Šiame straipsnyje pasinersime į Utenos krašto istoriją, aptardami laikotarpį nuo tarpukario klestėjimo iki sovietinės okupacijos ir pokario rezistencijos kovų. Muziejaus gimtadienio šventė tegu prasideda nuo istorijų pasakojimo - o istorijas kurs eksponatai.
Utenos panorama.
Utena Tarpukariu: Augimas ir Klestėjimas
Utena nebuvo nuošali vieta, nes nuo seno kūrėsi prie kelio Kaunas-Daugpilis. Utena augo, keitėsi ir gražėjo, nuo negrįstų, sunkiai pereinamų gatvių pereidama prie išgrįstų, apsodintų medžiais ir apšviestų. Miesto centras buvo pilnas žmonių, turgūs vykdavo keliose aikštėse pakaitomis, klestėjo prekyba.
Per pirmąjį dešimtmetį nuo Nepriklausomybės paskelbimo Utenoje daug įkurta, įsteigta, pastatyta, pakeista: mieste įsteigta taupomoji-skolinamoji kasa, suorganizuota Žemės ūkio draugija, atidarytas Ūkio banko skyrius, Lietuvos banko skyrius, įsteigtos Lietuvos ūkininkų sąjungos smulkaus kredito, gaisrininkų draugijos, žemės ūkio kooperatyvas, Nepriklausomybės karų kariai savanoriai gavo žemės, įkurta meteorologijos stotis, J. Basanavičiaus gatvėje pastatyta pieninė, užveistas miesto sodas, iki 1928 m. mieste pastatyti 139 namai, iš jų 6 mūriniai.
Švietimas ir Kultūra
Daug pokyčių įvyko švietimo srityje: kaimuose ir miesteliuose kūrėsi pradžios mokyklos, progimnazija buvo perkelta į Balsevičiaus dvaro rūmus (po žemės reformos dvaro sodyba buvo atiduota „Saulės“ draugijai). Čia įsikūrė vyresnės klasės, o kitos dirbo netoli rūmų buvusiame mediniame pastate, prie progimnazijos 1923 metais įsteigiami dvejų metų mokytojų kursai (jie veikė iki 1928 metų), finansuojami Švietimo ministerijos, 1926 m. progimnazijai suteiktas gimnazijos statusas. Leista atidaryti septintąją klasę. 1927-1928 mokslo metais mokykla išleido pirmąją abiturientų laidą, ją baigė 21 mokinys. 1929 m. lapkričio 25 d. LR švietimo ministro įsakymu „Saulės“ gimnazija pertvarkyta į valstybinę.
Vietos valdžiai rūpėjo tvarka ir švara, pirkėjų aptarnavimo kokybė, kultūra ir visuomeninis gyvenimas. Nors Utena neturėjo laikraščio (tiesa, laikraštėlius leido gimnazistai, įvairių organizacijų nariai), tačiau knygynuose gyventojai galėjo paskaityti arba nusipirkti periodikos ir knygų, lankytis kino teatre, eiti į viešus vakarus, vaidinti teatre ar dainuoti chore, dalyvauti įvairių draugijų veikloje. Ir eiti į Muziejų! 1929 m. lapkričio 22 d.
Apie Uteną viename straipsnyje buvo rašoma: „...Utenos miestas ypač paskutiniais metais žymiai auga savo didumu, grožiu ir tautiškumu“, o žurnale „Mūsų dienos“ rašoma, kad „turbūt nėra labiau romantiško miesto Lietuvoje kaip Utena. Tai, gali sakyti, pats „paslankiausias“ miestas, kuris nejučiom pakeitė savo būtovę, persikeldamas net 4 kilometrus į šiaurę nuo tos vietos, kur miesto senovėje būta.
Muziejus
1936 m. Muziejui buvo paskirtas nemažas kambarys naujoje Utenos pradžios mokykloje J. Basanavičiaus g. 32 (buvusi Rapolo Šaltenio progimnazija). Iki 1936 m. muziejus veikė privačiuose namuose, kur buvo įsikūrusi pirmoji Utenos pradžios mokykla (namai Aušros ir Vyžuonų gatvėse, neišlikę). Muziejaus vedėju buvo paskirtas Antanas Namikas. Jis įrengė vitrinas, eksponatus kabino ant sienų, eksponavo ant stalų ir palangių, pats ir inventorino. Už vadovavimą muziejui atlyginimo negavo, atvirkščiai - dalį mokyklų inspektoriaus atlyginimo jis išleisdavo vertingiems eksponatams pirkti, nes lėšų eksponatams įsigyti apskrities valdyba beveik neskyrė. Iki 1940 m.
