Rokiškio rajono Vietos veiklos grupė (VVG), vykdydama tarptautinio bendradarbiavimo projektą „Atrasta istorija“, sukūrė dviračių ir automobilių maršrutą po 12 išlikusių rajono dvarų. Šis maršrutas skirtas istorinės ir kultūrinės aplinkos bei tradicijų išsaugojimui kaimyninėse Ludzos (Latvijoje) ir Rokiškio savivaldybių teritorijose.
Dvarus lankyti ir tyrinėti yra įdomu, kadangi kiekvienas jų turi savo unikalią, turtingą istoriją. Deja, žinoma ji nedaugeliui. Kai kuriuos istorijos faktus dar reikia prikelti iš gilios užmaršties. Todėl VVG savanoriai, muziejininkų padedami, surinko ir susistemino gausią informaciją, įrašė audiogidus net penkiomis kalbomis: lietuvių, anglų, rusų, vokiečių ir latvių.
Šiame straipsnyje apžvelgsime Onuškio dvaro sodybos istoriją, nuo jos ištakų iki dabarties, atskleidžiant įdomius faktus ir asmenybes, susijusias su šia vietove. Didingai atrodęs Onuškio dvaras XIX a. viduryje Napoleono Ordos (1807-1883) akvarelėje.
Juk ne vieno miesto ir miestelio gyvenimas būtent ir prasidėjo nuo dvaro įkūrimo ir jo suklestėjimo. Pavyzdžiui, baigiantis sunykti pasienyje su Latvija stovintis Onuškio dvaras savo istoriją pradėjo skaičiuoti kartu su rajono centro - Rokiškio - dvaru. Savo klestėjimo laikotarpiu dvarai buvo pagrindiniai ekonomikos ir kultūros židiniai.
Tuo tarpu projekto partneriai latviai šiame projekte organizuoja amatininkų veiklą. Keliaudamas Rokiškio krašto dvarų maršruto vingiais, turistas norės ne tik pavalgyti ir susirasti nakvynę, bet ir pasinaudoti vietos gidų paslaugomis, išbandyti edukacines programas. Tai atveria naujų galimybių kaimo žmonėms užsidirbti papildomų pajamų. Todėl Rokiškio VVG kuria internetinius ir popierinius žemėlapius, o teikiamoms paslaugoms populiarinti steigia viešąją įstaigą šiam maršrutui aptarnauti.
Mūsų tikslas - sutelkus kaimų amatininkus ir kitus namudininkus, sukurti turistinių paslaugų tinklą. Paskata išnaudoti dvarų maršrutą, kaip potencialią verslo teritoriją, tapo Rokiškio r. VVG 2011-2012 m. vykdytas projektas „Gyventojų struktūros ir jų ekonominės bei sociokultūrinės veiklos pokyčiai Rokiškio rajono vietos veiklos grupės teritorijoje“, kurio moksliniu kuratoriumi buvo Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius, prof. dr. Jonas Jasaitis.
„Mes norime parodyti, kokį turtingą kultūrinį paveldą turime ir siekiame jį išsaugoti kaip krašto istorijos liudytoją.
Trakų rajono žemėlapis, kuriame yra Onuškis
Onuškio dvaro istorijos vingiai
Tęsiame garsių šeimų, valdžiusių Onuškį, istoriją ir jų valdymo metų reikšmę mūsų kraštui. Didingą Rajeckių, Chominskių ir Komarų praeitį iki šiol tebesaugo ir liudija stilingiausio Lietuvos dvaro įspūdingi griuvėsiai, primenantys Graikijos akropolį. Ėjo iš rankų į rankas Rašėme, jog įtakinga Lietuvos didikų Astikų giminė Onuškį (Hanušiškius) ir jo dvarą valdė daugiau kaip šimtą metų - nuo 1499 iki 1609.
