P Komunos 2 Renovacijos Modelis: Detalus Aprašymas

Pasaulyje visos valstybės savo teritorijas dalija į smulkesnius darinius, vadinamus valstybės teritorijos administraciniais vienetais, organizuoja jų valdymą, pasirinkdamos vienokią ar kitokią teritorinio valdymo formą arba jų derinį. Administracinis-teritorinis vienetas - tai centralizuoto valstybės valdymo elementas. Mažesnės valstybės savo teritoriją dalija į vieno lygio administracinius-teritorinius vienetus (pvz., Islandija - į municipalitetus), didesnės - į dviejų ar trijų lygių administracinius teritorinius vienetus (pvz., Danija - į municipalitetus ir amptus, Prancūzija - į komunas, departamentus ir regionus).

Prancūzija - tai decentralizuota unitarinė valstybė, turinti tris valdymo bei administracinis teritorinis vienets lygius. Kita vertus, jis reikalauja decentralizacijos, kad valdymas būtų efektyvesnis. Centralizavimas, siekiant decentralizavimo, ir decentralizavimas kaip centralizavimo būdas - tai pagrindinis valdymo ir atsakomybės galios paskirstymo šiuolaikinėje valstybėje paradoksas.

Šiuo atveju juridinis asmuo traktuojamas kaip turintis tam tikrą laisvę ar autonomiją priimant sprendimus ir administruojant jų įgyvendinimą. Šios aplinkybės nebuvimas sukelia daug problemų. Šios aplinkybės - didelė prancūzų problema. Tačiau yra nuolat valstybės kontroliuojami. Pusiausvyra tarp laisvės ir kontrolės principų - tikroji decentralizacija. Decentralizacija apima ne tik regionus ir departamentus, bet ir aglomeracijas, komunas bei tarp komuns susidariusias struktūras. Tai sudaro natūralų decentralizacijos pagrindą.

Negalima nuneigti, kad efektyvi ūkinė veikla yra svarbus stabilios demokratijos funkcionavimo pagrindas. Problematika: daugelis valstybių daug diskutuoja apie decentralizacijos tikslus, privalumus bei trūkumus, sprendžiama, ar ūkinė veikla efektyvesnė, vykdant centralizuotą, griežtai valstybės reguliuojamą politiką (valstybei įsikišant į visas gyvenimo sferas) ar decentralizuotai, suteikiant kuo daugiau laisvės ir savarankiškumo administraciniams-teritoriniams vienetams, perduodant ne tik teises, įgaliojimus bei atsakomybę, bet ir lėšas.

Prancūzijos patirtis, susijusi su decentralizacijos procesais, municipalitetų ūkinės veiklos efektyvumu, fiskaliniu savarankiškumu, svarbi ir reikšminga, nagrinėjant Lietuvos decentralizacijos tendencijas, savivaldybių biudžetus bei fiskalinio savarankiškumo klausimus. Prancūzija ir Lietuva yra labai skirtingos tiek savo istorinėmis demokratijos, decentralizacijos tradicijomis bei plėtra, tiek teritorijos dydžiu bei administraciniu - teritoriniu suskirstymu, tiek vykdoma šalies socialine, ekonomine, kultūrine politika, sprendžiamomis problemomis bei jų sprendimo būdais, žmonių gyvenimo kokybe bei mentalitetu.

Darbo dalykas - aglomeracija kaip efektyvi administracinis teritorinis vienets bendradarbiavimo forma ūkinės veiklos srityje. Išnagrinėti naujos Prancūzijos municipalitetų bendradarbiavimo formos - aglomeracijos - veiklos specifiką bei įtaką decentralizacijos procesui. Teisinis dokumentų analizė. Mokslinės - teorinės literatūros analizė. Statistinis duomenų analizė. Turinio analizė. Lyginamoji dokumentų analizė. Informacijos perteklius. Objektyvumo stoka. Terminologijos ir vertimo problema.

