Šiame straipsnyje nagrinėsime visuomenės grupes, susidariusias pagal turtą ir kilmę, apibrėžimą bei socialinius aspektus, remiantis kairiojo feminizmo perspektyva. Straipsnyje remiamasi klasikine ir šiuolaikine literatūra, siekiant atskleisti moterų padėtį visuomenėje, šeimos modelių kaitą ir ekonominius faktorius, lemiančius socialinę nelygybę.
Karl Marx
Kairiojo Feminizmo Skaitymų Grupė: Naujas Požiūris į Emancipaciją
Kol mūsų visų gyvenimas buvo prikaustytas namuose ir prie zoomų, su keliomis draugėmis nutarėme paversti tai nauja galimybe ir sukūrėme Kairiojo feminizmo skaitymų grupę. Kiekvieną savaitę susijungusios skaityti, bendrauti, diskutuoti supratome, kaip svarbu užpildyti savo žinių ir argumentų spragas, ir kaip mažai iki šiol tam skyrėme laiko. Skaitymuose ketinome ne siekti gilios analitinės tekstų analizės, o skaityti ir analizuoti taip, kaip mums jie kalba, kaip mums jie yra aktualūs. Supratusios, kaip naudinga buvo perskaityti tuos tekstus mums pačioms, nutarėme pasidalinti ir savo įžvalgomis su žurnalo „Lūžis“ skaitytojomis bei pakviesti jungtis prie tolesnių grupės skaitymų. Taipogi tikimės, kad mūsų skaitytos literatūros sąrašas bei įžvalgos padės ir kitoms/iems atsirinkti savo skaitinius.
Friedricho Engelso Įžvalgos apie Šeimą ir Privatinę Nuosavybę
Šis Engelso tekstas, kurį jis parašė remdamasis jau mirusio Karlo Marxo užrašais, yra vienas pamatinių kairiosios feministinės minties tekstų, davęs pradžią emancipacijos sąvokai. Engelsas, remdamasis naujais tiems laikams antropologiniais tyrimais, pademonstruoja, kad šeimos tipai kito keičiantis visuomeninėms santvarkoms ir kad patriarchalinė šeimos (ir valstybės) sankloda yra gan nauja, susiformavusi tik atsiradus privatinei nuosavybei.
Friedrich Engels
Monogamija ir Individualumas
Jis parodo, kad monogaminės šeimos leido labiau reikštis individualumui, kuris buvo pasiekiamas tik vyrams. Visuomeninėms grupėms perėjus prie sėslesnio gyvenimo būdo, vyrų fizine jėga paremtas darbas tapo svarbesnis ir iš to darbo kaupiamą turtą vyrai siekė perduoti savo palikuonims. Engelsas neturėjo iliuzijų dėl moterų padėties monogaminėse šeimose, jis aiškiai sakė, kad monogamija buvo taikoma tik joms. Vedybinė sutartis yra analogiška darbo sutarčiai, kai formaliai abi pusės yra lygios ir susitaria laisva valia. Tai yra lygybės mistifikacija, kuri slepia klasinę ir turtinę galių nelygybę.
Paralelės tarp Darbininkų ir Moterų
Būtent Engelsas išveda analogiją tarp darbininkų ir moterų padėties patriarchalinėje šeimoje, argumentuodamas, kad abi grupės turi turėti politines teises savo pozicijoms ginti. Nepaisant tokios progresyvios žiūros, Engelsas dar nekalbėjo apie reprodukcinį darbą kaip dvigubą moters išnaudojimą. Tačiau jis nubrėžė naujas trajektorijas moterų emancipacijai. Jis kalbėjo apie tikrąją monogamiją, kai tiek vyras, tiek moteris turi teisę rinktis savo aistras.
MOOC WHAW2.4x | 19.3 Besikeičianti šeima su Suzanne Kahn ir Nicku Juravichu
Gamybos ir Žmogaus Pagimdymo Paralelė
Vis dėlto vienas svarbiausių Engelso (ir, reikia pasakyti, Marxo, nes būtent jo užrašais buvo remiamasi) pastebėjimų buvo išvesta paralelė tarp gamybos ir žmogaus pagimdymo. Nors Engelso veikale apie šeimą ir privatinę nuosavybę iškeltos idėjos yra plėtojamos arba bent aptariamos kiekviename kariojo feminizmo etape, pats jis sustojo prie darbo pasidalijimo ir privatinės nuosavybės vystymosi analizės.
