Atgimęs Ilzenbergo Dvaras: Istorija, Savininkai ir Šių Dienų Misija

Rokiškio rajone, prie pat Latvijos sienos, šalia Ilgio ir Apvalasų ežerų, įsikūręs Ilzenbergo dvaras, menantis daugiau nei 500 metų istoriją, šiandien puošia ir garsina Lietuvą.

Vaizdas į Ilzenbergo dvarą nuo Ilgio ežero kranto.

Jei 2003 metais šia vieta nebūtų susidomėjęs verslininkas Vaidas Barakauskas, kuris kartu su aplinkine žeme įsigijo nykstantį dvarą, dvaro ansamblio pastatai būtų baigę griūti, o parkas būtų virtęs sunkiai praeinamomis džiunglėmis. Dvaro sodyba prikelta naujam gyvenimui - nepriekaištingai sutvarkyta milžiniška dvaro teritorija, įrengtas didžiulis ir įspūdingas parkas.

Parko teritorijoje iškasti užpelkėję tvenkiniai, pasodintas naujas sodas, sutvarkyta ežero pakrantė, įrengtas meilės tiltas, nutiesti vaikščiojimo takai, įrengtos įvairios poilsio ir pramogų aikštelės, pastatyta renginių estrada. Dvaro teritoriją juosia įspūdingo ilgio akmeninė tvora.

Dvaro Istorijos Pradžia

Į šeštą šimtmetį įkopęs Ilzenbergo dvaras buvo įkurtas 1515 metais. Jį įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kersenbrockas. Jam priklausė 615 hektarų žemės ir dar 2234 hektarai žemės su valstiečiais. Dvaras buvo pirmiausia paminėtas vokiečių šaltiniuose. Šią teritoriją nuo XIII a. valdė Livonijos ordinas.

Pirmasis jo savininkas Livonijos ordino riteris Berndtas Kersenbrockas šią nuostabią vietą atrado važiuodamas apžiūrėti jam paskirtų žemių. Jis žinojo, kad Leno teisėmis paskirta valda reiškė, kad Kersenbrockai, jeigu jiems patiks, Ilzenberge galės įsikurti iki gyvos galvos, o beveik 3 tūkstančius hektarų žemės su valstiečiais paveldės jų vaikai ir anūkai.

Tačiau Berndtas save laikė ne tik kariu, bet ir prekybininku. Jo giminė ne tik valdė žemes ir vertėsi žemės ūkiu, bet ir per Rygos uostą prekiavo su užsieniu - grūdais, sviestu, derva, prieskoniais ir kitais žemės ūkio produktais. Šiltą ir sausą rudenį Berndtas Kersenbrockas iškeliavo iš Vokietijos į Livonijos ordino pakraštį, karietai sustojus ant aukštos Ilzės kalvos (vokiškai - Ilsen berg).

Berndtas buvo sužavėtas nepakartojamo vaizdo nuo kalvos į papėdėje esantį Ilgio ežerą. Čia jis pastatė dvarą, kuriam ir prigijo vokiškas kalvos pavadinimas Ilzenbergas. Ilzenbergo dvaro įkūrėjui sekėsi puikiai ne tik valdyti savo žemes, bet ir prekiauti čia užauginta produkcija.

Karai ir Savininkų Kaita

Idiliškam pirmam Ilzenbergo dvaro gyvavimo šimtmečiui pasibaigus, kraštą užgriuvo karas su Švedija, kuris tapo gyventojams sunkių išbandymų laikotarpiu. Karo metais buvo nusiaubtos ir ištuštėję Ilzenbergo dvaro apylinkės.

Spėjama, kad XII a. trys švedų paliktos patrankos Ilzenbergo dvare įrodo, kad dvarą taip pat palietė kariniai veiksmai. Dvare keitėsi šeimininkai. Viduramžiais bajorai tuokdavosi tik su savo luomo atstovais, todėl nepaisant jokių aplinkybių, atitekdavo vien tik į bajorų rankas.

