Šilalės rajonas, Upynos miestelis, Nepriklausomybės gatvė - vietovė, turinti gilias istorines šaknis ir svarbią reikšmę Lietuvos partizaniniam judėjimui. Šiame straipsnyje panagrinėsime šio regiono istoriją, laisvės kovas ir legendinių partizanų veiklą.
Partizaninis judėjimas Žemaitijoje
Traukiantis hitleriniai armijai, 1944-ųjų vasarą prasidėjo visuotinis partizaninis judėjimas, kurį aktyviai skatino Vakarų demokratijos. Jau 1945 m. Lietuvos miškuose buvo susibūrę daugiau kaip dešimt tūkstančių laisvės kovotojų. Pagal turimus duomenis galima teigti, kad būtent tada partizanų ir buvo susitelkę daugiausia. Tauta su ginklu rankose drąsiai stojo į žūtbūtinę kovą su nuožmiu okupantu.
Nuo 1945-ųjų partizaninis judėjimas pradėjo mažėti, nes 1945 m. vasario 9 d. Lietuvos Vyriausybė kreipėsi į tautą, ragindama nutraukti pasipriešinimą, o tų pačių metų birželio 3-iąją Sovietų Aukščiausioji Taryba, panaikinusi mirties bausmę, patvirtino amnestiją Lietuvoje.
Sprendžiant iš fotografijų, kuriuose Šalnos tėvūnijos vadas J. Kentra-Rūtenis stovi kartu su bendražygiais ir rankose laiko ginklą, pasak ekspertų, jis naudojo V. Degteriovo 1940 m. Ginklo PPD-40 pirmtakas PPD-34 buvo sukurtas 1934 m., o į ginkluotę priimtas 1935 m. Jis naudojo 7,62 mm šovinius (7,62×25 mm Tokarev) - nežymiai modifikuotus Mauzerio C96 šovinius (7,63×25 mm Mauser), kuriuos naudojo ir metais anksčiau į ginkluotę priimtas savitaisis pistoletas TT-33.
PPD-34 konstrukcija gana paprasta. Taikiklis sugraduotas nuo 50 iki 500 m. Priėmus į ginkluotę PPD-34, jį gamino nedidelėmis serijomis. Pirmieji keli gaminimo ir naudojimo metai atskleidė kai kuriuos trūkumus, todėl 1938 m. konstruktoriai ginklą modernizavo. Buvo patobulinta šovinių dėtuvės įtvirtinimo sistema, pakeista gamybos technologija.
1940 m. pradėtas gaminti dar sykį modernizuotas PPD variantas PPD-40. PPD-38 ir modernesnį variantą PPD-40 naudojo ir Vokietijos-TSRS karo pradžioje. Bet netrukus PPD pakeitė patikimesnis ir pigesnis PPŠ-41. Nežiūrint į patobulinimus PPD-40 gamyba buvo per sudėtinga, todėl karo metui netinkama. Be to, 1941 m. Vokietijos kariuomenė naudojo trofėjinius PPD-40. Vokiškoje ginklų nomenklatūroje jie buvo vadinami MP 716(r), jais ginklavo kai kuriuos užnugario dalinius. Pistoletas-kulkosvaidis PPD-40 buvo gana retas ginklas: trumpesnis ir lengvesnis už automatą PPŠ, patogesnis nešioti.
Kęstučio apygarda ir Jono Kentros-Rūtenio būrys
1945 m. Kęstučio apygardos, įkurtos 1946 m. Vakarų Žemaitijos teritorijoje: Kaltinėnų, Laukuvos, Kvėdarnos, Šilalės valsčiuose veikė Jono Kentros-Rūtenio vadovaujamas partizanų būrys.
