Lietuvos tremtiniai Sibire: atsiminimai, laiškai ir nuotraukos

Šiame straipsnyje remiantis išlikusių tremtinių liudijimais, laiškais ir nuotraukomis, gvildenama tragiška Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą tema sovietinės okupacijos metais. Medžiaga rinkta iš visų pasaulio kontinentų. Čia pateikiami keliolikos gyvais išlikusiųjų liudijimai apie kruvinas kančias Sibiro miškuose, kasyklose, vergų darbo lageriuose. Duodamos ištraukos iš šimtų laiškų, atsiųstų iš Sibiro. Spausdinamos Sibire padarytos mūsų tremtinių nuotraukos.

Ši knyga yra skiriama Sibire žuvusiam tėvui Juozui Prunskiui, ten pat žuvusiems dėdėms kun.

Tolimame Sibire, Buriatijoje-Mongolijoje, Colano apylinkėse yra išvežtųjų lietuvių kapinės, kur jie daugiausia buvo laidojami 1948-1957 m. Azijoje, Buriat-Mongolijoje, yra lietuvių tremtinių kapinės. Viename paminkle buvo ten iškaltas įrašas: „Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos. Kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos".

Išvežtųjų vargus stengėsi savo atsiminimų knygose išsakyti B. Armonienė, E. Juciūtė, St. Rūkienė, Tautvaišienė. Betgi okupantai rusai bolševikai į Sibirą yra išvežę apie 300.000 Lietuvos žmonių. Maždaug kas dešimtas gyventojas buvo išvežtas iš mūsų tėvų žemės. Iš jų maždaug trečdalis mirė dėl nepakeliamų sąlygų vergų darbo stovyklose. Mirė iš bado, nuo šalčio ir iškankinti sunkiausių darbų.

Juk net carų laikais per 40 spaudos draudimo metų į Sibirą tebuvo ištremta šiek tiek daugiau kaip 1000 knygnešių. Juk po didžiojo 1863 m. sukilimo iš Lietuvos tebuvo išvežta apie 2400 žmonių. Tą baisiąją tragediją privalome išryškinti.

Tačiau, kad ir negausus skaičius, tų buvusių išvežtųjų yra pasiekęs laisvąjį pasaulį. Jų liudijimus čia ir pateikiame, kiek buvo įmanoma surinkti. Jei kur nėra pasirašyta pavardė, tai tie liudijimai užrašyti Juozo Prunskio ir pasakojusių patikrinti. Pavyko surinkti šimtus laiškų nuo Sibiro tremtinių, kurių daugelis jau žuvę. Pavyko surinkti per 200 Sibire darytų nuotraukų. Jos daugiausia darytos jau laisvėn išėjusių tremtinių, savo nepalaužiamu darbštumu jau šiokias tokias sodybėles įsikūrusių, kokias šeimos iškilmes švenčiančių. Niekas neleido fotografuoti nei kalinimo vietovių, nei vergų darbo stovyklų, nei kitų priespaudos vietų.

Buvo pavojus, kad ir laisvę pasiekusieji buvę tremtiniai išmirs, laiškai išsimėtys, nuotraukos pasiliks plačiau nežinomos šeimų albumuose. Todėl reikėjo paskubėti susidariusią medžiagą rinkti. Tai buvo labai sunkus darbas. Reikėjo vesti plačius susirašinėjimus su Amerikos, Europos, net ir Australijos lietuviais. Reikėjo atrinkti iš gaunamų krūvų laiškų vietas, kurios būtų reikšmingesnės. Nebuvo lengva visus primityviomis Sibiro sąlygomis rašytus laiškus išskaityti. Todėl knygos ruošimo uždavinys, šalia kitų nuolatinių pareigų, buvo nemažos įtampos darbas.

