Prekių mokslas, kaip atskiras dalykas, atsirado XV a. pabaigoje - XVI amžiaus pradžioje. Jis pradėtas dėstyti išvystytos prekybos šalyse: dabartinės Italijos Valstybėse, Ispanijoje, Portugalijoje, Olandijoje. Dėstytas komercinio tipo mokyklose. Pirmoji augalinių, gyvulinių ir farmacinių medžiagų katedra įsteigta 1549 m. Paduvos Universitete Italijoje. Iš pradžių prekių mokslas buvo aprašomojo pobūdžio ir nenagrinėjo vartojamųjų prekių savybių ir kokybės vadybos klausimų. Tik XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje prekių mokslas pradėjo sparčiai vystytis, ypač XX a., kai išskirta prekių kokybės vadyba.
Lietuvoje prekių mokslas pradėtas dėstyti XIX a. komercijos mokyklose. Nepriklausomos Lietuvos 1-ajame laikotarpyje (1918-1940 m.) prekių mokslas buvo dėstomas Kauno Universitete (Teisės ir ekonomikos fakultete). Vilniaus universitete 1940 m. įkurta Prekių mokslo katedra, kuri tapo prekių mokslo moksliniu metodiniu centru. 1926 m. buvo parašytas prekių mokslo vadovėlis lietuvių kalba (A. Acus-Acukas). Po II pasaulinio karo didžiausią indėlį į Lietuvos prekių mokslą įnešė Vilniaus universiteto dėstytojai P. Mačiulis (maisto prekių srityje).
Vilniaus universiteto biblioteka, kurioje buvo įkurta Prekių mokslo katedra
Kas yra prekė?
Kalbant apie prekę, tai yra gamybinės veiklos arba gamtoje aptinkamas objektas, galintis tenkinti norus ir poreikius, būti siūlomas pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui. Vadinasi, visi gaminiai ir gamtos objektai yra potencialios prekės. Netgi objektai, išlikę natūralūs ir nepakeisti žmogaus veiklos procese, tampa labai pageidautina preke.
Gilinantis į gamybos turinį ir tikslus galima pastebėti, kad tai yra gamtoje randamų natūralių objektų perdirbimo ir keitimo veikla siekiant suteikti jiems papildomų vartojamųjų savybių. Poreikiai būna labai įvairūs, juos nelengva išmatuoti ir įvertinti. Įsigalint marketingo ideologijai, metodams ir priemonėms, vartotojų poreikiai vis daugiau išaukštinami ir išryškinami, o tai verčia nuolat ir sparčiai tobulinti ir plėtoti gamybos technologijas, kurios pajėgtų sukurti racionalius ir emocionalius vartotojų poreikius tenkinančių prekių.
Vienų poreikių tenkinimas gimdo naujus ir dėl to galima sakyti, kad prekių ir paslaugų kūrimas ir tobulinimas - tai nuolat atsinaujinanti ir neišsenkanti problema. Plėtojant prekinę gamybą, paremtą mokslo ir technikos pažanga, žmonės vis daugiau susitelkia į siauras specifines savo veiklos ir profesinio ugdymo sritis, ir iš to gaudami savo uždarbį, sukuria kitų prekių ir paslaugų paklausą. Tokiu būdu vis mažiau reikšmės ir vietos lieka natūriniam ūkiui, kuris pažangiose šalyse beveik visiškai išnyko.
Taigi gaminys nebūtinai visada yra ir prekė. Tačiau negalime nuošalyje palikti klausimo: ar visos prekės yra gaminiai? Rinkoje galima aptikti ir tokių prekių kurios tarsi ir nėra žmogaus gamybos rezultatas. Dažniausiai toks įspūdis gali kalbant apie žemės ūkio arba tiesiog miškuose, vandenyse, žemės gelmėse randamas ir rinkoje parduodamas prekes. Ar dera vadinti gaminiais grybus, uogas, elnio ragus, jūros dugne randamus perlus, deimantų ar aukso grynuolius bei kitus gamtoje aptinkamus ir rinkoje prekėmis paverčiamus daiktus?
Atsakant į šį klausimą reikia įvertinti dvi aplinkybes. Pirma, minėti grybai, uogos, elnio ragai ir kita į rinką pateko žmonių darbo ir pastangų dėka. Vadinasi, kažkas suprato, kad šie daiktai tenkinti žmonių poreikius ir dėl to ėmėsi darbo ir pastangų jų rasti, paimti teikti rinkai. Taip buvo gaminama paslauga, ssudariusi galimybe tenkinti šių įsigijimo poreikį. Kita vertus, žemėje jau labai nelengva aptikti vietų, kurios vienaip ar kitaip nebūtų saugomos, globojamos ir kitaip reguliuojamos žmonių, kad tiesiogine veikla ir pastangomis. Dažnai jau ir grybavimas, ir uogavimas, ir medžioklė tvarkomi taip, kad išliktų priimtinas kiekis ir proporcijos gamtoje aptinkamos augalijos ir gyvūnijos.
