Kariūnų kaimas: Lietuvos kariuomenės savanorių istorija Rokiškio rajone

Rokiškio rajone, Kamajų seniūnijoje, yra kaimas pavadinimu Kariūnai. Jis atsirado prieš beveik 100 metų. Būta nemažo kaimo, tačiau dabar jis atsidūręs ties išnykimo riba - jame yra tik dvi gyvenamos trobos. Kaimas tokiu pavadinimu - vienintelis Lietuvoje. Kaimo atsiradimo istorija siejasi su Lietuvos valstybės atkūrimu, su savanorių kova už jos įtvirtinimą.

Prieš keletą metų su kolege aplankėme buvusį muziejaus darbuotoją Kazį Makušką (1933-2019). Domėjomės jo darbu (1956-1962) muziejuje, vartėme senas fotografijas, dokumentus. Buvęs muziejininkas parodė jo tėvui 1932 m. išduotą Vilniaus pasą ir atkreipė dėmesį į gimtojo kaimo pavadinimą - Kariūnai, paaiškino, kodėl toks jo pavadinimas.

Kaimas atsirado, kai išparceliavus Kamajų palivarką, žemę gavo bežemiai, mažažemiai ir Lietuvos kariuomenės savanoriai. Pastarųjų buvo nemažai ir buvo nuspręsta buvusio palivarko žemėse besikuriantį kaimą pavadinti Kariūnais. Tai rodys, kad čia gyvena žmonės dalyvavę kovose dėl Lietuvos valstybės apgynimo.

K. Makuškos tėvas Balys irgi buvo savanoris. Buvęs muziejininkas trumpai papasakojo apie savo tėvą: Balys Makuška gimė 1892 m. rugpjūčio 23 d. Jūžintų valsčiuje, Bajoriškių kaime, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas ir demobilizuotas iš carinės kariuomenės. Ėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kovojo su bermontininkais, kaip savanoris gavo 11,5 ha žemės būsimame Kariūnų kaime.

Balys vedė Eleną Litinskaitę, pasistatė namelius Kariūnų kaime. Buvęs savanoris tapo šauliu, buvo Vilniui vaduoti sąjungos narys. Makuškai susilaukė 6 dukrų ir vieno sūnaus - Kazio. Tėvas grojo armonika, visi vaikai buvo muzikalūs, puikūs dainininkai. Viena iš seserų, Anastazija, yra sakiusi, kad imdavo dainuoti, kai tik pradėdavo kalbėti. Visi aplinkiniai žinojo Makuškų šeimos ,,ansamblį“, be kurio nevykdavo nei gegužinės, nei kitos šventės. Šeima gyveno kukliai, tačiau prenumeravo daug laikraščių.

Po karo prasidėjo buvusio savanorio persekiojimas: jis buvo ne kartą suimtas ir kalinamas, iš jo buvo atimti apdovanojimai, buvo siūloma pranešinėti apie partizanus, šeima vos išvengė tremties į Sibirą. B. Makuška mirė 75 metų. Šios fragmentiškos žinios apie Kariūnų kaimą ir jo įkūrėjus Lietuvos kariuomenės savanorius kėlė susidomėjimą, skatino ieškoti daugiau žinių.

Likimas lėmė, kad su K. Makuška nebeteko ilgėliau pabendrauti: jis sunkiai susirgo ir 2019 m. mirė. Tačiau tenka iš karto pasakyti, kad žinių ieškojimas apie Kariūnų kaimą ir jo gyventojus tai beveik ,,misija neįmanoma“. Jau labai ilgas laiko tarpas skiria mus nuo tų laikų, nebėra amžininkų, o jų anūkai, proanūkiai nedaug ką gali pasakyti, nes sovietinės okupacijos metais tarpukario laikotarpis buvo nuklotas užmaršties dulkėmis, kaimą palietė „sodybų tuštėjimo“ metas.