Nuo 1616-1642 m. dvaro šeimininku tapo Vilhelmas Heikas (Wilhelm Heyck), vėliau, nuo 1642-1653 m. - Nikolausas fon Korfas (Nicolaus von Korff), nuo 1653-1677 m. dvare šeimininkavo Ernstas fon Zakenas (Ernst von Sacken), nuo 1677-1687 m. - Magnusas Ernstas fon Korfas (Magnus Ernst von Korff). Korfų giminės atstovai paliko žymų pėdsaką Livonijos, Kuršo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Vokietijos ir Rusijos istorijoje, taip pat bendradarbiavo ir giminiavosi su pirmaisiais Ilzenbergo dvaro savininkais Kersenbrockais.

Nuo 1687-1863 m. naujaisiais Ilzenbergo dvaro šeimininkais tapo Bajorų von Orgies-Rutenbergų giminė. Pirmasis giminės atstovas - Adamas fon Orgies-Rutenbergas (Adam von Orgies gen. Rutenberg), nuo 1679-1716 - Fridrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm von Orgies gen. Rutenberg) Nuo 1712-1775 - Kristofas Georgas (Christoph George von Orgies gen. Rutenberg) tapo kitu Ilzenbergo dvaro paveldėtoju. 1775 m. Ilzenbergo dvarą kaip vyriausias sūnus paveldėjo Kristoferis Johanas (Christoffer Johann von Orgies gen. Rutenberg). Kai kuriuose šaltiniuose įvardijamas Johanu Kristoferiu. 1809 m. dvarą paveldėjo Georgas Fridrichas (Georg Friedrich von Orgies gen.

1863 m. baigėsi bajoriškasis Ilzenbergo dvaro periodas. Paskutinis Orgies-Rutenbergų giminės dvaro valdytojas buvo Didikas Ernstas Ditrichas (Ernst Dietrich Victor von Orgies gen. Rutenberg), kuris neturėjo palikuonių. 1861 m. prasidėjus žemės reformai, baudžiavos panaikinimui ir 1863 m. sukilimui, Ernstas Ditrichas spruko į Paryžių, o Ilzenbergo dvarą pardavė iš Rusijos atvykusiam vokiečių kilmės geležinkelio inžinieriui N. N. Fuchsui (N. N. Fuchs), jau neturėjusiam bajoro titulo. N. N. Fuchso valdymo laikotarpis buvo trumpas - trys metai, nors per tą laiką jis sugebėjo perstatyti dvaro rūmus, kurie iš esmės nepakeisti tokie išliko iki mūsų dienų.

Vokiečių valdymo era Ilzenbergo dvare baigėsi 1896 metais. Buvęs dvaro savininkas N. N. Fuchsas pardavė dvarą iš Zdoniškės (Telšių r.) kilusiam lenkų bajorui Eugenijui Dimšai (Eugeniusz Dymsza, 1853-1918), dirbusiam carinės Rusijos geležinkeliuose. Bajorų Dimšų šeima dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo.

Dimšų Šeimos Laikotarpis

Aukštosios kelių ir komunikacijos mokyklos (Peterburge) absolventas Eugenijus Dimša vedė iš žymios rumunų šeimos kilusią rumunę Liviją Majorescu (Livia Maiorescu, 1863-1946). Pirmojo pasaulinio karo metais E. Dimša su šeima gyveno Peterburge. Tuo metu (1915-1916 m.) Ilzenbergo dvare buvo įsikūręs vokiečių okupacijos kariuomenės aštuntosios raitelių gvardijos štabas su generolu priešakyje. Norėdamas gydytis nuo vėžio, kartu su šeima išvyko iš Peterburgo į Švediją, gydymas nepadėjo ir 1918 m. jis mirė.

Lietuvoje prasidėjus žemės reformai, dvaras buvo smarkiai nuniokotas. 1920 m. brėžiant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos, dvaro teritorija atsidūrė nedideliame Lietuvai priklausančiame, bet į Latvijos teritoriją įsiskverbusiame iškyšulyje, perpus buvo padalytas ir Ilgio ežeras. Deja, ta dalis dvaro žemių, kuriose daugiausia gyveno latviai, atiteko Latvijai ir dvaro valdos labai sumažėjo. Dar labiau jų sumažėjo per 1935 m. vykdytą žemės reformą.

Apie moterų valdymo metus yra išlikę tik gražūs prisiminimai: buvę dvaro tarnautojai ir jų palikuonys pasakojo, kad dvarą valdžiusios moterys buvo labai jautrios ir teisingos, mylėjo žmones, mėgdavo artimai bendrauti, bėdai ištikus, gailėdavo ir užjausdavo, įvairiomis progomis tarnams ir jų vaikams dovanojo dovanas.

