Žemės Sklypai Lazdijų Rajone: Investicijos ir Poilsio Galimybės Prie Dusios ir Vilkinio Ežerų

Lazdijų rajonas vilioja gamtos grožiu ir ramybe. Šiame regione galima rasti įvairių žemės sklypų, tinkančių tiek poilsiui, tiek verslui. Ypač patrauklūs sklypai, esantys prie ežerų, tokių kaip Vilkinys ir Dusia.

Vaizdas į Vilkinio ežerą. Šaltinis: Wikipedia

Žemės Sklypų Įvairovė Lazdijų Rajone

Žemės sklypai Lazdijų rajone pasižymi įvairumu - nuo mažų sklypų miestelyje iki didelių plotų su ežero pakrante. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai:

• 14 arų sklypas Lazdijuose, Ežero g.
• 71 aro žemės sklypas Lazdijų rajone.
• 213 arų žemės sklypas Lazdijų rajone, Pazapsių k., Ragožės g.
• 267 arų žemės sklypas, besiribojantis su "Baltajis" ežero pakrante, Lazdijų raj., Papalazdijai.
• 349 arų žemės sklypas su Ilgis ežero pakrante, Lazdijų raj., Šadžiūnų km., Laukų g.
• 340 arų žemės sklypas Lazdijų raj., Ivoškų k., Ivoškų g. su ežero pakrante.
• 50 arų žemės sklypas Lazdijų raj., Bertašiūnų k. su Ilgis ežero pakrante.
• 1,89 ha žemės sklypas šalia Ančios ir Vainežerio ežerų Vainežerio k.
• 3,22 ha Lazdijų r. sav.

Taip pat siūloma išskirtinė sodyba Lazdijų r. sav.

Sklypai Prie Vilkinio Ežero: Žvejybos Rojus

Vienas iš patraukliausių pasiūlymų - žemės sklypas šalia Dusios ežero. Tačiau ypatingo dėmesio vertas sklypas prie Vilkinio ežero. Šis ežeras garsėja savo žuvų įvairove.

Vilkinio ežere galima pagauti:

• Karšių
• Kuojų
• Raudžių
• Aukšlių
• Šapalų
• Ungurių
• Karosų
• Lynų
• Plakių
• Lydekų
• Ešerių
• Pūgžlių
• Sterkų
• Sielavų

Tokia žuvų įvairovė pritraukia žvejus ir gamtos mylėtojus. Žemės sklypas šalia Vilkinio ežero gali tapti puikia investicija, ypač jei planuojate vystyti kaimo turizmą.

Žvejyba Vilkinio ežere. Šaltinis: Alytus Info

Sklypo Ypatybės ir Paskirtis

Vienas iš parduodamų sklypų apibūdinamas taip:

• Adresas: Lazdijų r.
• Paskirtis: Žemės ūkio
• Žemės ūkio naudmenų plotas viso: 1.4230 ha
• Ypatybės: Greta miško, geras privažiavimas, be pastatų

Toks sklypas idealiai tinka poilsiui ir kaimo turizmui vystyti. Geras privažiavimas ir artumas miškui sukuria puikias sąlygas mėgautis gamta ir ramybe.

Kaimo Turizmo Perspektyvos

Atsižvelgiant į tai, kad Lazdijų rajonas yra patrauklus turistams dėl savo gamtos ir ežerų, investicija į žemės sklypą šioje vietovėje gali būti labai pelninga. Dusia - ežeras Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, Šešupės ir Dovinės baseine, Metelių regioniniame parke, 6 km į pietus nuo Simno, 1 km į pietvakarius nuo Metelių, ties riba su Alytaus rajonu, didžiausias pietų Lietuvos ežeras. Plotas 2346 ha, trečias pagal dydį Lietuvos ežeras.

Pagrindiniai Dusios ežero duomenys:

Ilgis iš vakarų į pietryčius 8,4 km, didžiausias plotis 4,1 km. Ežero šiauriniame gale yra siaura Kojos įlanka. Didžiausias gylis 32,6 m ežero vidurinėje dalyje, vidutinis gylis 15,4 m. Ežeras užima ledo luisto daubos vakarinę dalį, be Dusios šioje dauboje susidarė Metelio ir Obelijos ežerai. Baseino plotas 107,8 km². Kranto linijos ilgis 23,46 km. Krantai daugiausia žemi, lėkšti, su terasomis, smėlingi, tik vakariniai ir šiaurės vakarų krantai aukšti, priemolingi. Dusią supa daugiausia dirbami laukai, pietrytiniame krante tarp Dusios ir Metelio auga pušynas (Bijotų miškas), šiaurės rytiniame krante - mišrusis miškas (Rinkoto miškas), o šiaurės vakariniame krante - pievos. Ežero šiaurinėje dalyje, netoli Kojos įlankos, yra 0,05 ha sala.