Žinias apie šį unikalaus pavadinimo kaimą ir jo gyventojus teko rankioti po labai mažą kruopelytę. Kamuoliukas pradėjo vyniotis jau nuo minėto K. Makuškos, kuris patarė kreiptis į savo seserį Anastaziją Žiaugrienę ir jos vyrą Praną, gyvenančius Kaune. Tada paaiškėjo daugiau kariūniečių palikuonių - ne tik Rokiškio rajone, bet ir kitose Lietuvos vietose. Taip žingsnis po žingsnio, kruopelė po kruopelės dėliojosi ir pildėsi Kariūnų kaimo ir jo gyventojų vaizdas.

Rašytiniai šaltiniai

Ieškant žinių apie šį kaimą, teko pastebėti, kad beveik nėra rašytinių šaltinių apie jo atsiradimą. Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiame Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Kamajų dvaro ir Duokiškio vienkiemio žemės parceliacijos plane, sudarytame Žemės Tvarkymo Departamento matininko Sirvydo Povilo 1927 m., yra įrašas: „Žemės reformos valdybos nutarimu 1929 m. Nr. 1193 paskelbtu „Vyriausybės žiniose“ Nr. 309 šios žemės skl. 1-100 ir A NN. pavadinti Kariūnų k-mu, o skl.101-103 NN priskirti prie Rudžių k-mo...“.

Lieka neaišku, ar šis pavadinimas jau buvo oficialiai vartojamas anksčiau, negu pasirodė „Vyriausybės žinios“. 2016 m. išleistoje Lietuvos valsčiams skirtoje monografijoje „Kamajai“ yra keliolika straipsnių apie atskirus kaimus, jų praeitį, gyventojus, jų šeimų istorijas. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas, po to sekusios nepriklausomybės kovos ir 1922 m. priimtas žemės reformos įstatymas sudarė galimybę atsirasti Kariūnų kaimui.

Šis įstatymas numatė nusavinti dvarų žemes ir išdalinti jas bežemiams, mažažemiams ir nepriklausomybės kovų kariams. Pastariesiems žemė buvo duodama neatlygintinai. Kamajų dvaras ir daugybė kitų dvarų priklausė grafui Reinoldui Pšezdzieckiui (1884-1955). Jauna Lietuvos valstybė sprendė klausimą, ką daryti su stambiais žemvaldžiais. 1922 m. priimtas žemės reformos įstatymas numatė palikti dvarininkams 80 ha žemės valdą. 1929 m. padidinta iki 150 hektarų. Už nusavintą žemę R. Pšezdzieckis gavo kompensaciją -148170 litų.

Kamajų dvaras nusavintas 1923 m., jame buvo 458 ha 2393 kv. metrai. Iš Kamajų dvaro žemę gavo per 60 bežemių ir per 20 mažažemių valstiečių, tarp kurių buvo 11 karių savanorių. Žemė buvo skirta ir žuvusiųjų karių tėvams: Gegelevičiui Rapolui iš Užpalių miestelio ir Mikėnui Kaziui iš Žvirbliškių kaimo, kario Vlado Vanago motinai Petronei Vanagienei. Kamajų valsčiuje atsirado naujas kaimas Kariūnai.

„Per 10 žemės reformos metų... išparceliuota 4382 dvarai, išspręsta 7059 bylos, iš jų sudaryta 66415 sklypų su 691628 ha. Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Kamajų dvaro ir Duokiškio vienk. žemės parceliacijos planas Žemės tvarkymo Departamento matininko Sirvydo Povilo sudarytas 1927 metais. Parceliacijos metu R. Pšezdzieckiui buvo palikta 80 ha, dalis žemės palikta „valdžios žinioje dėl Kamajų miestelio praplėtimo, dėl miestelio ganyklų. Žemės teko ir Rokiškio Miškų Urėdijai girininko pasodai, Kamajų pradžios mokyklai, Kamajų parapijos prieglaudai, katalikų ir žydų kapams.

SKariūnų kaimo valstiečių ūkiai buvo nedideli. Parceliuojant dvarą, žemės buvo duodama 8-10 hektarų. Tokių ūkių kaime buvo dauguma. Tačiau buvo ir stambių ūkininkų. Grafas R. Pšezdzieckis gyveno užsienyje, turėjo aukštas pareigas ir jam paliktus 80 ha pardavė. Pirmiausia 1925 m. žemę nupirko Amerikoje ilgai dirbęs ir praturtėjęs lietuvis Kostas Statulevičius(1874-1929). Jis planavo pirkti per pusę su kitu ,,amerikonu“, tačiau tas persigalvojo. Teko laukti, kas įstengtų nupirkti 40 hektarų.

