Mirties tema vis dar kelia daug sunkių, negatyvių jausmų: baimę, nerimą, bejėgiškumą, pyktį. Žmogus linkęs vengti tokių jausmų, o tai reiškia - ir temų, kurios gali kelti sunkių išgyvenimų.
Visuomenė dar galvoja, kad mirties tema gali būti aktuali tik senyvo amžiaus ar sunkiai sergantiems žmonėms, tačiau mirties baimė, noras kalbėti apie ją gali būti aktualu ir vaikams, ir jauniems žmonėms. Mums vis atrodo, kad nekalbėdami apie mirtį apsaugome kitą, tačiau iš tiesų nekalbėjimo priežastis yra mūsų pačių baimė.
Baimė būti šalia kenčiančiojo, baimė kalbėti apie išsiskyrimą. Todėl, kai tik išgirstame bent užuominą apie mirtį, kuo greičiau stengiamės šios temos atsikratyti sakydami: „Ką čia šneki, tu pasveiksi, viskas bus gerai“ arba „Kaip tau gali kilti tokios mintys, tu jaunas ir stiprus“ ir pan. Ypatingai sunku tėvams, kurių vaikai sunkiai serga ir ima klausinėti apie mirtį.
Tėvai, tarsi norėdami vaiką apsaugoti, nekalba, nors specialistai aiškiai sako, kad pokalbis apie mirtį tokioje situacijoje vaikui ne pakenks, o, atvirkščiai, padės. Mes apie mirtį beveik nieko nežinome, tačiau vienas dalykas visiškai aiškus: vos tik užgimė gyvybė - šalia jos yra mirtis. Tai neišvengiama. Tai nuo mūsų nepriklausoma.
Nekalbėdami tikrai neapsisaugome nuo mirties, jos neatitolinsime. Nekalbėdami netenkame galimybės suprasti, kaip jaučiasi tas, kuriam ši tema svarbi, netenkame galimybės padėti šalia esančiajam emociškai geriau jaustis. Kalbėjimas mažina baimę, psichologinį skausmą, vienišumą.
Dažnai mes neleidžiame artimiesiems kalbėti net apie tai, kaip jie norėtų būti palaidoti, tad suprantama, kad organų donorystės tema taip pat gali būti gąsdinanti.
Kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį, karą ir priimti jų jausmus - Tėvai Ryšyje
Mirtis: Galimybė ar Nesėkmė?
Mirtis nėra nei sėkmė, nei nesėkmė - tai tiesiog baigtinumas, kuris yra neišvengiamas. Kai vengiame mirties temos, jos bijome, natūralu, kad ir mirtį priimti sunku.
Žodį „mirtis“ keičiame į „išėjimas“, per Vėlines kalbame apie kapų lankymą ir tvarkymą, bet ne apie gyvenimo trapumą ir pasirengimą susitikti su mirtimi - savo ar artimojo.
Kai susiduriame su stipriai traumuojančiu įvykiu - o susidūrimas su mirtimi ir yra vienas iš tokių įvykių - kiekvienas jaučiamės skirtingai. Šių jausmų neįmanoma palyginti, neįmanoma išmatuoti skausmo stiprumo, nes matome tik išorinį žmogaus reagavimą.
Mirties akivaizdoje vieni gali atrodyti visiškai palaužti, kiti, atvirkščiai, ramūs ir susitelkę. Tačiau netekus artimojo skauda kiekvienam ir tas skausmas sukelia norą neigti tai, kas įvyko. Neigimas - laikina gynybos priemonė, kurią vėliau keičia susitaikymas.
Tokiu metu tikrai nėra lengva priimti sprendimą dėl donorystės. Jei žmonės kalbėtųsi apie mirtį iki šio momento, artimiesiems būtų lengviau kalbėti ir apie donorystę, ir apie savo jausmus.
Visuomenei dar sunku suprasti, kad smegenų mirtis, po kurios įmanoma organų donorystė iš mirusio žmogaus, ir yra žemiškojo kelio pabaiga. Konstatavus smegenų mirtį, žmogaus atgaivinti nebeįmanoma.
