Paliūniškio Dvaro Sodybos Istorija: Nuo Praeities Iki Šių Dienų

Paliūniškio dvaro sodyba Panevėžio rajone - tai senų laikų dvasios ir šiuolaikinio komforto derinys. Paliuniškio dvaro istorija siekia net 1593 metus.

Paliūniškio vieta Lietuvos žemėlapyje

Senovėje nuo Nevėžio iki pat Livonijos sienos tesėsi milžiniškos girios priklausę Lietuvos valdovams. 1593 metais Varšuvos seimas pavedė šiuos plotus valdyti Žygimanto Augusto žmonai Onai Austrijietei.

Dar ir dabar galite pamatyti senosios dvaro sodybos fragmentus ir pasivaikščioti po įspūdingą parką, kuriame auga reti sidabriniai klevai. Gamtos grožis šalia Lėvens upės Paliūniškyje liudija, kad dvarui čia buvo gera vieta. Jis buvo pažangiausias, čia jau prieš 200 metų lydyta geležis.

Dvaro Gyvenimas ir Paskutinis Ponios

Tačiau laikai keitėsi, ir paskutinis šio dvaro ponas prieš mirtį sovietmečiu jautėsi labai dėkingas savo buvusiems samdiniams, šelpusiems jį duonos kąsniu. Dvaro, teisybė, jau seniai nėra.

Gina pasakoja, kad prieš du dešimtmečius, kai ji su vyru susidomėjo šiuo parduodamu sklypu su dviem kolūkinių laikų statiniais, pirmiausia ir atkreipė dėmesį į vietovės grožį. Kai čia įsikūrė, ji ėmė domėtis dvarvietės praeitimi, perskaitė visą istorikų sukauptą medžiagą.

„Pas mane ateidavo močiutės, atnešdavo obuolių, uogų ir pasakodavo, ką pačios iš vaikystės prisimena, ką girdėjo iš artimųjų apie čia gyvenusį paskutinį dvarininką Žygimantą Malinską.

Moteris rodo šabakštyną kitapus tvoros, kad įsivaizduotume, ką rado čia atsikrausčiusi. Ten, augalijos raizgalynėje, matyti kažkokio sunykusio statinio kampas. Tai tikra seniena: iš raudonų plytų statyta dvaro oranžerija. Kai panevėžiečiai pirko apleistą sklypą, jis net nebuvo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo vertybių sąrašą. Statiniai buvo mažai naudoti, jie iškilo sovietmečio pabaigoje. Valgykla metus kitus veikė, bet parduotuvės net nespėta atidaryti.

„Močiutės džiaugėsi, kad atnaujinam dvarvietę, jos pasakojo, kad dvaras buvęs medinis, kuklus, o ponas neišpuikęs. Mostelėjęs į paupį aiškina, jog ten, arčiau tilto, stovėjo vandens malūnas. Kadaise jis sudegė.

Už tankių medžių, kur dabar likusi tik akmenų krūva, buvęs dvaro darbininkų namas, po juo - erdvūs išmūryti rūsiai. Senais laikais ten buvusi įrengta dvaro alaus darykla, vėliau paversta kolūkio daržovių sandėliu - kopūstams laikyti. Ir iš tiesų, rusai dvarininko nelietė. Bet ne tik todėl, kad šis spėjo atsikratyti turto.

Ž.Malinskas, kad ir nebebūdamas šeimininku, ir toliau gyveno dvare, o mirė karo pabaigoje. Apsišvietęs ir pažangiai mąstantis Ž.Malinskas gražiausiais savo dvaro laikais ir mokyklą laikė dvare, vėliau skyrė žemės naujos mokyklos statybai Bernotų kaime. Senoji medinė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojai, sudegė sovietmečiu.

Gatvė, kur yra dvaro kapai ir likusi ūksminga, mokyklon vedusi medžių alėja, šiandien vadinama Ž.Malinsko vardu. Dvaro kapinių vietoje dangun stiebiasi aukštos pušys, kapavietės susilyginusios su žeme, cementiniu antkapiu pažymėta tik Ž.Malinsko kapo vieta.

I.Juozapavičienei dėdienė pasakojo, kad paskutiniais metais kas tik galėdavo nešdavo senajam ponui valgyti - ligonis nebepajėgė savimi pasirūpinti. „Ji buvo labai gera aplinkiniams, bet negailestinga sau: gal iš vienišumo įjunko į alkoholį. Testamentu paveldėjusi dvarą Marytė dvarininke netapo: ji sunkiai dirbo, pati pasikraudavo bidonus pieno ir arkliais vežė į Panevėžį. Kartu iš Paliūniškio vaikams, kurie mokėsi mieste, nuveždavo tėvų įdėto maisto.