Rajeckiai
Po Astikų Onuškio kraštas atiteko naujiems didikams - iš Lenkijos kilusiems bajorams Duninams - Rajeckiams. Ši giminė gavo daugelį dvarų šiaurinėje šalies dalyje, anksčiau valdytų Astikų. Istorijos tyrinėtojai, remdamiesi Panemunio dvaro inventoriaus aprašais, daro prielaidą, kad naujasis Hanušiškių dvaro savininkas buvo Hektoras Rajeckis. Tačiau šias valdas jis perdavė savo broliui Gedeonui. Pastarasis Hanušiškius valdė iki mirties. Jo valdymo metai kraštui buvo labai neramūs, paženklinti ir karų su svetimšaliais.
Pagal išlikusius dokumentus, 1625 m. užklupo švedų kariuomenė, užėmusi Gedeono valdomą Čedasų dvarą ir kitas didiko valdas, už kurias narsiai kovėsi Rajeckio vadovaujamas kariuomenės dalinys. Tų pačių metų rudenį, sulaukus kitų Lietuvos didikų pagalbos, Gedeonui pavyko iš švedų atsiimti savo žemes ir turtus. Bet 1655 m. į Lietuvą įsiveržė maskvėnų kariuomenė. Jos įgula įsitvirtino Čedasų pilyje. Okupacijos nelaimės stipriai paveikė ir netoliese esančius Hanušiškius. Istorijos dokumentai liudija, kad dvare neliko nė vienos sodybos, nepatyrusios atėjūnų plėšimų.
Hanušiškių valdytojas Gedeonas Rajeckis istorijos tyrinėtojams - ypatinga asmenybė. Teigiama, kad jis buvo vienas įdomiausių valdytojų visoje Onuškio dvaro istorijoje. Aptiktas jo parašytas ekonominis traktatas „Patyrimo patikrinti ekonominiai stebėjimai“ (XIX a. pirmoji pusė), kuriame išdėstyti stebėjimai bei patarimai gali būti naudingi ir mūsų gyvenime.
Traktate svarstoma, kaip reikėtų tvarkyti žemės ūkį, kad jis duotų naudos, nurodomi palankiausi sėjos terminai, daug patarimų, kaip prižiūrėti daržus, sodus, tvenkinius, bitynus. Traktate patarimų nestokojama ir valdymo temomis: aptariama, kaip turėtų dirbti dvarų administratoriai bei tarnautojai, kokie turi būti jų santykiai su valstiečiais. Traktato autorius nurodė, jog visus išdėstytus patarimus jis pirmiausia aptarė ir patikrino su dvariškiais bei valstiečiais ir rėmėsi jų patyrimu. Istorikai teigia, jog traktatas - vienas pirmųjų rašytinių liaudies meteorologijos šaltinių.
Traktate užrašytas pusšimtis oro spėjimų. Prognozes pagal traktatą gali pasitikrinti ne tik ūkininkai, bet ir namų šeimininkės. Jei avys smarkiai atrajoja, jų žarnose girdėti gurgimas, o jautis orą šnervėmis gaudo, uosto ir prieš plauką laižosi, - lauk lietaus. Prieš lietų kruopos prie puodo labiau prisvyla. Jei prieš saulėlydį dangus raudonas tarsi degantis debesis - artėja stiprus vėjas, o gerą orą žada ryškiai šviečiantis mėnulis ir žvaigždės.
Su oro permainomis, vaismedžių žydėjimu, mėnulio fazėmis Gedeonas Rajeckis sieja sėjos darbų laiką. Ūkių šeimininkus jis ragino vos sniegui nutirpus nevėluoti su plūgu į laukus. Traktate nurodoma, kad javus, išskyrus žirnius, patariama sėti prieš mėnulio pilnatį, bet dirva neturėtų būti šlapia. Avižas geriausia sėti birželio pradžioje prieš Dangun žengimo šventę. Nepatariama sėti miežių į šviežiai mėšlu patręštą dirvą. Nurodoma, jog miežius reikėtų sėti, kai rugiuose pasirodys pilnos varpos.