Aleksandros Kollontai Kritika Liberaliam Feminizmui
Nors XIX a. Kollontai stereotipiškai pristatoma kaip „laisvos meilės“ skleidėja. Bet pagrindinis jos visuomenės kritikos akcentas - nelygiavertė moterų ir vyrų padėtis jų tarpusavio santykiuose, susidariusi dėl vyraujančio patriarchalizmo ir nelygių ekonominių sąlygų. Pirmiausia į akis krito tai, kad Kollontai buvo itin kritiška liberaliam feminizmui, laikė jį buržuaziniu. Anot jos, moterų išsilaisvinimas įmanomas tik pakeitus socialinę santvarką ir ekonominę sistemą.
Alexandra Kollontai
„Naujosios Moterys“: Tapatybė ir Dilemos
Alexandra Kollontai klausia, kas yra ta „nauja moteris“, ar ji egzistuoja. Šis tekstas yra įvairiausių grožinės literatūros kūrinių analizė, ieškant juose „naujos moters“ pavyzdžių ir niuansų. Šiandien feministės daug kalba apie moterų anonimiškumą kultūroje ir politikoje, kad per amžius buvo sukurtas vaizdas, jog moterys yra nepajėgios kurti meną ar teorinę mintį. Dažniausiai šis moterų anonimiškumas argumentuojamas moterų „neprileidimu“ prie kūrybos. Ir tai yra svarus argumentas. Tačiau Kollontai mintis yra platesnė, ji sako, kad literatūra, pretenduodama į visuomenės atspindėjimą ir kritiką, dažniausiai kuriama vyrų, nesugebėjo pavaizduoti tikro moterų paveikslo, tikrosios jų padėties visuomenėje ir jų problemų bei minčių.
Literatūros Sukurtas Moters Paveikslas
Moters paveikslas buvo kuriamas vyrų, kurie, net ir augant moterų emancipacijai, nesugebėjo pastebėti šios kaitos. Anot Kollontai, „nepaisant „naujų moterų“ gausėjimo, rašytojai ir poetai praslinko pro jas lyg su storiausiais raiščiais ant akių“. Tai kokios gi tos „naujosios moterys“, kuo jos skiriasi nuo „senojo tipo“ moterų? Jos nebėra tyros, malonios mergaitės, kurių svajonė kuo sėkmingiau ištekėti. „Vieniša moteris“ pagal pasirinkimą, o ne „sutuoktinė“, „žmona“, vyro šešėlis arba papildinys. Iki tol literatūra tylėjo apie tokias „vienišas moteris“, geriausiu atveju pavaizduodavo „mėlynąsias kojines“.
Moterys Darbe ir Politikoje
Tačiau, moterims pradėjus dirbti fabrikuose, atsirado milijonai tokių „vienišų moterų“, kurios kasdien nenuilsdamos dirba už menkus atlyginimus, gyvena darbininkų rajonuose, aptarnaudamos už prekystalių ar telegrafų stotyse ir bandydamos išgyventi. Tačiau jos yra ambicingos ir pilnos toliaregiškų idėjų, ir likusį nuo darbo laiką praleidžia ne sėkmingos santuokos paieškoms, o mokydamosi, planuodamos kurti meną ir mokslą, padėdamos vargstantiems ligoninėse ir rašydamos politines kalbas. Šios moterys didžiuojasi tuo, kad gali kliautis savo pastangomis. Kollontai pamini, kad dažnai „naujos moterys“, susitelkusios ties profesiniais pasiekimais, yra demonstruojamos kaip „šaltos“, nemylinčios, atsisakančios romantiškų meilės santykių.
Aistra Darbui ir Politinei Veiklai
Tačiau iš tiesų jos yra labai aistringos, o savo aistrą išreiškia per atsidavimą darbui ir dar labiau - per politinę veiklą, ideologinį darbą, agitaciją. Kollontai vis dėlto iškelia ir asmenines „naujosios moters“ dilemas. Nepaisant to, kad naujoji moteris trokšta laimės visai žmonijai, ji nori meilės. Tačiau lygiaverčiai santykiai tarp vyro ir moters, nesusaistyti egoizmo, galimi tik pakeitus visuomeninę tvarką, dėl to ši moteris yra priversta sąmoningai atsisakyti asmeninės emocinės laimės; norėdama būti kūrybinga ir savarankiška, ji turi likti vieniša. Taigi, dar vienas skiriamasis „naujosios moters“ bruožas - senosios buržuazinės, vienpusės (pateisinančios vyrą ir pasmerkiančios moterį) seksualinės moralės atmetimas.