Pirkėjas atsirado. Tai buvo iš Amerikos grįžęs Juozas Bimba (1891-1976), kilęs nuo Utenos. J. Bimba nupirko buvusio dvaro centrą su ūkiniais pastatais ir 40 ha žemės. Jis pastatė gražų gyvenamąjį namą pagal amerikietišką stilių. Nudažė ryškiais dažais. 1940 m. jis pabėgo ir svetima Taudino pavarde gyveno Šiauliuose, o jo name pokario metais buvo įrengta ambulatorija. Šiuos faktus apie J. Bimbą pateikė buvęs mokytojas Antanas Bimba. Tai buvo stambiausi Kariūnų kaimo ūkininkai.

Apie K. Statulevičių pasakoja jo anūkė Stefanija Nijolė Statulevičienė (Gikytė), gimusi 1934 m. kaimyniniame Kalvių kaime. „...nupirkęs žemę statė naujus ūkinius pastatus. Dvare gero gyvenamojo namo nebuvo, stovėjo tik kumečių trobesiai, kurie atrodė jau gerokai nušiurę. 1928 m. pabaigoje ar 1929 m. pradžioje K. Statulevičius vedė jauną merginą Karoliną Vaičiulytę. Tačiau 1929 m. birželio mėn. jis netikėtai mirė, palikęs besilaukiančią žmoną. Lapkričio 10 d. gimė jų sūnus Konstantinas. Našlė gruodžio mėnesį ištekėjo už Antano Vilučio...“

Paminėjimo vertas K. Statulevičiaus (1929-2006) likimas. Jis augo kartu su kitais 3 vaikais, kurių susilaukė motina ir patėvis. Pokario metais Kostas mokėsi Kamajų vidurinėje mokykloje, tačiau jos nebaigė, nes 1948 m. visa šeima buvo tremiama. Jie buvo nuvežti į Panemunėlio geležinkelio stotį, įsodinti į traukinį, kuris stotyje stovėjo apie savaitę, kol į jį rinko tremiamuosius iš visos apskrities. Pas vagonuose uždarytus žmones atvažiuodavo kaimynai, giminės. Jie Kostui patarė bėgti, nes sąrašuose įrašyta Vilučių šeima, o jo pavardė kita ir jos nėra sąraše: ,,Jei sargybiniai bandytų sulaikyti, pasakysi, kad nesi įtrauktas į tremiamųjų sąrašą“.

Vaikinui pavyko pabėgti, padėjo draugai. Išvyko į Vilnių, ten apsigyveno kažkokiame sandėlyje. Jis baigė vidurinę mokyklą, buhalterių kursus. Teko tarnauti kariuomenėje, laivyne. Kiti kareiviai buvo mažaraščiai, todėl K. Statulevičiui teko lengvesnė tarnyba raštinėje.

Kariūnų kaime žemės buvo gavęs karys savanoris Kazys Sabalys(1892-1971). Apie jo gyvenimą ir veiklą yra daugiau žinių. K. Sabalys gimė Miegonių kaime (Rokiškio r.). Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare Rumunijos fronte. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą, o po metų įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dirbo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo Operacijų skyriuje. Už stropią tarnybą K. Sabalys buvo apdovanotas antrosios rūšies Vyties Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, taip pat apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Nepriklausomybės medaliu.

Su šeima (žmona Adelė Jurkėnaitė, sūnūs Vytautas ir Algirdas, dukros Ramutė ir Birutė) gyvendamas Kaune, Kariūnų kaime pasistatė namą, tačiau nespėjo įrengti. Pokario metais namas buvo perkeltas į Kamajus. Jame įrengtos dvi mokyklos klasės, mokytojų kambarys, direktoriaus kabinetas, raštinė, valytojos butas. Prie namo K. Sabalys veisė sodą, sodino retų veislių obelis, ypač žavėjosi rojaus obuoliukais.