1936 m. baigtos statyti dvi šešių skyrių pradžios mokyklos. „Saulės“ gimnazijos mokiniai ir toliau mokėsi dvaro rūmuose. Pastatas 1931 m. buvo rekonstruotas, nebeliko savitos architektūros - kolonų ir balkono.
1933 m. birželio 15 d. atidaryti Šaulių namai, ta proga į Uteną atvyko ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, LŠS vadas Antanas Žmuidzinavičius, karo komendantas pulkininkas Pranas Saladžius ir kiti. Kiemelyje priešais šaulių namų fasadą prezidento vardo dienos proga buvo pasodintas ąžuoliukas. Šaulių namai tapo viso miesto ir apskrities kultūros centru. Čia vyko teatro vaidinimai, koncertai, skaitomos paskaitos. 1934 m. ant postamento carui Aleksandrui II skulptorius Boleslovas Plungė pastatė paminklą Jonui Basanavičiui.
Nuo 1916 m. veikė lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasario“ kuopa, įkurta kunigo Vladislovo Butvilos. 1936 m. kuopai priklausė daugiau kaip 600 narių, katalikiškai jaunimo organizacijai ateitininkams, veiklą pradėjusiems „Saulės“ progimnazijoje (1919-1920) - 120 narių. Didžiąją skautų organizacijos dalį sudarė mokiniai, Utenoje buvo įkurtos jūrų skautų ir oro skautų skiltys. Jaunalietuvių (lietuvių tautinės jaunuomenės sąjunga „Jaunoji Lietuva“) organizacija buvo labai negausi, bet 1938 m. Utenoje jiems pavyko surengti Aukštaičių apygardos dainų šventę. Labai aktyviai veikė Utenos šauliai - vaidino teatre, suorganizavo chorą, vadovaujamą Vinco Grigaliūno, turėjo savo sporto klubą „Šaulys“, Rašėje ir Narkūnuose rengė Jonines. Į šaulių suorganizuotą Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio minėjimą atvyko prezidentas Antanas Smetona ir kiti svarbūs valstybės pareigūnai.
Knygas uteniškiai pirko Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos knygyne „Žibintas“ (dabar - Utenos kolegijos pastatas), kurio įsteigėjas buvo mokytojas Juozas Namikas, o ilgametis vedėjas J. Kazickas, ir Jono Stankūno knygų kioske Basanavičiaus-Putvinskio (dabar - Maironio) tarpugatvyje. Apie 1932 m. žydai įsteigė kino teatrą „Orionas“, bet gyvavo jis tik dvejus metus. „Pažangos“ bendrovė užsiėmė laikraščių ir žurnalų platinimu.
Sveikatos Apsauga ir Socialinė Apsauga
1932 m. rekonstruota ligoninė. Nuo 1931 m. vaikų gydytoja dirbo Nina Aleksejeva. 1933 m. pradėjo dirbti gydytojas Antanas Grigelis. Jis buvo pirmasis ligoninės rentgenologas, jo žmona Birutė Kairiūnaitė buvo stomatologė. 1939 m. Utenos mieste dirbo 10 gydytojų, 4 dantų gydytojai, 6 žydų tautybės gydytojai dirbo privačiai.
Švietimo draugijos „Saulė“ Utenos skyrius šalia gimnazijos įkūrė vaikų darželį ir bendrabutį mergaitėms. Darželio vaikais ir bendrabučio auklėtinėmis rūpinosi vienuolės iš Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos. Jos buvusio dvaro pastatuose įkūrė ir senelių bei našlaičių prieglaudą.
Miesto Plėtra
Nuo 1932 m. pradėti rengti gatvių tvarkymo projektai, pagal kuriuos numatyta tiesinti gatvių trasas, gerinti jų nuolydžius. Naujai tiesiamos gatvės turėjo patogiau sujungti atskiras miesto dalis. Pagal „Mūro įstatymą“ per keletą metų buvo nugriauta apie 60 lūšnų, sandėlių, o vietoj jų aplink Utenio aikštę iškilo mūriniai pastatai. Miestas užėmė 198 ha, jame buvo 40 gatvių, jų ilgis 25,2 km. Didelė dalis gatvių buvo išgrįstos. Visose tvarkomose gatvėse padaryti betoniniai šaligatviai. 1932 m. Kauno-Daugpilio trakte, Utenos miesto teritorijoje, paklota 1,5 km asfalto dangos. 1933 m. birželio 15 d. Utenoje atidaryti Šaulių namai. 1933 m. pastatyti Lietuvos banko Utenos skyriaus rūmai. Pastatą suprojektavo architektas M. Songaila, statė ir įrangą tiekė 15 Lietuvos ir užsienio bendrovių bei firmų. 1938 m. pastatyta moderni miesto pirtis - pirmoji tokio pobūdžio Lietuvoje. 1935 m. ištiesinta Krašuonos upės vaga. Vietoj medinio tilto per J. Basanavičiaus gatvę buvo pastatyti gelžbetonio tiltai per V. Putvinskio ir J. Basanavičiaus gatves.
