Suvokti Viliaus Orvido pasaulį neįmanoma be 16 hektarų žemės plotelio, plytinčio Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Gargždelės kaime, dešinėje kelio Plungė-Skuodas pusėje. Šiemet sukanka 30 metų nuo tos akimirkos, kai Vilius Orvidas, akmenorius iš Žemaitijos, iškeliavo į Tėvo namus. Apie šią unikalią vietą, jos istoriją ir reikšmę - šiame straipsnyje.
Akmentašių Dinastijos Pradžia
Jį 1937 m. įsigijo Viliaus senelis Jonas Orvidas. Šis žmogus ir tapo savotiškos akmentašių dinastijos ištakomis. XX a. pradžioje iš Gruzdžių miestelio Šiaulių rajone jis atvyko gyventi ir dirbti į Salantus, čia statomai Salantų bažnyčiai dailino akmenis. Kai 1911 m. bažnyčia buvo baigta statyti, Jonas Orvidas pasiliko gyventi Salantuose, nes norėjo ir toliau užsiimti akmentašyste, o Salantų apylinkės akmeningos. Daugiau kaip 30 metų jis kaupė pinigėlius, kol šeimai iš savo sunkaus amato nupirko namus, bet netrukus, 1939 metais, J. Orvidas mirė.
Kazys ir Vilius Orvidai: Amato Perėmimas
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Kazys Orvidas pradėjo dirbti buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, čia darė granitinius postamentus sovietinės valdžios statomiems paminklams ir dekoratyvinėms skulptūroms, vertėsi antkapių paminklų gamyba. Ilgainiui Kazys Orvidas įsirengė dirbtuvę savo sodyboje. Šalia jo vis sukinėjosi sūnus Vilius, jis uoliau mokėsi akmentašystės paslapčių nei leido laiką mokyklos suole. „Mokslas iš tikrųjų labai nesisekė. Negalėjau mokytis, - man buvo svetima viskas. Eidavau į gamtą - ten būdavo įdomu. Jaučiau kažkokią didelę palaimą.
Lemtingas Lūžis: Melioracija ir "Gelbėjimo" Idėja
Kiekvieno žmogaus istorijoje yra lemtingų akimirkų, tampančių biografijos lūžiais. Toks lūžis, pasak paties V. Orvido, buvo septinto dešimtmečio pabaigoje - aštunto dešimtmečio pradžioje sovietų valdžios Lietuvoje intensyviai vykdyta melioracija. Žūtbūtinis sovietinės žemės ūkio politikos įgyvendinimas davė vaisius - gamtines problemas. 1973 m. po tarnybos sovietinėje kariuomenėje į namus grįžęs jaunuolis matydamas sovietinę savivalę reagavo jautriai. Vykdant laukų melioracijos darbus į Orvidų sodybą buvo atgabenta daugybė riedulių. Tuomet Viliaus sielos gelmėse subrendo idėja, kurią jis vėliau pavadins „gelbėjimu“.
„Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį ir į medį - viskas man gyva buvo, - prisiminęs tuos laikus kalbėjo V. Orvidas. - 1973 m. grįžęs iš armijos, pajutau didelį sielvartą dėl melioracijos naikinamos gamtos. Ryžausi bandyti suteikti meninę išraišką medžiams ir akmenims, kad jie taptų neliečiami“, - rašė jis 1991 m. Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatams. Juk kūrėjui nieko nėra nereikalinga, jam praverčia tai, kas iš pirmo žvilgsnio yra paprasčiausia atlieka.
