Kaunas, antras pagal dydį Lietuvos miestas prie Nemuno ir Neries santakos, turi turtingą istoriją, skaičiuojamą nuo 1361 m. Mieste įsikūnijusi architektūra neatsikvėpdama perpasakoja skirtingų kultūrų istorijas, vesdama nelygiu ir sudėtingu pažinimo keliu.
Šiandieniame Lietuvos mieste mediniai pastatai nėra dažnas reiškinys, tačiau Kaunas išsiskiria savo medinio paveldo gausa. Tolimoje daugelio miestų praeityje tykiai tūno medinės architektūros tradicija. Lietuvoje medis buvo ypač gerbiamas ir garbinamas, labai reikšmingą vietą jis užėmė senovės lietuvių mitologijoje, tautosakoje, folklore.
Šiame straipsnyje nagrinėsime Panemunės senųjų medinių namų istoriją ir architektūrą, atskleisdami jų unikalumą ir svarbą Kauno kraštovaizdžiui.
Miestų medinės architektūros svarbą ir užimamą tvirtą poziciją atspindi ryški medinių pastatų tipų gausa bei aiški jų lokalizacija atskirose miestų zonose ar rajonuose, pavyzdžiui, karininkų ir darbininkų mediniai nameliai Žemuosiuose Šančiuose, gyvenamieji daugiabučiai namai Šnipiškių rajone, medinės vilos Panemunėje, gyvenamieji - prekybiniai mediniai pastatai Naujininkuose ir t. t. Be to, atskiri medinių pastatų tipai pasižymi skirtingomis stilistinėmis išraiškomis, t.y. dekoro detalėmis, išplanavimu bei profesionalių architektūrinių stilių (baroko, moderno) atkartojimu.
Panemunė - buvęs tarpukario Lietuvos kurortinis rajonas, besidriekiantis palei Nemuno upę. Kadaise Kauno gyventojai ten vykdavo piknikauti, ilsėtis pliažuose, o turtingesnieji statėsi vasarnamius. Šiandien Panemunė ir Jono Basanavičiaus šilas - populiari kauniečių pasivaikščiojimo vieta. Būtent čia išlikę daug unikalių medinių vilų, menančių praėjusius laikus.
Gausios medinukų miestų dalys žavi ne tik architektūriniu ar urbanistiniu požiūriu, tačiau ypač traukia jų natūrali prigimtis, šiluma ir ekologiškumas, žavi įgimtas medinio statinio trapumas.
Panemunės mediniai namai
Architektūriniai stiliai
Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.-XIV a. pr. mūsų kraštuose vyravo ikigotikinis architektūros stilius. XIV a. pab.-XV I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a.II p.-XVI a. - vėlyvasis gotikos stilius. XVI a. pr.-1550 m. pastatams būdingas ankstyvojo, 1550-1625 m. - brandžiojo, 1625-1655 m. - vėlyvojo renesanso stilius.
Baroko architektūroje taip pat išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis - 1600-1650 m., brandusis - 1650-1695 m. ir vėlyvasis -1695-1790 m. Klasicizmo architektūra skirstoma į du laikotarpius: ankstyvąjį ir brandųjį (1770-1795 m.) bei vėlyvąjį - 1795-1860 m., nors tarp jų ryškios chronologinės ribos ir nėra.
Be to XIX a. 3 dešimtmetyje klasicizmui persipynus su romantizmu, susiformavo romantinio klasicizmo stilius, vyravęs iki 1860 metų. Romantizmo stilius Lietuvoje įsitvirtino tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų. Istorizmo architektūroje Lietuvoje išskiriami 3 laikotarpiai: ankstyvasis - 1850-1875 m., brandusis - apie 1875-1900 m. ir vėlyvasis - 1900-1930 m. XIX a.-XX a. pr. Moderno stiliaus architektūra Lietuvoje plito apytiksliai nuo 100 m. iki Pirmojo pasaulinio karo.
XX a. I p. architektūroje įsitvirtino retrospektyvizmas, ėmė dominuoti neoklasicistiniai pastatai.
Liaudies architektūra
Publikacijos pradžioje, vardydami Lietuvos architektūrai būdingus stilius, nepaminėjome liaudies architektūros stiliaus, nors jis daugelį amžių vyravo Lietuvos kaimuose, tarp jų ir Žemaitijos. Šis stilius labiausiai buvo paplitęs valstiečių sodybose.
Liaudies architektūra daugiausiai būdinga Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui, ji egzistavo nuo seniausių laikų iki XX a., vėliau nunyko arba transformavosi. Lietuvoje dėl čia esančių specifinių gamtos sąlygų ir galimų vietoje pasiruošti statybinių medžiagų, liaudies architektūrai priskiriami pastatai dažniausiai yra mediniai.