Laikraštyje „Tremtinys“, išleistame 1988 m., Kęstutis Balčiūnas rašo, kad Jonas Kentra-Rūtenis, turėjęs ir Lukšto slapyvardį, vadovavo Rūtenio, o nuo 1949 m. - ir Lukšto būriui. 1950-1951 m. vadovavo Šalnos tėvūnijai (tėvūnijomis buvo vadinami partizanų rajonai - aut. pastaba). Rūtenio-Lukšto būrio trečiojoje kuopoje nuo 1946-ųjų, išskyrus J. Kentros-Rūtenio brolius Juozą-Taurą ir Leoną-Sakalą, kovojo Antanas Žilys-Zubrys, Konstancija Stankutė Žilienė-Laima, Juodaakė, Zubrienė, Bronius Augustinavičius-Pentinas, Jonas Grušinskas-Galiūnas, Albinas Kentra-Šarkis, Jonas Kentra-Tigras, partizanai Perkūnas, Aidas ir kiti.
Tinklalapyje Genocid.lt skelbiama, kad Lukšto būrys iš anksčiau susidariusios mažesnės partizanų grupės ir naujų kovotojų susiformavo 1947 m. rudenį ir iki 1953 m. keliais skyriais aktyviai veikė trikampyje tarp Rietavo-Šilalės ir Rietavo-Kaltinėnų kelių. Jam ilgai vadovavo iš Gūbrių kaimo kilęs partizanas Jonas Kentra-Rūtenis, todėl būrys vadintas jo slapyvardžiu.
Pasak Jono Kentros-Rūtenio brolio Albino, kai buvo organizuojamas būrys, kovotojų pasirinkimą nulėmė stiprios dvasinės ir moralinės savybės. A. Kentra sakė girdėjęs, kaip Rūtenis savo būrio kovotojams sakė, jog nereikia šaudyti į nugarą bėgantiems rusų kareiviams, nes jie prievarta yra mobilizuoti į kariuomenę. Bet tuomet jis nežinojo, kad kaunasi su karo nusikaltėliais - Vetrovo armija.
J. Kentra-Rūtenis, legendinis partizanų būrio vadas, buvo labai sumanus, sugebėjęs drąsą derinti su gera konspiracija ir tolerancija ryšininkams ir rėmėjams. Todėl jo vadovaujami būrai ilgai nepatyrė didelių nuostolių, turėjo didelį palaikymą gyventojų tarpe. Pats vadas buvo sužeistas 17 kartų, sunkiai valdė dešinę ranką, bet sugebėdavo išvengti priešo nelaisvės, drąsiai vedė būrius į kovą su okupantais.
Kol galėjo, atsisakydavo perimti vadovavimą aukštesnėse struktūrose, nes buvo įsitikinęs, kad būdamas būrio vadu jis galės nuveikti daugiau. Bet įkalbėjus ir paskyrus aukštesnėms pareigoms, jo vadovaujamas pasipriešinimo okupantams junginys buvo didžiausia tuo metu išlikusi partizanų struktūra Lietuvoje. Kaip jis pats yra sakęs savo seseriai partizanei Elenai-Snaigei, tuo metu jo vadovaujami partizanų junginiai kontroliavo teritoriją nuo Baltijos jūros iki Raseinių. Ryšininkai jį vadindavo Vytautu Didžiuoju.
Išdavystės ir paramos laukimas
Partizanų gretos labiausiai retėjo dėl nuolatinių išdavysčių, nes priešas sugebėjo į partizanų ryšių sistemas, būrius ir štabus infiltruoti agentus, kurie okupacinei kariuomenei palengvino laisvės kovotojų naikinimo darbą. Tuo metu partizaninio judėjimo vadai jau suprato, kad jie visi yra pasmerkti mirčiai ir kad karo su okupantais vieni nelaimės.
Kaip prisimena A. Kentra, brolis Rūtenis yra sakęs: „Mes esame pasiruošę išvaduoti Lietuvą patys, bet tik prasidėjus tarptautiniam konfliktui tarp didžiųjų valstybių.“ Tai reiškė, kad Lietuvos partizanai laukė pagalbos iš Vakarų, bet nesulaukė. Nesulaukę žadėtosios paramos iš Vakarų valstybių, partizanai labai stokojo ginklų ir amunicijos.
