Marokas - viena iš nedaugelio pasaulio civilizacijų, kuri daugiau nei 1000 metų atsilaikė pilnai neužkariauta. Esame įpratę arabų pasaulį matyti kaip vienį, bet prieš 1300 metų nuo arabų kalifato atskilęs Marokas dinastija po dinastijos statė savitą kultūrą, kurią kiti arabai pakrikštijo Tolimaisiais Vakarais. Tačiau tik pačiame Maroke visa tai - ne turistams išdailinta praeitis, bet gyva šiandiena.
Feso medina
Maroko esmė: įtvirtinti dykumų didmiesčiai ir labirintų gatvelės
Maroko esmių esmė: šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fesas. Ankšti jų senamiesčių (medinų) prekybiniai labirintai su storų sienų slepiama meniška prabanga. Gyvenamos dykumų tvirtovės (kasbos), per amžius saugančios sausus upių slėnius. O šiuolaikinis Maroko koziris: atvirumas turizmui.
Tačiau tik pačiame Maroke visa tai - ne turistams išdailinta praeitis, bet gyva šiandiena.
Kaip patekti į Maroką?
Yra du populiarūs ir pigūs būdai patekti į Maroką: skristi Ryanair/Wizzair su persėdimu arba plaukti iš Ispanijos. Gibraltaro sąsiauris tarp Maroko ir Ispanijos - audringas, bet siauras. Jo niekada nepakako sustabdyti armijoms. Ispanijos ir Maroko, o kartu ir katalikų bei musulmonų pasaulių sienos nuo pat 711 m. iki šių dienų nuolat stumdėsi.
Šefšaueno medina
Šiaurės Marokas: tarp Europos ir Afrikos
Šiaurinis Marokas ir klimatu primena Europos pietus, jį dengia drėgnokas Rifo kalnynas. Didžiausias miestas čia - Tanžeras, tarpukariu buvęs tarptautine zona ir bitnikų, tokių kaip Dž. Keruakas, rojumi. Jis - Maroko vartai, ties kuriais virš šimtmečio Europa labinasi su arabiškąja Afrika.
Seuta: Ispanijos avanpostas Afrikoje
Vienas iš Ispanijos pasiliktų miestų - Seuta, marokiečių vadinamas Sebta. Tai - keistas kolonijinis avanpostas su senomis (nuo X a. iki XVIII a. tobulintomis) karališkosiomis sienomis ir armijos baze. Kainos jau mažesnės nei Europoje, bet dauguma gyventojų miesto centre - ispanai. Seutos miestas yra pusiasalyje, kaip ir Gibraltaras anapus sąsiaurio.
Abu juos valdo buvusios imperijos (Gibraltarą - britai, Seutą - ispanai), o ne aplinkinės valstybės.
Medinos: Maroko miestų širdys
Per kurią sieną, uostą ar oro uostą beatekliausi į Maroką, greit susipažinsi su medinomis. Tai - Maroko miestų senamiesčiai. Bet kartu tai - ir atskiras gyvenimo būdas, kurio nėra niekur kitur.
Gatvelės čia klaidžios it labirintai ir tokios siauros, kad tinka tik pėstiesiems, motociklams ir asilams. Kiekvienoje pardavėjų dinastijos prekiauja vis kitos rūšies prekėmis: štai kopetėlių gatvė, diržo sagčių skersgatvis, kilimų gatvė, Koranų gatvė… Prekyba klesti ir karavansarajuose, kur kadaise apsistodavo keliaujantys pirkliai. Spalvingas prekes papildo ne mažiau įdomiais tautiniais rūbais vilkintys žmonės.
Vargšai ir turtingi gyvena greta, bet pastarieji turtais nesipuikuoja: visų namų išorinės sienos nykios ir be langų. Užtat kai kurie kiemai - be galo puošnūs, išraižyti smulkiausiais raštais, tapytomis medinėmis durimis ir spalvotais mažyčiais langeliais. Tą grožį lengviausia išvysti turistams atvertose viduramžių medresėse (religinėse mokyklose) bei privačiuose riaduose: šiais laikais šimtai ar tūkstančiai tokių yra paversti restoranais, viešbučiais, hosteliais ar tiesiog išnuomojami turistams. Unikali patirtis praleisti kelias naktis medinoje, kai išsyk namo papėdėje - visi prekijai, asilai, Viduramžių gyvenimas, o iki kitos gatvės pusės arčiau, nei iki kitos tavo kambario sienos.
