Ankstesniuose įrašuose esame ne kartą dalijęsi patirtimi, susijusia su nuosavybės teisės srityje spręstinomis situacijomis. Taigi, verta paminėti, jog esant bendrajai dalinei nuosavybei bendrosios nuosavybės teisėje visada yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (idealiosios dalys). Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Dalių bendrosios nuosavybės teisėje nustatymas galimas tiek bendraturčių sutarimu, tiek, tokio sutarimo nepasiekus, - teismine tvarka.
Nagrinėjant ginčus teisme atsižvelgiama ne tik į konkrečiam bendraturčiui priklausančią turto dalį, bet taikomi ir kiti kriterijai. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bendraturčiai, įgyvendindami šias teises, privalo išnaudoti visas galimybes, derindami savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo.
Nuosavybės subjekto daugetas neturi įtakos savininkų santykiams su trečiaisiais asmenimis.
Civilinis kodeksas (CK) apibrėžia bendrosios nuosavybės teisę kaip dviejų ar kelių savininkų teisę valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 str.). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 str.).
Pavyzdžiui, du draugai Ignas ir Tadas įsigijo žemės sklypą. Vadinasi, jie tą sklypą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jei jų sumokėta suma yra vienoda, jų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje bus po 1/2 dalį. Tačiau, jei Ignas turėjo daugiau pinigų ir sumokėjo 70 proc. sumos, jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje bus lygi 70/100 dalių, o Tado - 30/100 dalių.
Pažymėtina, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendraturčiai turi pareigą, įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Bendraturčiai turi pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2014-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr.
Pagal CK 4.81 str. 1 d., namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 str. 1 d. Taigi, bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką arba atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Kaip minėta, nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 str.). Jeigu bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 4.81 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (2012-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012). Nors, nustačius naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (2017-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017; 2022-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr.
būtų aiškiai ir tiksliai apibrėžtos kiekvienam bendraturčiui priskiriamos naudotis dalys, jų ribos, plotai, išsidėstymas, faktinė vieta, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad jeigu byloje bendraturčių pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (2010-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010), tačiau teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (2019-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr.
Kaip minėta, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.
Visiško atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasibaigia bendraturčio su kitais bendraturčiais turėta bendrosios dalinės nuosavybės teisė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad CK 4.80 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Daikto padalijimas natūra kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas - išimtiniu (subsidiariu). Taigi, visų pirma, turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net ir padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Ir tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba, jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (2022-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr.
ar yra galimybė padalyti daiktą natūra ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus pagal teisės aktų (pvz., statybos, kadastrinių objektų formavimo ar žemės teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų) reikalavimus, t. y. Kaip minėta, nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba, jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 str. 2 d. normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 str. nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (2011-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).
Dėl antrosios sąlygos daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus (2010-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010).
Turto realizavimas yra ne tik procesas, už jo stovi suinteresuoti asmenys: skolininkas, išieškotojas, antstolis, tretysis asmuo. Jų poreikiai, siekiai ir viltys, siejami su turto realizavimu, kardinaliai skiriasi. Kyla klausimas, kuris iš šių asmenų šiandieninėje teisėtvarkoje iškeliamas į pirmąją vietą ir kurio žmogiškieji poreikiai ginami ir tenkinami Lietuvos Respublikos įstatymuose.
Ar tai bus problemų išvargintas ir norintis gauti maksimalią likutinę turto vertę skolininkas? Ar pinigų belaukiantis ir pagrįstai turto realizavimo procesą skatinantis išieškotojas? Ar siekiantis greitai ir efektyviai įvykdyti savo pareigas ir padengti vykdymo proceso išlaidas antstolis? Šias problemas per humanistinę prizmę nagrinėja Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuose įstatymuose siekiama, kad visų šalių interesai būtų maksimaliai patenkinti.
Turto realizavimo vykdymo procese institutas yra veikiamas nuolatinės teisės aktų kaitos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu nagrinėja labai daug bylų, todėl galima suformuluoti hipotezę, kad problemos kyla dėl nepakankamo ar netinkamo teisinio reglamentavimo.