Įteka Sutrė (pietuose, iš Babrų ežero), Šventupė (pietvakariuose, iš Šventežerio), Pryga (šiaurės vakaruose). Iš Kojos įlankos į Simno ežerą išteka Spernia, prie ištakos 1972 m. įrengtas šliuzas reguliatorius, ežero vandens lygis pakeltas apie 0,4 m. Pakrantėje yra platus, 50-200 m pločio smėlingas atabradas, jis užima apie 12 % viso ežero ploto. Giliau dugne - įvairus molis ir dumblas, smėlinga ir dumblinga gėlavandenė klintis. Dugno nuosėdų storis 7,6 m.

Dusia priklauso labai lėtos vandens apykaitos ežerų grupei, vanduo atsinaujina kas 15 m. Augalų daugiausia Kojos įlankoje, jos pakraščiuose ištisinę juostą sudaro meldai ir nendrės, dugną dengia maurabraginiai dumbliai, plūdės, plunksnalapės, elodėjos, aštriai. Iš viso ežere auga 57 rūšių augalai.

Ežero šiaurės vakarų pakrantėje yra Prelomčiškės piliakalnis, rytinėje ir pietinėje pakrantėse - poilsiavietės, Kryžių koplyčia. Prie ežero įsikūrę Padusio, Barčių, Metelių, Metelytės, Zebrėnų, Staigūnų, Straigiškės, Graužų ir Vaickūniškės kaimai. Veikia 10 kaimo turizmo sodybų.

1954 m. Dusia taip užšalo, kad jos ledo storis siekė 78 cm.

Legendos Apie Dūsios Atsiradimą

Apie Dūsios atsiradimą pasakojama tokia legenda. Kartą ėjo du žmo­nės. Jie buvo labai nuvargę ir atsigulė pailsėti. Atsigulę tuojau užmigo. Bemiegodami išgirdo, kad juos kažkas žadina, bet atsikėlę nieko nepa­matė, ir vėl užmigo. Tik trečią kartą žadinami pamatė, kad ežeras ateina. Atsikėlė ir ėmė bėgti. Jie bėgo, kad net prakaitas lašais varvėjo žemėn. Vienas jų sako: „Tiek bėgau bėgau, jau net uždusau.“ Tuomet ežeras sustojo ir pasiliko vietoje. Taip ir vardą Dusia gavo.

Kita legenda byloja, kad toje vietoje, kur dabar mėlynuoja ežeras, kadaise stovėjo didelis dvaras. Jį valdė piktas ponas, kuris kankindavo žmones. Vieną kartą poną rado iš po nakties uždusintą. Poną žmonės palaidojo jo dvare. Po kurio laiko dvaro staiga nebeliko - jo vietoje pasi­darė ežeras. Jį ir pavadino Dusia, nes piktasis ponas buvęs uždusintas.

Dar viena legenda aiškina, kad kitados ežero vietoje buvo tik mažas upeliukas. Ten kartą skalbė mergina baltinius, o senutė sėdėjo ant liepto. Senutė ir sako merginai: „Ko taip uždusai kaip dusia?“ Kai tik ištarė tuos žodžius, pradėjo verstis vanduo. Mergina nuskendo. Vanduo vertėsi šešias dienas, pasidarė Dūsios ežeras.

Porinama, kad Dusia atėjusi per Lazdijų upę, Lazdijų balas. Ji ir vėl išeisianti, kai jau būsiąs laikas. Prie Lenkijos jos sūnus likęs - Galadusio ežeras. Vienais metais Dusia jau buvo pakilusi, vanduo tuomet aukštai tyvuliavo. Gal jau ruošėsi eiti. Bijo žmonės, nes nežino, kurion pusėn ežeras eis.

