Orvidų sodyba, įsikūrusi Imbarės seniūnijoje, netoli Salantų, išgarsėjo trijų kartų akmenkalių - Jono, Kazimiero, o ypač Viliaus - vardais. Ši vieta alsavo gyvybe ir viltimi, tapdama ne tik muziejumi, bet ir dvasinės traukos centru menininkams bei neformalams.
Vaizdas iš Orvidų sodybos. Šaltinis: Vikipedija
Sodybos Įkūrimo Pradžia
Suvokti Viliaus Orvido pasaulį neįmanoma be 16 hektarų žemės plotelio Gargždelės kaime. Šį plotą 1937 m. įsigijo Viliaus senelis Jonas Orvidas, kuris ir tapo savotiškos akmentašių dinastijos ištakomis. XX a. pradžioje jis atvyko į Salantus ir dailino akmenis statomai Salantų bažnyčiai. Baigus statybas, Jonas Orvidas pasiliko Salantuose, norėdamas tęsti akmentašystę, nes Salantų apylinkės buvo akmeningos.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Kazys Orvidas pradėjo dirbti buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, gamindamas granitinius postamentus sovietinės valdžios statomiems paminklams ir antkapius. Ilgainiui Kazys Orvidas įsirengė dirbtuvę savo sodyboje, kur šalia jo vis sukinėjosi sūnus Vilius, uoliau besimokęs akmentašystės paslapčių nei lankęs mokyklą.
Viliaus Orvido Kūrybinis Kelias
Akmenų kompozicija Orvidų sodyboje. Šaltinis: KrastoGidas.lt
Lemtingas lūžis V. Orvido biografijoje įvyko aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai sovietų valdžia Lietuvoje intensyviai vykdė melioraciją. 1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos, Vilius matydamas sovietinę savivalę reagavo jautriai. Vykdant laukų melioracijos darbus į Orvidų sodybą buvo atgabenta daugybė riedulių. Tuomet Viliaus sielos gelmėse subrendo idėja, kurią jis vėliau pavadino „gelbėjimu“.
„Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį ir į medį - viskas man gyva buvo“, - prisiminė V. Orvidas. Jis ryžosi suteikti meninę išraišką medžiams ir akmenims, kad jie taptų neliečiami. Taip ir kūrėsi sodyba: kasė tvenkinius, veisė žuvis, plėtėsi po metrą. Tai jam buvo ne darbas, o didžiausias pasitenkinimas.
Toks požiūris į medžiaginę tikrovę atspindi orvidišką vertybių sistemą - nieko nėra atlikusio, viskas turi savo vertę, nors ir neįžvelgiamą daugelio žmonių akims. Nieko nuostabaus, kad netrukus jaunojo menininko polėkis ir raiška atkreipė sovietinių struktūrų dėmesį.
Sovietmečio Iššūkiai
Viena vertus, mene tebevyravo socialistinis realizmas. Kita vertus, sovietinės santvarkos sargams pavojų kėlė ne vien meno kūriniai, bet ir tai, kad sodyba pamažu tapo mažyte laisvės oaze beribėje melo dykynėje. Sodyba jiems buvo savotiškas traukos taškas.
Sodybon buvo siunčiamos ne tik „ekspertų“ komisijos, bet ir KGB darbuotojai, šie sekdavo ir šeimininkus, ir svečius. Ne sykį valdžios žmonės į sodybą kėsinosi, norėjo išardyti ją, paprasčiausiai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tačiau dramatiška kova dėl jos išlikimo apogėjų pasiekė 1983 m., kai sodybą apžiūrėjo didžiulė įtakingų veikėjų komisija. Jos išvada skambėjo kaip nuosprendis: nugriauti visus sodybos statinius ir palikti tik svirną, kalvę ir pirtį.
Viliaus motina Marta Orvidienė vėliau tvirtins, kad sodybą išgelbėjo tuometinio Sovietų imperijos vadovo Michailo Gorbačiovo įsikišimas. Netrukus iš „centro“ atėjo nurodymas stabdyti sodybos naikinimo procesą.
V. Orvidas buvo įsitikinęs, kad visas jo darbas yra Dievo planas ir valia. Tad religinis matmuo buvo kertinis jo veikloje. Savo religinį prabudimą jis atpasakojo tokiais žodžiais: „Atgimiau. Gamta davė sveikatą ir tikėjimą Dievu. Dėkoju Dievui. Girdėjau vidinį balsą, kuriam pats negalėdavau pasipriešint“.
