

Nuo XX a. vidurio inžinerinė infrastruktūra ir jos teikiamos paslaugos buvo laikomos valstybės prerogatyva. Valstybės nuosavybė ir valdymas, vertikali integracija ir masto ekonomija buvo laikomos pagrindinėmis priemonėmis vartotojų poreikiams tenkinti.

Šiau ne tik teorija ir užsienio šalių pavyzdžiai, bet ir Lietuvos patirtis atskleidė, kad privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valstybinė. Valstybinės institucijos tvarkosi blogiau nei privatus subjektas, nes turi mažiau paskatų gerai tvarkytis, nuolat painioja ekonomiką su politika, taip spręsdamos vienadienes politines problemas. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitu turtu, pelnas reiškia vissų pirma jo paties turto padidėjimą, nuostolis - jo turto sumažėjimą. Taigi motyvacijos dirbti efektyviai savininkas turi daugiau nei valstybinio turto tvarkytojas.

Šis subjektas, šiuos asmenis investuoti į šis objektas statybas. Tokiu būdu iškyla nuosavybės teisės įgijimo problema.

Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atkleidžiama per subjektinis teisių ir pareigų vienovę. Šis santykis, nulemts teis individs išlikimo ir klestėjimo poreikis.Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises.

Nuosavybės Teisės Ribojimai

Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.

Savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Įamumas nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisis suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes.

Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šis teisių įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisis apribojimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisis ir pagrindinis laisvis apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Šias nuosavybės savininks galimybes visuomenės interesais. Suprantama, kad tokio pobūdžio taisyklės yra labai įvairios. Valstybis taikomas priemones Europos žmogaus teisis teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu.

Suprasdamas, jog įstatyms leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisis teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatyms leidėjs sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai bkts realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę karalystę (1986m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.). Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. šiuo paimamu turtu.

Šiau turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas. Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šis objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Įamumo principu, kadangi tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams. Ir šiuo atveju ieškovų pareika tas reikalavimas apginti js teises tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai reikštų, ieškovų nuosavybės teisės suabsoliutinimą, kuris suponuotų kitų dujų vartotojų teisis pažeidimą, t.y. dujų tiekimo nutraukimą kitiems vartotojams.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai

Šis teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtints teisinis fakts atsiradimu.Taip yra paaiaškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisis egzistuojantis glaudus ryašys, t. y. jog subjektinės teisės išplaukia iš objektyviosios teisės. Tokiu būdu, nekelia abejonis nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatyms nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Romėns teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai  tai juridiniai faktai, kuris pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir šitaip įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolis, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisis į tą turtą neturi.

Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinis šios teisės įgijimo pagrinds, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisis. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisis nei pats js turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės.

Šis teisis ir pareigs apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrinds. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. Prie išvestinis nuosavybės teisės pagrinds, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejs, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Šiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Vienas iš pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrinds  nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą.

Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiašką naują daiktą, kuris tampa savarankiašku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinis grupei, valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn beašeimininkį daiktą.

Į teismą su pareiškimu dėl daikto pripažinimo beašeimininkiu gali kreiptis finanss, kontrols arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje beašeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto iaaiaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl beašeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinis įrodyms, lobis ir radinis perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklis patvirtinimo“ nuostatos. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui  įgijėjui, taip pat nėra teisis perėmimo.

Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiaškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams. Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygs visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisis ir pareigs, kiek js turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ką kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatyms leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.

Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėmimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvis kataliks mokytojs sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą.

Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ket... 2020 m. balandžio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Anželika Šimaitienė prieš Lietuvą (Nr. 36093/13), kurioje pareiškėja, remdamasi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą garantuojančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, skundėsi, kad nagrinėjant bylą pagal jos ieškinį prieš Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų jai nebuvo užtikrinta teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, šiuo požiūriu pareiškėja teigė, kad jos bylą nagrinėję keli Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai neužilgo buvo paskirti į aukštesnes pareigas. Be to, pareiškėja teigė, kad jai nebuvo užtikrinta nekaltumo prezumpcija pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, kadangi dėl senaties nutraukus jos atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo atliekant teisėjos pareigas, civilinę bylą dėl atleidimo ir neišmokėto atlyginimo nagrinėję teismai atmetė jos ieškinį, nurodę, kad bylos nutraukimas suėjus senaties terminams negali būti prilygintas išteisinimui.

Atsižvelgęs į tai, kad bylos teisėjams paskirstomos automatizuotai, pasinaudojant kompiuterine programa, o taip pat į tai, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, kad Respublikos Prezidentė būtų dariusį spaudimą teisėjams, taip pat įvertinęs apeliacinės instancijos teismo argumentaciją dėl pareiškėjos pateiktų procesinių prašymų ir skundų, EŽTT neįžvelgė jokių teismo šališkumo požymių.