Yra ir toks padavimas: kartą vaikai bemeškeriodami Dūsioje ištraukė siūlą. Ėmė už siūlo traukti - vanduo ėmė ūžti, banguoti! Iš vandens pasi­rodė kryžius, paskui ir bažnyčios bokštas. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią. Tik staiga suriko pelėda. Vaikai išsigando, numetė siūlą - vėl viskas prapuolė. Sako, Dūsios ežere žmonės dažnai girdi varpus skambant ir mato po vandeniu raudonus mūrus.

Dusia ties Meteliais. Vanduo, dešinėje - apaugęs krūmais ir medžiais krantas, pakrantėje dvi valtys. Tolumoje - medžiais apaugę krantai. 1931 m. K. Čiurlionio dailės muziejus

Dusia ties Meteliais. Žole apaugusi pakrantė, dešinėje apaugusi krūmais ir medžiais. Kitame krante matyti kelios sodybos, medžiais apaugę ploteliai. 1926 m. K. Čiurlionio dailės muziejus

Dusios pakraštys. Krantas, dirvos, pakrante vingiuoja kelias, kitapus jo, arčiau vandens, - medžių eilė. Žemiau - platus ežeras meldų prižėlusiu pakraščiu. Steponas Kolupaila 1926 m. K. Čiurlionio dailės muziejus

Dailininkas A. Žmuidzinavičius ir M. Nemeikšaitė prie Dusios ežero. 1933 m. K.

Dar ne taip seniai Lazdijų krašto dzūkai, paprašyti išrankesnio svečio rekomenduoti, kur jų rajone galima ne banaliai užkimšti skrandį maistu, o paragauti kažką įdomaus, galėdavo tik atsikirsti: „Užtat pas mus gamta graži ir ežerai švarūs“. Tačiau dabar tai - jau istorija. Pats jokiais būdais nebūčiau atradęs Justino Raugalos restorano „Hashtagas“, įsiterpusio tarp degalinės ir automobilių plovyklos, prie Lazdijų žiedinės sankryžos, kurioje susieina keliai į Lenkiją, Kauną, Druskininkus ir Marijampolę. Maniau, kad ten įsikūrė dar viena pusfabrikačius pašildanti greito maisto užkandinė, o susiprasti padėjo bičiulių rekomendacijos ir informacija socialiniuose tinkluose.

Vaikinui iš Lazdijų išvykti į Didžiąją Britaniją ir ten įsukti savo maitinimo verslą galėjo atrodyti kaip svajonių išsipildymas, kurį rodytų kokia nors emigrantų gyvenimą liaupsinanti televizijos laida. Bet J. Raugala tokį stereotipą sulaužė - grįžo į Lietuvą ir iš naujo pradėjo verslą net ne kažkuriame iš didžiųjų šalies miestų, kur nestigtų centų neskaičiuojančių valgytojų, o gimtuosiuose Lazdijuose, kur įprasta apsirūpinti produktais kitapus Lietuvos-Lenkijos sienos, o Seinų „Biedronkos“ uždarymas remontui tampa svarbiausiu mėnesio įvykiu. Išvažiavo pramokti anglų kalbos „Pasiilgau to ramaus gyvenimo“, - aiškino savo sugrįžimo į gimtinę priežastį Justinas. Po mokyklos jis išvažiavo iš Lazdijų mokytis Vilniuje virėjo technologo specialybės įstaigoje, kuri vadinosi Prekybos, turizmo ir verslo kolegija.

„Į Angliją keliavau kaip į praktiką, pramokti anglų kalbos. Išvažiavau 8 mėnesiams ir pirmiausia buvau eilinis bulvių skutėjas - pagalbinis virtuvės darbuotojas, tik indų nereikėjo plauti. Pagrindinis šefas buvo pensinio amžiaus senukas, tai jo žmonai labai patikau ir ji ėmėsi mane mokyti. Pakelia obuolį, man pasako, kaip jis vadinasi angliškai, ir aš užsirašau ant sąsiuvinio lapo. O paskui, kai šefas man sako „Atnešk obuolį“, aš iš karto žiūrėdavau ne į šaldytuvą, o iš kišenės traukiu popieriaus lapą. Per pusę metų pramokau anglų kalbos pagrindus, o toje vietoje dirbau trejus metus“, - pasakojo J. Raugala.

