Vaikų dienos centrai Lietuvoje: pagalbos poreikis ir iššūkiai

Prof. 2016 m. ištyręs žmogaus teisių situaciją Lietuvoje Europos Tarybos komisaras N. Muižnieks savo ataskaitoje Europos Komisijai konstatavo, jog nors šalis ir yra suformulavusi tikslus, bet praktikoje jie sunkiai įgyvendinami. Viena iš sričių, kurioje jaučiamas atotrūkis, yra vaikų apsauga.

Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams yra milžiniškas. Viešojoje erdvėje dažniausiai kalbama apie socialinės rizikos šeimas. Tačiau problema yra daug platesnė - beveik trečdalis Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų. Šiose šeimose skursta net 41,7 proc. jose augančių vaikų.

Skurdas ir vaikų nepriežiūra yra susiję. Ypač jei vaikas auga vienišos motinos (rečiau tėvo) šeimoje. Tokiomis sąlygomis prižiūrėti vaiką yra iššūkis. Todėl neatsitiktinai girdime, kaip naštos neištvėrusios motinos pakelia prieš save ranką, o kaimynai tik gūžčioja pečiais: „buvo tvarkinga šeima, dirbo, rūpinosi vaikais“.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, 2018 m. pradžioje VDC lankė 9348 vaikai. Panašus skaičius yra ir augančių globos sistemoje, t. y. globojamų šeimoje, šeimynoje ar globos namuose. 2015 m. Vaikų dienos centruose pagalbą gavo iš viso 6730 vaikų. Tai apima tik apie 5 proc. vaikų, kuriems reikia pagalbos, ir tik 35 proc. rizikos šeimose augančių vaikų.

Tokioms šeimoms itin reikalinga VDC pagalba. Jei tėvai dirba ir balansuoja ties skurdo riba arba gyvena skurde po išmokų, vien socialinio darbuotojo ar psichologo pagalbos niekada nepakaks.

Vaikai, kurie auga socialinės rizikos šeimose, patiria tėvų nepriežiūros, piktnaudžiavimo alkoholiu, apleistumo, smurto artimoje aplinkoje ir skurdo realybę. Nereto iš minimų vaikų kasdienybė bėga vieno kambario bendrabučio tipo kambarėlyje, padedant tėvams auginti kitus brolius ar seseris, o piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų šeimose - rūpinantis savo tėvais.

VDC suteikia esminę pagalbą tokiomis sąlygomis augantiems vaikams: čia jiems ne tik padedama ruošti pamokas, suteikiamas maitinimas ir vieta leisti laiką, bet ir duodama galimybė pasidalinti panašiomis patirtimis tarpusavyje, įgyti pasitikėjimo, atskleisti smurtą, savo sunkumus, rūpesčius ir baimes.

Nuo pat pirmųjų vaikų dienos centrų įsisteigimo 1996 m., jie vis dar nėra integruoti į bendrą socialinių paslaugų ir paramos sistemą. VDC išlieka projektu jau daugiau nei 20 metų. Tačiau yra sukurtos sąlygos, kaip viešą (valstybės ir savivaldybių) atsakomybę paversti privačia, t. y. vien nevyriausybiniuose VDC dirbančiųjų asmeniniu reikalu.

Pagal dabartinę teisinę aplinką socialinei paramai ir paslaugoms skirtos lėšos yra griežtai reglamentuotos daugeliu įstatymų. Tačiau nei vienas iš jų nenumato praktinio mechanizmo, kaip lėšos, skirtos socialinei paramai ir socialinės atskirties mažinimui, galėtų pasiekti nevyriausybinius vaikų dienos centrus, kurių paslaugos šiandieninėms šeimoms yra gyvybiškai reikalingos. Praktinis mechanizmas užtikrina pašalpų mokėjimą, nemokamą vaikų maitinimą ugdymo įstaigose ir vaikų globos finansavimą, bet ne socialinių paslaugų vaikams teikimą, kol jie auga su tėvais.

Praktika parodė, kad socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra mažai veiksmingas. Daugeliu atveju jis ir negali būti kitoks dėl susidariusios padėties pagalbos vaikams sistemoje. Kartojimas, kad trūksta pinigų, šiuo atveju tikrai netinka.