Vyriausybė teikė išankstinį prieštaravimą, įrodinėdama, jog pareiškėjos skundas buvo susijęs su būsimomis pajamomis ir todėl neišmokėtas atlyginimas įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu nėra „nuosavybė“ Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio požiūriu, kadangi pagal Konvenciją pareiškėja nuosavybę turėtų tik esant „teisėtiems lūkesčiams“ gauti neišmokėtą atlyginimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas nesutiko su Vyriausybės pozicija ir nusprendė, jog šios bylos aplinkybėmis Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos yra taikytinos.

EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas sumokėti atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką rėmėsi Teismų įstatymo 47 straipsnio nuostatomis. Priimdami sprendimus, nacionaliniai teismai vadovavosi pareiškėjos atleidimo metu galiojusia Teismų įstatymo redakcija, pagal kurią negauto atlyginimo kompensacijai teisėjui pakako įrodyti, kad baudžiamasis persekiojimas negalimas arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu.

EŽTT nusprendė, jog nacionaliniai teismai į savo vertinimą įtraukė papildomą įstatyminį reikalavimą dėl įgaliojimų sustabdymo pagrįstumo, kuris nebuvo numatytas vidaus teisėje. EŽTT pažymėjo, kad jo kompetencija vertinti atitiktį vidaus teisei yra ribota, nes tai visų pirma atlieka nacionaliniai teismai, tačiau šioje byloje vidaus teismų argumentacijai pritrūko tikslumo ir nuoseklumo, be to, ji neatitiko įstatymo raidės, todėl, Strasbūro teismo manymu, nacionalinių teismų sprendimai buvo savavališki.

Be to, EŽTT manymu, pareiškėjai negalėjo būti atsisakyta sumokėti negauto atlyginimo dėl drausminės atsakomybės pritaikymo, kadangi vidaus teisėje nei įgaliojimų sustabdymo metu, nei pareiškėjos atleidimo metu nebuvo numatyta galimybė sustabdyti teisėjo įgaliojimus drausminio proceso kontekste, tokia galimybė vidaus teisėje buvo įtvirtinta tik vėliau. Todėl EŽTT nusprendė, kad pareiškėja negalėjo numatyti, jog nesant apkaltinamojo nuosprendžio jai bus nesumokėtas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškėjai priteisė reikalautą turtinės žalos atlyginimą už negautą teisėjos atlyginimą įgaliojimų sustabdymo laiku - 94 370 Eur. Pareiškėja taip pat reikalavo 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, EŽTT manymu, pareiškėja neabejotinai patyrė neturtinę žalą, tačiau manė, jog būtų pagrįsta priteisti 6 500 Eur.

Advokato Istorija: Valstybės Institucijų Biurokratizmo Karuselė

Kontoros advokatas Paulius Alšauskas dalinasi savo kliento istorija, kurioje buvo pažeistos nuosavybės teisės. Teismo procesas truko ilgiau nei tris metus, o viena iš ginčo šalių tapo mūsų valstybė. Istoriją skaitykite paties advokato žodžiais:

Sveiki, norėčiau pasidalinti neseniai pasibaigusia bet itin ilgai užsitęsusia teisine istorija. Viešinu ją todėl, kad manau, jog atspindėta situacija gali būti aktuali ne vienam žmogui atsidūrusiam panašioje teisinėje duobėje, kai yra ignoruojamos elementarios nuosavybės teisės.

Konkrečiu atveju sunkiai savo mastu suvokiamas valstybinių institucijų aparatas įsuko asmenį į biurokratizmo karuselę, kurioje valdžios organų nesusikalbėjimas tarpusavyje (ar nenoras susikalbėti), konstitucinę žmogaus teisę, į asmens nuosavybės neliečiamumą ignoravo daugiau kaip du dešimtmečius ir tiktai po daugiau nei tris metus užtrukusio teisminio proceso buvo padėtas galutinis taškas ilgoje nesusipratimų virtinėje.

Reikalaujamos procedūros užtruko beveik 20 metų. Situacija atrodytų paprasta. Mano atstovautam klientui, dar gūdžiu sovietmečiu darbovietė suteikė nedidelį žemės lopinėlį Šventojoje vasarnamiui pasistatyti, kas ir buvo padaryta. Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo visuotinė nekilnojamojo turto privatizacija iš ko sekė, kad ir šios istorijos herojus nusprendė jam paskirtą žemės sklypą privatizuoti.

Pasinaudodamas nustatyta tvarka kreipėsi į tuometinę Palangos miesto valdybą, pateikė prašymą žemės išpirkimui, sumokėjo už žemę paskaičiuotą kainą ir gavo atsakingos institucijos sprendimą perduoti jam nuosavybės teisę į valdomą žemės sklypą. Vėliau, kai sklypo savininkas, kreipėsi dėl sklypo nuosavybės teisės įregistravimo, jam buvo nurodyta, kad prieš pateikiant duomenis įregistruoti turi būti parengtas norimo registruoti sklypo detalusis planas. Žmogus kreipėsi į matininkus dėl sklypo plano parengimo, sumokėjo nemažas pinigų sumas, tačiau parengtą sklypo planą atsakingos institucijos derinti atsisakė, motyvuodamos, kad nėra parengtas teritorijos detalusis planas, o dėl to negali būti derinami ir atskirų sklypų planai.