Tačiau įmonėje prasidėjo permainos - atėjo naujas šefas, pasikeitė komanda ir prasidėjo trintis. „Tada kitas virtuvės šefas, su kuriuo buvau susipažinęs, įkalbėjo išeiti dirbti į kitą įmonę, kuri ruošdavo maistą didelio biuro darbuotojams. Ten iš paskutinės pagalbinio darbuotojo pozicijos peršokau į ketvirtą. Atsirado daug laisvo laiko, nes savaitgaliais dirbti nereikėjo, tai pradėjau daryti išvažiuojamuosius banketus, furšetus. O tada pamačiau, kad savame versle galiu geriau uždirbti, negu samdomame darbe, atsirado savo restoranas. Penkerius metus vien tai ir dariau. Iki COVID-19 pandemijos viskas buvo gerai“, - kalbėjo Justinas.

Staiga pasaulis pasikeitė: ištuštėjo miestų gatvės, karantinui užsidarė restoranai, o lietuvių emigrantai masiškai grįžo namo ramiai sulaukti, kada visa tai pasibaigs. Sugrįžo į „pavojingiausią vietą Europoje“ „Grįždavau į Lazdijus 2-3 mėnesiams ir vėl išvažiuodavau. O čia gamta, draugai, ežerai. Pažiūrėjau, kad jau ir gimtinėje nėra blogai - situacija tokia, kad jeigu dirbi, tai gali užsidirbti. Taip subrendo sprendimas visiškai sugrįžti. Rusijos invazija į Ukrainą prasidėjo vasario 24 dieną, o aš grįžau balandžio 6 d. Visi kalbėjo, ką tu darai, nevažiuok, juk prasidėjo karas. Sakiau jiems, grįžtu ir viskas“, - prisiminė J. Raugala. Jo restoranas, kuriame šnekėjomės, dabar įsikūręs tiesiai ant Suvalkų koridoriaus, Vakarų žiniasklaidos vadinamo „pavojingiausia vieta Europoje“, bet paties Justino toks apibūdinimas nebaugina. Nedarė jis ir jokios rinkos analizės, neskaičiavo keliu pro Lazdijus pravažiuojančių automobilių srauto, pasitikėdamas vien savo gebėjimais pasiūlyti žmonėms tai, ko niekur kitur nesuras.

„Pirmus metus išvis nieko nedariau, reikėjo gerai pailsėti, bet paskui nusibodo atostogauti. Žinojau, kad dirbti pas kažką neisiu, tai įsigijau vagonėlį. Ir pradėjau nuo pradžių Lietuvoje tai, ką anksčiau dariau Anglijoje - aptarnauti banketus, šventes. Užsakymų buvo, važinėjau iš vienos kaimo turizmo sodybos į kitą, bet pasitaikė keli iš eilės laisvi vasaros savaitgaliai, tai pamaniau, kad reikia pabandyti prekiauti kažkur Lazdijų rajone“, - sakė Justinas. Įsikurti prie „Dzūkų jūra“ vadinamo Dusios ežero J. Raugalai nepavyko, nes, kaip pats teigia, dar buvo nesuderinti leidimai. Bet pažįstamas lazdijietis išnuomojo sklypą prie įvažiavimo į Lazdijus iš Lenkijos pusės. O dabartinėje vietoje, tarp „Cirkle K“ degalinės ir automobilių plovyklos J. Raugalos restoranas „Hashtagas“ veikia tik nuo šių metų vasario 14 d. „Tada supratau, kad iš Lazdijų nereikia niekur bėgti - yra niša, yra paklausa“, - džiaugėsi restorano šefas.

Įvertino ir rajono valdžia, ir sugrįžtantys restorano svečiai Tačiau patys Lazdijų miesto ir rajono gyventojai sudaro tik nedidelę dalį restorano svečių. Visai šalia, degalinėje yra liūdna vieta, vadinama „Raudų siena“, kurioje į užsienį dirbti išvažiuojantys dzūkai paskutinį kartą apsikabina su artimaisiais. „Žinojau, kad žmonių srautas čia visada buvo - dar prieš įsikurdamas toje vietoje esu girdėjęs gandą, esą Lazdijų „Cirkle K“ padarydavo didžiausią užkandžių, rūkalų ir kitų prekių apyvartą iš visų šio tinklo degalinių. Bet patikėk, ši vasara buvo kažkas ypatingo - aš apakęs, kaip buvo gerai“, - neslėpė džiaugsmo Justinas.