Medicininių paaiškinimų, kad reanimacijos skyriuje tokio žmogaus organų gyvybinė funkcija palaikoma dirbtinai - kad tuos organus dar būtų galima paimti ir transplantuoti - artimiesiems dažnai nepakanka. Ar tokiu atveju tiktų žodžiai, kad mirtis - prasminga, kad padės išgelbėti kitas gyvybes?
Psichologo, kuris apie mirtį gali kalbėti be baimės ir nerimo, susitikimas su artimaisiais iš esmės sudarytų galimybę atsiverti, kalbėti apie savo baimes, mintis ir jausmus. Išsakyti jausmai palengvina kančią, leidžia įvardinti sau, ko aš bijau, kokia yra mano baimė, kas man yra šis išsiskyrimas.
Tik kalbėdami apie mirtį kaip apie neišvengiamybę, galime suprasti, kad tai ne tik netektis, bet ir naujas patyrimas, galimybė pačiam bręsti. Jei žmogus, gyvas būdamas, buvo išreiškęs pritarimą donorystei, jam mirus artimiesiems apsispręsti lengviau.
Jei tokio pritarimo žmogus nebuvo išsakęs, jei artimieji jo valios dėl donorystės nežino, sprendimas - sutikti su donorystės galimybe ar nesutikti - susijęs su jo artimaisiais.
Galime ir turėtume keisti vyraujančias nuostatas, kurios ne padeda, o kenkia. Kaip tai padaryti? Mokytis. Pirmiausia klausimą ,,Ar kalbėti apie mirtį?“ turime keisti klausimu - ,,Kaip kalbėti apie mirtį?
Dar visai neseniai buvo populiari nuostata, jog kenčiančio žmogaus paklausti apie savižudybę yra labai blogai, nes toks klausimas gali paskatinti jį nusižudyti. Dabar vis rečiau girdimas šis mitas, kuris daugybę metų ne padėjo, o trukdė spręsti savižudybių problemą. Visuomenės švietimas, įgytos žinios padarė stiprų proveržį šioje srityje. Analogiškai ir su mirties tema: baimė su artimuoju kalbėti apie mirtį yra mūsų pačių baimė. Galime šią baimę mažinti, turime mokytis ją atpažinti, įveikti, kalbėti.
Sakyčiau, seni žmonės dažniau duoda ženklą, jog nori kalbėti apie mirtį, tačiau labai retai randa, kas su jais apie tai kalbėtųsi - dėl jau minėtos baimės. Vaikų, jaunų žmonių nekalbėjimas yra pasekmė: kai aš keletą kartų su skirtingais žmonėmis bandau kalbėti apie mirtį, o jie mane stabdo ir neigia šį mano poreikį, aš tiesiog nustoju apie tai kalbėti ir lieku vienas su savo mintimis.
Jei žmogus nustoja kalbėti šia tema, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nustoja galvoti.
Mirties temos neigimas neturi jokio ryšio su mirtimi. Ji ateis. Kiekvienas, anksčiau ar vėliau, mirsime. Artimojo mirtis - ne tik skausmas, bet ir priminimas apie gyvenimo laikinumą, leidžiantis susimąstyti: „Kaip aš gyvenu? Kas yra mano gyvenimo prioritetai? Ką aš gavau ir ką daviau?“
Norėdamas prisijaukinti, turi veikti, o ne laukti. Tikintieji maldose nuolat primena sau apie laikiną buvimą šioje žemėje. Jei jie tai įsisąmonina, o ne tik kartoja maldą, priimti mirtį jiems turėtų būti lengviau.
Donorystę galėtų skatinti sėkmės istorijos, jų reikia pasakoti kuo daugiau - kaip vieno žmogaus ar jo artimųjų sąmoningas sprendimas išgelbėjo gyvybę keletui žmonių. Reikia skatinti susimąstyti, kad aš, mano brangiausi žmonės taip pat yra pažeidžiami: o kas, jeigu bet kuriuo momentu gyvybė bus priklausoma ne tik nuo medicininės pažangos, bet ir nuo kito žmogaus sprendimo palaikyti donorystę?