Galiausiai teritorijos detalusis planas ir sklypo planas buvo parengti asmeninėmis suinteresuoto žmogaus lėšomis nuo procedūros pradžios praėjus beveik 20 metų, per kuriuos pastoviai buvo reikalaujama atlikti vienokius ar kitokius veiksmus, pagal nuolat besikeičiančius teisės aktus. Galiausiai - 2014 metais sklypo planas buvo suderintas, todėl atrodė, kad nuosavybės teisei į sklypą registruoti apribojimų nebėra.

Atrodytų viskas pakankamai paprasta ir logiška, bet kaip parodė tolimesni šios istorijos vingiai logikos mūsų valstybinių institucijų sprendimuose mažai. Įdomumo dėlei reikėtų paminėti, kad sklypo plotas dėl kurio kilo šis ginčas yra mažesnis nei 3 arai.

Pateikus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir sklypo planą registruoti, iš VĮ Registrų centro buvo gautas atsakymas, kad pagal pateiktus duomenis, suinteresuotam asmeniui kaip ir priklausęs žemės sklypas yra „sėkmingai“ įregistruotas valstybės vardu. Aišku nedelsiant buvo kreiptasi į instituciją, kad padaryta klaida būtų ištaisyta, tačiau pasirodo, kad anokia čia klaida, o norint registruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą, jos savininkui reikia sumokėti sklypo rinkos kainą, negana to, dar ir pačiam susimokėti už žemės sklypo vertinimą (kitaip tariant - žemę nusipirkti dar kartą, pagal šiuo metu esančias kainas).

Sprendimas atrodytų nelogiškas, juk už sklypą jo kaina kartą jau buvo sumokėta, tačiau, kaip jau minėjau logikos dėsniai valdžios institucijoms negalioja, arba galioja itin lanksčiai ir tik tam tikrais atvejais, todėl tolimesnis ginčo sprendimas persikėlė į teismą.

Atsakovo Pozicija: Sumokėjo, Bet Neįgijo Nuosavybės Teisės

Atsakovo poziciją byloje užėmusi Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos, laikėsi nuostatos, kad ieškovas nuosavybės teisės į žemės sklypą sumokėdamas jo kainą neįgijo, todėl sklypas pagrįstai nebuvo registruotas jo vardu. Savo argumentus NŽT grindė tuo, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus išpirkimas įmanomas tik atlikus individualų turto (žemės sklypo) vertinimą ir antrą kartą sumokėjus valstybei turto vertinime nurodytą rinkos kainą.

Nepaisant aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino ieškovo reikalavimą ir žemės pirkimo sandorį pripažino įvykusiu, NŽT nuolat skundė visus ieškovui palankius teismo sprendimus, kol išvis pakeitė savo poziciją, galiausiai, bandydama įrodinėti, kad ginčo sklypas ieškovui išvis negalėjo būti suteiktas o vėliau parduotas, tokiu pagrindu sandoris negali būti laikomas įvykusiu. Nurodomų skundų pasekoje, visų instancijų teismuose šioje byloje buvo priimti 8 atskiri procesiniai sprendimai. Beje, teismai vienareikšmiškai pasisakė ieškovo naudai.

Lemiamas Sprendimas - Apeliaciniame Teisme

Galiausiai lemiamas sprendimas buvo priimtas, antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, apeliaciniam teismui konstatavus, kad ieškovo žemės sklypas galėjo būti privatizuotas, taip pat byloje esantys įrodymai patvirtina sandorio šalių - Palangos miesto valdybos ketinimą parduoti ir ieškovo ketinimą pirkti ginčo žemės sklypą. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas galėjo prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, kaip tai teigė NŽT.

Taigi daugiau kaip po 20 teisinio netikrumo metų šioje byloje kaip ir padėtas galutinis taškas, tačiau šios istorijos moralas, manau aktualus daugeliui žmonių, manančių, kad jų atžvilgiu valdžios institucijų priimti sprendimai, galimai pažeidžia jų teisėtus interesus. Aptarta situacija parodo, kad institucijų bukagalviškumas, gali būti nugalimas teisinėm priemonėm.

Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve. Karų metu iš aukų ne tik atimamos gyvybės, bet ir jų turtas. Pirmas žmogaus teisių katalogas - 1948 m.

Pavyzdys: Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdanti įmonė) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.

Ši lentelė apibendrina nuosavybės teisės ribojimus ir valstybės pareigas:

tags: #nuosavybes #teises #pazeidimas