Oficialus restorano atidarymas surengtas Šv. Valentino dieną, o jos išvakarėse J. Raugala gavo iš Lazdijų rajono savivaldybės „Verslo bitės“ apdovanojimą. Tokiu kraštiečių įvertinimu restorano šefas ypatingai džiaugiasi, bet dar labiau jį džiugina tie svečiai, kurie kartą paragavę jo patiekalų vėl sugrįžta, rekomenduoja draugams. Mums bešnekant vokiečių pora skolinosi rašiklį, kad ant lauko terasos sienos galėtų palikti savo autografus su padėkos žodžiais, o paskui į restorano vidų sugužėjo kauniečių šeima, specialiai atvykusi į Lazdijus pavalgyti ir užsisakiusi omarų po 85 eurus. Jokių pramoninių pusfabrikačių Kiekvieną svečią J. Raugala pasitinka ir kalbina asmeniškai, pasiūlo ir paaiškina, kad karamelizuoti antienos gabaliukai bus pabarstyti aukso dulkėmis, o jautuko paledricos karpačio galima pagardinti juoduoju trumu. Vos dvi dešimtis žmonių talpinančiame restoranėlyje gatvės maisto kultūros tradicija papildoma britiškos ir prancūziškos virtuvės elementais. Bet svarbiausia, kad čia jums neįkiš pašildytų pramoninių pusfabrikačių, jautiena perkama iš vietinių mėsinių galvijų ūkių, bulves teikia buvęs rajono meras, net ir padažus šefas pagamina pats. „Mes viską darome patys, viskas šviežia, kepame malkų krosnyje“, - sakė Justinas.

Paklaustas, ar Lazdijuose tokiam ypatingam verslui buvo lengva rasti darbuotojų, J. Raugala prisiminė, kad ir tą dieną, kai vyko interviu, darbo pokalbiui buvo pakvietęs vieną lazdijietį, bet tas sutartu laiku taip ir nepasirodė. Antrą restoraną atidarys Druskininkuose Tolimesnės plėtros galimybes J. Raugala įžvelgė Druskininkų kurorte, kuris, nors ir išgyvendamas ne pačius geriausius laikus, kai poilsiautojų iš Rusijos ir Baltarusijos nebeliko, o vakariečių prisivilioti dar neišmokta, bent jau vasaros ir žiemos švenčių savaitgaliais sulaukia nemažo vilniečių ir kauniečių srauto. „Bus ne restoranas, o kažkas panašaus, kaip čia. Tik ne pakelėje, o pačiame kurorto centre, M. K. Čiurlionio g. 71, prie tilto per Ratnyčėlę. Kitapus gatvės yra restoranas „Sicilija“, bet mes jiems nebūsim konkurentais, nes picų nekepsim. Niekas man nesakė, kad viskas gerai bus ir Lazdijuose. O Druskininkuose planuoju daugiau padirbėti vakarais, kai čia užsidarau, ir savaitgaliais. Bus šviežias maistas, jokių pusgaminių, jokio alkoholio, apie 20 sėdimų vietų ir 4 svarbiausi patiekalai iš kurių svarbiausias - angliškas „Fish & Chips“. Tik šviežia menkė, o aš, kaip Anglijoje dirbęs, žinau kaip tą tešlą pagaminti, kokio skonio ta žuvis turi būti. Nes Lietuvoje ją visi gamina skirtingai ir lieka tik pavadinimas be jokio autentiškumo. O pas mus bus angliška virtuvė pamaišyta su prancūziška. Gali būti prancūziška „crepe“ blynas ir angliška įdaryta bulvė, specialiai kepta angliškoje Viktorijos laikų krosnyje“, - pasakojo Justinas.

Kitus tris patiekalus J. Raugala teigė norintis išlaikyti paslaptyje iki pat atidarymo. Iššūkiu tapo elektros galios stygius, todėl teko užsisakyti ne elektrinę, o dujinę virtuvės įrangą. Todėl atidarymo datos dar neskelbia, bet tikisi, kad žiemos švenčių laikotarpiu Druskininkus užplūdę poilsiautojai nustebs radę mieste tai, ko ten niekada nebuvo.

Šaltinis: Delfi

tags: #parduodama #sodyba #prie #dusios #ezero #71