Panašiai ir jaunasis Orvidas išvydo dvasią ten, kur, atrodytų, yra tik sąvartynui skirti dalykai. Pasakojama, kad legendinis amerikiečių aktorius Čarlis Čaplinas savo žymųjį personažą Mažąjį Trampą sukūrė iš atlikusio Keistono teatro trupės rekvizito. „Bedirbant susikaupė daug nuolaužų - tai akmenys. Visokios atliekos. Motina sako, kad reik išvežt. Šiukšlės yra. Man buvo gaila. Manau, sukomponuosiu iš jų ką nors. Ir pradėjau šį tą montuoti, daryti, įsigyvenau. Bet to neužteko: pradėjau iš melioruojamų žemių vežti akmenis. Būdavo didžiulis įtempimas. Dirbdavau labai daug - po keturiolika valandų, ir tų neužtekdavo. Tekdavo užsidirbti: kaldavau raides, nes tėvas darė paminklus. Tėvas į mano darbą visaip žiūrėjo - kartais skeptiškai, kartais teigiamai. Būdavo, kad, pasislėpęs nuo mamos, išmesdavo 25 ar 30 rublių. Tada akmenų atvežimai menkai kainavo: duodi 10-20 rublių - ir žmonės dirba po 5-6 valandas. Per tą laiką galėjai nepaprastai daug sugabenti akmenų. Taip ir kūrėsi. Kasiau visokius tvenkinius, veisiau žuvis. Po metrą, po metrą vis plėčiausi. Tai man buvo ne darbas, o didžiausias pasitenkinimas. Jeigu jauti sunkumą - eini, ir tada gerai, čia viskas pradėta nuo 1973 metų. Iki tol čia buvo eilinė sodyba, kaip ir visos…“ - taip sodybos ir savo kelio pradžią prisimindavo pats V.
Toks požiūris į medžiaginę tikrovę atspindi orvidišką vertybių sistemą - nieko nėra atlikusio, viskas turi savo vertę, nors ir neįžvelgiamą daugelio žmonių akims. Nieko nuostabaus, kad netrukus jaunojo menininko polėkis ir raiška atkreipė sovietinių struktūrų dėmesį.
Sodyba Sovietmečiu: Tarp Absurdo Muziejaus ir Laisvės Oazės
Viena vertus, mene tebevyravo socialistinis realizmas - sovietinės totalitarinės valstybės meno doktrina, jungusi meninę kūrybą su komunistinės ideologijos principais ir valdžios institucijų kontrole. Esant tokiai situacijai religinėmis, mitologinėmis temomis persunkti, atlikti nesilaikant sovietinėse meno mokyklose diegiamų griežtų taisyklių ir dogmatizmo V. Orvido darbai buvo tikras akibrokštas vyraujančiai sistemai. Sodyba tarp žmonių buvo įgavusi Absurdo arba chaoso muziejaus vardą.
Kita vertus, sovietinės santvarkos sargams pavojų kėlė ne vien meno kūriniai, bet ir tai, kad sodyba pamažu tapo mažyte laisvės oaze beribėje melo dykynėje. Neseniai buvo praūžęs bei valdžios represinėmis priemonėmis numalšintas Romo Kalantos susideginimo sukeltas stichiškas jaunimo bruzdėjimas Kaune, maištingos idėjos sklandė tarp nekonformistinio jaunimo, menininkų ir nepritapėlių, kuriuos sovietinė sistema vadino „parazituojančiais elementais“. Sodyba jiems buvo savotiškas traukos taškas.
„Jau tuo laiku čia prieidavo visokių hipių. Ateina, pabūna ir išeina. Kokia atmosfera anuomet tvyrojo sodyboje, prisimena liaudies meistras Adolfas Teresius: „Įsivaizduokit - sovietmetis, o pas Vilių renkasi visiškai kitokio mąstymo ir pažiūrų žmonės. Ir jų kūryba - kitokia. Atsimenu - pradėjau drožti 12 apaštalų. Vilius sako: pasistenk užmaskuoti idėją, kad apaštalai primintų žvejus. <…> Trise - aš, Vilius ir vilnietis skulptorius Dominykas Čepas - buvome tikra nuotykių ieškotojų komanda. Sykiu važiavome į Kareliją ieškoti akmenų. Žiema - šalta: išvykome be pinigų, bet kupini ieškojimų aistros. o Karelijoj akmenų - gausybė, ypač pas mus vertinamo juodojo granito.
