Vilniaus teatras „Lėlė“ veikia rūmuose, kurie du šimtmečius priklausė kunigaikščiams Oginskiams. Ši didžiausia sostinėje didikų rezidencija šiandien padalyta į du uždarus kiemus, tačiau XVIII a. ji buvo sumanyta kaip didžiulis vientisas ansamblis, ne tik sujungiantis Arklių ir Rūdninkų gatves, bet ir išsiveržiantis gilyn į senamiestį.
Oginskių rūmai Vilniuje
Rūmų formavimosi istorija
Mūriniai namai abiejose gatvėse jau stovėjo XVI a. Juose įsikūrę didikai Oginskiai nuo 1641 iki 1775 m. kvartale aplinkui supirko apie 20 smulkesnių valdų su namais, kuriuos vėliau sujungė į didingą rūmų ansamblį. Ignoto Oginskio rūpesčiu senesni namai 1771 m. rekonstruoti į rūmus aplink erdvų 2 600 kv. m kiemą. Tuo neapsiribota.
Gavęs valdovo Augusto III leidimą nugriauti priešais įvažiavimą buvusius namus, Oginskis nutiesė Perspektyvos gatvę, atvėrusią vaizdą į rūmus. Įspūdžiui sustiprinti, naująją (dab. Etmonų) gatvę įrėmino dvi simetriškos oficinos. Barokinis ansamblis tarsi suvertas ant kreivos, senamiesčio vingius sekančios linijos. Šios lenktos ašies centre yra svarbiausia rūmų dalis - salė.
Lėlių teatras Oginskių rūmuose
Reprezentacinė salė
Kaip ir kituose barokiniuose rūmuose (pavyzdžiui, Pacų ar Chodkevičių), didžiausia reprezentacinė patalpa yra tiesiai virš bromos, gražiausiame aukšte - beletaže. Puotoms, šventėms ir šokiams skirta salė - ypatinga rūmų vieta ne tik dėl dvidešimties langų, simetriškai apšvietusių medines grindis ir lubas, bet ir dėl vaizdų, atsivėrusių pro langus. Vienoje pusėje - Perspektyvos gatvė, kitoje - barokinis rūmų fasadas erdvaus kiemo gilumoje.
Oginskių valdymas ir rūmų likimas
Rūmus valdė net septynios Oginskių kartos. Paskutinis rūmus aktyviai naudojo garsus diplomatas, Kosciuškos sukilimo dalyvis, kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis. Vis dėlto XIX a., pagrindine giminės rezidencija tapus Rietavui, senieji Vilniaus rūmai buvo išnuomoti ir ilgainiui iš reprezentacinės rezidencijos virto pajamas generuojančiu nekilnojamuoju turtu. Vienas iš nuomininkų buvo Vilniaus bajorų klubas.
Kitose rūmų erdvėse buvo įrengti įstaigų kabinetai ir butai. Čia apsigyveno nemažai žydų šeimų; nedidelės patalpos priklausė sinagogai, veikė realinė žydų gimnazija. Kai lenkų pajėgos 1921 m.
Plungės (Oginskių) dvaro sodyba, 60 s
Oginskių rūmai geto laikotarpiu
Antrojo pasaulinio karo metais teritorijoje aplink Rūdninkų gatvę nacistai suformavo Didįjį getą - tai buvo vienas iš sistemiškai vykdyto genocido etapų. Gete atsidūrė ir Oginskių rūmai, tapę vienu svarbiausių jo centrų. Pirmiausia kiemo korpuse buvo įkurtas Judenratas - iš žydų suformuota ir nacistams pavaldi vykdomosios valdžios institucija.