Tragiškieji 1940-ieji nutraukė gyvenimo rimtį. Tai ypač palietė savanorių šeimas. K. Sabalys nenorėjo trauktis iš Lietuvos. Jo anūkė dailininkė Arūnė Tornau prisiminė mamos pasakojimus apie tuos tragiškus laikus. A. Tornau pasakojo: „1941m. sovietų karininkas Kamajuose vedė sušaudyti mano senelį. Devynmetė jo dukrelė Ramutė apkabinusi karininko kojas prašė paleisti tėvą. Karininkas leido jam pabėgti“.

Nuo to laiko prasidėjo ilgi klajonių ir slapstymosi metai. 1944 m. buvęs savanoris apdovanojimus, svarbius dokumentus sudėjo į medinę dėžutę ir Kamajuose užkasė. Jie išliko, tik nukentėjo. 2019 m. jo anūkė A. Tornau dokumentus padovanojo Rokiškio krašto muziejui. Pokario metais K. Sabalys vargoninkavo, dirbo zakristijonu Kupiškio, Panevėžio, Anykščių rajonų bažnyčiose, dažnai jas keisdamas. Šeimai apie savo buvimo vietą pranešdavo per patikimus žmones. Šeimos nariai bandė jį paremti.

A. Tornau prisimena: „Mama (K. Sabalio dukra Ramutė) pasakojo, kad iš Kariūnų žiemą vieną naktį per ledą vežė tėvui maisto ir labai bijojo įlūžti. Kai 1946 m. mirė K. Sabalio žmona, šeimai tapo dar sunkiau. Sūnus Algirdas patraukė į Vilnių, o Vytautas slapstėsi, niekas nežinojo, kur jis yra, koks likimas. Daug vėliau atėjo žinia, kad jis pasiekė Kanadą. Kairiūnuose liko abi sesutės, viena - 19 metų, kita - 14. Vyresnioji Ramutė įsidarbino Kamajų mokykloje, reikėjo rūpintis sesute ir padėti Vilniuje studijuojančiam broliui.

Ramutei teko atsidurti Kamajų daboklėje, valdžia bandė sužinoti, kur tėvas. Kai ištrūko iš nelaisvės, nutarė bėgti su seserimi į Vilnių ir globos ieškoti pas vienuoles. Gyveno Užupyje, valgė vieną kartą per dieną -žirnių sriubos. Brolis Algirdas irgi skurdo, apie tėvo likimą nieko nežinojo. Jis į Vilnių po slapstymosi atvyko 1953 m., apsigyveno Kražių skg., išsinuomavo butą pas KGB darbuotoją, kuris jį sekė, tikrindavo laiškus.

K. A.Tornau prisimena, kad jos senelis K. Sabalys išlaikė orumą, buvo inteligentiškas, visada tvarkingai rengėsi, nešiojo skrybėlę. Būdamas patriotas, taip ugdė ir savo anūkes, skiepijo meilę Tėvynei. Dažnai eidavo su jomis pasivaikščioti, pasakodavo apie miestą, vesdavosi į bažnyčias, pas vienuoles, labai pasipiktino, kai Arūnė pasakė esanti pioniere. 1971 m. sausio 1 d. K. Sabalį ištiko infarktas.

Kodėl kaimas pavadintas Kariūnais?

Kariūnų kaimo pavadinimas sugalvotas dėl to, kad jame apsigyveno Lietuvos kariai savanoriai, gavę žemės, išparceliavus Kamajų dvarą. Žemės gavo per 80 bežemių ir mažažemių valstiečių, tarp kurių buvo 11 karių savanorių. Žemės gavo ir žuvusių savanorių tėvai: Rapolas Gegelevičius iš Užpalių, Kazys Mikėnas iš Žvirbliškių kaimo, Petronė Vanagienė.

Lietuvos karys

Apie jos žuvusį sūnų Vladą Vanagą ir jo tėvus likusios negausios žinios, kurias pateikė Antanas Vanagas (g. 1938m.), gyvenantis Dusetose. Jis pasakojo, kad jo tėvas Jonas Vanagas (1900-1971) turėjo brolį Vladą, kuris išėjo tarnauti Lietuvai savanoriu. Jo tiksli gimimo data nežinoma, buvo vyresnis už brolį Joną. Vladas Vanagas dalyvavo kovose su bermontininkais. Mūšyje prie Širvintų dingo be žinios. Jo motina už sūnų gavo 9ha. žemės ir iš Jūžintų valsčiaus atsikėlė į Kariūnų kaimą. A. Vanago teigimu, jo dėdė Vladas buvo apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu, kur jis dingo - nežino.