Vienuose teisės aktuose vartojamas terminas „élus locaux“, kuris reiškia to teritorinio - administracinio vieneto išrinktus Tarybos narius, kituose teisės aktuose galima rasti tokias sąvokas kaip „fonctionnaires territoriaux“ - administracinio - teritorinio vieneto valstybės tarnautojai. Prancūzijos Vidaus reikalų ministerijoje sudaryta Administracinis - teritorinis vienets direkcija („Direction générale des collectivités locales“), bet Administracinis - teritorinis vienets kodekse pavartotas kitas žodis - „Code général des collectivités territoriales“. Šis terminologijos klausimas Prancūzijoje sukelia nemažai problemų. Daug sąvokų prancūzų kalboje, kurioms sunku rasti lietuvišką atitikmenį, todėl neįmanoma cituojamus dokumentų tekstus išversti pažodžiui.

Baigiamasis darbas susideda iš trijų dalių. Pirmoje dalyje nagrinėjamas Prancūzijos administracinis teritorinis suskirstymas, decentralizacijos proceso ištakos, raida, dabartinė situacija, Prancūzijos municipalitetų bendradarbiavimo formos. Antroje dalyje bus analizuojamas konkretus naujos komunos bendradarbiavimo formos - Dižono aglomeracijos kompetencija ir veiklos sritys. Šioje dalyje bus nagrinėjamos Dižono aglomeracijos gerosios praktikos pritaikymo galimybės Lietuvoje, palyginamas Dižono aglomeracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės fiskalinės decentralizacijos lygis išlaidų, pajamų, valstybės dotacijų pasiskirstymo bei skolinimosi galimybių aspektais.

Prancūzijos Respublika: Valdymo Struktūra ir Decentralizacijos Principai

Prancūzijos Respublika (République Française) tai demokratinė unitarinė valstybė, Europos Sąjungos bei NATO narė, turinti daugiau kaip 61,1 mln. gyventojų. Šios valstybės ekonomika vertinama kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje, po JAV, Japonijos ir Vokietijos. Prancūzija istorijoje ilgą laiką buvusi stipri centralizuota valstybė, 1982 m., išleidus Pirmąjį decentralizacijos įstatymą, perėjo prie decentralizuoto valstybės valdymo, buvo pradėtas plėsti savarankiškas savivaldybės veiklos baras.

Decentralizacija - tai vienas iš būdų, kaip didinti vyriausybės atskaitomybę ir skatinti ją našiau naudoti turimus išteklius, nes vietinė valdžia geriau supranta ir atstovauja rinkėjų interesus. Taigi pagrindinis decentralizacijos tikslas - priartinti valdžią prie žmonių. Tokiu būdu rinkėjai geriau galės pasirinkti tokią valdžią, kurios jie pageidauja, ir turės progos aktyviau dalyvauti valdant šalį. Galutinis tikslas - geresnės vietinės valdžios teikiamos paslaugos ir labiau patenkinta rinkėjų bendruomenė. Tolesniuose skyriuose bus aptarta decentralizacijos ištakos Prancūzijoje, decentralizacijos procesas bei jos įtaka Prancūzijos municipalitetų ūkinei veiklai, municipalitetų bendradarbiavimo formos, ūkinės veiklos specifika, bus aptartas konkretus Dižono aglomeracijos (kaip naujos komunos bendradarbiavimo formos) ūkinės veiklos analizė bei aglomeracijos gerosios praktikos pritaikymo galimybės Lietuvoje.

Demokratinis principas plėtra Europos šalyse lemia ir decentralizacijos procesus valstybės valdymo srityje, vis didesnę viešųjų reikalų tvarkymo dalį priskiriant vietos savivaldos institucijoms kartu didinant jų svarbą valstybės valdyme. Tai terminologijos klausimas, kuris Prancūzijoje sukelia nemažai problemų. Jei žiūrėsime iš juridinės pusės, tai vienuose teisės aktuose vartojama pirmoji sąvoka, kituose - antroji. Šiuo atveju tiksliau vartoti terminą „collectivités territoriales“, kuris pabrėžia žodį „teritorinis“ („territoire“).