Su Judenrato palaikymu atsirado ir vienas europiniu mastu unikalus reiškinys - Vilniaus geto teatras. 1942 m. balandį teatras persikėlė į senąją Oginskių salėje, priešais Judenrato langus, ir veikė iki geto likvidavimo 1943 m. Teatras buvo kultūrinė geto širdis: jame statyti beveik visų žanrų spektakliai, tarp jų ir lėlių spektakliai, miuziklai, rengti klasikinės muzikos koncertai ir parodos. Arklių gatve ėjo išorinė geto riba, todėl teatro salė tuo metu buvo pasiekiama pro Rūdninkų gatvėje esančią Oginskių rūmų bromą.
Rekonstrukcijos ir dabartis
Oginskių rūmų rekonstrukcija į teatrą vyko 1972-1975 metais. Jos autoriai - architektai Vitalija Stepulienė, Antanas Kunigėlis ir Birutė Čibiraitė-Biekšienė. Pokariu didžioji rūmų salė jau buvo naudojama kaip Lietuvos SSR Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos (milicijos) klubas, populiariai vadintas „arklių klubu“.
Naujasis „Lėlės“ įėjimas įrengtas ne rūmuose, o gretimame sklype, pokariu iškilusiame daugiabutyje. Tik 2000 m. architektas Saulius Leinartas įėjimui suteikė šiek tiek arką primenančią formą; ją užpildė Bagočiūnaitės-Paukštienės lėlės.
Interjeras
Teatro interjero kūrimas susidūrė su sovietmečiui būdingais iššūkiais: kai kurie sprendimai būdavo „nuleidžiami iš viršaus“, o kai kuriems architektų sumanymams nebuvo pritarta, kaip kad nutiko „Lėlės“ prieigoms. Pirminė paletė šiandien iš dalies išlikusi tik Didžiojoje salėje. Buvo derinama sodri raudona (pirmo aukšto fojė), tamsi bordinė (salėje) ir švelni alyvinė (antro aukšto fojė).
Nežinoma, kada salė įgijo būdingiausią elementą - medines, pastogę imituojančias lubas. Nors jas puošia auksuotos (tikru auksu dengtos!) rokailės, tai nėra XVIII a. interjeras. Akademiškai tvarkingas ornamentų išdėstymas leidžia spėti, kad lubos įrengtos apie 1890-1905 metus. Tai gana santūri istorizmo atmaina - neorokokas.
Didžioji salė, 1983 m.
Scena
Žvelgiant iš lauko, virš „Lėlės“ stogo iškilusios scenos dėžės nematyti - kitaip nei virš greta esančio Jaunimo teatro. Vis dėlto ši, bet kuriam teatrui būtina, pastato dalis yra - tokio dydžio, kiek užėmė istorinės trečio aukšto patalpos ir po čerpiniu rūmų stogu buvusi pastogė. „Lėlės“ scenos techninę įrangą projektavo ilgametis teatro dailininkas, scenografas Vitalijus Mazūras.
Oginskių bibliotekos sugrįžimas
Šiemet minime paskutiniojo Plungės dvaro valdytojo Mykolo Mikalojaus Oginskio senelio diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines, tad simboliška, kad pirmą kartą po daugiau nei šimto metų bent nedidelė dalis jų turto, tarp kurio ir knygos, trumpam sugrįžo į rezidenciją. Iš išlikusios XIX a. Vinco Kisarausko manymu, Plungės dvaro bibliotekos pagrindą sudarė kompozitoriaus ir politinio veikėjo M. K. Oginskio (1765-1833) knygos, kurias jis sukaupė gyvendamas Zalesės dvare (Ašmenos apskr.).
| Laikotarpis | Įvykis |
|---|---|
| XVI a. | Mūriniai namai Arklių ir Rūdninkų gatvėse |
| 1641-1775 m. | Oginskiai supirko aplinkinius namus ir sujungė į rūmų ansamblį |
| 1771 m. | Senesni namai rekonstruoti į rūmus Ignoto Oginskio rūpesčiu |
| XIX a. | Rūmai išnuomoti, tapo pajamų šaltiniu |
| 1941-1943 m. | Rūmai Didžiojo žydų geto teritorijoje |
| 1972-1975 m. | Rekonstrukcija į teatrą "Lėlė" |