V. Šekspyras - vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje. Didysis jo veikalas - penkių veiksmų tragedija „Hamletas“. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas - princas Hamletas - nepaprasta asmenybė. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę.
Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį.
V. Monologo pirmosios eilutės vaizduoja gilų Hamleto susimąstymą. Klaudijaus sūnėnas svarsto, ar toks žingsnis užbaigs visas karalystę apėmusias negandas. Jis galvoja apie savo dėdės Klaudijaus, neteisėtai užėmusio sostą nužudant Hamleto tėvą, žmogžudystę: “ar nusilenkti dvasioj/ Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,/ Ar su ginklu prieš negandų minias/ Į kovą stot ir jais nusikratyt?”.
Toliau Hamletas kalba apie savižudybę: “Numirt? Užmigt? - ir tiek; ir baigt užmigus/ Širdies kančias bei sopulių šimtus”. Miegas ištraukos veikėjui tampa įrankiu, kuris tuo metu atrodo galįs išgelbėti jį iš visų “sopulių” ir neišsprendžiamų galvosūkių. Staiga Hamletas suvokia, kad “sapnai/ Prisisapnuos tuomet, kada mirtis išvaduos.”. Taigi savižudybė neišgelbės nelaimingojo jaunuolio, nes jis sapnuos ir miręs; tie sapnai bus kupini košmarų. Miegas ir sapnas šiame monologe yra mirtį ir pomirtinį gyvenimą siejanti paralelė.
Monologe veikėjas atrodo labai susimąstęs, apimtas didelio skausmo. Vis dėlto, kalbėdamas jis neatskleidžia mirties baimės. Hamletą baugina tai, kas gali atsitikti pomirtiniame gyvenime. Jis teigia, kad savižudybė sumažintų vidinę širdgėlą, bet po mirties jis galįs tapti labai nelaimingas.
Iškyla savižudybės klausimas. Visi Hamleto monologai - apie savižudybę. Mūsų spektaklyje yra du „būti ar nebūti“ monologai. Pirmas monologas - analitinis; tai - savižudžio monologas, bet jame kalbama apie kompromisą. „Būti“ reiškia buvimą su visa šia kompanija, kuri mūsų spektaklyje stovi jam už nugaros - su motina, dėde, visu dvaru, melu ir neteisybe. „Būti“ - tai būti kompromise. Jo išvada yra tokia, kad „būti“ reiškia nebijoti nebūti. Jis sako: „kam reikia bijoti to, ko mes nežinom“?
"66 sonetas": Paralelės su Hamleto Monologu
V. Šekspyras žinomas ir kaip sonetų rašytojas. Daugelį sonetų galima apibūdinti kaip mini dramas. Čia taip pat ryškėja veikėjų tragiškumas, charakteris, išsakomi jausmai.
Vienas rašytojo sonetas ypatingas. Šio kūrinio veikėjas savo charakteriu ir jausmais labai artimas Hamletui, o soneto tema panaši į monologą „Būti ar nebūti“.
„66 sonetas“ - lyg nusivylusio žmogaus jausmų išpažintis, jo sielos atspindys. Veikėjui skaudu matyti nesvetingą pasaulį. Jau pirmoji soneto eilutė „Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota…“ nusako lyrinio aš būseną. Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl trokšta iš jo pasitraukti. Vyrauja mirties nuotaika. Tačiau veikėjui mirtis nėra baisi, priešingai - ji gali suteikti jam prieglobstį nuo žiaurių realybės vėjų. Panaši nuotaika monologe „Būti ar nebūti“.
Čia taip pat labai svarbus mirties vaidmuo. Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi tėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio.
Soneto lyrinis „aš“ ir dramos veikėjas Hamletas labai panašūs, tarsi būtų vienas asmuo. Jie abu yra gėrio ir teisingumo pusėje, nelygioje kovoje kaunasi su visa apimančiu blogiu. Šis blogis kovoje tarsi įgyja materialų kūną. Sonete tai „Menkysta“. Ji įkūnija visa, kas baisiausia šioje žemėje. „aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta / Ant karžygio lavono kelia puotą…“- šiais žodžiais soneto veikėjas visą savo neapykantą išsako tiems, kurie kitais naudojasi, prisiima nepelnytą šlovę, be jokių skrupulų siekia naudos, kitiems suteikdami daug skausmo. Čia ryškėja lyrinio aš Renesanso idealai. Jis vis dar tiki didvyriais, juos gerbia, seka jų pavyzdžiu.