Medis naudotas ne tik sienoms, bet ir sutvirtinimo detalėms, nes metaliniai gaminiai būdavo brangūs ir sunkiai įgyjami. Yra nemažai ir mūrinių (skaldytų akmenų) liaudiško stiliaus pastatų. Daugiausiai jų ten, kur aptinkama daug riedulių. Statant liaudies stiliaus pastatus dažniausiai mūras naudotas tik atskiroms pastato dalims, pvz., pamatams, kaminui, daliai sienų.
Ilgą laiką statybose dailidės naudodavo primityvius darbo įrankius, tokius kaip kirvis ir kaltas. Dėl to seniau dažniausiai būdavo statomi rąstiniai namai iš apvalių, nužievintų rąstų, kuriuos meistrai sujungdavo sąsparomis (rąstai būdavo suneriami vienas su kitu). Vėliau statyboms skirtus rąstus pradėta tašyti. XIX a. atsiradus pjūklui, statybose pradėtos naudoti ir lentos, kurios tada dažniausiai atlikdavo pastatų puošybines funkcijas, vinys.
Liaudies architektūros tipo pastatų stogai nuo seno buvo dengiami šiaudais, nendrėmis, malksnomis, vėliau - ir čerpėmis, sovietmečiu dalis tokių stogų buvo perdegta šiferiu.
Tarp labiausiai paplitusių liaudies architektūros stiliaus pastatų yra klėtys, kuriose būdavo gyvenama arba sandėliuodavo maisto produktus. Prieš klėtį dažnai buvo statomas prieklėtis. Laikui einant klėtis išsivystė į primityviausią vienos patalpos namo formą - numą. Prie jo būdavo prijungiama kamarėlė (miegamasis kambarys) ir numogalis, skirtas gyvuliams laikyti.
Prieš įėjimą į numą dažnai stovėdavo erdvi pastogė (lėpys, liepys), kurioje būdavo stalas ir suolai. Šiltuoju metų laiku žmonės čia valgydavo ir ilsėdavosi. Laikui einant numas transformavosi į sudėtingo plano trobą (gyvenamąjį namą). Į ją patekdavo per priemenę. Trobos centre dažnai būdavo mūrinis kaminas. Jis skirdavo gerąja trobą nuo kitų patalpų: alkieriuko, kamaraitės, priešinės (patalpa prie gerosios priemenės) ir lunginės (dukterų kambario). Būta ir prieklėčių, seklyčių.
Laikui einant prie gyvenamojo namo pradėtos statyti gonkos, kurios naudotos kaip veranda ir dažniausiai būdavo statomos prie kiekvieno įėjimo į namą.
Sodyboje, priklausomai nuo jos šeimininko turtingumo, būdavo daugiau ar mažiau ūkinių pastatų. Pirmiausiai tai klėtis ir svirnas, kuris iš primityvaus gyvenamojo namo transformavosi į vieno ar kelių patalpų sandėlį, skirtą grūdams, audiniams, maistui laikyti. Kartais klėtyje gyvendavo ir samdomi tarnai bei darbininkai. Norint tinkamai ūkininkauti, būdavo privalu turėti ir svirną (klėtį), daržinę šienui, javams sukrauti, tvartą gyvuliams laikyti, diendaržį, skirtą iš tvarto gyvuliams suleisti, kluoną ir klojimą javams laikyti bei kulti, jaują linams džiovinti, vežiminę, ledainę - į žemę įleistą pastatą, skirtą gendantiems produktams laikyti, pirtį, šulinį, lauko tualetą (išvietę) ir kt.
Kai kuriose sodybose, tarp jų ir dvarų, ūkinės paskirties pastatų būdavo net iki 20 ar daugiau. Patys turtingiausi pasistatydavo ir malūną, bravorą, pieninę, lentpjūvę (tai itin būdinga XIX-XX a. I p. Didesnės valstiečių ir dvarų sodybos dažnai būdavo padalintos į kelis kiemus (gerąjį, ūkinį, gamybinį, daržų, kt.). Dalį prie tvarto, sodybos tvenkinio (prūdo) buvusios žemės skirdavo daržams, tolėliau augdavo sodas, prie įėjimo į gyvenamąjį namą įrengdavo gėlynus.
Gyvenamieji pastatai fasadinėje pusėje būdavo puošiami, ypač nuo XIX a., kai pradėta gaminti profiliuotas lentas. Žemaitijoje puošybos elementų būdavo ne itin daug, tačiau ir čia, ypač turtingesnėse sodybose, randama įvairiai papuoštų durų, langinių, prieklėčių, vėjalengių, lėkių. Buvo naudojami ir kiaurapjūviai papuošimai, kuriais dažniausiai puošdavo gonkas, verandas, langų apvadus.
Viduje interjerą pagyvindavo tokie puošybos elementai kaip sodai, meistrų išdrožtos skulptūrėlės, tekstilės dirbiniai (lovatiesės, staltiesės, kilimai, rankšluosčiai) ir kt.