Teisiškai socialinių paslaugų organizavimas VDC yra savarankiška savivaldybių funkcija, t. y. kaip ją atlikti, kam finansavimą skirti ar visai neskirti sprendžia savivaldybių tarybos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, 2018 m. pradžioje šalyje veikia 369 VDC, kuriuos lanko 9348 vaikai. Trečdalis jų (123) yra įsteigti savivaldybės, o likę 66 proc. Tiesa, ministerija jau seniai deklaruoja remianti vaikų dienos centrus, tačiau ši parama yra daugiau nei 40 kartų mažesnė (2017 m. - net 44 kartus) nei savivaldybių sutaupomos lėšos, skirtos nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai.

Vaikų dienos centrai susiduria su dvigubu iššūkiu - kaip padėti vaikams ir kaip išgyventi patiems. Tam, kad užtikrintų bent minimalią veiklą, nevyriausybiniai VDC sukasi, kaip gali. Jie teikia paraiškas ministerijos ar savivaldybių skelbiamuose konkursuose, ieško rėmėjų. Jų iššūkiai panašūs į skurde gyvenančių šeimų, kurios turi kreiptis socialinės paramos, o ją gavusios vis tiek gyvena skurde.

Greta to, šie centrai turi atlikti ir tą veiklą, vardan kurios ir įsikūrė - teikti paslaugas vaikams ir jų šeimoms. Jų atlyginimai yra minimalūs arba vos didesni, o kai kurių nesiekia ir minimalaus, nes jie dirba nepilnu etatu. Tokiomis nuolatinio streso sąlygomis dirba du trečdaliai visų VDC, o jų veikla gyvybiškai priklausoma nuo SADM konkursinio projektinio finansavimo. Maksimali vienam VDC projektui skiriama suma 2017 m. buvo 14 500 eurų.

Nepriklausomai nuo VDC lankančių vaikų skaičiaus ar centrų statuso, finansavimas konkurso būdu gali būti skiriamas tiek savivaldybės išlaikomų, tiek nevyriausybinių VDC projektams. Į šią sumą įeina visos išlaidos.

Pagal formalius reikalavimus, tam, kad nevyriausybinis VDC galėtų dalyvauti SADM organizuojamuose konkursuose centro veiklai finansuoti, ne mažiau kaip 10 proc. projekto turi remti savivaldybė. Ko gero, šie formaliai reikalaujami 10 procentų (nuo ministerijos maksimalios projektui skiriamos sumos - 1450 eurų) ir atskleidžia vaizdą, kaip savivaldybės „rūpinasi“ VDC.

10 proc. parama dažniausiai ir buvo nurodyta, nors aiškėja ir „popieriniai“ šios paramos kontūrai (parašo garantinį raštą, kad rems, ir to užtenka pateikti konkursui paraišką). Devyni iš tirtų nevyriausybinių vaikų dienos centrų nurodė, kad iš savivaldybės 2017 m. jokio finansavimo negavo.

Savivaldybių indėlis remiant nevyriausybinius VDC

Štai keletas pavyzdžių, atskleidžiančių situaciją:

• „Labai gaila, tačiau jokios pagalbos iš savivaldybės nesame gavę. Esame išsinuomavę patalpas savivaldybei priklausančiose mokyklos patalpose. Mokame nuomą, ir, žinoma, kaip ir priklauso už komunalines paslaugas. 45 kvadratinių metrų patalpos šildymas atsieina 98 eurus per mėnesį, tačiau patalpose taip šalta, kad be elektrinio šildytuvo negalim išsiversti. Prašėme kompensuoti įmonės įsikūrimo ir darbo vietų įkūrimo išlaidas iš smulkaus ir vidutinio verslo fondo. Finansavo... mažiau nei 100 eurų. Kai tuo tarpu statybos įmonėms, kitoms didelėms verslo įmonėms, net ir komercinėms išdalino dešimtis tūkstančių. Manau, kad dienos centrai yra našlaičių pozicijoje - savivaldybė parašo straipsnį, kad jų teritorijoje įsikūrė naujas dienos centras, užsideda sau didelį pliusą ir tuo viskas pasibaigia.“
• „Mūsų mieste nėra nė vieno VDC, kuris būtų įsteigtas savivaldybės. Yra vienintelis, kurį įsteigėme iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paramos. Tai kaip ir aiški politika.“
• „Socialinės paramos skyrius keletą kartų skyrė talonų maistui sausio mėn., kada nutrūkdavo finansavimas iš ministerijos. Iki šiol finansavimą gaudavome, bet jeigu požiūris toks, kad išsilaikyti turime patys, ar savivaldybės prisidėjimu, tai labai bus sunku dirbti toliau.“
• „Su rajono savivaldybe turime pasirašę sutartį dėl socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugų teikimo 15 vaikų (pagal sprendimus). Kas mėnesį išstatome sąskaitas savivaldybei, gauname apmokėjimą. Mūsų centrą lanko ne tik soc. rizikos vaikai (taip pat daugiavaikių, nepasiturinčių šeimų, našlaičiai, kai tėvai emigravę, nepilnų šeimų vaikai).“
• „Savivaldybė 2017 m. skelbė projektų konkursus vaikų dienos centrų paslaugoms finansuoti ir vaikų vasaros stovyklai. 5000 eurų buvo skirti darbo užmokesčiui, priemonėms veikloms, komunalinėms paslaugoms.“