V.Šekspyro dramoje didysis blogis - tai Hamleto dėdė Klaudijus, kaltas dėl visų nelaimių. Jis nužudė karalių ir užėmė jo vietą, vedė jo žmoną ir apgaule pelnė pavaldinių palankumą. Taigi Hamleto akimis jo dėdė - sonete minima „Menkysta“, sėdintis krauju suteptame soste, besišildantis svetimos garbės spinduliuose. Hamletui taip pat nesvetimi senieji įsitikinimai. Jis siekia atkeršyti tėvo žudikui, įvykdyti teisingumą.
„66 sonete“ lyrinis „aš“ aiškiai žvelgia į pasaulį. Jis puikiai supranta visa, kas vyksta šalia jo ir pripažįsta, kad gėris pralaimi kovą, o visi jo palydovai - priesaika, Garbė, Laisvė, Gėda, ryžtas, talentas, menas ir Gėris - turi tarnauti blogiui - Menkystoms ir Niekšybei. Visos svarbiausios dvasinės vertybės pamintos, išniekintos. Pelnyta garbė laukia tik mirusiųjų pasaulyje. Tos pačios idejos keliamos ir Hamleto monologe.
Pasaulyje viešpatauja neteisybė ir malonumų tenkinimas. Teisieji turi kentėti „puikuolio panieką, engėjo smurtą, pamintą teisę, valdžios skriaudas ir neteisybes…“, taip bus amžinai,o kova su tuo nesibaigs sėkme - tai tebus dar viena nereikšminga mirtis-nesuprasta, neįvertinta.
Abu personažai - tiek soneto lyrinis „aš“, tiek Hamletas yra tragiški. Likimas jiems skyrė sunkų išmėginimą: visą gyvenimą matyti kitų daromą blogį, negalint jo išvengti ar ko pakeisti. Jie priešinasi tam, ko nepajėgia vieni, be kitų pagalbos, įveikti. Yra tik dvi galimybės - „…dvasioje iškęsti/Strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo…“, pasiduoti, susitaikyti, pačiam virsti „Menkysta“, „…Ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių/ Ir baigt jas kovoj…“, mirti garbingai, nepasidavus ir iki galo kovojant už savus įsitikinimus. Tai jie supranta ir yra pasiryžę paaukoti gyvybes, tačiau visgi abejoja, nes juos sulaiko filosofiniai apmąstymai ir jausmai.
Soneto lyrinis „aš“ tvirtai pasiryžęs baigti savo vargus šioje žemėje, tai matyti iš jo tvirtos kalbos. Tačiau soneto pabaigoje nuotaika staiga keičiasi, pasiryžimas blėsta, nes veikėją sulaiko jausmas - meilė. Jam rūpi ne tik jo likimas, tačiau ir tos, kurią palieka. „Tiktai tave palikti man baugu“ - soneto personažas žino, jog jam mirtis- išsilaisvinimas, pagaliau pasiektas tikslas, tačiau tam, kurį palieka,tai gali būti išdavystė. Ryškėja dar viena šio veikėjo vertybė - rūpestis, mąstymas ne tik apie save, tačiau ir kitus. Stengiamasi nenuvilti kito, jo neįskaudinti. Žmogus turi atsakyti ne vien tik už savo veiksmus, bet ir savo sprendimais neužgauti artimųjų.
Hamletą nuo jo sumanymo sulaiko realistinis mąstymas. Impulsyvumo akimirkomis, kai mirtis atrodo tokia viliojanti, jis pasineria į filosofinius apmąstymus apie gyvenimą, mirtį ir tai, kas slepiasi už jos, tą paslaptingą, nepažįstamą pasaulį.
Ši baimė sulaiko Hamletą, leidžia daug geriau apmąstyti savo veiksmus. Daugelyje dramos vietų toks šaltakraujiškas jo protas leidžia pasirinkti geriausią išeitį, išsisukti iš kėblios padėties.
„66 sonetas“ ir tragedijos monologas „Būti ar nebūti“ yra labai panašūs. Čia iškeliamos esminės žmonių problemos, tikrosios vertybės, požiūris į mirtį ir gyvybę, aprašoma gėrio ir blogio kova. Panašūs ir šių kūrinių veikėjai savo veiksmais, likimu, savo vidiniu pasauliu.