1958 metų Prancūzijos Konstitucija taip pat kiti įstatymai neapibrėžia, kas tai yra administracinis - teritorinis vienetas („collectivité territoriale“). Konstitucijos 72 str. tik nurodoma, jog „Respublikos administraciniais - teritoriniais vienetais laikomos komunos, departamentai, užjūrio teritorijos“. Aukščiausios teisinės galios įstatymas nefiksuoja galutinio administracinis - teritorinis vienets sąrašo ir numato, jog „visi kiti administraciniai - teritoriniai vienetai yra steigiami įstatymu“. .Įstatyms leidybos institucijai yra suteikiami gan platūs įgaliojimai steigiant naujus administracinius - teritorinius vienetus. 1946 metų Konstitucija šios teisės įstatyms leidėjui nesuteikė. Šiuo specifinį statusą - Paryžiaus, Mayoto ar Naujosios Kaledonijos administraciniai - teritoriniai vienetai.

Šiaus, o štai Italijos Konstitucijoje nustatyta, kiek regionų gali būti sukurta. Bendrosios teisės administraciniai - teritoriniai vienetai egzistuoja ir metropolijos teritorijoje, taip pat gali būti priskiriami užjūrio administraciniams - teritoriniams vienetams. Šiau jiems taikomas tas pats teisinis režimas. Prancūzija suskirstyta į 22 žemyninės Prancūzijos regionus (région de France métropolitaine) ir 4 užjūrio regionus (régions d'outre-mer); regionus sudaro 100 departamentų. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (Collectivités territoriales ) bei Pietinės ir Antarktikos teritorijos. Prancūzijoje egzistuoja 36 779 komunos: 36 565 metropolijos teritorijoje ir 114 užjūrio departamentuose.

Šiaus reikia pridėti dvi komunas Saint - Pierre- ir - Miquelot, taip pat 48 užjūrio teritorijas bei 52 Naujosios Kaledonijos komunas. Šiai ir jie bus priskiriami prie administracinis - teritorinis vienets, administruojams pagal bendrąją teisę. Šiaus atspindi demokratijos įgyvendinimą. Kiekviena komuna turi ekonominis, socialinis ypatums, todėl viešųjų reikalų tvarkymas komunoje yra mažiausiai nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. Šiai kompetencijų, neatsižvelgiant į jų dydį. Šios komunos. Šiui (toliau komunos). Šios iki 454 municipalitetų (1972 m.), Belgija - nuo 2 359 iki 589 (1970 - 1977 m.), Švedija - nuo 2 500 iki 279 komuns (1952 - 1973). Italija turi 8 104, Ispanija - 8 089, Graikija - 133, Portugalija - 308 komunas.

Vidutiniškai vienoje Ispanijos komunoje gyvena apie 4 000, Vokietijoje ir Italijoje - 7 000, Belgijoje ir Danijoje - 16 000- 17 000, Jungtinėje Karalystėje - 100 000 gyventojų. Šiaus labai mažas - apie 1 391 gyventoją. Departamentai, priešingai nei komunos, nuo pat sukūrimo pradžios buvo dirbtini elementai. Departamentai pradėti kurti nuo 1789 metų, reorganizuojant prieš Prancūzijos revoliuciją egzistavusias provincijas. Šiuo metu yra 100 šios administracinis - teritorinis vienets. Didžioji dalis departamentų atsirado didžiosios revoliucijos laikotarpiu, kiti - aneksijos būdu (Savoie, Haute - Savoie, Alpes - maritimes) ar praradus Alsace - Moselle 1871 metais.

1964 metų liepos 10 dieną išleistas įstatymas, kuris numatė pertvarkyti Paryžiaus departamentą. Išskiriami 96 metropolijos departamentai ir 4 užjūrio: Gvadelupės (Guadeloupe), Gvianos (Guyane), Martinikos (Martinique) ir Reuniono (Réunion), kurie buvo sukurti 1946 metų kovo 19 dienos įstatymu. Suteikiant departamento vardą šioms keturios buvusioms kolonijoms, Prancūzija žengė didelį žingsnį pradedant taikyti tą patį teisinį režimą. Šiam teritorijos plotui atitenka 706300 gyventojų. Regionų kūrimuisi teisinį pagrindą suteikė 1982 metų kovo 2 dienos Pirmasis decentralizacijos įstatymas. Šio 2 dienos įstatymas, nustatantis šios administracinis vienets kompetenciją). Šia komunas, negu departamentus ir regionus.