Vienas svarbių traktato dalių - nurodymai, kaip tvarkyti medelyną. Patariama laukinių vaismedžių daigus sodinti eilėmis sodo kampe, kurį gerai apšviečia saulė ir kur anksti nutirpsta sniegas. O kitą pavasarį augalus būtina paskiepyt kultūrine šakele, sudūrimo vietą siūlo patepti vašku, derva ir apvynioti beržo tošele taip, kad iš viršaus nebūtų užspausta, o iš apačios syvai maitintų augmenį. Sodininkas privalo turėti ežias, į kurias rudenį sodintų įvairių vaisių sėklas, tarp kurių jis mini abrikosus, trešnes, vengriškas slyvas.
Traktato pabaigoje - nurodymai dvarų administratoriams ir kitiems pareigūnams, kaip tvarkyti dvaro gyvenamąsias patalpas, prižiūrėti dvarininko turtą, ko reikalauti iš tarnų ir kaip privalu elgtis su valstiečiais. Teigiama, kad reikia būti teisingiems su kaimynais, saugoti savuosius nuo skriaudų, o „valstiečius laikyti reikiamoje baimėje ir paklusnybėje“.
Sekinančių karų paženklintas Gedeonas Rajeckis mirė 1654 m. Hanušiškių dvaras atiteko jo sūnui Jurgiui Zigmantui Dunitui - Rajeckiui. Šis vedė Eufroziniją Mlečkaitę, kuri, mirus vyrui, tapo valdų savininke. Archyvuose aptiktas 1699 m. jos pasirašytas dokumentas, kuriuo skiriama žemė ir valstiečiai Hanušiškių klebonui. Yra ir liudijimas, kad 1674 m. Zigmanto ir Eufrozinijos Rajeckių rūpesčiu buvo pastatyta Hanušiškių bažnyčia. Dvaro savininkė paskyrė bažnyčiai tris tūkstančius auksinių.
Chominskiai
XVIII a. Hanušiškių dvarą įsigijo Chominskių giminė. Tačiau tikslių žinių, kada ir dėl ko taip įvyko, istorikai nežino. Jie remiasi Vilniaus vyskupijos dokumentų byloje esančiu įrašu, jog 1755 m. Hanušiškių bažnyčią parėmė Benediktas ir Zofija Ancutaitė Chominskiai. Hanušiškius valdęs Benediktas Chominskis vėliau dvarą, smarkiai praskolintą, paliko sūnui Konstantinui. Naujieji valdytojai Ona ir Konstantinas Chominskiai 1734 m. pastatė medinę Hanušiškių bažnyčią. Jų valdymo laikotarpiu šalia vietovardžio Hanušiškiai vis dažniau minimas naujas pavadinimas Anušiškiai.
Dvaro inventoriuje surašyti Hanušiškių dvarui priklausę kaimai, kuriuose gyveno baudžiauninkai, žemionys ir jau pradėję šiame krašte kurtis sentikiai. Iš viso 1775 m. Chominskiams priklausė 63 valstiečių ir trys bajorų sodybos. Inventoriuje aprašytas ne tik dvaro ūkis, bet ir išaugusio Hanušiškių miestelio gyventojai. Stebina tai, kad išvardinti šeimų nariai, nurodytas jų amžius ir lytis, taip pat kaimų gyventojai, jų mokesčių dvarui bei iždui dydis.
Komarai
Apie 1801 m. Hanušiškių valdos ir dvaras parduoti naujiems savininkams - įtakingiems ir turtingiems Komarams. Komarai - viena garsiausių viso Panevėžio krašto bajorų giminių. Pirmą kartą Komarų pavardė paminėta 1481 m. Giminės pradininkas Komaras dabartinėje Ukrainoje, netoli Užgorodo, buvo įkūręs Komargradą. Vienas palikuonių persikėlė į Lietuvą ir nuo jo mūsų valstybėje paplito Komarų giminė, stipriai įtakojusi ir Rokiškio krašto gyvenimą. Šios garsios ir turtingos giminės šakos atstovai buvo Onuškio, Čedasų ir Panemunio dvarų valdytojai, bažnyčių fundatoriai ir rėmėjai.