Organų donorystės ir transplantacijos procesas, kol mokslas neišrado alternatyvos, neįmanomas be donorų organų. Tai - procesas, kai vieno žmogaus mirtis pratęsia kito, ir net ne vieno, žmogaus gyvenimą.
Apibendrinant, mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, kurią dažnai gaubia baimė ir mitai. Kalbėjimas apie mirtį, organų donorystę ir gedėjimą gali padėti sumažinti baimę, psichologinį skausmą ir vienišumą. Visuomenės švietimas ir atviros diskusijos gali pakeisti vyraujančias nuostatas ir skatinti sąmoningus sprendimus dėl donorystės.
Statistika apie psichikos ligas Lietuvoje:
| Metai | Sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais (iš 1000 gyventojų) | Pastabos |
|---|---|---|
| 2016 | 93.9 | |
| 2022 | 119.7 | Padidėjo 28% nuo 2016 m. |
Pagrindiniai faktai:
- 1 iš 4 žmonių pasaulyje patiria psichikos ar neurologinių sutrikimų.
- Depresija paveikė daugiau nei 264 milijonus žmonių visame pasaulyje.
- Savižudybė yra antra pagal dažnumą mirties priežastis tarp 15-29 metų amžiaus.
Mitas: Psichikos sveikatos problemos yra retos.
Faktas: Psichikos sveikatos problemos yra gana dažnos.
Mitas: Panikos priepuoliai gali būti mirtini.
Faktas: Panikos priepuoliai nėra mirtini, tačiau gali būti labai nemalonūs.
Mitas: Žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, negali dirbti.
Faktas: Dauguma žmonių, turinčių psichikos problemų, gali būti produktyvūs darbe.
Mitas: Psichikos sveikatos problemos yra silpnumo požymis.
Faktas: Psichikos sveikatos sutrikimai yra ligos, o ne silpnumo požymiai.
Mitas: Psichikos ligas sukelia patys žmonės, kurie nuo jų kenčia.
Faktas: Žmonės nėra kalti dėl savo psichikos ligų.
Mitas: Tik žmonėms be draugų reikia terapeutų.
Faktas: Terapija gali būti naudinga visiems, nepriklausomai nuo draugų skaičiaus.
Mitas: Psichikos problemos yra nulemtos tik genetikos ar biologinio disbalanso.
Faktas: Psichikos problemų priežastys yra įvairios.
Mitas: Psichikos sveikatos problemos yra nuolatinės ir jų neįmanoma išgydyti.
Faktas: Daugelis žmonių pasveiksta po tinkamo gydymo.
Mitas: Priklausomybė - tai valios trūkumas.
Faktas: Priklausomybė yra lėtinė liga.
Mitas: Psichoterapija trunka amžinai, o specialistai gilinasi į vaikystės problemas.
Faktas: Šiuolaikinė psichoterapija gali būti trumpalaikė ir orientuota į konkrečius sprendimus.
Mitas: Šizofrenija sergantys žmonės turi susiskaldžiusią asmenybę.
Faktas: Šizofrenija nėra tas pats, kas disociacinis tapatumo sutrikimas.
Mitas: Valgymo sutrikimai kankina tik moteris.
Faktas: Valgymo sutrikimai gali paveikti bet ką.
Mitas: Valgymo sutrikimai yra gyvenimo būdo pasirinkimas.
Faktas: Valgymo sutrikimai yra rimta psichikos sveikatos būklė.
Mitas: Visi psichikos ligomis sergantys žmonės linkę į smurtą.
Faktas: Dauguma psichikos ligomis sergančių žmonių nėra smurtingi.
Organų donorystės ir transplantacijos procesas, kol mokslas neišrado alternatyvos, neįmanomas be donorų organų. Tai - procesas, kai vieno žmogaus mirtis pratęsia kito, ir net ne vieno, žmogaus gyvenimą.
Mirtis gali padovanoti gyvybę. Kaip paprasta ir kartu - ypatinga.