Turtingo žemaičio valstiečio sodybos gyvenamasis namas XVII a.-XX a. pr. dažnai būdavo su dviem galais, o stogas - keturšlaitis. Viename namo gale, vadintame prastąja troba, būdavo virtuvė ir geroji troba (alkierius), o kitame gale - dažniausiai 4 patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė (dukterų kambarys). Trobos viduryje, tarp abiejų galų, įrengdavo kaminu vadinamą patalpą (virenę) su ugniaviete, virš jos ant kablio (vašo) kabodavo katilas valgiui virti.
Seniau dažniausiai gyvenamojo namo patalpų grindys būdavo plūktinė asla, einant laikui ją pakeitė medinės grindys. Vidaus sienos būdavo medinės (jose matydavosi rąstai), vėliau, keičiantis statybinėms medžiagoms, sienos būdavo tinkuojamos, apklijuojamos popieriumi, dažomos. Statant liaudies architektūrai priskiriamus namus, be jau minėtos medienos ir akmenų, naudotos ir tokios medžiagos kaip šiaudai, skiedros, molis.
Senuosiuose dvaruose liaudiškos architektūros pastatai atlikdavo tas pačias funkcijas, kaip ir valstiečių sodybose. Skyrėsi tik jų keikis, puošnumas, formų tobulumas, dažnai ir dydžiai. Einant laikui, kai dvarų savininkai tapdavo turtingesni, jie savo namus rekonstruodavo, perstatydavo, padidindavo arba pasistatydavo naujus. Tada dažniausiai būdavo suprojektuojami tuo laikotarpiu populiarių, savininko mėgstamo architektūros stilių pastatai.
Praėjus kuriam tai laikui, pasikeitus dvarų savininkams, iškilus šeimininkų naujiems poreikiams, šie pastatai dar kartą būdavo perstatomi. Bene mažiausiai keitėsi valstiečių ir dvarų sodybų kiemuose aptinkamų ūkinės paskirties pastatų formos. Dvaruose daugelis šių statinių buvo didesni. Reprezentaciniuose kiemuose, kiek toliau nuo gyvenamojo namo (rūmo) stovėdavo ir oficinos, arklidės, karietinės, vežiminės, tarnams skirti namai, sandėliai, malūnas, lentpjūvės, ir kt.
Medinių namų išsaugojimo problemos ir perspektyvos
Šiandien Kaune medinukai yra pigesni nei mūriniai, blokiniai ar monolitiniai namai, tačiau sunku arba beveik neįmanoma jų apdrausti draudimu, reikalingu norint imti būsto paskolą. Tai reiškia, kad medinukus dažniausiai galima įsigyti tik neimant paskolos. Šančių medinukai palyginti pigūs - prastos būklės pastatą galima įsigyti už 30-50 tūkst. eurų.
Daugelis Kauno medinukų priklauso keliems savininkams, o kai kurie turi daugiabučio statusą. Todėl, norint išlaikyti medinio pastato autentiškumą, reikia jį nuolat prižiūrėti - šveisti, perdažyti lentas, atlikti kitus smulkius namo priežiūros darbus, tačiau dėl įvairių teisinių dalykų tai ne visada paprasta.
Pasak interjero dizainerės Marijos Jasinskaitės, Panemunėje ir kituose senuose Kauno rajonuose vis dar stinga gerųjų restauracijos pavyzdžių: nuimamos vertingosios pastatų dekoro detalės arba, kaimynams nesusitarus tarpusavyje, kiekvieno buto šeimininkai fasadą tvarkosi skirtingai, todėl ir butas, ir medinis pastatas praranda savo vertę, imamas pravardžiuoti baraku ar lūšna.
Vytauto Didžiojo universitete dirba grupė mokslininkų ir savanorių, kurie intensyviai prisideda prie vizualinės, bei dokumentinės medžiagos apie sparčiai nykstančią Kauno medinę architektūrą kaupimą. Duomenų bazės ,,Archimedė“ publikavimu internete yra siekiama supažindinti su mediniu paveldu įvairias tikslines visuomenės grupes, tokias kaip miesto medinių namų gyventojai, architektai praktikai, mediniu architektūros paveldu besidomintys paveldosaugos ir architektūros specialybių studentai ir t.t.
LR kultūros ministerijos EEE finansinio mechanizmo programų vadovė E.Mečinskaitė pristatė jau šiais metais prasidėsiančios EEE finansinio mechanizmo programos „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ galimybes atnaujinti medinį paveldą. Šioje programoje numatyta įvairių apribojimų, tačiau kiekvienas renginio dalyvis galėjo asmeniškai aptarti jam rūpimus klausimus.
Apibendrinant, galima teigti, kad Panemunės senieji mediniai namai yra neatsiejama Kauno kultūros paveldo dalis. Jų išsaugojimas reikalauja bendrų savininkų, bendruomenės, specialistų ir valstybės institucijų pastangų. Tik tokiu būdu galime užtikrinti, kad šie unikalūs architektūros paminklai džiugins ateities kartas.
AR PIRKTI SENĄ NAMĄ?
tags: #panemunes #senieji #mediniai #namai #susisteminta #medziaga