Panevėžys, Aukštaitijos sostinė, išgyvena transformacijas, kurios keičia miesto veidą ir pozicijas Lietuvos nekilnojamojo turto žemėlapyje. Per pastaruosius kelerius metus miestas išgyvena tylų nekilnojamojo turto renesansą. Aptarsime, kaip senoji architektūra susiduria su naujais statybos projektais, kaip keičiasi gatvių pavadinimai ir kaip vystėsi daugiabučių statyba mieste.
Istorijos Lopšys: Senojo ir Naujojo Susidūrimas
Nors vystyti tokius projektus itin urbanizuotoje centrinėje miesto dalyje - iššūkis net ir patyrusiems architektams, atvirai kalbama, kad tik laiko klausimas, kada suklypusių trobelių čia nebeliks. A. Smetonos gatvės 17-uoju numeriu pažymėtas medinis pavargęs namas keletą metų kaip koks vaiduoklis iš praeities stovėjo apleistas ir be gyvybės. Praėjusiais metais jis pagaliau parduotas. O ne taip seniai Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus ekspertų taryba po korekcijų pritarė naujam projektui, pagal kurį medinukas bus tiesiog nušluotas nuo žemės. Jo vietoje išdygs dviejų aukštų daugiabutis su mansarda.
Pirmame aukšte numatytos paslaugų paskirties patalpos, o viršuje gana nemaži - po 137 kv. m butai: antruose aukštuose bus svetainė su virtuvės ir valgomojo zonomis, vonia ir WC patalpa, o mansardoje po tris miegamuosius kambarius ir vonios patalpos. Pasirinkta klasikinės formos architektūra: išorės apdailai naudojamos santūrios, neutralių atspalvių, derančios aplinkoje medžiagos ir detalės. Pastato fasadui naudojamos klinkerio plytelės ir termiškai apdorota mediena, cokoliui - granitinis tinkas, stogui - skardos lakštai.
Kaip teigė šio projekto vadovė, ne vienerius metus Kanadoje gyvenanti Neringa Sargautaitė, užsakovas pageidavo šiuolaikiško, gražaus ir estetiško pastato. Nors pirminį projektą po ekspertų tarybos pastabų teko koreguoti, esminis architektūrinis sumanymas nesikeitė. „Esminis sprendimas buvo savotiškai duoti toną, kaip turėtų atrodyti A. Smetonos gatvė. Ten šalia dar yra nemažai medinukų, tik laiko klausimas, kada juos pakeis kiti statiniai“, - sako architektė. Projektuoti naują statinį, kuris derėtų prie senos gatvelės esamos aplinkos, bet kartu būtų šiuolaikiškas ir atitiktų keliamus reikalavimus, buvo savotiškas iššūkis.
Kompromisų Paieškos
Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė Loreta Paulauskienė pripažįsta: pamačius tokius projektus dažnai apima dviprasmiškas jausmas. Iš vienos pusės, senoji medinė miesto architektūra turi daug romantikos, joje lieka įspaustų istorijos pėdsakų. Kad ir kaip būtų, medinė architektūra yra senojo Panevėžio veidas. Tačiau Aukštaitijos sostinė neišvengiamai auga, atsinaujina, pasak architektės, tuo reikėtų džiaugtis. „Negalima užkirsti kelio miesto augimui, tik reikia labai subtiliai rasti aukso viduriuką, kompromisą tarp seno ir naujo poreikių. Panevėžyje turime ne vieną pavyzdį, kaip transformavosi seni šimtamečiai pastatai.
Kaip bebūtų, bet jie ir toliau pasakoja mūsų miesto istoriją. Gal galėjo būti padaryta dar geriau, subtiliau, bet kiekvienu atveju kūrėjas, kuriam tenka užduotis seną nugyventą pastatą įvilkti į naują rūbą, ieško geriausių sprendimų“, - kalbėjo L. Paulauskienė. Anot jos, mūriniai pastatai, net ir labai seni, išsaugoję savo autentiškumą, turi daugiau galimybių atgimti. Miesto centras ir medinė architektūra - sunkiai derantis duetas, mat tankiai užstatytose teritorijose susiduriama su itin griežtais priešgaisriniais reikalavimais.
Medinis pastatas reikalauja didesnių atstumų nuo kitų pastatų, nes yra gerokai degesnis. „Gavę kokį naują projektą senamiestyje, susiduriame su labai dideliais reikalavimais. Nebent, ką ir aš pati neseniai dariau, rekonstruoti seną medinį namą - tuomet griežtos priešgaisrinės normos negalioja. Jei daugiau atsirastų tos naujai prikeltos medinės architektūros, būtų džiugu. Kaip bebūtų, medinė architektūra yra subtilesnė, jautresnė. Žinoma, būtų gražu išsaugoti medinius pastatus, bet negalime neleisti ką nors daryti, tuomet virstume senų begriūvančių lūšnelių miestu. Tai kompromisų menas“, - sako L. Paulauskienė.
Architektės teigimu, pagirtina, kad Panevėžyje atsiranda drąsių investuotojų, nebijančių kitokių sprendimų ir netradicinių vietų, nors tokie projektai pareikalauja daugiau investicijų, laiko ir energijos. „Labai džiaugiuosi, kad atsiranda investuotojų, kurie nesibodi senus namus atgaivinti, integruoti juos į esamą architektūrą. Mums, kaip architektams, reikia patiems pasistengti padaryti gerus projektus, kad Panevėžys būtų jaukus ir žavus. Nuo mūsų, architektų cecho, irgi labai daug kas priklauso“, - pabrėžė Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė.