Dvarą valdžiusios moterys nebuvo reiklios maistui, mėgo paprastus valstietiškus patiekalus, kasdien vilkėjo paprastus, nuo tarnų nesiskiriančius drabužius, nepaisant to, įvairių progų metu mėgo puoštis, kaip ir priderėjo aukštuomenės damoms. Pasak Ilzenbergo dvare dirbusios virėjos, tarnaitės ir ekonomės Veronikos Prakopavičienės-Griškėnaitės „dvarininkė Livija Dimšienė buvo rumunė dainininkė, dainavo Rumunijos karalienei“, „nepaprastai gražiai grojo pianinu“, „mokėjo rusų, lenkų, prancūzų, anglų, vokiečių kalbas, o lietuviškai silpnai“.

Kaip rašo rumunų istorikas Vasile Docea, 24 metų Livija Majoresku buvo karalienės Elžbietos freilina Rumunijos karaliaus Karolio I (1866-1914) dvare. Jos tėvas Titu Majoresku (Titu Liviu Maiorescu, 1840-02-15 Krakova - 1917-06-18 Bukareštas) buvo išskirtinė asmenybė Rumunijoje XIX a. pabaigos - XX a. pradžios istorijoje.

Remiantis Aldonos Radeckienės-Trečiokaitės Veronikos Prakopovaitės-Griškėnaitės atsiminimais, tarpukariu Livija Dimšienė su dukra Livija Emilija dvare gyveno ne vienos, dalį dvaro gyvenamųjų patalpų nuomojo joms patarnavusiems dvariškiams bei valstybinių tarnybų pareigūnams. Taip pat kurį laiką dvare gyveno Ilzenbergo dvaro žemės nuomininkas Pranas Budreika su šeima, Onuškio apylinkės policijos viršininko, prižiūrėjusio nemažą Lietuvos-Latvijos pasienio, Vinco Urbono šeima.

Labai šiltus santykius dvaro savininkės palaikė su kambarine ir senuoju ūkvedžiu Kondrotu, kuris kaip ir ponių kambarinė rūpinosi dvaro ūkiu, buitimi bei tvarka. Kurį laiką vienas rūmų kambarys buvo išnuomotas Lietuvos-Latvijos sienos Ilzenbergo perėjimo punkto raštinei.

Dvare nuolat virė kultūrinis ir ūkinis gyvenimas - į Ilzenbergo dvarą dažnai atvykdavo svečių iš kitų Lietuvos dvarų, Rumunijos, Belgijos ir Lenkijos. Svečiai puotaudavo, pramogaudavo didžiuliame dvaro parke, plaukiodavo, irstydavosi valtele, žvejodavo, vėžiaudavo Ilgio ežere, medžiodavo dvaro apylinkėse. Ne tik svečiai, bet ir vietiniai gyventojai galėjo nebaudžiami gaudyti ežero gėrybes, miškuose uogauti ir grybauti.

Sovietmetis ir Nepriklausomybės Laikotarpis

1940 m. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą ir pradėjus šalies sovietizacijai, dvarai ir dvarininkams priklausiusios žemės buvo konfiskuojami, o jų savininkams grėsė tremtis. Paskutinėms dvaro savininkėms pavyko išvengti tremties. Livija Dimšienė su dukromis išvyko į gimtinę, kur mirė 1946 m.

1948 m. Ilzenbergo dvaras atiteko kolūkiui „Aušra“, vėliau tapusiam Onuškio tarybiniu ūkiu. Pokario metais sovietų valdžia Ilzenbergo dvaro rūmus ir parką naudojo įvairiems kultūriniams ir visuomeniniams renginiams - dvaras tapo svarbiausia regiono kultūrinių susibūrimų, koncertų ir švenčių vieta. 1963 m. parkas buvo įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, kurio apsauga ir priežiūra buvo patikėta tarybinio ūkio vadovams.

