Dokumentinė apybraiža „Pro atkeltus laiko vartus“ pasakoja apie Pamūšio kaimo sodybas ir jų gyventojų likimus. Knygos autorė Gražina Blinkinienė ranka rašė tekstą, o jos anūkai Domantas ir Kasparas surinko jį kompiuteriu. Autorė knygoje aprašo kaimo džiaugsmus ir bėdas, remdamasi tėvuko Benedikto Bračo pasakojimais apie atkurtą Lietuvos valstybę ir jos pradžios sunkumus.
Tėvukas Benediktas Bračas gimė 1898 metais Joniškio rajono Stanelių kaime. Anksti netekęs tėvo, jis su trimis broliais ir seserimi anksti pradėjo piemenauti pas ūkininkus iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais. Vėliau jis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir dėl kojos traumos buvo paskirtas į lauko virtuvę. Jis labai didžiavosi, kad po tarnybos vadovybė įrašė jį į eilę skirti žemės kariams savanoriams. Visą gyvenimą jis puoselėjo meilę ir pagarbą nepriklausomai Lietuvai.
Apie ikikarinį laikotarpį ir karo metų įvykius prisiminimais dalijosi ir mama - Pranutė Brazytė-Bračienė. Autorę likimas suvedė su buvusia Pamūšio kaimo gyventoja, tremtine Liucija Karčiauskaite-Navickiene, kurios dėka pavyko sujungti kai kurias gyvenimo detales.
Pirčiupių kaimo tragedija. Kas kaltas?
Pamūšio Kaimo Istorija
„Pamūšio kaime, kiek pamenu, buvo septynios ar aštuonios sodybos (knygoje minimi 8 asmenys, gavę žemės iš nusavinto grafo G. Naryškino valdyto turto - aut. past.). Po karo išvežė dvi šeimas į Sibirą, viena išsikėlė į Žagarę, kažkas išvyko į Latviją gyventi, kai kurie žuvo pokario partizaninėse kovose. Ilgiausiai išsilaikė senbuviai: Braziai, Giedraičiai, Vilčiauskai. Po truputį ir iš likusių viensėdžių žmonės išsikėlė į gyvenvietes. Ir išsivaikščiojo kaimas“, - į kelis sakinius Pamūšio istoriją sudeda knygos autorė. G. Blinkinienė knygoje rašo, kad Pamūšio kaimo teritorija kadaise vadinta Dantais.
Tai buvęs carinės Rusijos imperijos didiko Georgijaus Naryškino palivarkas su akmens arklidėmis, klėtimi, kitais pastatais ir didingu sodu. Kilus neramumams Rusijoje ir pasaulyje, G. Naryškinas savo valdas pardavė būsimo Pamūšio kaimo pirmajam gyventojui Izidoriui Karčiauskui. Po Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo atsitiktinė kulka nutraukė jo gyvybę. Likusi našlė Marija ūkį atidavė sūnui Jurgiui.
Lietuvos etninės žemės
Pamūšis niekada nebuvo didelis, tačiau ypač mielas iš čia kilusiems gamtos gėrybėmis ir pratekančios Mūšos kaimynyste. Apybraižos autorė rašo apie įprastus darbus, vaikų auginimą, apie tai, kiek džiaugsmo mažiesiems suteikdavo iš beržo ar klevo leidžiama sula.
Tremtis Ir Sugrįžimas
Gražų, nors ir sunkiais kaimo darbais nuspalvintą, gyvenimą kai kuriems sujaukė pokario laikai, kai dalis šaukiamojo amžiaus jaunuolių pasitraukė į miškus, kiti buvo išvežti į Sibirą. Tremties neišvengė ir Gražinos Brazytės-Blinkinienės šeima. Jai tebuvo devyni mėnesiai, kai 1948 metų gegužę buvo išvežti į Buriatiją, kur pateko į Chorinsko rajono kirtavietę. Vyrai pjovė medžius, traukė juos arkliais, moteris genėjo šakas, rinko pušų sakus.
Po dešimties metų šeimai grįžus iš tremties tėviškėje iš sodybos bebuvo likę tik pamatai, tad apsistojo pas močiutę. Ir vėl užklupo neganda. Iš nesandaraus kamino kepant duoną ant šiaudinio stogo užkrito žiežirba ir šeima liko be namų. „Buvo labai gaila tėčio. Toks sudėtingas jo gyvenimas. Kai vėliau jau kitur gyvenome, vis nueidavome su juo į buvusią sodybą. Atsisėdęs ant pamato jis ilgai rymodavo. Ten dar žolę šienui išsipjaudavo, niekas nieko nesakė“, - mena G. Blinkinienė.
Gulago žemėlapis
Kūryba Ir Kaimo Istorijos Išsaugojimas
„Mane visą laiką traukė senovė, tautosaka, senos dainos. Nesinori, kad tai išnyktų. Tad ir dirbdama 38-erius metus vaikų darželio auklėtoja su jais rengdavau įvairias programas, kur pritaikydavau savo užrašytus žaidimus, patarles, mįsles. Ir savo gimtojo kaimo istoriją jaučiau pareigą surašyti, kiek sugebu. Kruopiuose (Akmenės rajonas) gyvenanti Gražina Blinkinienė nuo jaunų dienų mėgo literatūrą, rašė eiles. Literatė priklauso Nepriklausomų rašytojų sąjungai. Moteris jau išleido keturias savo kūrybos knygas.