Kelmės rajonas, įsikūręs Žemaitijoje, išsiskiria gausia dvarų istorija, kuri ypač suklestėjo XIX a. pab.-XX a. pr. Tačiau šis laikotarpis taip pat pažymėtas sparčiu dvarų nykimu. Šiame straipsnyje panagrinėsime Kelmės rajono dvarų statistiką, jų istoriją, ir iškilias asmenybes, susijusias su šiais dvarais.
Kelmės rajono žemėlapis. Šaltinis: Vikipedija
Dvarų Statistika Ir Pokyčiai
Dabartinio Kelmės rajono teritorijoje XIX a. - XX a. I p. buvo išskirtinai daug dvarų, ypač medinių. Kelmės rajono ribos per eilę metų keitėsi, todėl tikslios mūsų rajono teritorijoje buvusių dvarų sodybų statistikos neturime.
1989 m. specialistai sudarė „Kelmės rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių - buvusių dvarų ir palivarkų sodybų - sąrašą“. Jame nurodyta, kad tada buvo nustatyta, jog Kelmės rajone yra išlikę tik 22 dvarai, turintys architektūrinę ar istorinę vertę ir kuriuos dar būtų galima prikelti naujam gyvenimui. Iš jų tik 5 dvarai įvardinti kaip sodybo: Beržėnų, Kelmės, Kletiškės, Užvenčio ir Pagryžuvio.
Likusieji 15 dvarų (Daustorių, Gelučių, Graužikų, Kalniškių, Karklėnų, Kiaunorių, Kražių, Pagryžuvio, Pakievio, Pašakarnio, Pavandenio, Plūsčių, Spyglių, Šaukėnų, Tytuvėnėlių, Užvarmio, Vaiguvos ir Verpenos) minėtame dokumente vadinami buvusių dvarų fragmentais. Tuo metu 13-os dvarų centriniai pastatai (rūmai) buvo mediniai, 8 - mūriniai. Dvylikoje šių dvarų ankstesniems savininkams priklausiusiuose gyvenamuosiuose pastatuose gyveno čia sovietmečiu įkeldintos šeimos, o ūkiniai pastatai dažniausiai buvo pritaikyti tada veikusių kolūkių, tarybinių ūkių arba įvairių kitų įstaigų reikmėms.
Šiuo metu pagal Kultūros paveldo centro Lietuvos dvarų duomenų bazę Kelmės rajone yra išlikę 17 dvarų, įtrauktų į saugotinų dvarų registrą. Čia neberasime negrįžtamai autentiškumą praradusių arba visiškai sunykusių, 1989 m. sąraše buvusių, Kražių, Kletiškės, Kalniškių, Karklėnų, Pašakarnio, Plūsčių ir Spyglių dvarų.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo pradėti tvarkyti, pilnai ar iš dalies restauruoti renovuoti minėtame sąraše buvę Kelmės, Pakėvio, Šaukėnų, Užvenčio ir Pagryžuvio dvarai.
Dvarai Kaip Kultūros Ir Švietimo Centrai
Dvarai buvo ne tik ūkiniai vienetai, bet dažnai ir svarbūs kultūros, švietimo centrai, vieta, kurioje gimė, gyveno daug iškilių mokslo, visuomenės, kultūros, politikos ir karo veikėjų. Muziejuje esame surinkę ir išsaugoję nemažai informacijos apie buvusius mūsų krašto senuosius didesnius ir mažesnius dvarus, jų palivarkus, čia gyvenusius įžymius žmones.
Kaip jau minėta, dalies Kelmės rajono teritorijoje buvusių dvarų sodybų jau nebėra nei Kultūros vertybių registre, nei dabartinėje Kultūros paveldo centro Lietuvos dvarų duomenų bazėje. Daugelis jų jau yra visai sunykę arba jų sodybose yra likę tik nedideli čia stovėjusių pastatų, buvusių parkų fragmentai.
Kai dvarai klestėjo (XIX a. II p.-XX a. Pavyzdžiui, Pakražančio dvare gimė Lietuvos tapytojas Jonas Zenkevičius (lenk. Jan Zienkiewicz, 1821-1888) - vienintelio autentiško Simono Daukanto portreto autorius. Be to, šis mūsų kraštietis nutapė ir dvasininkų, rašytojų Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, kai kurių politinių veikėjų, valstiečių ir miestiečių, įvairių šventųjų portretų.