Gautą turtą sovietai pokariu iš Marytės atėmė, visus dvaro pastatus nacionalizavo. „Marytė nieko neturėjo, tik veislinį kuilį ir eržilą - tiek iš dvaro jai teliko. Didžiulei medinei trobai verkiant reikėjo remonto, kolūkis šiek tiek aplopė stogą ir čia padarė kultūros namus.

„Man Marytė pasakojo, kad prieš karą visos dvaro daržinės buvo pilnos raudonų plytų, ponas ruošėsi statyti naują - mūrinį dvaro rūmą. Keista, bet niekas iš paliūniškiečių tiksliai nepamena, kada nugriautas pagrindinis dvaro pastatas.

„Kultūros namai iškilo prabangūs, su vitražais, bet veikė metus, ir viskas. Nuotraukas, kuriose dvaras dar stovi, o paskui pusė jau nugriauta, mums parodė 90 metų paliūniškietė Stasė Gabrienė. Iš to laiko senolei labiausiai įstrigo ne buvusios šventės, o saugumo areštai. Pirmą kartą ją mašinon įgrūdo ir išsigabeno į Panevėžį po eilinių jaunimo šokių.

„Mane tardė dėl mokytojos Paulinos Juodikienės. Klausinėjo, ką su ja šnekam. Paskui sužinojau, kad tuo metu ir ją buvo areštavę, mat ji laiške draugei buvo parašiusi, jog ateis laikas ir Lietuva vėl bus laisva. Saugumiečiai S.Gabrienę paleido vidurnaktį. Tiesiog išmetė į gatvę.

S.Gabrienė dar parodo ir Pirmojo pasaulinio karo kapines dvarvietės pašonėje. Žuvusius rusų ir vokiečių karius laidojo gretimo kaimo kapinaitėse, o čia atgulė karo ligoninėje nuo žaizdų mirusios aukos. Sovietmečiu tokios vandalizmo apraiškos buvo įprastos: per žmonių kaulus tiesti keliai, statyti gyvenamieji kvartalai.

Sakoma, kad dvare tarnavusių samdinių nei ponai, nei kaimiečiai nevadino kumečiais, šaukė dvariokais. Dvaro kieme stovėjo labai aukštas svirnas, buvo didelės daržinės ir klojimas. Plytinė buvo už Paliūniškio miško. Plytas gamino dvariokai ir samdyti darbininkai. Ją gamino iš pelkių ir dirvų geležies rūdos.

Kad išgautų geležį, reikėjo iš rūdos pašalinti priemaišas: plauti, džiovinti, smulkinti, apdeginti. Procesui naudotos specialios krosnelės rudnios. XIX amžiuje dvare veikė alaus darykla, gelumbės fabrikas, lentpjūvė, vandens malūnas.

Paliūniškio Tiltai

Vienas gražiausių inžinierinių statinių Panevėžio apskrityje - 1933 m. pradėtas ir 1934 m. baigtas statyti gelžbetonio tiltas kelyje Paliūniškis-Vabalninkas.

Paliūniškio tiltas

Iki pastatant šį gelžbetoninį tiltą, beveik toje pat vietoje stovėjo 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorių statytas medinis tiltas. 1932 m. Projektuojamojo tilto vietoje buvo gilu (per 2,5 m gilumo), senojo tilto pylimai aukšti, tad buvo sumanyta statyti arkinį tiltą ir perdengti upę viena 45 m anga.

Originalios konstrukcijos arkinis tiltas konstruotas iš monolitinio gelžbetonio. Angos perdengimą sudaro trys trijų lankstų arkos ir plokštė viršuje, kuria eismas vyksta viena juosta. Tiltas - 62 m ilgio, 5,4 m pločio. Tilto statybai sunaudota: betono - 1 090 kub. m, apvalios geležies - 24 680 kg, kampinės geležies turėklams - 1 903 kg, plieno šarnyrams - 6 153 kg. (rašė inž. K. Germanas leidinyje „Technika ir ūkis“, 1935, nr. 2). 1933 m. tiltui suteiktas S. Dariaus ir S. Paliūniškio tiltas buvo keletą kartų rekonstruotas: 1974 m. pakeisti turėklai ir 1993 m. tiltas buvo praplatintas iki 5,6 m pločio. 2012 m. 1996 m. birželio 24 d.

Paliūniškio originalios konstrukcijos arkinis gelžbetoninis tiltas - vienintelis toks Lietuvoje.

Pasiūlymai Šventėms

Paliūniškio dvaro sodyba Panevėžio rajone kviečia vieną svarbiausių gyvenimo švenčių - vestuves, švęsti pas mus. Mes galime pasiūlyti savo sodybos nuomą. Tai dviejų aukštų jaukiai įrengtas pastatas. Taip pat yra pirtis, baseinas. Jūsų ypatingai šventei siūlome romantišką aplinką ir ypatingą aurą. Dviviečiai ir triviečiai kambariai.

tags: #paliuniskio #dvaro #sodyb