Turto Realizavimo Būdai
Magistro darbe dėmesys koncentruojamas ties turto realizavimo būdų įvairove, bei jų taikymo praktikoje problemomis. Apklausus antstolius, paaiškėjo, kad tarp turto realizavimo būdų dominuoja varžytynės, o 2005 m. nebuvo nei vieno turto realizavimo per prekybos įmones ar per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus. Magistro darbe nagrinėjami ir palyginami Lietuvos ir Lenkijos duomenys.
Anksčiau minėtų autorių straipsniuose dažniausiai buvo nagrinėjamos turto arešto ir varžytynių problemos. Kiti turto realizavimo būdai ir procedūros buvo tik paminimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra išnagrinėjęs keletą šių bylų, todėl galima daryti pirmąsias analizes ir išvadas. Būtent šių būdų taikymo problemoms yra skirtas 3.2 darbo skirsnis. Darbe taikyti istorinis lyginamasis, dokumentų analizės, sisteminis, apklausos, mokslinio tyrimo ir kt. metodai.
Teisinis sprendimas dėl priteisimo efektas pasiekiamas tik tada, kai skolininkas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas. Teismo sprendimas yra ir turi būti skirtas asmeniniams interesams tenkinti. Todėl teismo sprendimo tikslas turi būti ne tik valstybės vardu deklaruoti pažeistas asmens teises, bet ir užtikrinti, kad teismo sprendimu nustatytos pareigos būtų privalomai vykdomos.
Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės.
Priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra viena teismo sprendimų įgyvendinimo forma. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes visi teismo sprendimai daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Tad sprendimai, vykdomi panaudojant priverstinio vykdymo priemones, vadinami vykdytinais. Vykdytini ne tik teismo sprendimai. Daugelyje šalių nurodyta, jog ir kitų institucijų sprendimai, pavyzdžiui, arbitražo sprendimai, notarų dokumentai, kai kurie administraciniai institucijų sprendimai, vykdomi teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Antai Lietuvoje vykdytinų dokumentų sąrašas gana išsamus ir konkretus. Vykdomasis raštas yra pagrindinis vykdomasis dokumentas.Labai svarbu, kad CPK yra nurodyta išieškojimo iš skolininko fizinio ir juridinio asmens turto eilė, bei iš kurio negalima išieškoti. Tai palengvina antstolio darbą ir neleidžia piktnaudžiauti padėtimi. Tačiau šis sąrašas nėra labai detalus ir jai nesivadovauti sąžiningumo principu, galima pažeisti skolininko interesus.
Šiai išieškojimo iš turto eilei šiuo atveju labiau yra ginamos išieškotojo teisės, nes jis iki priverstinio vykdymo pradžios gali nurodyti antstoliui, kokį turtą areštuoti. Šioje situacijoje reikėtų atsižvelgti ar skolininkui priklausantis turtas nėra bendroji jungtinė nuosavybė, nes skirtingai nei bendrojoje dalinėje nuosavybėje, joje nėra skolininko dalies konkretaus apibrėžtumo. Būtina nustatyti šiai nuosavybės dalis (idealioji) ir koks turtas (realioji dalis) skolininkui priklauso.
Gyventojų nuomonės tyrimas parodė, jog 9 proc. Lietuvos gyventojų yra buvę skolininkais ir asmeniškai buvo susidūrę su antstolių veikla, 25 proc. Pasak Lietuvos antstolių rūmų valdytojos Astos Karužienės, antstolių darbo tikslas yra įvykdyti teismų ir kitų kompetentingų institucijų sprendimus. Privati antstolių veikla Lietuvoje įteisinta nuo 2003 metų pradžios. Šiuo metu Lietuvoje veikia 124 antstoliai. Valstybė, reformavusi antstolių sistemą, sutaupė apie 8.7 mln. eurų.
