Žemaitė - žymiausia lietuvių realizmo kūrėja, didžiausia Žemaitijos rašytoja. Jos kūryba išsiskiria ryškiais charakteriais, tokiais kaip Katrė, Petras Kurmelis, Vingių Jonas, Topylis. Pagrindinė jos kūrinių situacija - šeimos santykiai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama moters likimui. Rašytoja kritiškai žvelgė į tradicinių moralinių normų pažeidimus ir kūrė teisingo bei gražaus gyvenimo vaizdą.
Apsakymuose išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis: meilė ir šeima. Tai rašytojos kūrybos centras, tad apsakymų ciklas ir pavadintas - ,,Laimė nutekėjimo”. Atskiri šio ciklo kūriniai dar labiau pamaloninti - ,,,laimelė”, ,,laimelės.” Ištekėti, vesti, sukurti šeimą, pereiti į kitą šeiminę bendriją - tai svarbiausi žmogaus gyvenimo žingsniai nuo amžių.
Straipsnyje, siekiant atskleisti Žemaitės kuriamą meilės ir šeimos modelį, analizuojamas apsakymas „Petras Kurmelis“.
Žemaitė
Motinos vaidmuo Žemaitės kūryboje
Itin svarbus vaidmuo Žemaitės kūriniuos tenka motinėlėms. Jos, ilgą amželį nugyvenusios, turi sukaupusios didžiulę gyvenimo patirtį ir ja jos dalinasi su savo vaikais ir anūkais.
Populiarų liaudies posakį - kokie tėvai, tokie ir vaikai - mes galime pritaikyti ir Žemaitės veikėjams. Senoji Vingienė (,,Marti”) yra tipiškas blogos motinos pavyzdys. Nevalyva, netvarkinga, mėgstanti išgerti, tinginė, rėksnė, grubios šnekos: ,,Tfu! tokios lengvadarbės neprašau! Man nereik cackų pacackų! man reik tokios pat purvabridės kaip ir aš pati”. Be to Vingienė šeimoje yra beteisė, neturi žodžio, ji pavaldi vyrui - šeimos galvai. Vingienė yra tikslus visos Vingių šeimos atspindys. Todėl nereikia stebėtis, kad ir jos sūnelis Jonas yra nesiprausęs, neapskalbtas, grubus ir išgeriantis stuobrys.
Visiškas kontrastas senajai Vingienei yra kitų Žemaitės apsakymų veikėjos -- motinėlės. Senoji Petro Kurmelio motušėlė (,,Petras Kurmelis”) yra darbščios, protingos, geros, sugebančios patarti motinėlės pavyzdys: ,,Kiek ta rankelė yra prisidirbusi, kiek skatiko sukalusi. O tos kojelės! Kaip tik atmenu, tupinėjo ir tupinėjo. Visi takeliai kruvinai numynioti, viską ir visus paliks”. Jos paveikslas labai šviesus: didžiausia darbininkė, namų saugotoja, išauginusi darbštų ir dorą sūnų. Ji laikosi tradicinės lietuvių moralės, vertina žmogų ne tik už turtą. Petrui rengiantis piršlyboms, ji pasako lyg perspėdama: ,,Neturtingų tėvų, vargo mačiusi mergelė gali būti darbi iir prieplaiki.” Iš jos kalbos (,,merga viena besmaližiaus”, ,,Juozukas nukritusį obuolį ir bekrapštąs pro žiogrius”) gali pasirodyti, kad motinėlė šykšti ir priekabi, bet tai kaimo žmogaus sunkaus gyvenimo taupumas, ūkininkės apdairumas - nieko negalima išleisti iš akių ir rankų. Tik apleisi ką, ir pradės griūti. Pačiam Petrui jo motinėlė yra moters idealas.
Panašiai galime pasakyti ir apie Juozapo motinėlę apsakyme ,,Sutkai”. Apsakymo veikėjai (Juozapo tėvai, Magdelė ir Juozapas, jų vaikai) puikiai suvokė, ką reiškia žmogui tikra meilė, grožis, užuojauta, artimo šiluma. Sutkų šeima gerbė tauriuosius jausmus, niekuomet nesišvaistė jais. Mamaitė visuomet sugebėjo įbrukti reikalingą patarimą: ,, Ačiū, mamaite, kad patarei daktarą vežti. Gal dar negausiu mirti.” arba rasti išeitį: ,,Tu, motin, visuomet moki išrokuoti”. Rodos, meilė artimui įaugus šiems žmonėms į kraują nuo gimimo dienos.
