Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti turto konfiskavimą, kaip baudžiamojo poveikio priemonę, jos paskirtį ir skyrimo ypatumus remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu. Paskutinioji darbo dalis skirta išplėstinio turto konfiskavimo, kaip naujos baudžiamosios poveikio priemonės teorinei analizei.
Reali grėsmė pažeisti šį principą iškyla tuomet, kai nusikalstama veika siekiama savanaudiškų motyvų - vienokiu ar kitokiu neteisėtu būdu praturtėti. Kaip vienintelis teisėtas būdas įgyvendinti teisingumą tokiu atveju yra konfiskuoti turtą, kurio prigimtis susijusi su nusikalstamos veikos padarymu. Tačiau kyla didelis problemų siekiant įrodyti nusikalstamą turto kilmę.
Paskutinioji BK redakcija vėl keitė nusistovėjusį turto konfiskavimo instituto turinį, bei įvedė naująją baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą. Tai leistų atsisakyti galiojusia turto konfiskavimo paskirtimi, kai buvo siekta nubausti asmenį, o ne panaikinti galimybę nusikaltėliui ar kitam asmeniui neteisėtai praturtėti iš nusikalstamos veikos darymo.
Turto Konfiskavimo Samprata Tarptautiniame Kontekste
Pirmojoje darbo dalyje pateikta turto konfiskavimo sampratos apžvalga tarptautinis teisės aktų kontekste. Tarptautiniu lygiu suvokta, kad tradicinės bausmės, tokios kaip laisvės atėmimo bei baudos nepakanka, jog situacija pasikeistų. Svarbią vietą jose užima turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, kuris leidžia pasiekti konceptualų šios sankcijos tikslą, kad niekam neapsimokėtų daryti nusikalstamus veiksmus, o jei tokios veikos ir būtų padarytos, kad būtų už tai tinkamai atsakyta.
Valstybės pasirašytoje konvencijoje, kaip viena iš priemonių neleidžianti gauti finansinės naudos iš nusikaltimų susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo įtvirtinta turto konfiskacija. Tai leido konfiskuoti pajamas, kurios gautos padarius nusikaltimus susijusius su narkotinės priemonės ar bet kurios psichotropinės medžiagos gamyba, disponavimu. Taip pat konfiskuotinu turtu laikomos ir priemonės, kurios bet kuriuo būdu buvo naudojamos arba skirtos naudoti padarant minėtus nusikaltimus.
Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, pasirašytoje 1990 m., valstybės tikėjosi, kad kovai su sunkiais nusikaltimais, geriausiai būtų pasitelkti nusikalstams pajamų konfiskavimą. Aiškinant konfiskavimo sąvoką, jau išryškėja šios sankcijos sampratos problema ir pati konfiskacija apibūdinama kaip turto atėmimo bausmė arba priemonė. Čia didelis dėmesys yra skiriamas procesiniams klausimams, bei tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas yra skirtingose valstybėse jurisdikcijose.
Gana prieštaringai turto konfiskavimas yra reglamentuotas Jungtinės Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Pati turto sąvoka tarptautinėse sutartyse yra labai svarbi taikant turto konfiskavimą. Turtas suvokiamas, kaip visas rūšis turtas, tiek materialusis, tiek nematerialusis, kilnojamasis ar nekilnojamasis, daiktinis ar nedaiktinis, ir teisę į tokį turtą ar jo dalį patvirtinantys dokumentai.
Nusikalstamu būdu įgytos pajamos konvencijoje apibūdinamos, kaip bet kokios pajamos, tiesiogiai ar netiesiogiai įgytos ar gautos padarius nusikaltimą. Galiausiai konfiskavimas pagal šį teisės aktą yra ilgalaikis turto paėmimas remiantis teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu. Toks skirtingas sąvokų aiškinimas yra vengtinas, nes kelia papildomas problemas įtvirtinant turto konfiskavimo mechanizmą skirtingų valstybių nacionalinėse teisėse.