Išieškotojas gali laisvai pasirinkti teismo antstolį, kuris jam turės išieškoti priteistą sumą. Išieškotojo pinigai už teismo sprendimo vykdymą bus pagrindinis antstolio pajamų šaltinis. Kyla pavojus, kad teismo antstolis faktiškai gali tapti išieškotojo atstovu vykdymo procese. Todėl labai svarbu griežtai proceso metu sureglamentuoti išieškotojo ir teismo antstolio procesinius santykius ir numatyti skolininko teisių garantijas.
Civilinio proceso kodekse gana aiškiai apibrėžtos išieškotojo ir skolininko teisės bei pareigos, taip pat numatyta teisė apskųsti antstolio veiksmus, reikšti prašymus ir nusišalinimus. Antstolis gali būti nušalintas esant nurodytiems pagrindams, kurie yra tokie patys kaip ir teisėjams. Antstolį gali nušalinti skolininkas ir išieškotojas.
Išieškojimas iš fizinių asmenų sudaro didžiausią vykdomųjų bylų dalį. Viena iš pagrindinių spręstinų praktinių problemų - išieškotojo ir skolininko teisių pusiausvyra vykdymo procese. Vakarų valstybių teisėje laipsniškai buvo atsisakyta visiško skolininko turto paėmimo. Taip buvo nuspręsta todėl, kad žmonės, gaunantys darbo užmokestį, sudaro gyventojų (kartu ir skolininkų) daugumą.
Kita vertus, reikėtų pažymėti, kad skolininko apsaugos mastas įstatymų leidyboje priklauso nuo bendros ekonominės padėties valstybėje. Pavyzdžiui, Vokietijoje skolininkų teisių apsaugos sistemos atsiradimas siejamas su pasauline 1930 metų ekonomine krize. Su skolininko teisių apsaugos problema susijęs vykdymo ekonomiškumo principas.
Vykdymo procese turi būti siekiama įvykdyti sprendimą kuo ekonomiškiau, kad būtų išvengta ekonominės vertės praradimo, kad būtų užkirstas kelias nebūtiniems skolininko nuostoliams ir išieškotojui gautas kuo didesnis ieškinio patenkinimas. Viena svarbiausių vykdymo proceso stadijų yra skolininko turto realizavimas. Šiame etape vienas svarbiausių veiksnių yra tinkamo realizuojamo turto pirkėjo suradimas, kad būtų maksimaliai patenkinti visų šalių interesai.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti varžytynių paskelbimui. Analizuojant senuosius dokumentus, pastebime keletą įdomių faktų. Pirmiausia, kad tai buvo iš anksto vidaus reikalų ministro nustatytos dienos, ne mažiau kaip keturis kartus per metus. Suinteresuoti asmenys galėjo iš anksto ruoštis varžytynėms, sekti nagrinėjamas bylas, domėtis realizuojamu turtu ir juose dalyvauti. Ar tai nebuvo progresyvu, ir ar tokiu būdu nebuvo praplėstas potencialių pirkėjų ratas? Dabar tokių keturių visuotinai žinomų varžytynių dienų nėra.
CPK nuostatuose paskelbimo apie varžytynes terminas nėra siejamas su turto verte. Šiuos terminus nuo varžytynių paskelbimo iki jų pradžios turi praeiti ne mažiau kaip vienas mėnuo, jei tai nekilnojamas ar kitas įstatymų nustatyta tvarka registruotas turtas, arba turtas, kurio vieneto vertė viršija 100 000 litų. Kitam turtui yra sutrumpintas paskelbimo apie jo pardavimą iš varžytynių terminas - dvidešimt dienų.
Turto realizavimas tai svarbus vykdymo proceso etapas, kurio metu įgyvendinamos priverstinio poveikio priemonės. Norėdamas paruošti turtą realizavimui, antstolis turi ne tik surasti areštuotiną turtą, jį aprašyti, bei teisingai įvertinti (kiekvieno daikto skyrium ir viso areštuojamo turto vertę). Pagrindinis reikalavimas antstoliui šiame etape turto aprašyti tiek, kiek jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, kartu turi būti atsižvelgiama į išieškojimo pobūdį, areštuoto turto paklausą ir galimybę jį realizuoti.