Tad savaime suprantama, kad sistema užsibrėžė pašalinti šį svetimkūnį iš savo akiračio. Sodybon buvo siunčiamos ne tik „ekspertų“ komisijos, bet ir KGB darbuotojai, šie sekdavo ir šeimininkus, ir svečius. Savo 1991 m. kovo 19 d. laiške Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vadovybei V. Ne sykį valdžios žmonės į sodybą kėsinosi, norėjo išardyti ją, paprasčiausiai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ginama ji buvo pačiais netikėčiausiais būdais.
Štai A. Teresius prisimena: „Sykį, pamenu, ateina susimąstęs Vilius ir sako - rytoj atvažiuos griauti sodybą. Tačiau dramatiška kova dėl jos išlikimo apogėjų pasiekė 1983 m., kai lapkričio 25 d. Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komiteto sekretoriaus Liongino Šepečio potvarkiu sodybą apžiūrėjo didžiulė įtakingų veikėjų komisija. Jos išvada skambėjo kaip nuosprendis: „Kretingos rajone, prie Salantų esančioje šiuo metu niekur nedirbančio akmentašio Kazio Orvido sodybos teritorijoje nuo 1982 metų pradžios savavališkai formuojamas stambios apimties muziejus po atviru dangumi, neįprastas nei eksponavimo principais, nei savo idėjiniu-meniniu turiniu. Vilius Kazys Orvidas (sūnus) su grupe draugų įrengė sodyboje plačią akmens ir medžio skulptūrų bei paveikslų ekspoziciją. Didžioji jų dauguma - religinio turinio. Dominuojančiu muziejaus motyvu tapo kryžiai, įkelti į medžius ir piramidžių viršūnes. Gigantišką sąvartyną primenanti architektūrinė kompozicija sukurta, nesilaikant elementarių statybos normų ir taisyklių. Konstrukcijos nestabilios ir kelia grėsmę lankytojams.
1984 m. sausio 18 d. Kretingos rajono vykdomasis komitetas nutaria nugriauti visus šios sodybos statinius ir palikti tik svirną, kalvę ir pirtį. „Ir tą pačią dieną jie išvežė į akmens skaldyklas dvidešimt keturis KRAZ’us mano akmenų. O ko nesuspėjo - sunumeravo mėlynais aliejiniais dažais. Aš ir nenuvaliau - tebūna atminimas“, - prisiminė V. Viliaus motina Marta Orvidienė vėliau žiniasklaidai ne sykį tvirtins, kad sodybą išgelbėjo veiksmingas tuometinio Sovietų imperijos vadovo Michailo Gorbačiovo įsikišimas. Ji teigė, kad dar nebūdamas Komunistų partijos generalinis sekretoriumi jis buvo atvykęs į Plungės fabriką, kurio direktorius buvęs Kazimiero Orvido draugas. Taip M. Gorbačiovas ir atsidūręs sodyboje. Kai vietinė valdžia panūdo susidoroti su šios sodybos fenomenu, senasis Orvidas susiruošė ir nuvyko į Maskvą. Netrukus iš „centro“ atėjo nurodymas stabdyti sodybos naikinimo procesą.
Visi šie išbandymai, kaip teigė pats V. V. Orvidas buvo įsitikinęs, kad visas jo darbas yra dievo planas ir valia. „Ne aš čia taip darau - Aukščiausiasis per mane daro. Aš bandau tik netrukdyt. Man svarbiausia netrukdyt, jausti, ko Jis iš manęs nori“, - teigdavo akmenorius. Tad religinis matmuo buvo kertinis jo veikloje. Savo religinį prabudimą jis atpasakojo tokiais žodžiais: „Armija iš dalies padėjo: daug pamačiau. Prieš armiją tik paišiau, kaliau akmenis ir triušius auginau. Grįžęs buvau pasinėręs į pasauliečių gyvenimą, turėjau ir mašiną. Paskiau pakeičiau viską, mečiau.<…> Atgimiau. Gamta davė sveikatą ir tikėjimą Dievu. Dėkoju Dievui. <…> Girdėjau vidinį balsą, kuriam pats negalėdavau pasipriešint. Norėdavau gyvent kaip visi, bet niekuomet neišeidavo. Aš jutau vidinį vedimą. Galėjau daryt tik taip, nors buvo ir didžiulių trukdymų. Jei reikėtų pakartot gyvenime - tiktai taip iš naujo daryčiau. Norėdavau gyvent kaip visi, bet niekuomet neišeidavo.