Visi atsiminimų, laiškų autoriai yra žinomi, bet kai kurie neskelbiami, rūpinantis, kad jiems nesusidarytų kai kurių komplikacijų. Rankraščius perrašinėdama gražaus uolumo parodė p. M. Barienė, už ką nuoširdus ačiū. Atsirado geraširdžių, kurie neprašomi pirmieji atsiskubino padėti su knygos ruošimo išlaidomis: prel. Pr. Juras (500 dol.), Lietuvos operos solistė A. Dičiūtė-Trečiokienė (200 dol.).

Tačiau mes savo tėvų žemės genocido kankinius ir Lietuvą mylime labiau už savo gyvybę, ir grasinimai nuo užsimoto uždavinio neatbaidys.

Didžioji dalis medžiagos apie šį genocidą yra okupuotoje Lietuvoje, ir jos neįmanoma panaudoti, neįveliant žmonių į nelaimę.

Knyga buvo ruošiama ją skiriant Sibire žuvusiam tėvui Juozui Prunskiui, ten pat žuvusiems dėdėms kun.

JUOZAS PRUNSKIS, knygų autorius, laikraštininkas, redaktorius, g. 1907 m. gruodžio 22 d. Žvilbučiuose, Daugailių vls., Utenos aps. Vidurinį mokslą išėjo Utenos ir Rokiškio gimnazijose. Teologines studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune baigė 1932 m., o 1935 m. ten pat gavo bažnytinių teisių licenciatą. 1935-1937 m. vienas iš Mūsų Laikraščio redaktorių, 1936-1939 m. dienraščio XX Amžius redaktorius, 1939-1940 m. Nuo bolševikų teroro pasitraukęs į vakarus, apsigyveno Čikagoje. Čia 1943-1945 m. buvo Katalikų spaudos biuro direktorius. 1948-1972 m. buvo Draugo redaktorius, 1964-1969 m. redagavo The Marian, 1972-1975 m. redagavo Laivą, nuo 1974 m. Amerikos Lietuvių Tarybos informacijų direktorius. Gausiomis premijomis remia kūrybinius užmojus beletristikoje, žurnalistikoje, mokslinėse studijose. Plačiai bendradarbiauja lietuvių ir kitų tautų laikraščiuose ir žurnaluose, kur jau yra tilpę tūkstančiai jo rašinių. Yra išspausdintos jo parašytos ar suredaguotos 34 knygos ir brošiūros lietuvių ir anglų kalba.

In a Lithuanian cemetery stands a monument erected by the sons and the daughters of a woman who died in exile in Siberia. In complete violation of a peace treaty with Lithuania signed on July 20, 1920, and disregarding the solemn stipulations agreed to by Russia on September 28, 1926, in a non-aggression pact with Lithuania, the Soviet Union invaded this Baltic State on June 15, 1940, with 300,000 soldiers supported by armored forces and planes. Moscow was well aware that Lithuanians resent foreign domination. For 22 years Lithuanians had enjoyed a free and independent life after the abhorrent captivity which they had suffered under the czars for 123 years.

And so, in order to break down the people’s resistance to the forcible occupation, on June 14-15, 1941, the Soviet Union executed mass arrests of the population. According to data collected by the Lithuanian Red Cross, during that period 34,260 persons were deported to Siberia and other distant regions of the Soviet Union. Among those deported were at least 1,626 infants, 2,165 children aged four to ten, 2,587 teenagers, and even 427 elderly persons over seventy years old, among them the father of this book’s editor. The largest groups comprised elementary- and secondary-school students (6,378) and farmers (3,389). Housewives numbered 1,865; office workers, 1,591; teachers, 1,098; laborers, 879; servicemen, 622; university and college students, 416.

The mass arrests took place mainly at nighttime. People were surprised in their homes, allowed to take only very limited supplies of food and clothing, and crammed into freight cars, 50-60 persons to a car. The windows of the cars were boarded up, with only small cracks left open. After several days of traveling, people began to faint from the lack of water, food, and fresh air in the exhaustive summer heat. Men were separated from their wives, and in many cases children were separated from their mothers. The long journey into the depths of Russia killed many of the weak and the sick, especially infants and elderly people.