V. Šekspyras savo sonete ir dramoje atskleidė Renesanso epochos pabaigoje kilusią humanizmo krizę. Iš pradžių buvo keliamos amžinosios vertybės - meilė, grožis, tobulybė, rūpestis. Tačiau vėliau visa tai pavirto vien tik asmeninių poreikių tenkinimu, skirtumo tarp žmonių augimu. Buvo paminta moralė, teisybė, dingo tarpusavio supratimas.
Daugelis žmonių užsimiršo, pasinėrė į žemiškus malonumus. Bet atsirado tokių, kurie išliko ištikimi humanizmo idejoms. Jie kovojo su negandomis ir nors dažnai pabaiga buvo tragiška,tačiau tai tik dar labiau skatino žmones kovoti už teisingumą. Tokie buvo ir šie du Šekspyro personažai.
"Hamletas" teatre: Savęs pažinimo kelias
Man, o galbūt ir kitiems, „Hamletas“ siejasi su gyvenimo lūžiu. Kai esi trisdešimties ar keturiasdešimties, ateina toks amžiaus tarpsnis, kai įvyksta reali akistata su savimi, kai tampi subrendęs, nebekaupi informacijos, o imi su kitais dalintis savo pasaulio vizija, modeliu. Galima kalbėti apie savęs suvokimą.
Naujasis vilniečių „Hamletas“ - apie teatrą kaip savęs pažinimo būdą, kančią, iliuziją, teatro pražūtingumą, jo pagundas, apie, kalbant pjesės stiliumi, aktoriaus asmenybės pelėkautus. Ir pats vadinamasis „hamletiškumas“ Koršunovo spektaklyje tampa aktoriaus sąžinės sinonimu. Režisierius tyčia nejaunina danų princo, neheroizuoja jo.
Spektaklio pradžioje aktoriai sėdi prieš veidrodžius, stebi savo pačių atvaizdus, dar ir dar kartą jiems užduodami klausimą „Kas tu esi?“, tarsi nežinodami, kokį vaidmenį jiems reikės atlikti šįvakar.
Grimo staliukai, režisieriaus sumanyti drauge su spektaklio dailininke Agne Kuzmickaite, taip ir liks pagrindiniu sceninio apipavidalinimo elementu. Jie sustos į įvairiausias geometrines figūras, suksis rateliu, veidrodžiai atspindės rato vidų ir išorę, iš pirmo žvilgsnio chaotiškai važinės po sceną, virs širmomis ir t. t.
Po sceną slampinėja milžiniška žiurkė - gal užuomina į „Pelėkautų“ sceną, o gal iš „Spragtuko“ repeticijos pasprukęs statistas. Režisierius būtent ir pabrėžia scenoje sukurto pasaulio efemeriškumą, ištrindamas bet kokias laiko ribas ir griaudamas teksto struktūrą.
Net ir žymųjį monologą „Būti ar nebūti“ Hamletas (Darius Meškauskas) sako du kartus. Spektaklio dalyviai matuojasi tai vieną, tai kitą rolę.
Savo spektaklyje tapydamas pasaulio-teatro paveikslą, Koršunovas kategoriškai nesutinka, kad menas yra amžinas ir pergyvena savo kūrėją. Jis kuria teatrą, o teatro vaidinimas tarsi plaštakė gyvena tik vieną vakarą.
Gal refleksijos virusas... Kiekvieno veikėjo - su pačiu savimi, aktorių - su savąja profesija, režisieriaus - su visomis šios pjesės interpretacijomis iš karto.
Paprasčiausiai Oskaras Koršunovas, kaip jautrus seismografas, užčiuopė šią laikmečio būseną. Jis suprato: realybės jau nebėra. Tėra jos fragmentai, atsispindintys daugybės grimo staliukų veidrodžiuose.
Aktoriaus Požiūris į Hamleto Vaidmenį
Esu vaidinęs jau daugiau nei šešiasdešimtyje spektaklių, bet „Hamletas“ yra ryški riba: prieš sukurdamas šį vaidmenį scenoje jaučiausi vienaip, o kai sukūriau - kitaip. Kitoks egzistavimas scenoje, kitokios vertybės, filosofiniai dėsniai.