Atvirumas Ir Bendruomeniškumas
Jei net sovietmečiu sodyba buvo dvasios laisvės vieta, tai išaušus atgimimui ji virto traukos centru. Sodybon pradėjo traukti patys įvairiausi žmonės, ypač prispausti gyvenimo problemų, sužaloti nuodėmės, tapatybės ieškantys jaunuoliai, pagauti dvasinių paieškų azarto. Visi, kurie atvykdavo, būdavo priimami, nes Viliui kaip medžiaginėje tikrovėje nebuvo nereikalingų dalykų, taip jam nebuvo ir nereikalingų žmonių.
Vilius mėgdavo ant akmenų iškalti maldas, litanijas, epitafijas. Viename jų randame įamžintus tokius žodžius: „Dieve, pasigailėk viso pasaulio: kalinių, ligonių, invalidų, satanistų, iš bado mirštančių, sergančių AIDS liga, narkomanija, toksikomanija, alkoholizmu. Išgelbėk mus, Viešpatie, iš intrigų, kurias gali padaryti mums piktoji dvasia, nuodėmės, ydos, silpnybės, ateistai, saugumiečiai, sekliai, masonai, žinomi ir nežinomi priešai“.
Ši malda yra nuostabi V. Orvido gyvensenos iliustracija. Nebandau nieko analizuoti. Tik trupučiuką reikia mokėt atsisakyt savęs. Kiekvieną rytą vėl pradedu gyventi iš naujo. Šiandien esu toks, o rytojus parodys, koks turi...
Sodybos Struktūra Ir Ypatybės
Visa sodyba - tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis, vidurinė dalis su įvairiausiomis reljefo kliūtimis ir aukštutinė dalis, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų. Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos.
Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo. Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemus akmeninius vartus. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin…“
Sovietmečiu sodyba buvo virtusi tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. V. Orvidas gimtinės sodyboje globojo jaunuosius menininkus, skatindamas juos kurti, statydamas jų drožinius į vieną gretą su savo skulptūromis, padėjo dvasinę pusiausvyrą praradusiems žmonėms.
Iki šiol ši sodyba traukia žmones. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai.
Orvidų Sodybos Lankymo Kainos:
| Lankytojų tipas | Kaina |
|---|---|
| Suaugusiems | 6 Eur |
| Studentams ir neįgaliesiems | 4 Eur |
| Moksleiviams | 3 Eur |
Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau - į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2009 m. Orvidų sodybai pripažintas nacionalinės vertybės statusas.
Po tėvo Kazimiero ir jo sūnaus Viliaus mirčių ši sodyba kelerius metus taip pat buvo apmirusi. Dabartinė Orvidų sodybos šeimininkė yra Kazimiero duktė ir Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė.
Gargždelės kaime esanti Orvidų sodyba, garsėja akmenų skulptūrų muziejumi. Jį įkūrė Vilius Kazimieras Orvidas (pranciškonas brolis Gabrielius, O. F. S.), padedamas savo tėvo Kazimiero Orvido. Orvidų sodyba susideda iš daug dalių - akmenų, medžių, tanko, senų daiktų ir t.t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, pamatęs vieną akmenį. Gali studijuoti kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš kompozicijų. Iš pradžių atrodo, kad tai paprastas akmuo, bet įsižiūrėjęs gali pastebėti, jog kažkas yra pakeista, kad sudarytų dar didesnę mistiką ir sukeltų dar daugiau apmąstymų. Sodyba išraižyta takų takelių, kad ir pasiklysti nesudėtinga.
Daugelį metų iš Salantų apylinkių į sodybą buvo vežami melioratorių sunaikinimui pasmerkti rieduliai, šimtamečiai ąžuolai, griaunamose sodybose likę etnografiniai daiktai, iš kapinių pašalinti seni kryžiai. Iš akmenų ir ąžuolų kamienų sudėliotos architektūrinės kompozicijos, tarp kurių pastatytos ir V. Orvido sukurtos akmens skulptūros, kryžiai, paminklai su tautine ir religine simbolika. Ilgainiui sodyba įgavo milžiniško trikampio formą - krikščionių ikonografijoje tradicinę Apvaizdos akį, kurią apjuosė kanalai, akmenų ir žemių pylimai.
Kiekvienas Orvidų sodybos lankytojas savaip supras Viliaus sukurtą pasaulį, tačiau abejingųjų jo kūrybai tikrai nebus. Akmenyse tiek daug paslėptos mistikos. Blogas žmogus čia negali ilgai ištverti, o ieškantieji vėl sugrįžta.