Atsakyti į klausimą, kas yra prekė, nėra paprasta. Siaurąja prasme galėtume teigti kad prekė yra apčiuopiamų požymių rinkinys. Pasakę, jog prekiaujame avalyne, metalais, sporto reikmenimis, gėrimais, automobiliais, pasakome esminius dalykus.
Tas kažkas, ką jis parduoda, yra labai svarbus ir esminis viso verslo klausimas, kurio supratimas ir pažinimas iš esmės ir nulemia sėkmę. Iš tikrųjų duodamas poreikių tenkinimas. Alaus pirkėjas nori numalšinti savo troškulį H jo mėgstamu Kalnapilio alumi, ir, ko gero, išmėginti reklamoje girdėtą „Ieškok geriausio“ skonį. Akinių ieškantis žmogus sprendžia regėjimo pagerinimo problemą. Lėktuvo bilieto pirkėjui nerūpi, kaip sunkiai ir varginančiai dirba pilotai ir stiuardesės, jam labai reikia greitai ir tinkamu laiku nuskristi į Paryžių ar I,ondoną. Taigi pirkėjams pirmiausiai rūpi, kaip bus patenkintas jų poreikis ir ar jie už mokamą kainą gaus juos tenkinančią prekę.
Pirkėjas, pirkdamas poreikio tenkinimą, gauna apibrėžtą jo kiekį. Tas kiekis turi prekės vieneto išraišką. Prieš pradėdamas kurti prekę gamintojas turi įvertinti ttai, kad pirkėjas stengsis įvertinti visus jos naudingumo požymius. Dėl to prekei reikia stengtis suteikti kuo daugiau jos naudingumą palaikančių požymių. Prekės palaikymo ppožymiai yra trijų lygmenų: turinio, formos, viso gaminio. Pir¬majame lygmenyje reikia atsakyti į klausimus: kokių poreikių tenkinimui preke skirta ir ką vartotojas pirks.
Nuo to, koks poreikių tenkinimo derinys bus pa¬rinktas, priklausys investicijos, kainos, reklama. Tikriesiems alaus mėgėjams galima įrengti aludę, kurioje bus siūloma tik alaus ir minimalios užkandos. Tokiai aludei įrengti pakaks paprastos patalpos su paprastais stalais ir suolais. Vadinasi, ir inves¬ticijų čia nereikės didelių. Tačiau išrankūs ir pasiturintys alaus mėgėjai greičiausiai pageidaus gražiai įrengto, puikiai aptarnaujamo, švarios aplinkos, didelio užkandos ir patiekalų pasirinkimo alaus restorano.
Marketingo požiūriu prekės kokybė reiškia jos gebėjimą tenkinti pirkėjų norus ir reik¬mes. Prekės yra ne vien fiziniai daiktai, bet ir paslaugos. Rinkoje tiek daiktinę, mato¬mą ir apčiuopiamą išraišką, tiek ir paslaugos ar iidėjos išraišką turinčios prekės yra skirtos poreikiams tenkinti. Jos gali būti siūlomos pirkėjų dėmesiui, pirkimui vartojimui ar naudojimui. Taigi prekės apibrėžimas ir pavadinimas vienodai tai apčiuopiamiems gaminiams, tiek ir paslaugoms ar idėjoms. Daiktinės prekes paprastai yra gaminamos įmonėse, sandėliuojamos, kuri saugomos ir paskui parduodamos. Kitaip yra su paslaugomis. Dažnai jas parduodamos dar prieš gamybą.
Neįmanoma kokį nors paslaugos veiksmą atlikti ir padėti ant lentynos, transportuoti. Dėl šios priežasties gali būti situacijų, kai būna sunku balansuoti paslaugos pasiūlą ir paklausą. Nors kai kurių išimčių čia galima rasti. Pavyzdžiui, kai laikrodininkas, priimdamas sugedusį laikrodį iš kliento, čia pat jam siūlo už atitinkamą kainą kitą tokios pat markės jau sutaisytą laikrodį, galima pripažinti, kad ir paslaugą kai kuriais atvejais ir sandėliuoti ir transportuoti.