Kova už Teises ir Egzistenciją
Ji nebesutinka būti priklausoma nuo vyro ar tėvo, stovi lygiavertiškai ir tvirtai greta vyro ir dalyvauja socialinėje kovoje. Tai kova už egzistenciją ir klasių kova. Moterys, anksčiau atsikovojusios sau „vyrų teises“, pamatė, kad tos teisės buvo tik buržuazinės klasės teisės. Deja, tokios Kollontai įžvalgos, parašytos 1918 m., yra dar ir šiandien ne visada suprantamos. Dirbantys žmonės vis dar yra lengvai sumanipuliuojami priešintis moterų teisių gynimui, vadindami tai ne pirmaeilės svarbos problema. Pats kapitalizmas, priversdamas moteris išeiti iš namų į darbus, privertė jas tapti kovotojomis už savo gyvenimus, savo teises, geresnes sąlygas. Ginkluota kapitalo mašina ją ramiai sutraiškys.
Skirtingų Socialinių Klasių Moterų Keliai
Nepaisant to, kad kovos pradžioje visų išsilaisvinimo siekiančių moterų kelias panašus - siekiant nepriklausomybės, stiprinant asmenybę, plečiant protinį pasaulį, - skirtingų socialinių klasių moterų keliai vis labiau ir labiau išsiskiria. Perskaičius vien šį tekstą gali susidaryti įspūdis, kad Kollontai pasisako už visišką šeimos atsisakymą. Ji atsako, kad vadinamoji „tradicinė šeima“ nebeegzistuos. Tradicinė šeima - tokia, kur vyras yra viskas, o moteris - niekas, tipiška šeima, kur moteris neturi asmeninės valios, laiko sau ar pinigų. Tačiau „tik mūsų neišmanymas verčia mus manyti, kad dalykai, prie kurių esame pripratę, niekada nepasikeis“.
Šeimos Modeliai ir Gyvenimo Sąlygos
Čia Kollontai seka Engelso pristatyta šeimos ir patriarchalizmo geneze, sakydama, kad nėra vieno šeimos modelio, nes jis per amžius keitėsi daugybę kartų. Šeimos papročiai ir moraliniai principai keičiasi, keičiantis gyvenimo sąlygoms. Būtent išplitęs moterų darbas ne namuose radikaliai pakeitė šeimą. Kapitalizmas taip pakeitė gyvenimo sąlygas, kad per menki vyrų atlyginimai privertė moteris ieškotis darbo. Tačiau kapitalizmas nepanaikino prieš tai buvusių moters darbų, kurie keliaaukščiais krūviais liko ant jos pečių. Kaip sako Kollontai, moters gyvenimas niekada nebuvo lengvas, tačiau kapitalizmas padarė jį desperatišku.
Namų Ruoša ir Kolektyvinis Ūkis
Anksčiau moters darbas namuose sudarė ekonomikos dalį (moterys pasirūpindavo maistu, audiniais ir pan., kurių perteklių dar ir parduodavo), tačiau tai tapo nebereikšminga, palyginus su vyro uždirbamu atlyginimu. Šeima nebegamina, tik vartoja. Namų ruoša neturi vertės nacionalinei ekonomikai. Ji nebegamina nieko, kas būtų laikoma preke. Ir vis dėlto, visada nuguls naujas dulkių sluoksnis, vyras pareis alkanas, o vaikai purvini. Akivaizdu, kad individualus namų ūkis tampa neproduktyvus, o naujas kelias - kolektyvinis. „Komunizmas išlaisvina moterį iš naminės vergovės ir praturtina jos gyvenimą. Vienas iš esminių šeimos rūpesčių - vaikų priežiūra ir auklėjimas - turi tapti valstybės rūpesčiu.
Vaikų Priežiūra ir Edukacija
Kapitalistinis išnaudojimas dėl mažų atlyginimų ir ilgų darbo valandų neleido tėvams puikiai maitinti ir lavinti vaikų. Realiai darbininkų vaikų edukacija vyko gatvėse. Kollontai pripažįsta, kad net ir buržuazija suteikė šiokios tokios paramos šeimoms, kaip žaidimų aikštelės ar vaikų darželiai, bet tik tiek, kad tėvai galėtų eiti į darbą. Ji sako, kad buržuazija bijojo nueiti per toli, nes senojo tipo šeima, kur moteris yra vergė (nemokamai atlieka visus šeimos darbus ir užtikrina darbo jėgos reprodukciją), o vyras yra atsakingas už žmoną ir vaikus, yra geriausias manipuliavimo būdas sustabdyti darbininkus nuo revoliucijų. Darbininkas, užgultas rūpesčio savo šeima, yra priverstas eiti į kompromisus su kapitalu.