Augo gyventojų skaičius, buvo rūpinamasi žmonių reikmėmis, miestas darėsi gražesnis. Savivaldybė iš dvarininkų Balsevičių miestelėnų reikmėms nupirko Vyžuonėlio ir Dauniškio ežerus ir juose įrengė viešas maudykles. Gaisrus gesino gaisrininkų savanorių draugijos (GSD) komanda, jos būstinė iki 1940 m. buvo Šaulių namuose. Gesinti gaisrų gaisrininkai važiavo ne tik arkliais, bet ir automobiliu.
Verslas ir Prekyba
1932 m. gruodžio 4 d. Utenoje buvo įsteigtas Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyrius. Pirmininku išrinktas Jonas Tidikis. 1937 m. gruodžio 4 d. skyrius, minėdamas penkerių metų sukaktį, suruošė didelę lietuvių verslininkų šventę ir išleido specialų Utenai skirtą lietuvių verslininkų laikraščio „Verslas“ numerį. 1937 m. Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyriui priklausė apie 80 narių.
Utenoje buvo galima nusipirkti audinių, kailių, gatavų drabužių, baldų ir kanklių, įvairių maisto produktų, daržovių sėklų, betono dirbinių, veikė malūnas, šaltkalvio dirbtuvės, bene žymiausios įmonės buvo Jono Tidikio ir Balio Lasio „Mašinų mechaniška dirbtuvė“, Juozo Bradelio „Elektro-mechaniška dirbtuvė“ ir Kaušylos žemės ūkio technikos ir malūnų turbinų gamykla, uteniškiai galėjo pasisiūti rūbų, apsikirpti garsioje Prano Sabalio kirpykloje, nueiti į „Visuomenės“ restoraną ar į „Metropolį“. Visą parą buvo tiekiama šviesa, už kilovatą mokama 1,3 Lt. Keleivius aptarnavo privati autobusų stotis.
Iki 1932 m. beveik visa Utenos prekyba, amatai, pramonė buvo žydų rankose. Žydai supirkinėjo linus, sėmenis, javus, išdirbo odą ir kailius, turėjo tekstilės dažyklą, karšyklą, veltinių dirbtuves, batų siuvyklas. Žydų parduotuvėse buvo galima įsigyti įvairių prekių: nuo saldainių iki skardos dirbinių. Daug žydų buvo puikūs dailidės, staliai, siuvėjai, kalviai, užsakymus atlikdavo laiku ir kokybiškai. Žydams priklausė elektros stotis, valcų malūnas, lentpjūvė (dabartinėje K. Donelaičio g.), Kauno ir Sodo g. sankryžoje stovėjo Gordono viešbutis (pastatas nugriautas tik 1986 m.), Šmuilos Lipčico restoranas ir viešbutis veikė dabartinio Registrų centro pastato vietoje.
1937 m. iš Utenos apskrities į Vakarus išvyko 52, 1938 m. - 33 ir 1939 m. - 18 žmonių. 1939 m. Šis dešimtmetis Utenai buvo klestėjimo metas.
Gyventojų skaičiaus kitimas:
| Metai | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| 1937 | - |
| 1938 | - |
| 1939 | - |
| 1946 | 5083 |
Okupacija ir Pasipriešinimas
Po intensyvių statybų, gatvių tvarkymo darbų, pakeitusių Utenos miesto veidą, amatų, prekybos, ekonomikos klestėjimo, įdomaus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu atėjo 1940-ieji. Pasaulinis karas dar nebuvo prasidėjęs visu pajėgumu, Suomija kariavo su Sovietų Sąjunga, padėti suomiams vyko savanoriai iš viso pasaulio, iš Lietuvos irgi. Didelio nerimo kaip ir nebuvo - žmonės planavo pavasario darbus, tikėjosi aplankyti atgautą Vilnių, kaip ir visada įvairiais renginiais iškilmingai atšventė Vasario 16-ąją, nenutuokdami, kad greitai Nepriklausomybės minėjimas bus uždraustas ilgiems metams.
