Šiame straipsnyje panagrinėsime pagalkilmės turta susidariusių visuomeninių grupių istoriją, jų raidą ir įtaką visuomenei. Istorija yra praeities mokslas, kuris nagrinėja, kaip žmonės gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tačiau istorija yra kartu ir dabarties mokslas.
Jos tikslas yra ne tik praeitį suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Kiekviena tauta turi savitą būdą, kuris yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Tai yra būtina sąlyga tautai gyventi.
Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Istorija nagrinėja socialinių, politinių ir tautinių problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Istorija padeda suprasti, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos.
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
Tikrosios Tautos Praeities Susekimas
Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti. Tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Rašto atsiradimas palengvino istorijos fiksavimą. Pavyzdžiui, rusai arba metraščiuose rašė apie senųjų laikų istorines knygas. Tačiau seniausios knygos dažnai būdavo nepatikimos, nes rašytojai idealizuodavo savo artimuosius ir pažemindavo nekenčiamuosius. Be to, neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo, o buvusius pripasakoja visokių pasakų.
Todėl jie prasimano visokių spėliojimų. Svarbiausi šaltiniai yra to meto raštai, įskaitant įstatymus ir jiems rašyti laiškai), sutartys su užsieniais, o nuo XIV amž. įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja. Nuo XV amž. gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai. Iki mūsų laikų išliko senovės korespondencija (laiškai) ir veikėjų atsiminimai.
Norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpi arba su dokumentais. Nuo XVI amž. atsiranda brošiūrų, o nuo XVIII amž. - laikraščiai, muitinių knygos ir t.t. Be rašytinių šaltinių, svarbūs yra archeologiniai radiniai, tokie kaip kapų ir t. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai, nors dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Į klausimus, į kuriuos negali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis, atsako archeologija.
Archeologija nagrinėja daiktus (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Šie daiktai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą istoriniais laikais. Tai ypač svarbu nagrinėjant tuos laikus, kurie nepaliko jokių rašytinių liudijimų apie žmonių gyvenimą (priešistoriniai laikai). Kalba taip pat yra svarbus šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Jei žodis svetimas, vadinasi, jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Pvz., žodis "muilas" nėra iš lietuvių.
Tai rodo, kad su tuo daiktu jų susipažinta dar draugėj tebegyvenant. Iš kalbos galima spręsti apie tautų gyvenimą, bet tą gali daryti tik kalbotyros specialistai. Vietovardžiai taip pat svarbūs, nes jie išlieka net tada, kai tautos jau nebebūtų. Tautosaka (folkloras), t. y. pasakos, dainos ir t.t. juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Istorikai naudoja įvairius tautosakos kūrinius, kad paaiškintų tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai, kurie yra senovės liudytojai.
Istoriniai Archyvai
Istoriniai šaltiniai yra įvairūs ir saugojami tam tikrose įstaigose, vadinamuose archyvais. Svarbiausias buvo Lietuvos kunigaikštijos archyvas, kuris pradėjo formuotis Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde, kur buvo saugomos sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. D. Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje, kur buvo saugomi kiti valdžios aktai. Vėliau šis archyvas vadinamas Lietuvos Metrika, į kurį buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklausomybės galo.
Be to, piliečių dokumentų nuorašai, norint turėti juridinę galią, turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Taip pat svarbūs Vilniaus Archyvas, kurs tebėr ir dabar, kuriame saugomi valdybų (magistratų) raštai. Daug senų raštų yra privačių asmenų rankose, tačiau svarbiausi iš jų dabar yra Vilniuje. Valdžios įstaigų dokumentai saugomi Valstybės Archyve, o rankraščių skyrių turi bibliotekos, kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. Svetimų kraštų archyvai taip pat svarbūs, nes nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte.
Dalis medžiagos ten atsiduria karo metu, o kita susidaro ten savaime, valstybėms bendraujant. Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur, nes sulenkėję mūsų dvarininkai turėjo santykių su Lietuva. Be to, Lietuva palaikė įvairių santykių ir su vokiečių ordinais, o vėliau-su vad. popiežiaus valstybe (nes rūpinamasi Lietuvos krikštu, o vėliau - Lietuvos Bažnyčios organizavimu) ir su Rusija, su kuria Lietuva daug visokių santykių susirišusi, o vėliau unijoje su Lenkija.
Norint padėti istorikams, dabar specialiai spausdinami istoriniai šaltiniai, įskaitant kronikos su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir t.t. Seniau istorikai tendencingai parinkdavo šaltinius, tačiau dabar lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Taip pat renkami archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai, kurie eksponuojami Vytauto D. muziejuje, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj.
Galiausiai, tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama. Visa ši medžiaga padeda istorikams atkurti praeities įvykius ir suprasti luomų susidarymo istoriją Lietuvoje.
Lietuvos Istorijos Tyrimai
Lietuvos istorija domėjosi lenkai ir vokiečiai, tačiau jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas, nes jie stengėsi įrodyti, kad lietuviai atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Jie norėjo parodyti savo nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimo būklę didesniems plotams. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Lietuviški raštai prasideda Vytauto laikais. XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų, iš kurių duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. Žinoma Strikauskio kronika XVI amž.
Antroje XVI a. kaunietis jėzuitas A. Vijūkas parašė lotynų kalba "Lietuvos istoriją" ("Historia Lituana" (2 t.)). XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai ėmėsi rašyti Lietuvos istoriją lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. Daukanto („Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Būdą senovės lietuvių“, „Lietuvos istoriją“ - 2 t.) ir M. Valančiaus (Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t.)). Taip pat reikia paminėti Lydos bajorą T. Narbutą, kuris nuo 1835 iki 1841 m. išleido 9 tomus "Lietuvos tautos istorija".
Kai 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko bajorai. Bet apie XIX a. vidurį, kai Lietuvoje vėl įsižiebė lietuvių tautinio atgimimo židinius, tas darbas buvo apleistas. Rusai, siekdami sunaikinti lietuvių tautą, ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais. Jie norėjo parodyti tokią savo tau...
Šis straipsnis apžvelgė pagalkilmės turta susidariusių visuomeninių grupių istoriją, svarbiausius istorinius šaltinius ir Lietuvos istorijos tyrimus. Tai padeda suprasti, kaip formavosi luomai Lietuvoje ir kokią įtaką jie turėjo visuomenei.
Svarbiausios datos
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1215 m. birželio 15 d. | „Didžioji laisvių chartija“ (Magna Carta Libertatum) |
| XIII a. | Aukso Orda - mongolų-totorių valstybė |
| XIV a. | Avinjono nelaisvė |
| IV - V a. | Didysis Tautų kraustimasis |
| 313 m. | Milano ediktas - imperatoriaus Licinijaus |
| XV a. pab. | Rekonkista - kovos dėl Ispanijos tarp Arabų ir Prancūzijos |
| VI-XII a. | Skriptoriumas |
| 476 m. - XV a. | Viduramžiai |
| 1534 m. | Anglikonybė - viena iš protestantizmo krypčių |
| 1569 m. | Liublino unija |
| 1920 m. | Lietuvos taikos sutartis su Sovietų Rusija |
| 1926 m. gruodžio 17 d. | Valstybės perversmas Lietuvoje |
| 1939 m. | Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartis |
| 1941 m. | Pirmojo masinio sovietinio trėmimo pradžia |
| 1948 m. | Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją |
| 1949 m. | LLKS Tarybos Deklaracija |
| 2001 m. | Teroristų išpuoliai JAV |
tags: #pagalkilme #turta #susidariusi #visuomenine #grupe