Kaip matome, neišvengiamai turime prabilti apie mistinę patirtį, kai egzistencinės tamsos slegiamas žmogus ūmai susiduria su slėpiniu, jį pranokstančiu ir prabylančiu į širdies gelmes. Šio balso neįmanoma negirdėti, neklausyti ar dar kaip nors kitaip nepaisyti. Svarbu pažymėti, kad V. Orvidas netapo išsyk kažkokiu tobulu krikščioniu, prieš ji driekėsi ilgas ir vingiuotas ieškojimo kelias. Ko gero, todėl jis sakydavo: „Aš noriu būti žmogum. Ir klystančiu, ir visokiu, bet visą laiką noriu suprasti, kam gyvenu. „Buvome ieškojimų kelyje - apvalyti ne tik užterštus kūnus, bet ir sielą. Įsijautėme į įvairių netradicinių gyvenimo būdų paieškas. Vilius tik savo gyvenimo pabaigoje nusistovėjo kaip tvirtas krikščionis“, - teigė jo senų laikų bičiulis A.
Palangoje gyvenanti anglų kalbos mokytoja ir gidė Emilija Aleknavičienė prisimena: „Aš tuomet buvau ekskursijų vadovė ir atlydėjau vieną grupę į sodybą. Ten ir susipažinau su Viliumi. Mes išsyk pradėjome bendrauti tikėjimo temomis. Jis man padovanojo rožinio vėrinį, kurį saugau iki šiol. Pradėjau domėtis sodyba, jos istorija ir struktūra. Nors sodyba vadinama Absurdo muziejumi, man ten ne absurdo, o žmogaus dvasios, jo ieškojimų, paties Viliaus atspindys. 1989 m. jis priėmė Lietuvos mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus ir pasirinko brolio Gabrieliaus vardą, tačiau po metų apsisprendė gyventi kaip šio ordino pasaulietis tretininkas. Vilių nuolatos lydėjo savo ribotumo, mažumo, neturto pojūtis, kurį puikiai iliustruoja šie jo žodžiai: „Arba įsileidi patį Viešpatį, tarkim Kristų… Jis jau iš karto kalba. Tik reik įsileisti… Daugiausiai jaučiu, kad su Juo prasilenkiu. Jaučiu, kad labai menkas esu. Bet aš dėlto nenusimenu. Nes pačiam mintijime yra didingumas. O kai tave jau sulaužo, prasideda krikščionybė. Tada gali laisvai veikt.“ Tokia nuostata, kai žmogus palieka savo egoizmo, įsivaizdavimų ir įpročių grandines, jį padaro klusniu įrankiu dievo rankose. Tai sakydavo ir Vilius: „Aš esu Dievo įrankis.
Ko gero, šios jo mintys leidžia suvokti kitą itin svarbų orvidiško fenomeno aspektą - atvirumą. Jei net sovietmečiu sodyba buvo dvasios laisvės vieta, tai išaušus atgimimui ji virto traukos centru. „Pradėjo važiuoti daugiau žmonių, žiūrėt susidomėję. Visokių nuomonių girdėti - vieniems čia atrodo absurdas, kitiems dar kažkas. Vis daugiau renkasi jaunimo. Ta vieta pradeda žmones traukt“, - liudydavo pats jos šeimininkas.