Apie savanorius K. Sabalį ir B. Makušką jau buvo rašyta pirmojoje straipsnio dalyje, tačiau B. Makuškos dukra Anastazija Žagarienė papildė pasakojimą apie kaimą ir šeimą. Joje augo šešios dukros: Ramutė, Zofija, Regina, Iliuminata, Genovaitė, Anastazija ir sūnus - Kazys. Su tėvais ir senele šeimą sudarė 10 žmonių. Seseriai retą Iliuminatos vardą suteikti pasiūlė Lietuvos kariuomenės savanoris K. Sabalys, dirbęs Kaune, Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo Operacijų skyriuje. Kaip savanoris jis buvo gavęs žemės Kariūnų kaime. K. Sabalys ir jo žmona Adelė tapo Iliuminatos krikštatėviais.

Makuškų šeimos namas Kariūnų kaime stovėjo ant kalniuko, nuo jo atsivėrė vaizdas į Šetekšnos upę ir Kamajų bažnyčią. Pavasarį ir rudenį Šetekšna patvindavo ir apsemdavo didžiulius pievų plotus. A. Žagarienė prisimena, kad tėvas buvo padaręs net plaustą. Vanduo kartais beveik priartėdavo prie namų. Kartais vanduo nenuslūgdavo iki žiemos, vaikams būdavo smagu ledu čiuožti į mokyklą. Šetekšna tada buvo graži ir gili upė, netrūko žuvų ir vėžių. Joje net arklius maudydavo.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje upės vaga buvo ištiesinta, dingo jos grožis ir potvyniai, ji dabar panaši į griovį. Tėvas B. Makuška ir visi vaikai buvo muzikalūs, gražiai dainavo. Jis grojo armonika, giedojo laidotuvėse. Seserys Iliuminata ir Regina giedojo bažnyčios chore. Ypač išsiskyrė puikia klausa ir labai gražiu balsu Ramutė, ji dar grojo armonika ir mandolina. Šeimai buvo didelis smūgis, kai jie neteko mėgstamo muzikos instrumento-mandolinos: vokiečių okupacijos metais į namus užėjo kareiviai ir ją išsinešė.

Tėvai buvo labai dideli patriotai, tikintys, ta dvasia auklėjo ir vaikus. Anastazija nuo vaikystės dalyvaudavo bažnytinėse procesijose, barstydavo gėles. Gegužės mėnesį Makuškų namuose vykdavo taip vadinamos ,,majavos“ pamaldos. Į jas susirinkdavo ir jauni, ir seni. Neretai jaunimas po pamaldų surengdavo šokius. Ponia Anastazija prisimena: ,, prie mūsų namų kaimo jaunimas dažnai rengdavo gegužines. Nupindavo didelį vainiką, juo apjuosdavo berželiais apstatytą šokiams skirtą plotą, pakraščiuose sustatydavo suolus. Pokario metais į šokius ateidavo ir,,skrebai“, kartais užklysdavo ir partizanai. Gerai, kad nepasitaikė tuo pačiu metu ateiti ir tiems ir kitiems. Per Jonines šeima susirinkdavo ant kalnelio ir dainuodavo per naktį.

Anastazija savo gyvenimą susiejo su muzika. Dar besimokydama Kamajų mokykloje dainuodavo įvairiuose renginiuose kartu su sesute Genute. Toliau tęsė mokslą Rokiškio jaunimo vakarinėje mokykloje ir dirbo autoūkyje, dainavo kultūros namų ansamblyje. Žmonės, suprantantys muziką, paskatino...

Ši lentelė apibendrina informaciją apie kelis Kariūnų kaimo ūkininkus, nurodant jų gimimo metus ir turėtos žemės plotą.

tags: #parduodama #sodyba #utenos #raj #bajoriskiu #k