Moters vaidmuo šeimoje
Gerai pažindama pobaudžiavinį Lietuvos kaimo gyvenimą, Žemaitė negalėjo nepastebėti tos vergiškos būklės, į kurią šeimoje anais laikais patekdavo moteris. Lietuvių literatūroje nėra kito tokio rašytojo, kuris taip griežtai būtų iškėlęs moters asmenybės klausimą. Žemaitė apsakymų cikle ,,Laimė nutekėjo” parodė šeimos kūrimą, kai viską lemia materialiniai interesai, o ne žmogaus asmeniniai polinkiai.
Moters vaidmuo šeimoje: darni šeima - tai ir moteris idealas, oo nesutarianti, sukurta dėl turto, ,,pasogos” šeima - tai moteris joje beteisė, nemylima.
Žemaitės tikslas yra ne įsprausti šeimą į įprastinę juoda-balta schemą, kiek suvokti bendrus šeimos funkcionavimo principus. Visiems Žemaitės personažams yra iškilusi užduotis bandyti prisiderinti prie drastiškai pasikeitusių asmeninio gyvenimo aplinkybių.
Petro Kurmelio charakteris ir pasirinkimai
Petras Kurmelis - pats sudėtingiausias, pats dinamiškiausias charakteris to meto lietuvių literatūroje. Jo charakteryje matomas ir gėris, ir blogis. Čia darbštumas susipynęs su šykštumu, gudrumas su švelnumu. Žemaitė įdomiai ir savitai kuria Petro Kurmelio paveikslą. Patį apsakymą rašytoja pradeda Žolinės aprašymu. Žemaitė vieną geriausių kūrinių “Petras Kurmelis” pradeda Pakilia nuotaika. Žmonės linksmai traukia į bažnyčią. Tuoj pasirodo ir pirmieji pašnekovai.
Lietuvos etnografinis žemėlapis
Iš kaimynų pokalbių mes dabar sužinome apie Petrą. Vieni Kurmelį giria, kiti peikia. Sako, kad jis esąs geras darbininkas, tačiau kiek pasipūtęs. Petras - turtingas ūkininkas, dar nevedęs, apie kurį dažnai šneka merginos. Joms keista, kad jis, būdamas ūkininkas, dar nevedęs. Nelieka merginų nepastebėtas ir Kurmelio godumas. Anot merginų - Kurmeliams “raktai nekrenta iš kišenės”.
Pastarasis buvo nekalbus žmogus, vyrų tempiamas nenoriai ėjo ir į smuklę, kur išgerdavo tiktai alaus. Šių Kurmelio įpročių niekas nepeikė ir nesmerkė. Sunku buvo Petrui su moterimis, kurios be paliovos apie jį tauškė ir šnekėjo. Ne viena kaimo mergina jį šykštuoliu vadino, tačiau buvo pasiryžusi už jo tekėti. Iš moterų pulko, aptarinėjusių Petrą, geriausiai atsiliepė Janikė, kuri jau buvo kritusi jam į akį.
Petras godus, šykštus, tačiau jame įžvelgiamas ir švelnumas. Koks jis švelnus, geras sūnus, matome iš jo apmąstymų, sėdint prie motulės patalo. Petras su gailesčiu prisimena, kiek jo motulės rankelė yra pridirbusi, kiek ji skatiko sukalusi. Į šiuos apmąstymus vėl įsibrauna godumas. Kam gi Petrui reikalinga žmona! Ogi tam, kad moterys moka iš nieko skatikėlį sukalti. Jis prisimena Marcę, Janikę.
Meilės trikampis ir pasirinkimo pasekmės
Tarp veikėjų užsimezga keleriopi, su didelėm išlygom tariant, meilės ryšiai, kurie sudaro ganėtinai painų kvadratą: Petras Kurmelis - Janikė - Marcė - Pranukas. Rašytoja apmeta kelis galimos šeimos variantus: Kurmelis - Janikė, Kurmelis - Marcė, Janikė - Pranukas, Marcė - Pranukas, tarsi bandydama nustatyti, kuri jungtis turi didžiausią šeimos laimės potencialą. Jeigu turto geismas yra Kurmelio asmenybę žymintis blogis, tai tiek rinkdamasis Marcę, tiek rinkdamasis Janikę Petras Kurmelis linksta į blogąją savo prigimties pusę. Pasirinkimas vesti iš meilės tradiciškai siejamas su Janike, o vedybos iš išskaičiavimo - su Marce, atskaitos tašku visada laikant Petrą Kurmelį, kuris tarsi savaime užtikrina neginčijamą laimę.