Nusprendę pailsėti vienoje nuostabiausių Lietuvos vietų - prie Baltijos jūros, nepraleiskite progos pažinti ir kitas gražias bei daug turistų dėmesio susilaukusias Žemaitijos vietoves. Vos 12 km. nuo Baltijos jūros atitolęs Kretingos miestas savo grožiu bei kultūriniu palikimu kiekvienais metais pritraukia vis daugiau lankytojų, norinčių pamatyti bei pajausti tikrąjį Lietuvos gyvenimą, skirtingais šalies egzistavimo laikotarpiais. Jei nusprendėte apsilankyti Kretingoje, siūlome Jums užsukti į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią ir Pranciškonų vienuolyną, pasigrožėti Baltų mitologijos parku, grafų Tiškevičių dvaru su žiemos sodu, pasivaikščioti po netoliese Salantų esantį Imbarės piliakalnį. Bei sustoti ir pailsėti prie Salantų miesto įsikūrusioje ir jau daugiau nei 40 m. gyvuojančioje Orvidų sodyboje - muziejuje.
Orvido Pasaulėžiūra
1989 m. Vilius davė pirmuosius Šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių Ordino vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Jis buvo labai energingas, neribotą fantaziją turintis, reto darbštumo ir be galo dvasingas žmogus. Dirbdamas V. Orvidas didžiausią dėmesį skyrė ne sau ir savo darbui, o erdvės, kurioje galėtų atsigauti, pasimelsti, pamedituoti pats bei visi norintys, sukūrimui.
Tačiau 1992 m. rugpjūčio 5d. V. Orvidas netikėtai mirė, kurdamas savo paties sukurtoje unikalioje sodyboje - muziejuje. Orvidų sodyboje - muziejuje Jūs atrasite daug V. Orvido bei kitų menininkų darbų iš akmens ir medžio. Turėsite galimybę pamatyti didelę senovinių daiktų kolekciją, tarp jų netgi tanką. Kiekvienas muziejaus akmuo yra kažkuo ypatingas, žadinantis apmąstymus apie gyvenimą ir amžinybę.
Muziejuje po atviru dangumi gausu takelių, kuriais žengiant susidursite su galingomis akmens bei medžio kompozicijomis, kurias vienija pagrindinė, visame muziejuje vyraujanti gilaus tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją tema. Nuostabu yra tai, kad iš paukščio skrydžio muziejus atrodo kaip tikra Dievo Apvaizdos akis, nes yra aiškios trikampio formos.
Orvidų sodyba iš paukščio skrydžio. Šaltinis: Grazitumano.lt
Vilius Orvidas (1952 - 1992)
Pasakojimą apie muziejaus veiklą vertėtų pradėti nuo jo įkūrėjo Lietuvos menininko, akmentašio Viliaus Orvido. Vilių akmentašystės amato išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazio Orvido (1905-1989), kuriam akmenoriaus amatą perdavė jo tėvas Jonas Orvidas (1872 -1939) - Orvidų dinastijos pradininkas Salantų žemėje. 1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos V. Orvidas su tėvu vežė į sodybą suskaldyti pasmerktus akmenis.
Sielvartaudamas dėl sovietmečiu melioracijos naikinamos gamtos, V. Orvidas norėjo įkvėpti šiems suskaldymui skirtiems akmenims gyvybės ir prikelti juos antram gyvenimui. V. Orvido sumanymas bei vis labiau besiplečianti veikla labai nepatiko sovietmečio valdžiai, kuri kaip įmanydama bandė sutrukdyti bei sunaikinti tai, kas buvo padaryta. Tačiau sodybai pavyko stebūklingu būdu apsisaugoti nuo valdžios užmojų ir toliau sėkmingai plėstis.
Lankytojai
V. Orvidas visada su džiaugsmu priglausdavo ir nei vieno neatstumdavo. Ne vienas žmogus, būtent Orvidų sodyboje atrado savo gyvenimo kelią, atsikratė gyvenimą žlugdančių įpročių, pajautė vidinę laisvę dėka Viliaus dvasinio vedimo. Būtent šie žmonės ir padėjo V. Orvidui plėsti savo veiklą. Jis sugebėdavo įtraukti ilgesniam laikui pasiliekančius jo sodyboje tokius gyventojus į meninę veiklą. Dažnai tai buvo visuomenės atstumti žmonės, praradę savivertę ar neturintys kur eiti. Menininkas tikėjo, kad kurdamas žmogus gali atsigauti.
Kiekvienas Orvidų sodybos lankytojas savaip supras Viliaus sukurtą pasaulį, tačiau abejingų jo kūrybai tikrai nebus. Čia laukiami visi, kurie ieško ramybės, įkvėpimo bei nori pažinti save. Muziejuje gausu įvairių religijų - katalikybės, pagonizmo, budizmo bei astrologinių ženklų atspindžių. Ieškantiems gamtos grožio, muziejuje įrenginėjamas botanikos parkas - Dievo Apvaizdos akis, kurio viduryje stūkso kalva su keturiais šlaitais, kurių papėdėje sau vietą surado keturi akmenys, simbolizuojantis keturias pasaulio puses (šiaurę, pietus, rytus bei vakarus), tarp kurių įrengti aukurai.