V. Orvido „sodybos koncepcija“, kurios jis sąmoningai nekūrė, bet intuityviai įgyvendindavo, ypač atsispindi šiuose jo žodžiuose: „Čia nieko nėra uždaro - viskas yra atvira. Aš taip gyvenimą suprantu. Labai daug atvažiuoja žmonių. <…> Iš tikro - mano namai turi būti visų namais. Dėl narkomano, valkatos - niekas dėl jo nevargs… Ot ir viskas. Ir dabar, jei pro šalį eitų tokia suluošinta moteriškė ar koks aplotas vyriškis - kaip Mikutis, prisimenu, realiam gyvenime - tai nei į namus tokio nepriimtų. Nes pasakytų - esi nei šioks, nei anoks. Taip yra. O nežino, kad ir pats Kristus taip apiplyšęs ėjo. Jie gali labai daug melstis, o pamatę tokį Kristų, Jį apspjaudys. Nes viskas yra mūsų atspindys. O Paskutiniam Teisme bus klausiama - o ką tu padarei kitam? Viskas aiškiai pasakyta: „Jei tu nepadarei kuriam nors iš Mano brolių gera, tai Man nepadarei. Nes Aš ten buvau.“ Aš nesuprantu, kas Dievui nenormalu būtų. Kur yra apačia, kur viršus - aš nežinau. Šiuo atveju, pagal šventą Pranciškų - reikia visiškai visko atsisakyt. Net sodybos. Nors būdamas čia, aš bent dalinai galiu apginti tai, kas padaryta.
Sodybon pradėjo traukti patys įvairiausi žmonės, ypač prispausti gyvenimo problemų, sužaloti nuodėmės, tapatybės ieškantys jaunuoliai, pagauti dvasinių paieškų azarto. Visi, kurie atvykdavo, būdavo priimami, nes Viliui kaip medžiaginėje tikrovėje nebuvo nereikalingų dalykų, taip jam nebuvo ir nereikalingų žmonių. Tikybos mokytoja šiuo metu Klaipėdoje dirbanti Edita Riaubaitė prisimena: „Sodybon atvykau draugės paskatinta. Pirmiau nuvykau į Mosėdį, į Intos akmenų muziejų, bet ten man nepatiko, o čia tiesiog vaikščiojau po sodybą ir buvau pagauta akmenų grožio. Kažkoks vaikinukas pakvietė į būrį pavalgyti. Vėliau susipažinau ir su pačiu Viliumi. Vis traukė ten vykti, pasilikti ilgiau. Ten atvykdavo daug jaunimo. žmonių būdavo visados, tik žiemą pasitaikydavo dienų, kai niekas neatklysdavo. Nors jis pats dirbdavo daug, neversdavo besilankančio jaunimo jam dirbti. Jei kas pasisiūlydavo, tai duodavo vaikinams kokias raides pakalinėti ant akmenų, merginoms vainikus pinti arba pasiųsdavo ką nors ant asiliuko į Salantus, garsiojo pyrago iš ten atnešti. Visi susirinkdavo pavalgyti ir vakaro maldai, kurios metu melsdavomės rožinį, skaitydavome Šventąjį Raštą ir Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“. Taip pat vykdavo diskusijos pačiais įvairiausiais klausimais, dėl jų Vilius išreikšdavo savo nuomonę, bet niekada neprimesdavo jos, nieko primygtinai nemokydavo. Tad kas traukė visus tuos žmones į akmeninę karaliją? Jie paprasčiausiai galėdavo būti savimi, išvysti save tokius, kokie yra, jiems niekas čia neklijuodavo etikečių. Čia jie būdavo žmonės ir taip įgydavo galimybę atrasti savastį.
Vilius mėgdavo ant akmenų iškalti maldas, litanijas, epitafijas. Viename jų randame įamžintus tokius žodžius: „Dieve, pasigailėk viso pasaulio: kalinių, ligonių, invalidų, satanistų, iš bado mirštančių, sergančių AIDS liga, narkomanija, toksikomanija, alkoholizmu. Išgelbėk mus, Viešpatie, iš intrigų, kurias gali padaryti mums piktoji dvasia, nuodėmės, ydos, silpnybės, ateistai, saugumiečiai, sekliai, masonai, žinomi ir nežinomi priešai. Ši malda yra nuostabi V. Orvido gyvensenos iliustracija. „Gal kas ir jaunimui persiduoda. Gražių rezultatų yra. Ypač paskutiniais metais <…> Nebandau nieko analizuoti. Tik trupučiuką reikia mokėt atsisakyt savęs. Kiekvieną rytą vėl pradedu gyventi iš naujo. Šiandien esu toks, o rytojus parodys, koks turi...