Kurmeliui moters idealas buvo jo motulė, kurį kaip tik atitiko samdinė Janikė, kuri buvo darbšti, apsukri. Ši mergina jau seniai jaunuoliui buvo prie širdies, bet štai Zolys pakiša mintį, kad mergina turi būti su kraičiu. Tai teigdamas, Zolys atbaido Petrą nuo Janikės ir pasiūlo jam pasidomėti Marce. Marcė Kurmelį gundo savo pinigais ir tėvo padėtimi visuomenėje (pastarasis buvo miškininkas, o Kurmeliui labai rūpėjo pigi mediena). Ilgai nedvejodamas, Petras Kurmelis pasirenka Marcę, o ne Janikę.
Petras norėtų vesti Janikę, bet jį suvilioja Marcės pinigai, noras iš visko turėti naudos. Nuvykus pas Kupsčius, Petras mažai tesidomi MMarce. Jam svarbiau pasišnekėti su Kupsčiu apie ūkį, apie medienos kainas. Kurmelis nežiūri mergos, svarbu pinigai. Grįžta Petras namo pro mišką, jis nemato gamtos grožio. Į kiekvieną medį žiūrėdamas, jis mąsto, ką galėtų iš jo pagaminti. Gamta Petrui yra tik gėrybių šaltinis.
Kurmelis, nuvykęs pas Kupsčius, išvydo jo būdui prieštaraujančią buitį ir aplinką: visur buvo nesutvarkyta, purvina, apversta. Šį nepasitenkinimą jam išsklaidė Marcelės tėvų kalba, kad visą ūkį tvarko Marcę, ir kad ji yra gera šeimininkė. Po vedybų Petras tuojau suprato apgaulę: Marcė nėra gera šeimininkė - tai buvo tik žodžiai, tarsi reklama, kuri išgarsino “prekę”. Slinko dienos, savaitės, mėnesiai, o valgis nebuvo laiku gaminamas, nebuvo tvarkoma, nes žmona ištisas dienas drybsodavo lovoje. Čia ir prasideda didžiausieji Petro išgyvenimai dėl klaidingai pasirinktos žmonos.
Kaip daugelis vyrų, taip ir Kurmelis, nuspręndė šį skausmą numalšinti degtine, kuri yra jau ne vieną pražudžiusi ir ne vieną pražudysianti. Pradėjus Petrui gerti, vidinis konfliktas peraugo į išorinį. Žinia, kad Janikė už Jonuko teka, buvo dar vienas stiprus smūgis, pataikęs Petrui tiesiai į širdį. Dabar Petras susikremta, pastebi ir supranta, kad pasaulyje be materialinių vertybių dar egzistuoja jausmai. Viena nelaimė tarsi seka paskui kitą, ir Petro širdis tai neatlaiko: jis apšaukia žmoną. Nuo šio momento pradeda smukti visas ūkis, kuris netenka senesnio grožio ir šilumos, kurią motinėlė buvo savo darbu sukūrusi. Nuo šio momento Kurmelis supranta, kad santuoka, sukurta ne iš meilės, o iš išskaičiavimo, negali būti laiminga. Tai supratęs, Petras neatpažįstamai pasikeičia: nelieka to energingo, darbštaus ir tvarkingo vyro.
Vėliau, kada Petras sužino, kad Marcė myli Pranuką, jis supranta padaręs didelę, nepataisomą klaidą. Tarsi lūžis įvyksta jo gyvenime. Kada Petras eina namo, jam tarsi atrodo, kad visi paukščiai taip ir iščiulba jo visas klaidas. “ - Motinėle mano, motinėle! Viską supratęs, bet per vėlai, Petras ima skausmą malšinti degtine.
Didžiausią dėmesį Žemaitė skiria pagrindinio herojaus Petro Kurmelio padėčiai nušviesti, kitiems veikėjams palikdama užduotį atskleisti Kurmelio charakterį ir paryškinti jo pasirinkimo dramą, todėl kitų veikėjų portretai piešiami pernelyg nesigilinant į jų pačių mintis ir jausmus, jų padėties problemiškumą. Tačiau ir tie keli potėpiai suteikia peno pamąstymui apie asmeninius kitų veikėjų interesus, jausmus ir poelgius, atvirus ir slaptus siekius, kurių rašytoja nesiima analizuoti.
Veikėjų charakteristikos:
| Veikėjas | Charakteristika | Ryšys su Petru Kurmeliu |
|---|---|---|
| Petras Kurmelis | Darštus, šykštus, gudrus, švelnus | Pagrindinis veikėjas |
| Janikė | Darbšti, apsukri | Samdinė, meilės objektas |
| Marcė | Turtinga, bet negera šeimininkė | Žmona |
| Pranukas | Jaunas vyras | Susijęs su Janike ir Marce |
Taip iškilmingai ir džiugiai pradėjusi Žemaitė kūrinį, baigia jį su neviltim, su nepasitenkinimu.