Tradicinis dekoras Bahijos rūmuose Marakeše
Skurdesni mediniečiai kiemų neturi ir grynu oru kvėpuoja, drabužius džiauna ant stogų. Medinos turi ir tamsiąją (turistams) pusę: be galo įkyrius žmones, uždirbančius iš “užsieniečių melžimo”. Prekeiviai, brukantys savo kilimus, būgnus, marokietiškas kepurėles ar metalinius žibintus - tik ledkalnio viršūnė, nes jie bent iš paskos nesekioja. Įkyresni prekeivių pasiuntiniai, dirbantys už komisinius. Štai vienas žadėjo nusivesti ant stogo iš kur matosi visa medina - įvedė į kilimų parduotuvę, iš kurios net norėdamas nieko nepamatysi. Blogiausi tie, kurie skelbiasi gidais, bet nei žino, nei supranta ko reikia turistams. Štai “ekskursijoje” po Tarudanto mediną vienas toks mums rodė tokias “įdomybes” kaip importiniai kedai ant vieno prekijo lentynos (paaiškino: “Čia mūsų Goodyear”). Dažnas “gidas” imasi “darbo” nė neprašytas, paskui reikalauja pinigų.
Tai - ne pavieniai nutikimai, taip anksčiau ar vėliau atsitinka patekus į bet kurią mediną (kartais - ir ne medinose), o vienu “įkyreiva” nusikračius po tiek pat laiko prisistato kitas. Kam Marokas - pirmoji arabų šalis (arba kas dar yra lankęs Egiptą ar Tunisą) dažnai ima bodėtis visais arabų ar net musulmonų kraštais: neva žmonės ten šlykščiai įkyrūs. Bet tai klaida: iš tikrųjų daugelyje musulmoniškų šalių per turgų gali prieiti nė neužkalbintas. “Įkyrumas” labiau yra pasekmė to, kad naivūs, menkai vietos kultūrą ir ekonomiką išmanantys “viskas įskaičiuota” tipo masiniai turistai iš Vakarų Europos čia susiduria su itin skurdžiais vietiniais.
Didžiausios medinos - Maroko gilumos didmiesčiuose (Marakeše, Fese), bet ir Maroko šiaurėje yra ką pamatyti. Kiekvienoje medinoje drąsesnių laukia hamamai - ne tiek pirtys, kiek “pramoninis” prausimasis kur tam tikra tvarka lankytojai vieni kitus trina, lenda į pirtis, baseinus ir t.t. Nežinančiam tvarkos gali būti geriau pirmą kartą primokėti, kad ritualą/konvejerį atliktų darbuotojai.
Ville Nouvelle ir Melah: Prancūziškas palikimas ir žydų kvartalai
Be medinos kiekvienas Maroko miestas turi ir Naujamiestį, elitine prancūzų kalba vadinamą Ville Nouvelle. Jie statyti XX a. pradžioje pagal to meto Europos estetiką su žiupsneliu rytų skonio. 1912-1959 m. didžiuma Maroko buvo Prancūzijos protektoratas, bet tai ne tas pats, kas kolonija: Maroko sultonai buvo išlaikę dalį galios, dinastija nenutrūko. Be to, neįtikėtinai išplito prancūzų kalba: iki pat šiol, tarkime, prabangesniuose restoranuose ir parduotuvėse viskas parašyta tik prancūziškai, visuose nereliginiuose universitetuose dėstoma tik prancūziškai - tarsi Marokas iki šiol būtų Prancūzijos valda.