Didžiausias Komarų pėdsakas paliktas Onuškio (tada dar Hanušiškių) krašte. Juozapo Komaro tėvas Antanas Hanušiškius netrukus užrašė sūnui Juozapui. Jo valdymo metų dvaro reviziniame sąraše 1811 m. surašyti 327 valstiečiai.
Remiantis išlikusių dokumentų įrašais, 1830-1840 m. pagal tuomet garsaus architekto Lauryno Cezario Aniechinio projektą Hanušiškių dvare buvo pastatyti didingi vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, įrengtas parkas. Dvare klestėjo didikų gyvenimas, teigiamai veikęs ir miestelio plėtrą, švietimą, kultūrą. Juozapas Komaras mirė 1847 m. Jam mirus Hanušiškių, Čedasų ir Panemunio dvarai atiteko sūnui Teofiliui. O šis mirė 1861 m., kaip buvo panaikinta baudžiava. Tada Hanušiškių dvaras atiteko jo sūnui Vladislovui, kuriam mirus dvarą ir jo žemes pasidalijo palikuonys. Taip Hanušiškių šeimininku tapo Vladislovo sūnus Vitoldas Teofilis Ignotas Komaras.
Už palikimą jis motinai Marijai Komarienei turėjo išmokėti kompensaciją - 42 tūkst. rublių bei po 30 tūkst. rublių seserims: grafienei Rachelei Eugenijai Jonui Nepomukui Roniker, Irenai Gabrielai Juzefai Komaraitei ir Marijai Zofijai Lucijai Nezabitauskienei. Tokios didelės išlaidos bei paveldėtos skolos dvarui tapo pražūtingos - savininkui teko parceliuoti žemę. 1919 m. Vitoldas Teofilis Ignotas mirė, bet skolų našta nedingo. Todėl žemių parceliaciją turėjo tęsti jo našlė Marija Adomina Komarienė su mažamete dukra Marija Vitolda Diana Komaraite paveldėjusi vyro turtą. Tiesa, tada Hanušiškiai jau oficialiai vadinti Onuškiu. Vėliau vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams, o 1922 m. dvaro žemės išparceliuotos žemės reformos metu.
Trakų herbas
Dvaro likimas ir dabartis
Skaudi lemtis ištiko ir rūmus - jie sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, liko tik kolonos ir mūro sienos. Rūmai tebemasina istorijomis Beveik prieš šimtmetį sudegę rūmai iki šiol stebina savo tvirtybe ir grožiu. Deja, jau griuvėsių. Tačiau dvaro kolonos ir apgriuvusios rūmo sienos menininkų vadinamos pačiais gražiausiais griuvėsiai Lietuvoje, arba Lietuvos akropoliu.
Prie nykstančios kultūros vertybės, saugomos valstybės, daug dažniau nei kultūros objektų prievaizdai atvyksta tapytojai, fotografai, istorijos ir kultūros studentai. Nė vienas važiuojantis pro reto grožio dvaro rūmą stabteli, pozuoja fotografijai, braido po įspūdingo dydžio parką su retų rūšių medžiais ir dideliais tvenkiniais. Nors parko teritorija, kaip ir rūmo griuvėsiai, merdi, bet visa esybe tebeliudija čia klestėjusių garsiausių Lietuvos didikų istorijas.
Garbingą krašto ir dvaro praeitis kruopščiai saugo ir vietos žmonės, iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimus apie buvusius dvaro šeimininkus. Žinoma, daugiausia prisiminimų - apie Komarų valdymo metus. O tų istorijų - tikrų ir apipintų legendomis - galybė. Ar tiesa, kad nuo dvaro iki Komaro kapavietės, esančios už kelių šimtų metrų, po žeme išraustas tunelis, grįstas akmenimis? Vietiniai neabejoja, jog tai - ne pramanas. Mat ne vienas jų prieš daugel metų tuo tuneliu bandė pasiekti Komaro kapavietę. Tik bėda, kad vos už kelių dešimčių metrų tunelis buvo užtvertas išvirtusių akmenų.