Naujieji šeimininkai mažai dėmesio skyrė rūmų ir parko tvarkymui. Turėdama didelių užmojų dvare įkurti sveikatingumo profilaktoriumą, 1966 m. dvarvietę su retų augalų parku ir neblogai išsilaikiusiu rūmu bei pradėjusiais griūti ūkio statiniais įsigijo garsi Panevėžio „Ekrano“ įmonė, tačiau šio sumanymo jiems nepavyko realizuoti. 1970 m. 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjusios permainos turėjo lemtingų pasekmių Ilzenbergo dvaro sodybos likimui - tai buvo vienas nykiausių periodų dvaro istorijoje.

Nuo 1992 metų dvarvietė neturėjo šeimininko, neprižiūrimi ir apleisti jos pastatai ėmė nykti, dalis dvarvietės pastatų visiškai sugriuvo, rūmai buvo pritaikyti kolūkinio gyvenimo reikmėms, o parkas virto menkai prižiūrimu mišku.

Pusę tūkstantmečio gyvuojančio Ilzenbergo dvaro istorija išaiškėjo tuomet, kai 2003 m. naujam gyvenimui iš beveik griuvėsiais virtusią dvarvietę prikėlė ir modernų biodinaminiais pagrindais veikiantį ūkį įkūrė verslininkas Vaidas Barakauskas.

Dvaro atgimimo pradžiai įamžinti, į žemę buvo įkasta kapsulė su dvaro istorija ir palinkėjimais ateinančioms kartoms. Naujasis dvaro šeimininkas per penkerius metus atstatė visus dvarvietės pastatus, pritaikydamas juos biodinaminio ūkio reikmėms.

Kitaip nei dauguma verslininkų atstatydami dvarus paverčia juos viešbučiais, muziejais, ar įvairiomis erdvėmis laisvalaikiui, Vaidas Barakauskas Ilzenbergo dvarvietę skyrė ne tik pramogoms, bet prikėlė jį naujai misijai - čia įkūrė didžiausią Baltijos šalyse biodinaminiais pagrindais veikiantį ūkį, kuriame jau trečią ūkininkavimo sezoną auginama ir gaminama tik itin švari ir natūrali žemės ūkio produkcija, bei pardavinėjami sveiko maisto produktų krepšeliai.

Dvarvietė sugrįžo prie savo šaknų: dvare daroma tai, kas buvo daroma beveik visus istorijos šimtmečius, net ir pirmieji Ilzenbergo dvaro savininkai bajorai Kersenbrockai 1515 m. buvo įsikūrę Ilzenberge pirmiausia dėl galimybės verstis žemės ūkiu ir plėtoti prekybą ūkio produktais.

Vis greitėjantis gyvenimas nustūmė į šalį šimtmečius puoselėtas vertybes. Pasikeitus požiūriui į maistą, natūralūs, sveiki maisto produktai tapo retenybe ant mūsų kasdieninio stalo, dažnai vartojame įvairiomis cheminėmis medžiagomis užterštus maisto produktus, nesusimąstydami apie jų žalą organizmui.

Ūkininkaujant pagal biodinaminius principus žemės ūkio produkcija užauginama be trąšų, o maisto produktai pagaminami be jokių dirbtinių priedų. Visa natūraliai užauginta dvaro ūkio produkcija perdirbama ir pačių parduodama. Toks ūkininkavimo būdas, kai procesas „nuo grūdo iki valgytojo stalo“ - tose pačiose rankose, yra Ilzenbergo ūkininkavimo veiklos pagrindas ir svarbiausias principas.

Ilzenbergo dvaro ūkyje, ganosi kelių dešimčių abrakų banda, karvės, avys, narvuose gausias šeimynas veda triušiai, aptvaruose vaikšto pulkai vištų, žąsų, kalakutų. Gyvūnų mitybai naudojami tik natūraliai išauginti pašarai, jiems susirgus - gydomi pelynų, dilgėlių ir kitų vaistinių augalų nuovirais.

Šiandien Ilzenbergo dvaras yra ne tik istorinis paminklas, bet ir gyvas, veikiantis ūkis, kuriame puoselėjamos tradicijos ir gaminami natūralūs produktai. Tai vieta, kur galima pasinerti į istoriją, mėgautis gamta ir paragauti tikro, sveiko maisto.

Svarbiausi faktai apie Ilzenbergo dvarą

Ilzenbergo dvaras iš paukščio skrydžio.

tags: #parduodama #sodyba #geguzines