Daiktines prekes galima gaminti toli nuo jų vartotojo. Paslaugos dauguma atveju yra gaminamos ir teikiamos dalyvaujant pačiam vartotojui. Dėl tos priežasties paslaugos negali būti transportuojamos, jas tenka teikti ten, kur yra vartotojai. Ši aplinkybė verčia kurti daugiau paslaugos punktų, pirkti ar nuomoti patalpas įrengimų komplektus, komplektuoti personalą, dėl ko didėja paslaugų kaštai ir kainos.
Ne visada rinkai siūloma tik daiktinės arba tik paslaugos pavidalo prekes. Praktikoje dažnai sutinkama ir tarpinių variantų, kai prekė turi ir daiktinio gaminio ir paslaugos bruožų. Tokia prekės ir paslaugos kombinacija dažnai padeda geriau įgyvendinti verslo marketingo ideologiją, kad geriau būtų patenkinti kliento poreikiai.
Nors gaminys gali turėti įvairių paslaugų, daiktinių prekės ar jų junginio savybių, verslininkas turi galvoti apie prekę kaip vieningą savybių visumą ir pirmiausia apie tai, kaip, kokius ir kokių gyventojų grupių norus ir poreikius ši prekė tenkinti skirta. Marketingo vadovui svarbu išsiaiškinti, kaip visas prekės savybių rinkinys yra suderintas ir kaip atitinka visą verslo strategiją. Jeigu visų pageidaujamų savybių negalima sutalpinti viename gaminyje, tai gal naudingiau būtų gaminti ir įteikti rinkai keletą vienas kitą papildančių prekių?
Labai nedaugelis prekių turi vien apčiuopiamų savybių. Beveik visuomet prekėje slypi ir kitų, vieno protu suvokiamų dalykų. Pirminė prekė - tai pačios pagrindinės prekės savybės, atspindinčios prekės paskirtį. Šaldytuvas padeda ilgiau išsaugoti nesugedusį maistą, automobilis - nuvažiuoti į kitą vietovę, sultys - numalšinti troškulį. Apčiuopiama prekė - tai viskas, ką apie ją galima sužinoti jutimo organais: forma, svoris, spalva, kvapas, techninės charakteristikos. Nuo šių savybių priklauso, kiek gera yra pirminė prekė, kaip pajėgia patenkinti poreikius.
Šiai prekei priskiriamos savybės, kurių vizualiai pastebėti neįmanoma, tačiau kaip tik jos dažnai nulemia prekės savitumą ir išskirtinumą. Tradiciškai prekės skirstomos pagal jų apčiuopiamumą, pirkimą, vartojimą ar naudojimą.
Prekių klasifikacija
Prekės gali būti skirstomos į:
- Viešo naudojimo: Negali būti naudojamos tik vieno asmens. Tie, kurie nenori mokėti kainos už prekės naudojimą, negali būti išskirti iš jos naudotojų.
- Asmeninio naudojimo: Gali būti naudojamos tik vieno asmens. Tie, kurie už prekės naudojimą mokėti nenori, gali būti išskirti iš jos naudotojų.
- Įvairiarūšės: Laikomos įvairiarūšėmis (pvz., automobiliai).
Kasdieninio vartojimo prekės perkamos ir vartojamos dažnai, pagal nusistovėjusią tvarką ir daug negalvojant: pasta, muilas, pienas, duona. Šios rūšies prekės parduodamos pirkėjams patogiose vietose.
Impulsyvaus pirkimo prekės perkamos dėl staiga atsiradusio ir paprastai gana trumpalaikio poreikio. Jei staiga įsigeistos prekės tuo metu nusipirkti nepavyksta, ji dažniausiai pamirštama. Pirkti impulso prekes gali paskatinti pirkti patrauklus jų įpakavimas ar įdomus išdėstymas lentynoje, kainų nuolaidos ar kito pirkėjo pavyzdys. Todėl šios prekės išdėliojamos patogiausiose ir geriausiai matomose lentynose, lengvai pasiekiamose vietose. Savitarnos parduotuvėse ji dažnai būna ir prie pat kasos, kur pirkėjui tenka bent trumpai stabtelti. Tuomet akys užkliūva ir už neplanuotų , bet įdomių prekių. Kadangi šios grupės prekės gana pigios, pirkėjai mažai rizikuoja išbandydami net ir nežinomus jų variantus.