Staiga kilo mintis, kad nereikia vaidinti herojaus ar didvyrio, nereikia eksponuoti savo personažo, reikia būti kituose - būti veidrodžiu (taip parašyta ir pjesėje). Visi kiti personažai pas tave ateina, daro tau įtaką, kelia kliūtis, į kurias tu reaguoji, vertini ir eini pirmyn.
Atsimenu, dar prieš pradedant repetuoti visiems kartu mes su Oskaru praleidome daug laiko Druskininkuose, dviese analizavome tą pjesę norėdami pasiruošti susitikimui su kitais aktoriais. Užmojai buvo platūs: pasinaudojus mūsų analize būtų buvę galima pastatyti penkis „Hamletus“.
Tam labai pasitarnavo laboratorijos principas, visų dalyvavimas, bendraautorystės momentas - be jo nieko naujo, nieko tikro ir neatrasi. Atradimą padarai tada, kai pats nustebini save. Nustembi, nes nemanei, kad tavyje TAI egzistuoja.
Kalbant apie R. Jakobsono išplėtotos kalbos funkcijos veikimą, mintyse linksniuoti galime ne tik šiuolaikinius sėkmingų prekės ženklų ir jų pardavimų pavyzdžius. Archetipinis poetinės kalbos funkcijos pavyzdys - Viliamo Šekspyro tragedija „Hamletas“.
Bet dar svarbiau tai, kad Danijos princas savo istoriją laisvai ir visavertiškai pasakoja ne tik literatūros ar kultūros kontekste. Patirtis rodo, kad iš kultūrinio ar estetinio konteksto tragedija sėkmingai persikelia ir į socialinį pasaulį, kuriame egzistuoja autonomiškai, perduodama savyje užkoduotus pranešimus.
Štai, pavyzdžiui, vokiečių politikos teoretikas Karlas Šmitas „Hamletą“ perkelia į politinės teorijos diskursą. Nereikia ir politikos teoretikų, kad suprastume „Hamleto“ galią: Šekspyro kūriniuose vaizdų nėra, bet viską regime, girdime ar net užuodžiame vien skaitydami jo kurtus žodžius.
Taigi niekur jis nedingo. Ankstesni Koršunovo darbai, be itin reto profesinio pasirengimo, visuomet išsiskirdavo dar ir neįtikėtinai aiškia scenine mintimi. Rašyti apie jo spektaklius buvo bemaž taip pat malonu, kaip ir lengva būdavo juos iššifruoti. Štai ir „Hamlete“ kiekviena scena įstringa atmintin kaip išraiškingas paveikslėlis.
Bet gamta - tai ir esame mes patys. Ir veidrodį pirmiausiai laikyti derėtų prieš save patį. Nebūna jokio išorinio blogio. Blogis slypi mūsų sielose. O kuo kitu galėtume pavadinti visą šį teatrą primenantį pasaulį, jei ne išorine tamsios Hamleto pasąmonės pragarmės projekcija?
Tokie „produktai“ neretai yra trumpalaikiai, priklausomi nuo konteksto, kuriame sukuriami, tai labiau ausims ir akims malonūs efektai nei logiškai ir, R. Šekspyro „Hamletas“ gyvena labai ilgai ir gyvens dar ilgiau, nes žinome ir suprantame, ką jis nori mums pasakyti - kokią žinutę jis perneša. Jis veikia tarsi atskiras pasaulis ir prie savęs traukia potencialių skaitytojų mintis ir širdis.
Sėkmingos rinkodaros strategijos rašomos žodžiais, o praturtinamos dar ir vaizdais. Žvelgdami į straipsnį iliustruojančią nuotrauką, mes suprantame žymiai mažiau nei tuomet, kai esame susipažinę su greta parašytais žodžiais. Būti ar nebūti - kraštutinumai, kurie daro įspūdį „Hamleto“ tragedijoje. Žodis ar vaizdas - kraštutinumas, kuris reikalauja abiejų elementų suderinimo, kad padarytų įspūdį šiandienos rinkoje.
V.Šekspyro "Hamletas" - kūrinys, kuris amžinai išlieka aktualus, skatinantis mus susimąstyti apie gyvenimo prasmę, pasirinkimus ir atsakomybę už savo veiksmus.