Dešimtmečiais tebesitęsiantis apgailėtinas savivaldybių savarankiškosios funkcijos realizavimas, kalbant apie VDC vystymą, akivaizdžiai liudija negebėjimą spręsti ir/ar problemos ignoravimą. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai leidžia savivaldybėms nieko nedaryti, arba daryti simboliškai.

Siekiant pakeisti padėtį, nacionalinės valdžios vaidmuo yra esminis. Tam, kad būtų reikšmingai sprendžiamos tokios problemos, kaip ketvirčio visų Lietuvos vaikų skurdas (po išmokų), vaikų, kenčiančių nuo nepriežiūros ir smurto, bei trečdalio vaikų, gyvenančių tik su vienu iš tėvų, rūpesčiai, socialinės priežiūros paslaugų organizavimas vaikų dienos centruose turi tapti valstybine savivaldybei deleguota funkcija, o praktiniam įgyvendinimui sutelkti visi resursai, įskaitant nevyriausybinį sektorių.

Būtų pats laikas suprasti, kad nevyriausybinės ir religinės organizacijos, prie kurių veikia VDC, nėra konkurentės, jos dirba vargstančių vaikų ir jų šeimų, žmogaus labui. Seimui turint geros politinės valios, situaciją galima lengvai pataisyti vienu sakiniu papildžius Vietos savivaldos įstatymą, priskiriant socialinę priežiūrą vaikų dienos centruose prie savivaldybei perduotų funkcijų.

Siekiant sėkmingo įgyvendinimo, Socialinių paslaugų įstatymą reikėtų papildyti VDC apibrėžimu. Šis apibrėžimas turi integruoti akcentą, kad VDC yra teikiama specializuota vaiko dienos priežiūra, kurią siūlo nevyriausybinės, religinės, privačios, viešosios ar kito juridinio statuso organizacijos.

LR Vyriausybė ir SADM gali nustatyti būdą, kaip savivaldybės turi užtikrinti vaikų dienos centrų veiklą. Vyriausybė vaidina esminį vaidmenį, užtikrindama praktinį proceso įgyvendinimą.

Vyriausybė nustato būdus, kaip organizuojamas paslaugų teikimas, todėl turėtų atsisakyti projektinio finansavimo ir viešųjų pirkimų. Šių būdų esmė yra pasirinkti pigiausią paslaugos teikėją iš daugelio. Kadangi vaikų dienos centrų poreikis yra žymiai didesnis už pasiūlą, šie būdai netinka. Jie tik apkrauna biurokratija ir tinka toms gerovės šalims, kur paslaugų prikurta tiek, kad teikėjai turi varžytis tarpusavyje. Taip sutaupoma pinigų.

Optimalus variantas būtų finansavimas sutarčių pagrindu. Tai padaryti galima į mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą integruojant skyrių, susijusį su apmokėjimu už vaiką dienos centre. Analogiškai reikia papildyti ir Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodiką.

Seimui ir Vyriausybei atlikus tokius darbus, savivaldos lygyje reikalai nuo deklaratyvių tikslų ir manipuliacinio pliusiukų dėliojimo pakryptų link reikšmingo socialinės atskirties mažinimo.

1 lentelė. Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams

tags: #patalpa #yra #issinuomavia