The deportees were taken to northern Russia, western and eastern Siberia, Kazakhstan, and the Soviet Far East. Some even ended up on the islands of the North Sea, where the climate is extremely severe. Some of them were left out in open fields without any means of shelter, without the proper tools to construct some form of protection from logs, earth, and moss, having to do this with their bare hands. The same system of mass deportations was resumed during the second Soviet occupation beginning in 1944. Thirteen waves of mass deportations were carried out from 1945 to 1950. This book contains many documentary eyewitness accounts by deportees who managed to survive and reach the free western world. Also presented are excerpts from the hundreds of letters received by relatives and friends from the deportees, together with numerous photographs of deported Lithuanians in Siberia.

No one was permitted to take photographs in the slave labor camps or the mines. In general, the life of the deportees was extremely difficult. As we read in the statements by eyewitnesses published in this book, inmates of the forced-labor camps were used for logging operations, even in winter without being provided the proper attire; for mining coal and other minerals; drilling oil wells; quarrying stone; building roads and railroads; digging tunnels and canals; building airports. They were even used in some experiments involving dangerous radiation. Inmates of slave labor camps had to endure systematic cruelty. They were always hungry and lacked proper clothing and shelter. The work quotas were very high, and the tools were primitive. In his testimony before the United Nations Committee on Forced Labor, Dr. for roll call and supper.

The principal food was black bread, with daily rations being 500-600 grams if one fulfilled one’s work norm by 100 percent. The situation of the deportees on the island of Trofimovsk was unbelievably difficult. Several hundred inmates of slave labor camps and their children died there during the cold polar nights. Since the ground was permanently frozen, their bodies lay under the snow beside barrack walls, doorways, and the hospital until the spring thaw. Many deportees perished in the severe Siberian storms. In desperation, some tried to escape but were caught and killed.

The documentary statements provided by the scarce handful of surviving deportees, as well as the photographs of Lithuanians exiled to Siberia and the excerpts of their letters published in this book were collected from four continents: North and South America, Asia, Europe, and Australia. May this book be a memorial to those numerous thousands of Lithuanians who perished in Siberia and whose bodies lie in unmarked graves under the perpetually frozen ground.

Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos, kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau Tamstos, Pone Prezidente, sutikimo.

M. Gedvilas, Vidaus Reikalų Ministeris. Kaunas. 1940 VII 16 d. Tvirtinu ir sutinku: J. Paleckis, Respublikos Prezidentas.

1939 m. spalio 10 d. Stalinas ir Molotovas per derybas įtikinėjo Lietuvos delegacijos narius, kad kariuomenės įvedimas Lietuvon yra naudingas ne kam kitam, o tik Lietuvos saugumui, kad nebus daroma jokių pastangų kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Jos socialinė, ekonominė, politinė santvarka nebus paliesta. Sovietų Sąjungos tikslas-saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir jos neliečiamybę prieš išorės pavojus, kurie gali kilti karui prasidėjus.

Dėl tų klastingų Sovietų užmačių kilus nerimui Pabaltijo tautose ir pasaulio opinijoje, Molotovas 1939 m. spalio 31 d. savo pranešime užsienio politikos klausimais Aukščiausioje Taryboje buvo pareiškęs: „Yra sudaryta palanki atmosfera politiniams ir kitiems santykiams sustiprinti tarp Sovietų S-gos ir Pabaltijo kaimynų . . . Klaidinga tvirtinti, kad savitarpinės pagalbos sutartys yra Sovietų S-gos kišimasis į Estijos, Latvijos ir Lietuvos reikalus, kaip kad kai kurie užsienio laikraščiai nori įrodyti. Priešingai, pasirašiusiųjų valstybių suverenumo nepažeidžiamumas yra aiškiai pripažintas savitarpinės pagalbos sutartyse ir nesikišimo principas į naujos valstybės reikalus yra patikrintas. Šios sutartys pagrįstos pasirašiusiųjų tarpusavio politinės, socialinės ir ekonominės santvarkų respektu, tad skleidžiamieji gandai apie Pabaltijo kraštų sovietizaciją yra mūsų bendrųjų priešų ir kai kurių antisovietinių provokatorių interesas” .