Sirvydų dvare (jo sodyboje yra išlikę tik parko fragmentai ir buvusių dvaro savininkų kapai bei jų antkapiniai paminklai) gimė tapytojas, figūrinių kompozicijų, realistinių peizažų, portretų autorius Zigmas Petravičius (1862-1955). Kelmės katalikų bažnyčioje yra jo nutapytas Šv. Jurgio paveikslas.
Iš Pašiaušės dvaro, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a., yra kilęs dailininkas, architektas, rašytojas, Zakopanės architektūros pradininkas Stanislovas Vitkevičius (1851-1915). Pašiaušės dvaro rūmai išliko. Juose daug metų veikė mokykla. Dabar šis pastatas apleistas. Sodyboje yra senosios liepų alėjos fragmentų.
Buvusio Užvenčio valsčiaus Spyglių dvare gyvenusių bajorų P. Lisieckio ir K. Kazakauskaitės-Lisieckienės šeimoje gimė dailininkė tapytoja Sofija Lisieckaitė-Plechavičienė (1910-2010). Kai kurie Spyglių dvaro sodybos mediniai pastatai išliko (kumetynas, keli ūkiniai pastatai), bet jie labai prastos būklės.
Išlynų dvare gyveno Europoje garsus mokslininkas ichtiologas, bitininkas Mykolas Girdvainis (1841-1925). Išlynų dvaro pagrindinis ir keli ūkiniai pastatai išliko iki šių dienų.
Tytuvėnėlių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV a. pabaigos. Labiausiai šį dvarą išgarsino čia gyvenusi dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė (1885-1972). Iki mūsų dienų išliko tik buvusio Tytuvėnėlių dvaro sodybos fragmentai: sūrinė, tvartas, parkas.
Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvarai buvo vieta, iš kurios XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XX a. pradžioje sklido švietėjiškos idėjos po visą Lietuvą. Ypač didelę pagarbą pelnė 1863 m. sukilimo dalyvio Rapolo Putvinskio sūnus - knygnešys, tautinio atgimimo, visuomenės, kultūros veikėjas, Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjas, ideologas, vienas iš žuvininkystės pradininkų šalyje Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929).
Pirmosios žinios apie Šilo Pavėžupio dvarą siekia XVI amžių. Iki mūsų dienų išliko tik XIX a. statytas medinis dvaro svirnas. Yra išlikęs 1936 m. Putvinskių statytos pradinės mokyklos pastatas, kuris šiuo metu prikauso privatiems savininkams. Putvinskių turėtoje Graužikų dvaro sodyboje neblogai išliko tik kumetyno su aukštu stogu ir svirno pastatai.
1891 m. I. Ivanavičius Pagojo dvare (dvaras neišliko) įkūrė pirmąją Lietuvoje pienininkystės mokyklą, kuri su pertraukomis 1901-1903 metais veikė iki 1910-ųjų. Mokykla turėjo pavyzdingą garinę pieninę, kurioje buvo sumontuotas pirmasis Lietuvoje mechanizuotas pieno seperatorius, varomas garo mašina.
Pavandenės (Sakelinės) dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1553 metų. XIX a. dvaras atiteko Sakelių giminei. Paskutinis dvaro paveldėtojas Zigmantas Sakelis (1879-1941) įsteigė vieną iš pavyzdingiausių ūkių Žemaitijoje, kuris buvo garsus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Didžiuliai dvaro parko pakelių medžiai ir vis dar šakomis dangų remiantis galiūnas ąžuolas, pastatų liekanos liudija seno, darbščių rankų išpuoselėto kampelio didingą praeitį ir griūvančią, niokojamą dabartį.
Kadangi daugelio buvusių dvarų nėra likę nė žymės, mes, muziejininkai, rinkdami informaciją vadovaujamės ir 1923m. pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, nors tuometinių valsčių ribos nesutampa su dabartinių seniūnijų ar savivaldybių ribomis.