Diskusijos dėl Architektūros
Panevėžio miesto architektų bendruomenė itin stipri. Gal dėl to, anot L. Paulauskienės, labai dažnai išsiskiria nuomonės, užverda aštrūs ginčai. Ji neslepia, jog tokios aistringos diskusijos užvirė ir dėl A. Smetonos gatvės 17-ojo pastato projekto. Jį ekspertų tarybai pristatant pirmą kartą, architektų nuomonės išsiskyrė dėl architektūrinės išraiškos: proporcijų, ypač stogo, tūrio, angų dydžių. „Ir pristatant antrą kartą buvo labai nevienareikšmiškai vertinamas šis projektas. Visgi po diskusijų jam pritarta. A. Smetonos gatvėje yra įvairiausių pastatų - nuo skliautinių medinukų iki pokario laikų daugiabučio. Gatvės užstatymas labai margas. Tad natūraliai kyla klausimas, prie ko turėtume derintis“, - kalbėjo L. Paulauskienė.
Senoje A. Smetonos gatvėje atsiradus moderniam pastatui, anot architektės, dar nereiškia, kad ir kiti nauji statiniai turės savotiškai kopijuoti jo architektūrą. „Nebūtinai visus naujus namus statyti pagal vieną kurpalių. Gali likti ir koks inkliuzas - koks naujas medinukas, jeigu bus toks poreikis. Panevėžys neišvengiamai auga, tad teks ieškoti kompromisų, kiek pavyks“, - sakė L. Paulauskienė.
Gatvių Pavadinimų Istorija
Kaip ir kitų, taip ir A. Smetonos gatvės pavadinimas per ilgus gyvavimo metus buvo keistas ne kartą. O pirmąkart ji paminėta 1872 metų miesto plane. Tuomet vadinosi Marijinė gatvė. 1904 metais pervadinta Soboro, o 1915-1918 metais Fridricho gatve, paskui vėl buvo Marijinė ir tik nepriklausomos Lietuvos laikais, 1919-aisiais, pavadinta Marijos vardu. Prezidento Antano Smetonos vardas gatvei suteiktas 1934 metais. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 metų birželio 28 dieną A. Smetonos gatvė pervadinta į Liaudies. Tai buvo pati pirmoji Panevėžio gatvė, kurios pavadinimas buvo pakeistas. Liaudies gatvės pavadinimas išliko iki 1965-ųjų. O tais metais minint Andriaus Domaševičiaus - gydytojo, Lietuvos socialdemokratų veikėjo, šimtąsias gimimo metines, gatvė pavadinta jo vardu. Tik 1992 metų birželio 15 dieną jai grąžintas A. Smetonos vardas.
Štai keletas kitų Panevėžio gatvių pavadinimų istorijos pavyzdžių:
- Birutės gatvė cariniais laikais vadinta Boguševskio skersgatviu arba Boguševskio gatve.
- Povilo Puzino gatvė cariniais laikais vadinta Žaliąja.
- Kranto gatvė cariniais laikais vadinta Monopolio ar Krantinės gatve.
- Ukmergės gatvė 1872 m. vadinta Vilkmergės gatve, 1915-1918 m. ‒ Vedigeno gatve.
- Bataliono gatvė caro laikais vadinta Maskvos gatve.
Daugiabučių Statybos Istorija Panevėžyje
Po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje ypač aktualus buvo gyvenamo būsto klausimas. Ypač sudėtingomis sąlygomis gyveno neturtingi miesto gyventojai. Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai.
Pasak architektūrologo Evaldo Vilkončiaus, tarpukariu didelių daugiabučių namų Panevėžio mieste beveik nestatyta. Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe. Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą.
Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu. Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais. Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški.
Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas. Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba.
Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas. 1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas.
Daugiabučių Namų Raidos Etapai:
- 1959-1967 m. - pirmoji karta
- 1967-1978 m. - antroji karta
- 1978-1990 m. - trečioji karta
- 1982-1991 m. - ketvirtoji karta
Panevėžys Šiandien: Naujos Tendencijos ir Investicijos
Statistika rodo, kad per pastaruosius dvejus metus nekilnojamojo turto sandorių skaičius mieste išaugo 34% - tai didžiausias augimas tarp visų Lietuvos miestų, išskyrus sostinę. Vidutinė metinė nuomos grąža Panevėžyje siekia 7-8%, palyginti su 4-5% Vilniuje. Atrodo, jog Panevėžys tampa nauja investicijų Meka.
Panevėžys šiandien siūlo tai, ką urbanistai vadina ‘žmogiško masto miestu’. Pandemija parodė, kad daugeliui profesijų fizinė darbo vieta nebėra tokia svarbi. Šie „tylieji migrantai” dažnai būna jauni profesionalai, IT specialistai, kūrybinių industrijų atstovai ar net startuolių įkūrėjai. Tradiciškai Lietuvoje nuoma buvo laikoma laikinu sprendimu - kažkuo, ką darai, kol negali sau leisti įsigyti būsto. Nuomos kainos Panevėžyje išlieka konkurencingos - vidutinis dviejų kambarių butas mieste kainuoja 300-350 eurų per mėnesį, o aukštesnės klasės būstas - 400-450 eurų.
Jei svarstote apie persikėlimą į Panevėžį arba investicijas šiame mieste, pirmiausia verta išbandyti šį miestą be didelių įsipareigojimų. Butų nuoma Panevėžyje yra puikus būdas pažinti miestą be didelių įsipareigojimų.
Trys Panevėžio projektai – tarp geriausių Lietuvos architektūros darbų
tags: #panevezio #aukstaitijos #bustas