Prieš kelis dešimtmečius žmonės čia plūsdavo norėdami atrasti ar sustiprinti savyje tikėjimą, pajusti ryšį su gamta ir Dievu, pasisemti dvasinių jėgų. Šiandien unikalią ekspoziciją po atviru dangumi negailestingai skriaudžia laikas. „Būdama čia matau, kaip gyvena Lietuva - mūsų, deja, vis mažiau“, - ištarė muziejuje šeimininkaujanti jo įkūrėjo V. Orvido jaunesnioji sesuo Palmira Beniušienė. Nors vaizdas čia gerokai pasikeitė, keliautojai iš viso pasaulio mina taką į vietą, kurią Jonas Mekas pavadino vienu reikšmingiausių dvidešimtojo amžiaus meno stebuklu.
Sodybos Dabartis ir Ateitis
Netrukus sukaks dvidešimt metų, kai mirė šio muziejaus įkūrėjas, skulptorius, brolis pranciškonas V. Orvidas. Tačiau į sodybą Kretingos rajone, už Salantų, kitapus miestelio kapinių, užsuka keliautojai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš tolimų kraštų. Ši vieta, kaip ir anksčiau, labiau lankoma užsieniečių. Svetimi, o ne lietuviai labiau pastebi ir vertina jos unikalumą. Tai nestebina žinant, kad pats V. Orvidas daugelio buvo nesuprastas. Kai kurių vietinių jis laikytas tiesiog pamišėliu, o jo pasekėjai - savo išvaizda ir pažiūromis išsiskiriantis jaunimas iki šiol pašaipiai pavadinamas bendriniu žodžiu „orvidiniai“.
Po brolio ir tėvų mirties šeimos palikimą apsiėmusi globoti P. Beniušienė neslepia nusivylimo - po atviru dangumi esančios medžio skulptūros ir statiniai sparčiai nyksta. „Kiek pajėgiame, sutvarkome aplinką - nupjauname žolę, pamažu restauruojame kai kurias skulptūras, tačiau ekspoziciją atnaujinti ir deramai prižiūrėti visą teritoriją reikia milijonų, mes tokių pinigų neturime“, - guodėsi moteris. Ji teigė pasigendanti valdžios dėmesio ir rūpesčio kultūriniu palikimu, kuris neprižiūrimas greitai visai sunyks. Muziejaus ateitimi prieš porą metų buvo rimtai susirūpinę garsūs Lietuvos menininkai. Jie kreipėsi į valdžią, prašydami padėti išsaugoti šį unikalų kultūros objektą. Tačiau viskas tebėra kaip buvę, o pasak P. Beniušienės, vis eina blogyn.
Prieš kelis mėnesius muziejaus šeimininkė neteko žado, kai lankytojai pranešė nebegalintys rasti kelio į sodybą. „Kelininkai nuėmė ženklą prie tako, tai dabar žmonės neranda, kaip pas mus atvažiuoti. Tai padarė net neperspėję, pasirodo, ženklas nebeatitinka Europos Sąjungos reikalavimų. Patyriau didelį šoką. Dar bandžiau prašyti, kad pastatytų naują nuorodą, bet nieko nepešiau“, - piktinosi P. Beniušienė. Nors velionis V. Orvidas yra prasitaręs, kad po jo mirties sodyba su skulptūromis turi likti gamtos ir Dievo valioje, jo sesuo įsitikinusi, jog muziejumi turėtų padėti rūpintis ir finansiškai paremti valstybė. Sukdami galvą, kaip išlaikyti muziejų, P. Beniušienė prieš kelerius metus su vyru nusprendė čia pat atidaryti kavinę, kurioje lankytojai galėtų užkąsti.
"Jeigu lietuviai kada nors sugalvotų patys rinkti ir skelbti savo šventuosius ar palaimintuosius, skulptorius Vilius Orvidas, be abejonės, būtų vienas realiausių kandidatų", - rašoma V. V. Landsbergio knygoje. "Pernai per Kūčias paplotėlį laužėme kartu su dar gyva, atmintį ir išmintį išsaugojusia 95 metų mama. O kai Vilius buvo gyvas, čia pastogę rasdavo ir ilgiau pabūdavo būrys jaunimo. Vilius visą laiką buvo pilnas idėjų ir minčių, prieš pat savo mirtį rengėsi sumūryti akmeninę, ypatingą sraigės formos koplyčią, norėdamas, kad čia vyktų mišios. Iš viršaus ją turėjo nušviesti saulė. Projekto nebuvo nubraižęs, viskas buvo jo galvoje", - sakė moteris.