Šitos apgaulės Sovietai griebėsi po to, kai 1939 m. derybose su Anglija ir Prancūzija neišgavo jų sutikimo laisvai, savo nuožiūra, elgtis su Pabaltijo valstybėmis. Tai sužinome iš anglų užsienio reikalų ministerio pareiškimo Lordų Rūmuose 1939 m. 1940 m. kovo 25 d., t.y. Bet štai, staiga 1940 m. birželio 14 d. Sovietų komisaras Molotovas įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, pagrįstą jų pačių išgalvotais, fantastiniais, įprastu Sovietams melu pagrįstais kaltinimais dėl tariamo vad.

Jau vad. savitarpinės pagalbos sutartį pasirašant, Serovas Kremliuje sudarinėjo Pabaltijo tautų pavergimo planus ir rašė smulkias instrukcijas tų tautų genocidui, išnaikinimui. Maskvai buvo svarbu išgabenti patriotus vadus, suterorizuoti gyventojus ir tuo padaryti Lietuvą lengviau okupantų kontroliuojamą. Pasistengta išvežti sąmoningesnius asmenis, kurie galėtų būti kliūtis kraštui sukomunistinti.

Pirmame genocidiniame plane buvo nustatyti žymesnių Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų areštai. Vykdytoju formaliai buvo Maskvos paskirtas komunistų partijos sekretorius Sniečkus, talkininkaujant NKVD. Pirmoji grupė surašė žymesnius tautininkų veikėjus. Antroji-voldemarininkus. Trečioji-trockistus ir eserus. Ketvirtoji-krikščionis demokratus. Penktoji-liaudininkus ir socialdemokratus. Naktį iš liepos 11 į 12 d. buvo areštuota per 2000. Visi kalėjimai buvo perpildyti. Suimta ir išvežta buvo daugelis tų, kurie mylėjo savo tėvynę, brangino savo valstybės nepriklausomybę ir laisvę, kurie tikėjo Dievą. Buvo areštuota ir išvežta 34.260 asmenų. Pagal buvusio komisaro J. Glušausko liudijimą, Maskva buvo reikalavusi išgabenti 700.000.

Išvežtųjų skaičiuje buvo: švietimo srities darbuotojų-1089, ūkininkų-3389, medicinos personalo-168, karių-622, teisininkų-113, darbininkų-879, studentų-416, tarnautojų-1591, vidurinių ir pradžios mokyklų mokinių- 6378, šeimininkių-1865. Likusieji-įvairių kitų profesijų ir eiliniai žmonės. (L.E. t. Be šių išvežimų pirmosios okupacijos metu (1940-1941), deportacijos, pradedant 1944 m., buvo nuolat vykdomos ir antrosios okupacijos laikotarpiu.

Ji sulaužė visas pasirašytas sutartis su Lietuva: taikos (1920 m. liepos 12 d.) sutartį, kuria amžiams atsisakė suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemes. Ta sutartimi įsipareigojo susilaikyti nuo bet kurių agresyviųjų veiksmų (str. 3) ir eventualius nesusipratimus, nepavykus jų išspręsti diplomatiniu keliu, perduoti specialiai sutaikinimo komisijai (str. 4). Sulaužė 1926 m. pasirašytą nepuolimo sutartį, kur taip pat pasižadėjo visus kilusius konfliktus spręsti taikiomis priemonėmis. Toji sutartis 1934 m. buvo pratęsta ir ta proga Sovietų užsienio komisaras Litvinovas, pasirašant protokolą, buvo pareiškęs: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinės ir nepareina nuo konjunktūrų, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindinis elementas yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės išlaikymas”. 1933 m. nepuolimo sutartis buvo papildyta, pasirašant su Sovietų S-ga užp...

Tremtinių skaičius pagal socialinę padėtį

Štai tremtinių skaičius pagal socialinę padėtį pirmosios sovietinės okupacijos metu:

Tremties vietos Lietuvoje

tags: #parduodamos #sodybos #liepiskiuose