Viena onuškietė pasakojo prieš kelis dešimtmečius rūmų viduje po žemėmis atsikasusi tikrą lobį - Komaraitės auksines šukas. Kiti gi pasakojo po griuvėsiais aptikę paauksuotų, sidabrinių indų ar jų šukių, raudonmedžio baldų puošnių detalių, prabangiai sumeistrautų ūkinių reikmenų. Nors kasmet lieka vis mažiau amžininkų, menančių tarnystės dvare metus ir ponų gyvenimo detales, Komarų iš Onuškio žmonių atminties laikas neištrins. Daugybė vietos gyventojų prisiminimų surinko ir užrašė kaimo kultūros darbuotoja Elena Blažienė, įsteigusi etnografinį muziejų, tarp kurio eksponatų yra ir bylojančių Komarų gyvenimą.
Tačiau iki šiol didžiausia paslaptimi tebėra atokiau nuo miestelio dunksantis Komaro kapas, apjuostas aukšta akmenų tvora. Ant kapavietės pastatytas masyvus ir aukštas plieno monumentas - kryžius. Pasklidus kalboms, kad po tuo monumentu gali būti ne tik palaikai, bet ir didžiulė slėptuvė, sauganti Komarų auksą ir kitas dvaro vertybes, ši vieta tapo lobių ieškotojų taikiniu. Ar jie rado lobių, niekas nežino. Žinoma tik tiek, kad ne vienas jų pateko į teisėsaugos nemalonę.
Kalbinti onuškiečiai, apie dvaro šeimininkus Komarus girdėję ne iš knygų, o iš rūmuose tarnavusių savo tėvų, senelių ar kitų kaimiečių, didžiuojasi garbinga krašto praeitimi ir buvusiems valdytojams atsidėkoja įamžindami jų atmintį. Miestelio pagrindinė gatvė pavadinta Komaro gatve. Nors kaimui buvo siūloma šiai gatvei suteikti Rokiškio vardą, vietiniai nesutiko. Praėjusią vasarą miestelio centre palei Komaro gatvę esantis nugyventas mūrinis pastatas atgijo - išdaužytų langų ertmes papuošė lakštai su Onuškį valdžiusių didikų giminių herbais ir giminių valdymo metų chronologija.
Koks likimas laukia buvusio bene stilingiausio Lietuvos dvaro, tiksliau - jo griuvėsių? 2003-iaisiais Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta „Dvarų paveldo išsaugojimo programa“. Ji numatė atlikti dvarų paveldo tyrimą, buvo užsibrėžta parengti dvarų apskaitos, saugojimo, panaudojimo ir pritaikymo verslui bei kaimo restruktūrizavimui priemones. Tačiau viskas liko už dvarų išsaugojimą atsakingos Kultūros ministerijos stalčiuose.
Baigiantis nykti dvaras 2010 m. lapkrityje teismo pripažintas bešeimininkiu ir perduotas rūpintis savivaldybei. O 2013 m. gegužę rajono tarybos sprendimu įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Kai tik bus suformuotas žemės sklypas, dvaras taps aukciono preke.
Tačiau kas pirks baigiantį nykti pusės tūkstančio kvadratinių metrų rūmą, iš kurio didybės telikusios didingos kolonos, laikančios karūną, ir apgriuvusios sienos? Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė, puikai žinanti šio dvaro istoriją, sako, jog atstatyti autentišką rūmą - Sizifo darbas, pareikalausiantis daugybės milijonų. O nugriauti kultūros paveldo objekto niekas neleis. Idealu būtų, kad naujieji dvaro šeimininkai didingus griuvėsius užkonservuotų ir juos bei ne mažiau didingą, tik apleistą parką su tvenkiniais ir vertingais medžiais paverstų menininkų oaze bei dvarų istorija sergančių turistų traukos objektu. Tada vėl atgimtų kadaise buvusi dvaro didybė ir jo reikšmė mūsų kraštui bei žmonėms.
