Vandeninių kaloriferių veikimo principas patalpų šildymui

Vandeniniai kaloriferiai yra efektyvus ir populiarus sprendimas patalpų šildymui. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip veikia vandeniniai kaloriferiai, kokie jų privalumai ir kaip jie gali būti integruoti į įvairias šildymo ir vėdinimo sistemas.

Kas yra vandeninis kaloriferis?

Vandeninis kaloriferis - oro šildytuvas LEO HD yra skirtas pastatams, kuriems reikalinga padidinto atsparumo aplinkos sąlygoms įranga. LEO HD kaloriferiai pagrinde susideda iš ventiliatoriaus ir šilumokaičio (1 pav.), prie kurio jungiasi karštas vanduo. Karštas vanduo sušildo šilumokaitį, ventiliatorius tolygiai nupučia šilumą į patalpas. Toks šildymo būdas nėra inertiškas, šiluma juntama vos prietaisams pradėjus veikti.

Pagrindiniai privalumai:

• Greitas ir tolygus patalpų sušildymas.
• Nėra inertiškumo - šiluma juntama iškart.
• Galimybė reguliuoti oro srautą ir temperatūrą.

Kaip veikia vandeninis kaloriferis?

Pagrindinis kaloriferių privalumas yra jų gebėjimas greitai ir tolygiai sušildyti patalpas. Karštas vanduo sušildo šilumokaitį, ventiliatorius tolygiai nupučia šilumą į patalpas.

Patogiam LEO HD oro šildytuvų valdymui galima rinktis paprastesnius valdiklius (TS arba ARW+R55), kurie užtikrins esminių funkcijų reguliavimą (oro srauto reguliavimą, termostatinį veikimą). Komplektacijoje pridėtas specialus INOX montavimo laikiklis leidžia įrenginį montuoti vertikaliai įvairiais kampais prie sienos, ant siaurų kolonų ir pertvarų.

Vandeninių kaloriferių panaudojimas vėdinimo sistemose

LEO HD kaloriferius galima sujungti su oro maišymo kamera LEO KM ir tokiu būdu sukurti paprastą ir efektyvią mechaninę vėdinimo sistemą. Maišymo kamera LEO KM leidžia į patalpą tiekti šviežią orą. LEO HD (vandeninis kaloriferis) + KM (maišymo kamera) + UVO (ištraukimo ventiliatorius) - tai paprasčiausias būdas sukurti efektyvų vėdinimą objektuose, sunaudojant mažiausias energijos sąnaudas, be papildomų sistemų.

Vandeninės vėsinimo sistemos

Vėsinimo sistemos iki reikiamos temperatūros vėsina orą, kontaktuodamos su atvėsintu vandeniu arba orui judant per vėsinimo sekcijas. Taip pat modernūs vėsinimo įrenginiai gali ir mažinti oro drėgnumą, t.y. Vėsinimo sistemos - vandeninės - pačios universaliausios, plačiausiai paplitusios komercinių ir pramoninių patalpų vėsinimo srityje. Oro vėsinimas su kondensacija reikalauja daugiau energijos nei vėsinimas be kondensacijos.

Vandeninės vėsinimo sistemos gali būti naudojamos ir šildymui, kai jų energijos šaltiniai - vėsinimo agregatai (angl. chiller) yra reversiniai (turi šildymo funkciją). Vandeniniai įrenginiai gali būti prijungti prie dviejų šaltinių, pvz., vasarą imdami vėsą iš vėsinimo sistemos, agregatai vėsina patalpas, o žiemą patalpas šildo, imdami šilumą iš šilumos punkto. Galima netgi keturvamzdė vandeninė sistema. Tada naudojami dviejų kontūrų šildymo ir vėsinimo įrengimai, kurių vienu kontūru teka šiltas, o kitu - šaltas šilumnešis.

Vėsinimo sistemos tipai:

• Ventiliatoriniai konvektoriai (angl. fan coils).
• Gruntiniai šilumos siurbliai.
• Natūralaus vėsinimo (angl. freecooling) sistemos.

Korozijos prevencija

Standartiniai šilumokaičiai yra pažeidžiami intensyvios korozijos dėl jų konstrukcijos pobūdžio, kai dažnai naudojami skirtingi metalai, pasižymintys nesuderinamomis cheminėmis savybėmis. Šių metalų derinys gali sukelti galvaninę koroziją, ypač kai juos veikia drėgmė ir kitos medžiagos.

Vandeninių kaloriferių privalumai

Vanduo vis dar yra optimaliausia priemonė šilumos energijai perduoti pastatuose. Vandeniniai vėsinimo sprendimai tinka tiek mažoms tiek vidutinėms tiek didelėms erdvėms. Keičiantis pastato konfigūracijai, šias sistemas galima išplėsti ir naujai įrengti kartu su kitais šildymo bei vėsinimo šaltiniais, kai pasikeičia energijos rinka arba pasibaigia pradinių šildymo ar vėsinimo šaltinių eksploatavimo trukmė.

Rekuperatoriai ir vandeniniai kaloriferiai

Vėdinimo sistemų specialistai teigia, kad rekuperatoriai su rotaciniu šilumokaičiu-regeneratoriai gali veikti be tiekiamo oro pašildymo. Eksploatuojant normaliomis sąlygomis rotacinis šilumokaitis neužšąla: esant aukštesnei kaip -20°C lauko temperatūrai nebūtinas papildomas tiekiamo oro pašildymas - šilumos energija taupoma ir esant dideliems šalčiams.

Taigi į regeneratorius tiekiamą orą taipogi reikia šildyti. Nieko keisto, kad prastesnio naudingumo koeficiento įrenginiai užšąla prie žemesnių temperatūrų. Dėl užšalimo plokšteliniams rekuperatoriams irgi nereikėdavo nerimauti, kol jie turėjo tik 50% našumą, nes minusas rekuperatoriuje galėdavo atsirasti irgi tik esant žemesnei nei -20°C lauko temperatūrai prie vidinės +20°C. Dabartiniai rekuperatoriai su popieriniu šilumokaičiu irgi skelbiama, kad atsparūs užšalimui iki -15°C be papildomo paduodamo iš lauko oro pašildymo (šaltinis). Nieko keisto, kad tokių įrenginių žemiausia lauko temperatūra aukštesnė, jie juk turi didesnį naudingumo koeficientą.

Praktiniai patarimai

Montuojant vėdinimo įrangą, reikia atkreipti dėmesį į jos galingumą (m3/val.). Vėdinimo normatyvai yra skelbiami pastato projekte, tad pagal tai taip pat galima išsirinkti įrangą. Pavyzdžiui, standartiniame dviejų kambarių bute užtektų 165 m3/val. galingumo ventiliatoriaus. Žinoma, prieš tai reikia įsitikinti, ar pralaidūs yra ortakiai.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į įrangos keliamą triukšmą. Pavyzdžiui, miegamuosiuose kambariuose ir darbo kabinetuose ventiliatorius neturi kelti didesnio triukšmo nei 25-30 decibelų. Ventiliatoriaus įrengimo kaina sumažėja, jei pastate jau yra kanalų (dūmtraukių...). Tačiau sistemos negalima jungti prie tų kanalų, kurie yra skirti savaiminei ventiliacijai. Taip galima "pagadinti orą" kaimynams.

tags: #patalpu #sildymas #vandens #kaloriferis