Naujosios Šeimos Gimimas
Kollontai sako, kad, nepaisant to, kad kapitalizme šeima buvo našta, komunistinėje visuomenėje vienas kitą mylintys žmonės turi ne bijoti santuokos, o siekti laimės. Kadangi tradicinė šeima nebebus reikalinga nei valstybei (kaip ekonominis vienetas), nei patiems žmonėms (nes jie nebebus surišti ekonomiškai ir pareiga užauginti vaikus), naujoji šeima gims iš draugystės, sielų bendrystės, kaip dviejų lygių, laisvų, dirbančių žmonių sąjunga. „Šis velnias, žmonijos dėmė ir dirbančių alkanų moterų rykštė, išaugo iš prekių gamybos ir privačios nuosavybės instituto.
Komunistinė Visuomenė ir Vaikai
Grįžtant prie „motinystės troškimo“: Kollontai sako, kad komunizme dirbančios moterys išmoks neskirstyti vaikų į savus ir nesavus. „Komunistinė visuomenė nori šviesių, sveikų vaikų ir stiprių, laimingų jaunų žmonių, laisvų savo jausmais ir prisirišimais. Aleksandra Kollontai, būdama ministre ir, vėliau, pirmąja pasaulyje moterimi ambasadore, savo veiklose visada laikėsi tekstuose išsakytų principų. Ji kūrė vaikų namus našlaičiams, įsteigė pirmuosius gimdymo namus, kur gimdyvėms (nepaisant jų turto ir statuso) buvo suteikiama visa medicininė pagalba ir motinystės mokymai.
Socialinės Grupės: Apibrėžimas ir Tipai
sociãlinė grùpė, bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinę grupę gali vienyti bendras buvimas erdvėje ir laike, veikla, ekonominiai, demografiniai, psichologiniai ir kiti požymiai. Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais. Socialinės grupės nariai standartizuotų sąveikos pavyzdžių pagrindu laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Socialinių Grupių Kategorijos ir Agregacijos
Pagal tam tikrą požymį (požymius) išskirtos socialinės grupės vadinamos kategorijomis (pvz., miesto, kaimo gyventojai; vyrai, moterys; vaikai, paaugliai, jaunimas, brandaus, senyvo amžiaus žmonės; pensininkai; valstiečiai, darbininkai, tarnautojai; mokytojai, gydytojai, teisininkai). Dažniausiai tokias socialines grupes skiria demografai, ekonomistai, statistikos specialistai. Formalios ar neformalios struktūros neturinti žmonių visuma kartais vadinama agregacija (pvz., žmonės, dalyvaujantys mitinge, stebintys krepšinio varžybas). Tokia agregacija tampa socialine grupe, jei susiformuoja sąveikos struktūra (pvz., krepšinio sirgaliai, susivieniję į klubą).
Pirminės ir Antrinės Socialinės Grupės
Abipusiai vaidmenys ir ryšiai socialinės grupės narius įtraukia į socialines sąveikas. Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes. Pirminės socialinės grupės (dažniausiai nedidelės) susiformuoja dėl individų tiesioginės sąveikos ir turi savo elgsenos normas. Šioms grupėms būdinga solidarumas. Tai gali būti šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai, komandos ir kita. Antrinės socialinės grupės yra didesnės, jų nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. Tai gali būti politinės partijos, judėjimai, profesinės sąjungos, korporacijos, etninės grupės ir kita.
Mažos ir Didelės Socialinės Grupės
Pagal dydį galima skirti mažas ir dideles socialines grupes. Būdingiausios mažosios grupės yra šeima ir draugai, didžiosios - visuomenė, bendruomenė, politinė partija. Dar skiriamos formaliosios grupės, neformaliosios grupės, interesų grupės, etaloninės grupės, lygiųjų, rango, statuso, profesinės, marginaliosios, įtakos ir kitos grupės. Socialinės grupės gali būti uždaros (pvz., masonai) ir santykinai atviros (pvz., draugai). Dviejų žmonių grupė kartais vadinama diada, trijų - triada.
tags: #pagal #turta #kilme #susidariusi #visuomenes #grupe