Šiaip daugeliui marokiečių gimtoji kalba arabų, ją irgi moka visi. Tiksliau, moka dvi arabų kalbas: pagrindinę, kuria parašytas Koranas, ir vietinį dialektą Daridža, kuris nuo pagrindinės skiriasi labiau, nei žemaičių nuo lietuvių. Deja, visa tai reiškia, kad anglų kalba, jei marokietis sugalvotų ją mokytis, jam bus tik kokia ketvirtoji-penktoji. Todėl palyginus su daugeliu panašiai turistinių šalių, Maroke susikalbėti angliškai - tikrai sunku. Jei tu šviesiaodis, visi kalbina prancūziškai manydami, kad prancūziškai moka visi.
Be medinos ir ville nouvelle dažnas Maroko miestas turi ir melą, buvusį žydų rajoną. Marokas turėjo daugiausiai žydų arabų pasaulyje ir nors holokaustas ten nevyko, daugelis žydų išvyko į Izraelį: Izraeliui jų reikėjo, kad užgožtų palestiniečius, tuo tarpu marokiečiai, šimtmečius sugyvenę su žydais, ėmė juos kaltinti dėl įvykių Palestinoje: taigi, Maroko žydai jautėsi kviečiami Izraelio ir stumiami iš Maroko. Melos yra savotiškas tarpas tarp medinų ir ville nouvelle: didesni langai, bet vis dar senovė.
Marakešas ir Fesas: Imperijos miestai
Marakešo El Badi sultonų rūmams, Bahijos rūmams ar masyviam Kutubijos mečetės minaretui išties Maroke nėra lygių, o chaotiška Džema El Fna aikštė, kur parduodama viskas nuo apelsinų sulčių iki arabiškų pasakojimų gal ir visame pasaulyje neturi analogų.
O štai Feso medinoje asilėlių dar daugiau, nei motociklų, “savitarnos” duonos kepyklėles kiekviename kvartale kūrena kūrikai, daugumą prekių nuperka vietiniai, įprastiniai “restoranai” - pilstomos pigios sriubos valgyklos. Naktinio gyvenimo nėra. Daugiau ir purvo, nudvėsusių žiurkių, senuoju būdu braidydami po išmatas tebedirba odminiai - vaizdas nuo stogų įspūdingas, bet kvapas jaučiasi iš toli.
Feso medinos skurdas ir prabanga. Kairėje - odminiai braido odos ruošimo baseinuose, o ant pastatų sukabintos džiūstančios odos.
Tiek Fesas, tiek Marakešas yra buvę Maroko sostinėmis. Netoli Feso stovi trečioji istorinė sostinė, mažiausia ir ne tokia žymi - Meknesas. Prie pat Feso stūkso ir dar senesnės sostinės - Voliubilio - griuvėsiai. Nuo 146 m. pr. Kr. tai buvo Romos imperijos atokios Mauretanijos provincijos, praturtėjusios iš alyvuogių aliejaus ir gyvūnų gladiatorių kautynėms eksporto, centras. Bazilikos, vilos su mozaikomis kiek kuklios, bet kartu ir žavios.
Voliubilio bazilikos griuvėsiai
Pajūrio miestai: Kasablanka ir Rabatas
Nepaisant ilgos pakrantės Marokas visada buvo sausumos karalystė. Jo pirkliai gabendavo turtus ne jūromis, bet “dykumų laivais” kupranugariais, kuriems švyturiais būdavo aukšti miestų minaretai. Jo valdovai 1591 m. sugebėjo, kirtę europiečiams neįveikiamą Sacharos dykynę, nukariauti Timbuktu, bet niekada neperplaukė nieko platesnio, nei Gibraltaro sąsiauris. Todėl tiek Fesas, tiek Marakešas, tiek Meknesas stūkso giliai sausumoje, o didieji Maroko pajūrio didmiesčiai - sostinė Rabatas ir ekonominis centras Kasablanka - šalies dvasios ir senovės kiek stokoja, yra vakarietiškesni.
Kasablankai taip trūkstančios didybės 1993 m. įpūtė karalius Hasanas II, užsakęs čia pastatyti mečetę, kuriai visame pasaulyje nebūtų lygių. Jos 210 m aukščio minaretas pagerino aukščiausio religinio statinio Gineso rekordą. Tūkstančių amatininkų dailintas vidus - 25000 talpinanti pagrindinė salė, moterų balkonas, apsiplovimo rūsys - savo puošnumu primena barokines Europos katedras, o ne XX a. statinį. Tai - ir vienintelė Maroko mečetė, į kurią įleidžiami nemusulmonai.