Pagal CPK, areštuojant turtą, skolininkas turi teisę pareikšti teismo antstoliui, į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausia. Turto pardavimas iš varžytynių tai vienas pirmsųjų ir iki šiol dominuojantis priverstinio turto realizavimo būdas. Tačiau tam tikras turtas negali būti parduodamas iš varžytynių, todėl CPK numato ir kitus būdus. Vertybiniai popieriai parduodami per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus. Tokios įmonės realizuoja ir brangiuosius metalus bei brangakmenius. Praktika rodo, kad tokie būdai pasitaiko retai, todėl jų reglamentavimas nėra labai išsamus. Galbūt antstoliai vengia areštuoti tokį turtą dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo ir galimų problematiškų situacijų atsiradimo.
Turto realizavimas - svarbus turto realizavimo etapas. Nuo jame atliktų veiksmų priklauso viso vykdymo proceso efektyvumas. Bet svarbu ne tik formaliai realizuoti turtą, bet ir maksimaliai patenkinti visų šalis: antstolio, išieškotojo ir skolininko interesus. Antstoliai, siekdami greitai gauti reikiamą sumą už turto realizavimą, neretai pažeidžia skolininko interesus, nes turtas dažniausiai parduodamas už žymiai mažesnę, nei rinkos, kainą. Tačiau nei įstatymuose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta "žymiai mažesnės kainos" sąvoka.
Apibendrinant, galima teigti, kad naujame Civilinio proceso kodekse įtvirtintas teisinis vykdymo proceso reglamentavimas iš esmės skiriasi nuo senajame kodekse įtvirtinto reglamentavimo. Jame, atsižvelgiant į ekonomines, politines ir socialines realijas.Europos Sąjungoje deklaruojamas subalansuotas vykdymo proceso šalių - išieškotojo ir skolininko teisės. Nustatyta informacijos apie skolininko turtą pateikimo tvarka sudaro prielaidas supaprastinti skolininko turto paiešką. Reglamentuotas vertintojo, kviestinio, eksperto dalyvavimas vykdant teismų sprendimus, nustatytos šių asmenų procesinės teisės ir pareigos. Pakeistos raginimo įvykdyti sprendimą geruoju įteikimo skolininkui sąlygos iš esmės užkerta kelią proceso vilkinimui šioje vykdymo stadijoje. Turto arešto, pardavimo iš varžytynių procedūros detaliai reglamentuotos. Sudarytos teisinės prielaidos vykdymo proceso šalims aktyviai dalyvauti parenkant turtą, į kurį nukreipiamas išieškojimas, areštuojant šį turtą ir jį realizuoja...
Augant nekilnojamojo turto kainoms daugėja pardavėjo inciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Ką tokiu atveju daryti pirkėjui, kuris pasirašė sutartį, sumokėjo avansą, užpildė paraišką būsto paskolai gauti ir mintimis jau persikraustė į savo naujus namus? Žlugęs planuotas sandoris neretai atneša neplanuotų išlaidų, mat rasti alternatyvą gali būti ir sudėtingiau, ir brangiau. Įsigyjant būstą pasirašomų dokumentų pavadinimai gali skirtis (rezervacijos sutartis, avansinis susitarimas, preliminarioji sutartis), teisiniu požiūriu pavadinimas nėra svarbus, svarbu yra jo turinys.
Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Kokiais gynybos būdais galės pasinaudoti pirkėjas priklausys nuo to, ką jis galės įrodyti dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. Dažniausias kelias - pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų.
Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas). Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko. Netiesioginės ar pernelyg nutolusios išlaidos (pvz.
Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį. Tokiais atvejais prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuojama lyginant šių sandorių kainas, t. y. palyginant trečiojo asmens, su kuriuo pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo, siūlytą sandorio kainą ir kainą, už kurią per vėliau pirkėjas (per protingą terminą) sudarė pagrindinę sutartį.
Dar vienas gynybos būdas - nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą. Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą.
Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui.
Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme - išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus.
Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo. Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio.
| Rodiklis | Apibrėžimas | Formulė |
|---|---|---|
| Bendrasis Likvidumo Koeficientas |