Onuškio dvaro griuvėsiai šiandien
Onuškis šiandien
Miestelio veidui solidumo suteikia katedra. Ji tokia didinga, kad imi galvoti, jog Onuškis ne seniūnijos, o kokio nemenko rajono centras. Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, turinti vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo bruožų, pastatyta pagal Vilniaus arkikatedrą. Kitas unikalus Onuškio objektas - akmenimis grįsta istorinė Kipro Petrausko aikštė. Nuo senų laikų joje vykdavo šventės, mugės, aplinkui esančiuose namuose veikė smuklės, arbatinės, parduotuvės.
Senosiose Onuškio miestelio kapinėse yra paminklas rezistentams, kitose kapinaitėse stovi antkapiniai paminklai knygnešiams M.Stankevičiui, A.Didikui, S.Banuškevičiui, liudijantys apie šio krašto šviečiamąją veiklą. 1991 m. kapinėse buvo pastatytas paminklinis akmuo su žuvusių pokario metais 63 žmonių pavardėmis, koplyčia ir kryžius (aut. J. ir V.Kasperavičiai). 1941 m. birželio 14 d. trėmimų aukos taip pat pagerbtos kryžiumi.
Pasakojama, kad dvaro trobesiai XV-XVI a. esą pastatyti ant baudžiauninko Anuso (Hanuso) žemės. Todėl galima teigti, kad bet kuriuo atveju (Ivano ir Hanuso ar Onuso) miestelio vardas kilęs nuo Jonas fonetinio varianto. Tarpukariu miestelis buvo žinomas kaip Oniškis.
Teigiama, kad būtent šioje teritorijoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XV a. buvo apgyvendinęs totorius, kurie turėjo saugoti kelią į Trakus. Šalia dvaro netrukus atsirado gyvenvietė, kuri sparčiai augo ir 1534 m. inventoriuje jau vadinta miesteliu.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Onuškio bažnyčios šventoriuje buvo perlaidotas žymus kraštietis, Nepriklausomybės akto signataras, lietuvybės skleidėjas, knygnešių globėjas Donatas Malinauskas. Ilgą laiką jis gyveno Jankovicų dvare netoli Onuškio. Šeimos kape ilsisi ir jo žmonos bei sesers palaikai.
Onuškio miestelio biblioteka savo veiklos metus skaičiuoja nuo 1937 m. Čia kaupiama saugoma literatūra apie krašto gamtą, istoriją. Biblioteka skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, pildo ir ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros fondą sudaro daugybė dokumentų, kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai.
Ji - stačiakampio plano, su 6 dorėninių kolonų portiku. Vidus susideda iš trijų navų. Cilindrinius skliautus laiko 4 poros kolonų. Šventorių juosia akmenų mūro ir plytinių stulpelių tvora. Jame yra medinė varpinė.
1524 Abiejų Tautų Respublikos valdovas Žygimantas Senasis suteikė dvarininkui J. Kuncevičiui privilegiją steigti Onuškio miestelį, rengti savaitinį turgų ir laikyti karčemas (pakartota 1567 ir 1583 - tuomet leista rengti dar ir 2 prekymečius). Nuo 1777 minima parapinė mokykla. 1828 pastatyta mūrinė bažnyčia, maždaug tuo pačiu metu - ir dvaro sodyba, statyboms įrengta keletas lentpjūvių.
2012 patvirtintas Onuškio herbas.
Šiandien Onuškis - tai miestelis, kuriame susipina turtinga istorija ir dabartis, o dvaro griuvėsiai tebeprimena apie praeities didybę ir kviečia lankytojus pažinti šio krašto paveldą.
Onuškio bažnyčia