Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą.
Jugoslavijos partizanai Antrojo pasaulinio karo metu.
Partizaninio karo esmė ir taktika
Tai žmogiška silpnybė, ir dėl šios baimės galima kurti galingas strategijas - neleiskite priešams pulti, nepastebimi grasinkite ir stebėkite, kaip jie vaikosi tuštumoje. Dauguma žmonių negali pakęsti tuštumos - tylos, atskyrimo nuo kitų. Tai partizaninio karo esmė.
Partizaninio karo taktika.
Pulkite ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami. Priešai, negalėdami apsisaugoti nuo jūsų slaptų puolimų, suirs ir pavargs. Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai.
„Įkanda ir bėga“ - partizanų kovos veiksmai
„Įkanda ir bėga“ - taip dažnai vadinami partizanų kovos veiksmai. Iš tikrųjų, jie taip ir veikia: įkanda, pabėga, laukia, pasalauja, vėl įkanda ir vėl bėga, neduodami priešui ramybės. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši atsitraukimo, kovos vengimo tendencija yra neigiama.
Standartinė jų veiksmų schema yra tokia: antpuolis - staigus atsitraukimas, išvengiant persekiojimo - išsisklaidymas - jėgų sukaupimas (susijungimas) - naujas antpuolis. Tuo tarpu partizanų pagrindinis kovinių veiksmų būdas yra ne frontalinės atakos, ne generalinės kautynės ir ne pozicinis karas apkasuose, o netikėtas, staigus antpuolis iš užnugario ar flango (sparno) su po trumpalaikio mūšio sekančiu greitu atsitraukimu.
Praktiškai nežinoma šalies, kurioje partizaninis judėjimas būtų nugalėtas karine jėga. Reguliarioji kariuomenė kontrpartizaninėje kovoje vaidina ne pirmaeilį, tačiau svarbų vaidmenį.
Norint sėkmingai kovoti kovoti su partizananiniu judėjimu, visų pirma reikia suprasti, kad reguliarioji kariuomenė - su savo artilerija, šarvuota technika ir aviacija - mažai ką gali partizanams padaryti. Armijos veiksmai lėti, nepaslankūs, griozdiški, jinai veikia tik pagal aukščiau esančios vadovybės įsakymus, remdamasi kariniu statutu, yra labai priklausoma nuo savo sandėlių, štabų, komunikacijų, ryšių mazgų. Karinių dalinių vadams labai sunku susigaudyti, kas aplinkui draugas, o kas - priešas.
Lietuvos partizaninis judėjimas 1944-1953 metais
Prisiminimų forma siekiama atskleisti nors dalį 1944-53 m. Lietuvos partizaninio judėjimo įvykių Vyčio, Algimanto, Didžiosios Kovos, jungtinėje Kęstučio ir Vytauto apygardose - Troškūnų, Taujėnų, Raguvos, Kavarsko, Giedraičių, Žemaitkiemio, Kražių, Utenos (Utenos apskr.), Užpalių, Pumpėnų valsčiuose. Juose, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko aktyvi partizaninė kova prieš sovietinius okupantus ir jų vietinius samdinius, kurioje, savo valia ir niekieno neverčiami, dalyvavo daugybė šio krašto laisvės kovotojų - vyrų ir moterų, jų ryšininkų, rėmėjų, talkininkų.
Lietuvos partizanai.
Daug jų paguldė savo jaunas galvas nelygioje kovoje, kiti mirė Sibiro lageriuose nuo bado, sekinančio darbo ar žuvo NKVD žiauriai numalšintuose politinių kalinių sukilimuose. Treti, kuriems likimas buvo palankesnis, praėję partizaninio karo pavojus, atlaikę NKVD-NKGB tardytojų kankinimus, ilgus metus kalėję Rusijos lageriuose ir kalėjimuose, išliko gyvi, nepalaužti ir sugrįžo į Tėvynę.
Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui. Tad pradžioje beliko bejėgiškai stebėti, kaip okupantai naikina valstybės du dešimtmečius kurtas gynybines struktūras, ekonominius darinius, kultūrines bei religines organizacijas.
Absurdiškas, o tikriau sakant, klaikus reiškinys buvo agentai-smogikai, specialiųjų operacijų metu paimti gyvi buvę partizanai. Neatsilaikę kankinimams ir psichologiniam poveikiui, jie išdavė bendražygius ir pasidarė MGB agentais-smogikais.
Partizaninio karo svarba
Knygoje pateikta partizaninių veiksmų paletė turėtų sudominti Lietuvos atsakingus pareigūnus bei politikus, paskatinti apsvarstyti geriausius galimus partizaninio karo variantus. Tai būtų žymiai efektyviau ir pigiau, negu ruoštis galimam frontiniam karui. Vietnamo ir Afganistano pavyzdžiai parodė, kad gerai apgalvotas ir atkaklus partizaninis karas gali būti pergalingas.
Tačiau tokiems atvejams tauta turi būti morališkai pasirengusi. Labai svarbi jaunimo dvasinė būklė. Ilgalaikėje partizaninėje kovoje labai svarbu tai, kad kovotojai ir jų rėmėjai turėtų tvirtus įsitikinimus - pastovią optimistinę pasaulėžiūrą, kurios esmės neišrauna joks gyvenimo sąlygų pasikeitimas. Tauta, kurios jaunimas neturi noro nei jėgų kurti savo tėvynės gerovės ir bėga į visas pasaulio puses, negali būti savo šalies patriotai, atkaklūs kovotojai.
Pokario partizanai, kaip kovotojai, buvo savamoksliai. Padriki partizanų būrių veiksmai rodė, kad tauta nebuvo paruošta tokiam karui.