Periferiniai administraciniai - teritoriniai vienetai - tai administraciniai - teritoriniai vienetai, kurie geografiškai nutolę nuo metropolijos teritorijos. Geografinis nutolimas jiems ir suteikia ypatingą traktavimą. Periferiniai administraciniai - teritoriniai vienetai nesudaro vientisos visumos, jie visi nepriklauso vienai kategorijai ir jų visų režimas skirtingas. Ą/į skirtingumą lėmė skirtingas periferinis administracinis - teritorinis vienets vystymasis. (~Žiūrėti 2 priedą) [3].

Fiskalinis Autonomiškumas ir Finansiniai Ištekliai

Šiose valstybėse. XX a. Šios finansinį savarankiškumą, formų. Šios instituto sukūrimas ir įgyvendinimas. Bene svarbiausia valstybės viešojo sektoriaus funkcija - viešųjų gėrybių teikimas šalies gyventojams. Tokiai veiklai reikalingi ir atitinkami finansiniai ištekliai, kurie numatomi nacionaliniame biudžete. Šios valdymo lygis sprendimų priėmimo atsakomybė valstybės finansų srityje perskirstoma žemesnis valdymo lygis fiskalinės autonomijos didėjimo link. Prancūzijos administraciniams teritoriniams vienetams decentralizacija niekada nebuvo visiško laisvės sinonimas, nes jie buvo nuolat kontroliuojami tokios unitarinės valstybės kaip Prancūzija valstybės institucijų. Pusiausvyra tarp laisvo administravimo ir kontrolės būtinybės aiškiai numatyta šalies 1958m. Konstitucijos 72 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Šiose teritorijose valstybės atstovas atstovauja nacionaliniams interesams, vykdo administracinę kontrolę ir prižiūri, kaip administraciniai teritoriniai vienetai laikosi įstatymų. Administraciniuose teritoriniuose vienetuose vykdoma kontrolė nėra tokia pati, kokia egzistuoja valdžios hierarchiniuose santykiuose (pvz., dekoncentruoto administravimo rėmuose), išlaikant valstybės unitarinį pobūdį, ji turi derintis su laisvo administravimo principu. Išlaikant pusiausvyrą tarp laisvo administravimo ir kontrolės principų, buvo priimti skirtingi decentralizacijos įstatymai, priimti nuo 1982 iki 1986m., kurie sujaukė prancūzų administracinį gyvenimą. Bet koks kliudymas vietinės valdžios kontrolei yra nelegalus.

1982 m. kovo 2 d. Pirmojo decentralizacijos įstatymo tikslas - panaikinti administracinę ir finansinę priežiūrą. Tai buvo lūžis centralizuotame valstybės valdyme. Buvo numatytas principas, pagal kurį vietinės valdžios institucijų leidžiami teisės aktai iš karto įsiteisėja. Administracinės priežiūros panaikinimas buvo įgyvendinamas 2 etapais. .Įstatyms leidėjas siekė a priori kontrolę, vykdomą prefekto, pakeisti a posteriori kontrole, vykdoma administracinio teismo. Iki 1982 m. egzistuoja legalumo kontrolė - tai kontrolė, vykdoma dar įsiteisėjus sprendimui. 1982 m. įstatymas numatė, kad vietinės valdžios institucijos teisės aktai įsiteisėja iškart 15 d. po jų priėmimo. Jeigu paaiškėja, kad teisės aktas yra neteisėtas, informavus vietinės valdžios institucijas, po 20 d. galima kreiptis į administracinį teismą. 1982 m. liepos 22 d. Papildytas Pirmasis decentralizacijos įstatymas siekė papildyti ankstesnį įstatymą, patiksl...