Esant tokiai situacijai, apie rimtesnį pasipriešinimą šimteriopai gausesniam ir iki dantų ginkluotam priešui negalėjo būti ir kalbos. Todėl partizanai tuo metu ilgesnių kautynių su okupantais stengėsi išvengti.
Kentrų šeimos pasiaukojimas
Dėl Lietuvos laisvės Kentrų šeimos nariai sumokėjo didžiausią kainą: sesuo Ona Kentraitė-Rasa, Lukšto būrio ryšininkė, sovietų suimta 1947 m. gruodžio 27 d. Jai buvo skirta penkerių metų bausmė kalėti Užpoliarės ir Salechardo lageriuose Tiumenės srityje. Broliai Juozas Kentra-Tauras ir Leonas Kentra-Sakalas žuvo 1949 m. spalio 21 d. Lentinės kaime (Šilalės r.). Elena Kentraitė-Snaigė, Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Lukšto būrio partizanė, ryšininkė, suimta bunkeryje 1950 m.
Albinas Kentra pasakojo, kad jų namuose niekada nebuvo barnių. Ir tik vieną kartą mama barė Joną. Nes kai jis mokėsi trečioje progimnazijos klasėje Švėkšnoje, vyresnieji gimnazistai pasikvietė jį į egzaminą, paslėpė klasės kampe, užmaskavo, ir kai klasėje atplėšė iš ministerijos gautą raštą su dviem uždaviniais, Jonas išsprendė vyresnės klasės egzaminų užduotis. Visi nusirašę pradėjo netyčia juoktis ir tik vėliau mokytojai suprato gimnazistų klastą.
Pradžios mokslus Jonas baigė Tauragėje, o po to tėvas jį perkėlė mokytis į Švėkšnos progimnaziją, kur baigė 4 klases. Kentrų šeimai persikėlus gyventi į Gūbrius, Jonas gimnaziją baigė Šilalėje. Mokslai jam sekėsi gerai. Jaunesni Kentrų vaikai lankė Nevočių pražios mokyklą, kur sklandė įvairios kalbos apie gabius ir šiek tiek padykusius Kentrų vaikus.
Kaip papasakojo buvęs partizanų ryšininkas Titas Žymančius, 1947 m. pradžioje Palokysčio kaime pas Majutę dienojo J. Kentros-Rūtenio būrys, kokie 7 ar 8 vyrai. To nežinodami, atsitiktinai į sodybą užėjo stribai iš Šilalės. Kai stribas Jurgilas atidarė duris, jį iš karto nušovė partizanas Biliūnas, tačiau kitas stribas Razbadauskis spėjo pasistatyti kulkosvaidį ir pradėjo šaudyti į namą. Tada partizanas Leonas Kentra-Sakalas iššoko pro langą, prislinko prie namo kampo ir tą Razbadauskį (buvusį labai bjauriu stribu) nušovė. Vėliau besišaudant žuvo dar vienas stribas.
Jūros sritis ir LLKS įkūrimas
1948 m. gegužės 5 d., organizavus Jūros partizanų sritį, kurią sudarė dvi Žemaitijos partizanų apygardos - Žemaičių ir Kęstučio, dar vadintą Vakarų Lietuvos sritimi (VLS), vadu išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas (iki 1948 m. birželio 8 d. - aut. pastaba). Tarp Žemaičių (V. Montvido-Etmono) ir Kęstučio (H. 1949 m. vasario 10-20 d. Radviliškio raj., Minaičių kaime, įvyko visos Lietuvos partizanų apygardų suvažiavimas, kuriame buvo paskelbta apie vieningos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, kad LLKS Taryba yra aukščiausias politinis Lietuvos organas, iki bus atkurta demokratinė, nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Deklaraciją pasirašė: Petras Bartkus (g. 1925-05-30, slapyvardis Žadgaila, Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas), Kęstučio apygardos štabo viršininkas, Aleksandras Grybinas (g. 1920-09-20, slapyvardis Faustas), Tauro apygardos vadas, Leonardas Grigonis (g. 1906 m., slapyvardis Užpalis, Žvainys, Krivis, Danys), Prisikėlimo apygardos vadas, Vytautas Gužas (g. 1919 m., slapyvardis Kardas, Mindaugas, Valentinas, Zigmas, Galiandra), Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas, Bronius Liesys (g. 1922-04-16, slapyvardis Naktis, Kaukas, Dainius, Ėglis), Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, Adolfas Ramanauskas (g. 1918-03-06, slapyvardis Vanagas), Dainavos apygardos vadas, Juozapas (Juozas) Šibaila (g. 1905-03-18, slapyvardis Merainis, Diedukas), Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas ir Jonas Žemaitis (g.
