Nuosavybės Teisių Atkūrimo Istoriniai Aspektai Lietuvoje

Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas.

Nuosavybės teisė - konkretaus fizinio ar juridinio asmens (įskaitant valstybę ir savivaldybes) subjektinė teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.

Nuosavybės teisė - daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą.

Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas.

Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys.

Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens.

Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti. Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.

Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių , kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė.

Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.

LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.

Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.

Nuosavybės teisės apsauga

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 str. 1 d. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Kaip pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014 buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo savavališkai pastatytos tvoros, Ieškovui priklausančio žemės sklypo dalyje.

Negatorinio ieškinio atveju, ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: (i) kad jis yra turto savininkas; (ii) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog negatorinis ieškinys gali būti reiškiamas tik tada, kai pažeidimas yra tęstinis ir nepasibaigęs ieškinio pareiškimo dieną. Teisei reikšti negatorinį ieškinį, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1993 m. gruodžio 13 d.

Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.

„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.

Nuosavybės teisės apribojimai

Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.

Pavyzdžiui, Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdanti įmonė) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.

Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve.

Nuosavybės teisių atkūrimas Lietuvoje

Nuosavybės teisių atkūrimas yra laikmečio aktualija, nulemta tam tikrų istorinių aplinkybių, todėl ją spręsti tenka toli gražu ne visoms valstybėms, o ir sprendžiama ji įvairiai.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą. Siekiant šio tikslo buvo priimti:

• 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-1454 “Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”
• 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359

Šiais įstatymais buvo siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Juos sekė poįstatyminiai teises aktai, reglamentuojantys restitucijos įstatymais įtvirtintų teisių įgyvendinimo tvarką ir mechanizmus.

Nors po minėtų teisės aktų įsigaliojimo praėjo daug laiko, taip pat pakankamai dažnai teisės aktai buvo koreguoti, tačiau restitucijos klausimas iki šių dienų dar nėra galutinai išspręstas ir vis dar sukelia daug atgarsių visuomenėje.

Pilietybės Reikalavimas ir Diskusijos

Daug diskusijų, ypač tarp užsienio šalių piliečių, susilaukė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo sąlyga, jog Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš nustatytų prielaidų, kad asmuo galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.

Pagal susiformavusią praktiką, “žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie: 1) yra teisėti ir 2) būtini reikalingi demokratinėje visuomenėje.“ Taigi, ar šis konkretus ribojimas yra būtinas ir, ar nesusidaro įspūdis, „kad atėjo metas gilesnei viešai diskusijai dėl restitucijos ir pilietybės institutų atribojimo?“

Taigi, šio tyrimo tikslas yra įvertinti, ar LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nėra diskriminuojanti?

Temos aktualumą rodo tai, kad Lietuvos teisės doktrinoje ši problema plačiai nebuvo nagrinėta. Turint omenyje tai, kad ne visais atvejais nevienodas teisinis reguliavimas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą, darytina hipotezė, kad įvardinta nuostata nėra diskriminuojanti.

Tyrimo Uždaviniai:

• Aptarti nuosavybės teisių ir asmens santykių sampratą.
• Aptarti nuosavybės teisių atkūrimo ir sampratos suvokimo istorinę raidą Lietuvoje.
• Tyrimo ribose atlikti nacionalinės teismų praktikos analizę.
• Nustatyti argumentus pagrindžiančius ar paneigiančius iškeltą hipotezę.
• Pateikti ir įvertinti Europos žmogaus teisių teismo praktiką bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto išvadas.

Pateikiant atsakymą bus naudojami šie metodai: istorinė, loginė, palyginamoji analizės, kokybinė ir sisteminė teisės aktų, teismų praktikos analizė.

Tyrimo metu nustatyta, kad:

• Nuosavybės teisė - viena iš prigimtinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos pagrindas.
• Nors LR Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta nuostata, numatanti teisę atkurti nuosavybę, sistemiškai nagrinėjant Konstituciją, įstatymų leidėjas saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, t. y. atviros, darnios pilietinės visuomenės tikslų užtikrinimą, moralinių normų ir teisingumo principo įgyvendinimą. Priešingu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo išbraukimas ar apribojimas neatitiktų LR Konstitucijos dvasios, Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto ir teisėtų lūkesčių principo.
• Palyginamoji Europos žmogaus teisių teismo bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto bylų analizė atskleidė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucijos sugebėjo išvengti problemų, susietų su restitucija, teigdami, kad restitucijos teisė nėra garantuojama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Tokio pobūdžio bylose ne kartą buvo akcentuota, kad institucijos nėra kompetentingos nagrinėti prašymus ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str., kuriame yra įtvirtintas nediskriminacijos principas, kadangi jis tik papildo kitus minėtos Konvencijos straipsnius ir pats savaime nėra savarankiškas.
• Priešingai, Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas jau yra pasirinkęs poziciją, kad bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu restitucijos įstatymuose laikytina Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str., numatančio visų asmenų lygybę prieš įstatymus, pažeidimu. Todėl pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimas kaip būtina restitucijos ar kompensacijos už nacionalizuotą nuosavybę sąlyga nėra pagrįsta.
• Atlikus nacionalinė teismų praktikos analizę, galima teigti, kad nuostata dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik Lietuvos Respublikos piliečiams yra grindžiama šiais principais: teisėtumo, viešojo intereso viršenybės. Teigiama, kad tokia pozicija buvo pasirinkta siekiant likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir būtinybe atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius-ekonominius santykius.

Bet, autoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą, taip pat į tai, kad Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nacionalizacija ir privačios nuosavybės likvidavimas pažeidė žmogaus prigimtinę teisę į nuosavybę, galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisės turi būti atkuriamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų pilietybės, nes tik taip būtų atstatyta jų prigimtinė teisė į nuosavybę, kurią kiekvienas žmogus turi ipso fakto.

Tokia išvada daroma vadovaujantis moralės, teisingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principu. Teigiant priešingai - būtų pažeidžiamas asmenų teisėtų lūkesčių principas.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darbe iškelta hipotezė buvo paneigta.

Nuosavybės teisių perleidimo sąlygos (pagal įstatymus):

• 2000 10 10 įstatymu Nr. (Žin., 2000, Nr. 1. 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
• 2003 10 14 įstatymu Nr. (Žin., 2003, Nr. 2. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
• 2001 08 03 įstatymu Nr. (Žin., 2001, Nr. 2.
• 2002 01 15 įstatymu Nr. (Žin., 2002, Nr. 4. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
• 2001 08 03 įstatymu Nr.

Nuosavybės teisių atkūrimas Centrinėje ir Rytų Europoje

Žemės grąžinimo schema

Žemės grąžinimas Lietuvoje

tags: #nuosavybes #teisiu #atstatymas