Rabatas dar XII a. statytas kaip naujoji sostinė, bet ja tapo tik 1912 m. “protektoriams” prancūzams nutarus valdžią iškelti į pajūrį. Tad iš Viduramžių laikų likę tik pavieniai objektai: taip ir nebaigta statyti “didžiausia Viduramžių pasaulio mečetė” su išlikusiu Hasano minaretu ir Čelos XII a. Ir miesto sienos. Priešingai Europai, mada jas griauti į Maroką nebuvo atėjusi, todėl medinos daug kur tebeįrėmintos masyviais mūrais.
Pajūrio kurortai: Agadyras ir Savira
“Didieji masiniai pajūrio kurortai” visame pasaulyje - kone vienodi. Ir pagrindinis Maroko kurortas Agadyras ne išimtis. Europiečiai pilnais lėktuvais į “viskas įskaičiuota” viešbučius čia vyksta įdegti saulutėje. Tačiau “saulės turistams”, nusprendusiems paragauti ir Maroko skonio, yra saldokų jo variantų vienos dienos išvykoms. 173 km kelionė į šiaurę - ir laukia Savira (Essouira). XVIII a. Maroko valdovai, nusprendę sekti Europos jūrinėmis imperijomis, čia nutarė įkurti uostą, kuriame iš Marakešo kupranugarių suneštos prekės būtų perkraunamos į laivus.
172 km į pietus nuo Agadyro - Sidi Ifnis. Keistas romantiškai aptrupėjęs miestelis, kadaise - izoliuota Ispanijos kolonija tarp prancūzų valdų. Net Marokui paskelbus nepriklausomybę iki pat 1969 m. ispanai laikėsi įsikibę šio 20 000 gyv. miestelio. Po perdavimo Marokui daug ispanų išvyko, bažnyčia apleista, bet ta ~1960 m. Trupanti nostalgiška Ispanija Afrikoje - Sidi Ifinis.
Sidi Ifni
Bet tikriausias Maroko skonis Agadyro turistams - Tarudantas gylyn į žemyną. Kažin, ar jo masyviomis sienomis aptverta medina būtų pravardžiuojama “Marakešo seneliu”, jei stūksotų toliau nuo pakrantės viešbučių, bet dabar - tai vienintelis žiupsnelis neišdailinto Maroko vos už 84 km nuo “globalaus” kurorto.
Kasbos ir berberų slėniai: Maroko giluma
Į rytus nuo turistinės pakrantės ir į pietus nuo imperinių miestų Maroko žmonija vis labiau įsilieja į gamtą. Viršum slėnių ten stūgso marokietiškos tvirtovės - kasbos. Jos - tai ištisas kaimas viename pastate, su koridoriais vietoje gatvių. Daugybė gyvenamos, bet iš išorės atrodo lyg apleistos, dalis bokštelių nugriuvę ar nutrupėję. Kitos suremontuotos ir atvertos turistams - garsiausia tarp tokių Aid Benhadou kasba, itin pamėgta Holivudo režisierių. Savo spalvomis kasbos puikiai dera prie aplinkinio peizažo - sausų slėnių, dykumų, kalvų.
Dauguma gyventojų ten ne arabai, o berberai, tuose kraštuose gyvulius ganę dar iki arabų užkariavimų (jų tautybės pavadinimas kilęs nuo romėniškojo “barbaras”). Įspūdingi berberiški slėniai, tokie kaip statusis Todhos tarpeklis ar ilgas ir nuošalus Dra - tai ne tik Maroko užkampis, bet ir jo kultūros gimtinė.
Šimtmetis po šimtmečio kartodavosi šita pati istorija: kokiame nors pietinio Maroko slėnyje charizmatiškas religingas asketas imdavo skelbti savo tiesas. Nepasitenkindami “supuvusia” ar net ištvirkusia valdžia marokiečiai prisijungdavo prie “paprastų tikinčiųjų” revoliucijos. “Dykumų filosofas” tapdavo valdovu ir pradėdavo savo dinastiją. Tačiau jo vaikaičiai ar provaikaičiai, jau užaugę dabartinės Ispanijos miestuose (Kordoboje, Granadoje), anuomet buvusiuose Maroko civilizacijos centrais, patys susižavėdavo turtais ir dekadansu. Ir tada gamtos nualintame pietiniame Maroke bręsdavo nauja revoliucija. Nuo 789 iki 1659 m.