Dvarų Nykimo Priežastys
Pagrindinė nykimo ir sunykimo priežastis yra ta, kad didžioji dauguma dvarų prieš Antrąjį pasaulinį karą, likusieji po jo neteko savo savininkų, o jų sodybose buvo apgyvendinti žmonės ir dažniausiai po kelias šeimas kiekvienoje. Sovietmečiu daugelyje dvarų sodybų buvo įsikūrusios valstybinės įstaigos (mokyklos, kultūros namai, kolūkių kontoros ir kt.). Valstybė dvarų paveldo išsaugojimui neskyrė reikiamo dėmesio.
Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų valdytojai eksploatuodami jiems priklausančius paminklinius pastatus, privalo laikytis teisės aktuose nurodytų reikalavimų, susijusių su tų statinių priežiūra ir tvarkymu. Valstybė finansiškai remia pastatų atnaujinimo, restauravimo darbus.
Daugelis dabartinių privačių dvarų sodybų ar jų atskirų pastatų valdytojų fiziškai ir finansiškai nepajėgia pagal paveldosauginius reikalavimus restauruoti jiems priklausančių statinių, todėl daugelis dvarų sodybų toliau nyksta. Ypač sunku atkurti dvarų pastatus, jei jie privatizacijos laikotarpiu perėjo kelių žmonių nuosavybėn žmonių.
Dvarų Atkūrimo Pavyzdžiai
Tik privačiomis arba privačiomis ir su valstybės pagalba buvo atkurta keletas mažesnių Kelmės rajono dvarų. Pakėvio dvaro prikėlimas - pavyzdys, kaip valstybės ir privačiomis lėšomis įmanoma iš užmaršties prikelti kultūros paveldo objektą.
Vaiguvos seniūnijoje yra atstatytas medinis Adošiškių dvaras. Šio dvaro sodyboje yra išlikęs ir svirnas, tvartas, buvęs kerdžiaus namelis, ledainė. Netoliese - didžiulis tvenkinys, kuris suformuotas užtvenkus Knituojos upelį (jo vanduo seniau suko malūno girnas).
Tytuvėnų seniūnijoje privačiomis lėšomis atstatytas Pašimšės mūrinis dvaras. Į rytus nuo dvaro, vakariniame Tyrulių pelkės pakraštyje, yra išlikęs Ortelio akmuo, dar vadinamas Didžiuoju.
Prioritetai Dvarų Išsaugojimui
Būtų labai prasminga išsaugoti jau minėtos Graužikų dvaro sodybos fragmentus, parką dėl jo istorinės vertės. Tai buvo vienas iš draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo centrų Žemaitijoje. Čia veikė slapta lietuviška mokykla, kurioje mokė dvare šeimininke tarnavusi rašytoja Žemaitė.
Reikėtų išsaugoti ir visą Užvenčio dvaro sodybos kompleksą, ypač dėl jo istorinės ir architektūrinės vertės. Čia 1887-1898 m. su pertraukomis gyveno rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877-1930), o 1912-1940 m. šeimininkavo, pavyzdinį ūkį turėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) signataras Jonas Smilgevičius (1872-1942).
Ši lentelė apibendrina svarbiausius Kelmės rajono dvarų duomenis:
| Dvaro Pavadinimas | Būklė 2024 m. | Žymios Asmenybės | Svarbūs Faktai |
|---|---|---|---|
| Beržėnų dvaras | Išlikęs | - | Sovietmečiu buvo įsikūrusi Šiaulių autobuso parko poilsio bazė. |
| Pakražančio dvaras | - | Jonas Zenkevičius | Gimė tapytojas Jonas Zenkevičius, Simono Daukanto portreto autorius. |
| Pašiaušės dvaras | Išlikę fragmentai | Stanislovas Vitkevičius, Jonas Vitkevičius-Batyras | Dailininkas ir architektas Stanislovas Vitkevičius kilęs iš šio dvaro. |
| Graužikų dvaras | Išlikę fragmentai | Vladas Putvinskis-Pūtvis | Dvaras buvo žemaičių bajorų Putvinskių tėvonija. |
| Pagojo dvaras | Neišlikęs | - | 1891 m. I. Ivanavičius įkūrė pirmąją Lietuvoje pienininkystės mokyklą. |