Šiuo metu pats svarbiausias tarptautinis dokumentas įpareigojantis Europos Sąjungos valstybes nares šiuo klausimu yra Europos Sąjungos Tarybos priimtas pamatinis sprendimas, dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo (toliau - ES pamatinis sprendimas). Nauja šiame teisės akte yra tai, kad turtas, kuris buvo naudojamas arba dar tik planuojamas panaudoti nusikaltims darymui bei ekonominė nauda atsiradusi atliekant nusikaltimus nesietinas su tam tikrais nusikaltimais, kuriais buvo pažeistos specifinės baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Todėl turto konfiskavimo taikymas galėtų apimti visus nusikaltimus.
Pamatiniame sprendime pasirinkta minimali riba yra nusikaltims baidžiamumas vieneriais metais, manytina, pasirinkta tam, kad būtų galima išvengti turto konfiskavimo už mažareikšmius nusikaltimus, bei neprieštarautų proceso ekonomiškumo principui, kai turto konfiskavimo įrodinėjimo bei vykdymo išlaidos būtų didesnės, nei pati konfiskuotino turto suma. Šis Europos Sąjungos teisės aktas reikšmingas tuo, kad pirmą kartą valstybėms narėms suteikta teisė išplėsti turto konfiskavimą.
Pabrėžtina, kad ši gana radikali priemonė, pagal pamatinį sprendimą, gali būti paskirta, tik tam tikros kategorijos nusikaltimams, t.y. nusikaltimams, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kuris ilgiausias terminas ne trumpesnis nei 5-10 metų, o susijusiems su pinigų plovimu, kuris ilgiausias terminas ne mažesnis nei 4 metai.
Nagrinėjant tarptautinėse sutartyse įtvirtintas turto konfiskavimo sąmpratą, susiduriama su šios teisinės prievartos priemonės statusu baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, minėtame Europos Sąjungos pamatiniame sprendime pateikiamas toks apibrėžimas - tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltims teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė. Toks dviprasmiškas supratimas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningai susitarta, ar turto konfiskavimas yra bausmė, ar specifinė priemonė, kuria yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę.
Turto Konfiskavimo Raida Lietuvos Baudžiamojoje Teisėje
Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo raidą matyti, kad Lietuvoje turto konfiskavimo teisinė samprata taipogi kito. Lietuvai buvus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje galiojo 1961 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau LTSR BK), kurio 22 str. buvo įtvirtinta, kad turto konfiskavimas yra viena iš bausmės rūšių. Pagal pradinę LTSR BK redakciją tai buvo priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė.
Gana reikšmingi baudžiamojo kodekso pakeitimai buvo padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip antai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitime, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 dienos, turto konfiskavimas įvardintas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama už sunkius savanaudiškus nusikaltimus.
Papildoma bausmė buvo pašalinta iš BK specialiosios dalies normų ir aprašoma tik bendrojoje dalyje. Lietuvos Respublikos Kontitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) savo 1993-12-13 nutarime konstatavo, kad papildomos bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę.
Siekiant bausmės individualizavimo ir turto konfiskavimo išplėtimo galimybės, Seimas minėtu pakeitimu pašalino turto konfiskavimo bausmę iš BK specialiosios dalies sankcijų. Kontitucinis Teismas pabrėžė, kad turto konfiskavimu yra daromas poveikis tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, pirmiausiai, sąlygoja savanaudiškus nusikaltimus padarymą.
Šiame BK 35 str. buvo įtvirtinta sovietinė turto konfiskavimo samprata, kuri visiškai neatitiko tos dienos realijų. Daugelis nusikaltėlis, siekdami išsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą, pasinaudodavo pasenusiu įstatymu.
Antroji darbo dalis skirta turto konfiskavimo taikymo ypatumams Lietuvoje. Detaliai analizuojamas konfiskuotino turto požymis. Trečioji darbo dalis skirta kritiškai nagrinėti pagrindus, kuriais remiantis galimas turto konfiskavimas iš trečiojo asmens.
| Šalis | Išplėstinio turto konfiskavimo taikymo sąlygos |
|---|---|
| Lietuva | Nusikaltimai, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu (ne trumpiau nei 5-10 metų) arba susiję su pinigų plovimu (ne mažiau nei 4 metai). |
| Europos Sąjunga | Valstybės narės turi teisę išplėsti turto konfiskavimą pagal ES pamatinį sprendimą. |