Dažną turistą į šias vietas privilioja ir istorijos apie klajoklišką berberų gentį tuaregus. Tai žinodami vietos “įkyreivos” dažnai pradeda pokalbį žodžiais “Aš klajoklis!”. Atokiuose miesteliuose yra savų perliukų. Ir ten, ir visoje šalyje pilna murabitų - “šventųjų kapų”, kuriuos lanko piligrimai.
Marokas šiandien: tarp tradicijų ir progreso
Marokas vienu metu ir keičiasi, ir sustingęs Viduramžiuose. Kartais tas pats žmogus, atrodo, gyvena dviejose erose. Pavyzdžiui, gali turėti išmanųjį telefoną, o vandenį neštis iš kolonėlės. Progresas Maroke greitas ir didelė jo dalis - dėl turistų atvežtų pinigų. Kaip greitai viskas keičiasi geriausiai supratau keliuose naujuose moderniuose prekybos centruose Fese ir Marakeše, kur yra eskalatoriai.
Ta dykuma iš pasakų, su smėlio kopomis, Maroke irgi yra - bet tikrai ne visur. Viena populiariausių tokių vietų - Merzuga. Marokas taip pat yra užkariavęs ir Vakarų Sacharą - geltona spalva žemėlapyje gali vilioti ir ten, jokios papildomos vizos nereiks. Bet ten dykuma yra akmenuota: aišku, aukšti vandenyno krantai, Sacharos dykumos pabaiga, irgi įspūdingi, o taip pat stiprūs vėjai.
Kaip keliauti po Maroką?
Afrikos mastais, po Maroką keliauti gana paprasta. Svarbiausius miestus jungia geležinkeliai. Dabar atidarytas netgi pirmasis Afrikoje greitasis geležinkelis, o kitur yra paprasti, bet jie irgi važiuoja bent jau “lietuviškais greičiais” ir smarkiai nevėluoja. Į didmiesčius kur neveža traukiniai - veža autobusai. Prestižiškiausia kompanija “Supratours” iš tikro priklauso Maroko geležinkeliams ir yra tarsi traukinių tinklo tęsinys. Į mažesnius miestus geriausia keliauti vadinamaisiais Grand Taxi iš artimiausio didesnio miesto. Tai - toks marokietiškas reiškinys: maršrutiniai lengvieji automobiliai. Jie veža po 7 žmones. Vis dažniau jie ir būna septynviečiai - su trečia eile sėdynių gale. Tačiau kažkodėl Maroke laikoma, kad seni Mercedes sedanai - irgi septynviečiai. Ant jų galinių sėdynių sodinama po keturis žmones, o priekinė keleivio sėdynė išplėsta, kad ten tilptų dviese. Neįtikėtinas susikišimas, ypač gale.
| Transporto rūšis | Ypatybės | Patarimai |
|---|---|---|
| Geležinkeliai | Jungia svarbiausius miestus, yra greitasis geležinkelis | Patikimas ir punktualus būdas keliauti tarp didžiųjų miestų |
| Autobusai | Veža į didmiesčius, kur nevažiuoja traukiniai, "Supratours" - prestižiškiausia kompanija | Geras pasirinkimas keliauti tarp didesnių miestų, kur nėra geležinkelio |
| Grand Taxi | Maršrutiniai lengvieji automobiliai, veža po 7 žmones | Idealiai tinka keliauti į mažesnius miestus iš artimiausio didesnio miesto |
| Petit Taxi | Penkiaviečiai, bet gali vežti daugiau žmonių | Patogus būdas keliauti po miestus |
Po miestus net ir vietiniai daugiausiai važinėja Petit Taxi, kurių labai daug. Ten yra kitas kraštutinumas: nors jie yra penkiaviečiai, pagal įstatymą gali vežti tik t...