Palmira prisiminė anuomet dar stiprų ir energingą tėvuką, tašiusį akmenis iki pat mirties. Sakė, kad tėvas ir brolis buvo reto darbštumo, pas juos per laukus atėjęs dirbti anuomet dar mokinukas jos būsimas vyras Liudvikas. Jiedu su Viliumi jautė dvasinį ryšį, kartu kalė paminklus, abu motociklais lakstė į šokius. Ir į kariuomenę kartu išėjo. "Tėvukas pirmas iš "akmenorių" įsigijo stakles, pjaudavo akmenį, išmokė šio amato daugybę apylinkės jaunuolių, kurie po šiai dienai juo verčiasi. Anuomet ir mes, šešetas vaikų, kaldavome paminkluose portretus, marijas, kristus ir raides", - prisiminė Palmira, prieš septyniolika metų, po tėvo ir brolio mirties apsigyvenusi sodyboje, nes reikėjo padėti ūkio darbuose silpstančiai mamai. Dabar ir jos vaikai - Martynas, Darius ir Palmira - padeda tvarkyti sodybą, šlifuoja akmenis, dirba statybose, fotografuoja.
"Vilius išmokė mus nuolankumo, supratimo, kokie esame laikini šioje visatoje", - sakė Palmira ir Liudvikas Beniušiai.Pašalus skulptūros krypo ir griuvo, nes nebuvo "špironų" (lietuviškai - kaiščių). Beniušiai viską veržė, tvirtino metalu, restauravo didįjį kryžių, kaip Dievo pirštas iš toli rodantį Orvidų sodybos vietą. Dabar sutvirtins vartų rąstus, dės skiedrų stogelį, kad nepūtų. Patys pastatė jaukią arbatinę svečiams, kurioje bus kultūros centras, žmonės galės pamatyti apie Viliaus ir jo tėvo gyvenimą sukurtus dokumentinius filmus. Jau ketvertą vasarų sodyboje vyksta menininkų plenerai, įsikuria palapinėse ir rąstų nameliuose. Čia kuria suomiai, vokiečiai, rusai, sužavėti ir apstulbinti įvairių pavidalų akmenų, medinių šventųjų grožio ir čia tvyrančios mistinės sodybos dvasios. Kai kuriuos šedevrus kūrėjai palieka ir sodyboje: akmenų rožinį, angelą, tiltelį, ąžuolo skulptūrą "Adomas ir Ieva".
"Aš su vyru visada palaikėme Vilių. Buvo žmonių, kurie jo darbų prasmės nesuprato, sodybą vadino absurdo ir kičo muziejumi. Turbūt žinote tą istoriją, kai sovietmečiu atvažiavo komisija ir liepė viską nugriauti, nes abu Orvidai savo patriotinėmis idėjomis buvo jiems kaip rakštis panagėse", - sakė moteris, prisiminusi, kaip anais bedieviškais laikais brolis pastatė prisikėlusio Kristaus skulptūrą ir iš grandinių išsilaisvinančio vergo. Nugriovė - jis vėl atstatė. Tai buvo Sizifo darbas. Apsilankius saugumiečiams, Vilius slėpėsi, senas tėvas jį gynė, buvo it skydas. Keletą naktų trys tvirti vyrai - tėvas Kazys, Vilius ir jo brolis, baigęs Kūno kultūros institutą - apsiginklavę budėjo. Saugumo pasiųsti žudikai atsėlino tamsoje, ginkluoti kirviais... Apsigynė tąsyk, pasistatę barikadas. Įgūdžių broliams netrūko, nes kai tarnavo armijoje Komijos Respublikoje, jiems teko saugoti kalinius recidyvistus.