Katastrofinės prekės -jos taip pat perkamos staiga, neplanuotai. Tačiau tokių prekių vartotojui prireikia dėl netikėtų įvykių, atsitinkančių jam pačiam ar jo vartojamiems daiktams. Staiga gali teikti kreiptis pagalbos į stomatologą, autoservisą. Katastrofinėmis gali tapti dauguma nebrangių prekių ar paslaugų, jei jos perkamos skubant, tekinant staiga atsiradusį didelį poreikį. Logiška, kad tokiu atveju pirkėjas nelinkęs ilgai rinktis ar derėtis dėl kainos. Norėdamas kuo greičiau patenkinti poreikį, pirkėjas linkęs netgi mokėti brangiau. Tai dažniausiai neišvengiama, jei pirkti tenka netipišku laiku arba poreikį patenkinti toliau nuo didelių miestų esančioje vietovėje.
Pasirenkamąsias prekes pirkėjas renkasi tarsi du kartus: vieną - kai iš anksto numato svarbiausias, reikalingiausius prekės bruožus, kitą - kai patikslina pradinę nuomonę, jau parduotuvėje apžiūrėdamas konkrečias prekes. Tam tenka sugaišti laiko, įdėti šiek tiek pastangų. Pagal kainą - pagal kainą pirkėjas renkasi tada, kai kitus konkuruojančių gaminių skirtumus laiko nesvarbiais. Kartais jie iš tikrųjų esti nedideli, o kai kada pirkėjai jų tiesiog nesistengia ar nesugeba įžvelgti. Dažniausiai taip atsitinka tada, kai kaina atrodo svarbesnė už visas kitas prekės savybes. Todėl į šią grupę gali patekti ne tik gana brangūs daiktai - šaldytuvai, televizoriai, bet ir palyginti pigios prekės - sviestas, kava. Jei šių prekių kainų skirtumai pirkėjui yra reikšmingi, jis jas perka kaip tipiškas pasirenkamas prekes, t.y. skiria mažai laiko ieškodamas pigesnio pirkimo varianto.
Daugelį gana svarbių prekių pirkėjui renkasi ne pagal kainą, o pagal kitas savybes. Kaina šiuo atveju nėra svarbi.
Birių medžiagų laikymo reikalavimai
Prekių mokslas nagrinėja konkrečių prekių (prekių grupių) vartojamų savybių kitimą realizuojant optimalius saugojimo būdus, tiria ir tobulina kokybės kontrolės bei vartojamųjų savybių vertinimo būdus, nagrinėja prekių klasifikaciją, asortimentą, jų atitikimą racionalius vartotojų poreikius bei prognozuoja jų gamybą.
Birių medžiagų laikymo reikalavimai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios medžiagos savybių ir paskirties. Svarbu užtikrinti tinkamas sąlygas, kad būtų išsaugota kokybė, saugumas ir tinkamumas vartojimui. Štai keletas bendrų reikalavimų:
- Apsauga nuo drėgmės: Birių medžiagų laikymo patalpos turi būti sausos, kad medžiagos nesugertų drėgmės, nesusidarytų gumulai ar nesivystytų pelėsiai.
- Temperatūros kontrolė: Kai kurioms medžiagoms reikalinga stabili temperatūra, kad būtų išvengta gedimo ar kokybės praradimo.
- Apsauga nuo kenkėjų: Sandėliavimo patalpos turi būti apsaugotos nuo graužikų, vabzdžių ir kitų kenkėjų, kurie gali užteršti arba sugadinti medžiagas.
- Ventiliacija: Tinkama ventiliacija padeda išvengti kondensato susidarymo ir palaiko oro kokybę patalpose.
- Atsižvelgimas į saugos reikalavimus: Laikant degias ar sprogias medžiagas, būtina laikytis griežtų saugos reikalavimų, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Šie reikalavimai yra būtini norint užtikrinti birių medžiagų saugumą ir kokybę visą jų galiojimo laiką.
Grūdų sandėlys
Prekių savybės ir vartojamoji vertė
Kiekvienas produktas (prekė) turi daug savybių. Savybės, pasireiškusios prekę vartojant, vadinamos vartojamosiomis savybėmis. To paties produkto (prekės) vartojamosios savybės gali būti skirtingos, jei jo nevienoda paskirtis. Jos sudaro prekės vartojamąją vertę, t. y. prekės naudingumą.
Prekių mokslas nagrinėja konkrečių prekių (prekių grupių) vartojamų savybių kitimą realizuojant optimalius saugojimo būdus, tiria ir tobulina kokybės kontrolės bei vartojamųjų savybių vertinimo būdus, nagrinėja prekių klasifikaciją, asortimentą, jų atitikimą racionalius vartotojų poreikius bei prognozuoja jų gamybą. Ypač sparčiai prekių mokslas vystėsi XX a. Šiame amžiuje prekių moksle išskiriama prekių kokybės vadyba.
tags: #patalpa #ar #deze #birioms #medziagoms