Deklaracijos pasirašymo metu Žemaičių apygardai vadovavo Vladas Moñtvydas (g. 1911-09-09, slapyvardis Žemaitis, Etmonas, Algimantas, Dėdė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų tarybos narys), Kęstučio apygardai - Henrikas Danilãvičius (g. 1922 m., slapyvardis. Vidmantas, Danila, Kerštas, Žinys, Algis). Suvažiavime J. Žemaitis-Vytautas išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat jis laikinai ėjo ir gynybos pajėgų vado pareigas.
J. Užurka straipsnyje „Laisvės kovos ir rezistencinis pasipriešinimas 1940-1989 metais“ pabrėžė: „Lietuvos išlaisvinimo ir partizaniniam ginkluotam pasipriešinimui prieš sovietų armiją ir jos okupacinę valdžią vadovavo Vyriausioji vadovybė. Lietuvos teritorija buvo padalyta į tris sritis, jos suskirstytos į apygardas.
Vakarų Lietuvos sritį jungė trys apygardos - Kęstučio, Žemaičių, Prisikėlimo, į kurias įėjo šiose apskrityse veikusios rinktinės: Lydžio-Aukuro-Butageidžio rinktinė - Tauragės ir Šilutės apskrityse; Žebenkšties-Šerno-Savanorio, Knygnešio-Gintaro-Birutės; Žalčio-Naro-Vaidoto - Raseinių apskrityse; Vytauto Didžiojo-Atžalyno-Šiaulių - Šiaulių apskrityse; Lietuvos laisvės gynėjų-Trijų lelijų - Jurbarko apskrityje; Šatrijos-Atsikūrimo - Telšių apskrityje; Alkos - Mažeikių apskrityje; Kardo - Kretingos apskrityje; Kovo-Povilo Lukšio - Kėdainių apskrityje; Maironio-Voverės-Kun. Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo sritis buvo sudaryta iš penkių apygardų: Vytauto, kurioje veikė Sakalo-Šarūno...
Šiame kontekste, parduodama sodyba Šilalės rajone, Upynos miestelyje, Nepriklausomybės gatvėje, tampa ne tik nekilnojamojo turto objektu, bet ir dalimi Lietuvos istorijos, primenančia apie drąsius žmones, kovojusius už laisvę ir nepriklausomybę.
Žuvusių partizanų pagerbimas
Šilalėje atidengtas ir pašventintas paminklas žuvusiems Vakarų Lietuvos (Jūros) srities, Žemaičių apygardos, Kęstučio apygardos, Šalnos tėvūnijos, Rūtenio-Lukšto būrio partizanams.
Kentrų šeimos indėlis į Lietuvos laisvės kovas
LGGRTC paminklinis ženklas Šilalės raj., Gūbrių k. prie partizanų Kentrų namo.
Lukšto būrio partizanai. Iš kairės: A. Rimkus-Tarzanas ir S. Budreckas-Algirdas. Rietavo Oginskių kultūros muziejaus nuotrauka.
tags: #parduodama #sodyba #silales #r #upynos #nepriklausomybes