Siekiant didesnio visuomenės įsitraukimo į diskusiją, bendradarbiaujant su tyrimo autoriumi P. P. Džervaus tyrime istorikas dr. Vasilijus Safronovas ir architektai pasisako apie aštuonis XX a. antroje pusėje Klaipėdoje pastatytus objektus: Vingio kompleksą (Vingio g.14), Eduardo Balsio menų gimnazijos vidurinės meno mokyklos-internato priestatą (Statybininkų pr. 2), Buitinio aptarnavimo rūmus (Taikos pr. 78), Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos priestatą (Paryžiaus Komunos g. 12), Lietuvos taupomojo banko pastatą (Taikos pr. 22), „Žaliakalnio“ gimnaziją (Galinio Pylimo g. 17), Klaipėdos apygardos teismo priestatą (Herkaus Manto g. 26), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos pastatą (J. Janonio g. Dauguma P. Istorikas dr. Architektas Mantas Daukšys pritaria, kad kompleksas savo laiku „gyventojams žadėjo daug gėrio vienoje vietoje“. "Kompleksas įdomus tuo, kad jis nėra monolitas, kur viename pastate visi priversti klaidžioti ieškodami prekių. Akivaizdu, to meto architektai stengėsi sukurti kai ką patrauklesnio - smulkesnį mastelį, mažų parduotuvėlių įvaizdį", - sako M. Architektė Gerda Antanaitytė urbanistiniu požiūriu kompleksą taip pat vertina teigiamai, matydama jame būtiną atsvarą chaotiškai priemiesčių plėtrai: „Tokie centrai yra pagrindinis privalumas prieš visus tuos “getus", kurie plečiasi už miesto. M. Akivaizdus disonansas - objektas lyg ir vystosi pagal laisvosios rinkos dėsnius, bet tai ypač sudėtinga. „Man atrodo, kad šitas kompleksas pastebimų meninių ambicijų neturėjo, didelis kompleksas be identiteto. Regionalistinio ar postmodernistinio žaismo aš jame nematau. Jis tiesiog funkcionalus. Nuodėmės nebūtų, jeigu jo nebeliktų ar jis būtų kitaip pakeistas“, - sako V. Jam pritaria ir R. Rakevičius: „Kompleksas yra pastatas, objektas, neturintis aiškios aplinkos. Gal nespėta jos įgyvendinti, o gal pagal sumanymą jos ir neturėjo būti. Kompoziciniu požiūriu yra tikrai vertingesnių pavyzdžių, objektų, kompleksų Klaipėdoje. Už išsaugojimą ir atgaivinimą pasisako A. Baužys. "Šiam kompleksui tiesiog reikia gero remonto. Man patinka mažų plytelių betono plokštės, tinkas. Kompleksą reiktų miestietiškai peržiūrėti, suskaidyti pirmus aukštus į dar daugiau įvairių parduotuvėlių su tiesioginiais įėjimais, aplink sukurti geras visuomenines erdves, eliminuoti automobilių aikšteles - humanizuoti aplinką", - savo vizija dalinasi A. G. Istorikas V. M. Ekspertų diskusija atskleidžia, kad vieno atsakymo, ką daryti su šiuo objektu, nėra.

Informacija 1972 m. Klaipėdoje pradėtas projektuoti VI gyvenamasis rajonas su vienu dideliu visuomeniniu centru Žardės mikrorajonui (archit. Ričardas Valatka), dviem mažesniais centrais Vingio (archit. R. Valatka, A. G. Tiškus) ir VI rajonui nepriklausančiam Alksnynės (archit. R. Valatka) mikrorajonui. Pagrindinis rajono visuomeninis centras savo kompoziciniais principais, architektūrine-inžinerine sąranga ir funkcine struktūra mažai kuo skyrėsi nuo V rajono visuomeninio centro. Jame suprojektuota maisto prekių parduotuvė, valgykla, vaistinė, ryšių skyrius, buitinio aptarnavimo įmonės, namų valdyba. 1974 m. pradėtas projektuoti VII gyvenamasis rajonas, kuriame numatytos trys dviejų mikrorajonų poros, besiblokuojančios vienu visuomeninio-buitinio aptarnavimo centru. Mažieji visuomeniniai centrai suprojektuoti pagal tipinę schemą ir realizuoti abipus Vingio gatvės. Pagrindinis visuomeninis rajono centras (archit. Raimundas Norkus) suplanuotas Taikos pr. tęsinyje, su skersiniu pėsčiųjų ryšiu tarp rajono gilumoje numatytų mažesniųjų visuomeninių centrų Vingio gatvėje ir pietinio miesto parko Smiltelės upelio prieigose. Projektas nerealizuotas. Tačiau pasikeitus ekonominėms ir socialinėms miesto gyvenimo sąlygoms visuomeninio-prekybinio centro logika buvo išsaugota.

Prancūzijos administracinis teritorinis suskirstymas:

Prancūzijos regionai

Prancūzijos departamentai

tags: #p #komunos #2 #renovacijos #modelis