Vasarą karo veiksmai suaktyvėjo, Lietuvoje žmonės, pasiklausę žinių, aptarinėjo vokiečių karo žygį link Paryžiaus. Sovietų Sąjunga griežtai neigė, kad gali kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, bet birželio pradžioje pasienyje pradėjo telkti karinius junginius, birželio 14 vėlų vakarą Lietuvai įteikė ultimatumą, o birželio 15 d. į šalį jau įvedė savo kariuomenę. Liepos 21 d. Lietuvoje buvo įvesta sovietinė santvarka, valstybė tapo sovietų socialistine respublika, o rugpjūčio 3 - aneksuota, t. y. tapo Sovietų Sąjungos dalimi.
Buvo vykdomi ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, administraciniai pertvarkymai, o galutinė Lietuvos ūkio aneksija įvykdyta 1941 m. Utenoje 1940 m. rudenį nacionalizuotos pramonės įmonės, 24 didesnės krautuvės, suimti pirmieji 20 miesto gyventojų: mokytojų, policininkų, tarnautojų. Utenos miesto burmistras Juozas Bartašius buvo vienas pirmųjų, ištremtų į Sibirą.
Po metų vėl tragiški įvykiai - 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas, bet žmonės turėjo vilties atgauti sovietų panaikintą nepriklausomybę. Utenoje susikūręs partizanų būrys užėmė miestą, nuginklavo dalį milicininkų, paleido iš NKVD areštinės kalinius, paėmė į nelaisvę raudonarmiečius ir vietinius aktyvistus. Sukilėliai, kurių tuo metu mieste buvo 53 vyrai, vadovaujami Alfonso Patalausko, ėmėsi atkurti miesto administraciją ir organizuoti jos apsaugą. Valdžią į savo rankas perėmė miesto ir apskrities komendantas kpt. Birželio 26 d. į Uteną įžengė vokiečių kariuomenė. Sovietinę okupaciją pakeitė nacistinė. Didžiausios represijos buvo nukreiptos prieš žydų tautybės žmones. Sinagogos buvo paverstos laikinais arešto namais, Ežero g. įkurtas getas, žydai grupėmis buvo varomi į Šilinės miške įrengtą stovyklą. Beveik kasdien iš stovyklos žmonės buvo išvedami grupėmis po 35-40 ir sušaudomi Rašės miške.
1941 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos karininkai, inteligentija ir vokiečių okupacijos metais neprarado vilties atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Utenoje buvo įkurtas antinacinės „Kęstučio“ organizacijos skyrius (apie 350 narių). „Kęstučio“ organizacijai priklausė ir pats Utenos apskrities viršininkas Bronius Stasiūnas, rėmė kunigas Petras Rauda, gimnazistai slapta leido laikraštėlį „Prošvaistė“.
1944 m. vasario mėn. Utenoje buvo suformuotos dvi Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės kuopos, vadais paskirti Jonas Augutis ir Jurgis Sirgedas. Mokyklų, gimnazijų vyresnės klasės liko beveik be berniukų. 1944 m. liepos 9-10 d. Utenoje jau buvo sovietų kariuomenė. Utena tapo vienu svarbiausių represinių struktūrų centrų kovoje prieš partizanus. 1946 m. pabaigoje Utenos valsčius priklausė Vytauto apygardos partizanų Liūto rinktinės, vėliau - Didžiosios kovos apygardos B rinktinės veikimo zonai. Dabartinio rajono ribose įvairiu laiku veikė apie 1200 partizanų, aktyvūs rezistencinėje kovoje buvo ir Utenos gimnazijos moksleiviai.
1940-1941 m. iš Utenos rajono į šiaurines ir rytines Rusijos vietoves ištremti 335, išvežti į lagerius 145 gyventojai. Traukdamiesi Raudonosios armijos kariai nužudė 15 gyventojų, žuvo 9 sukilėliai. 1945-1953 m. 1946 m. mieste surašyti 5083 gyventojai.
KGB pastatas Vilniuje, panašūs pastatai buvo naudojami ir Utenoje.
Muziejaus Atkūrimas
Į muziejų niekas nėjo, nes jo nebuvo! Abi okupacijos beveik sunaikino viską, ką surinko Antanas Namikas, o ir pats muziejaus įkūrėjas su šeima atsidūrė Sibire. Muziejus „dirbo“ tik valdžios raštuose - jis buvo atkurtas, net tris etatus turėjo, bet vietos valdžiai nebuvo svarbu, vyks veikla ar ne. Kaip to įrodymas - muziejaus direktorės pareigas ėjo trijų klasių išsilavinimą turinti Vera Bojeva. Tik po dviejų metų muziejus gavo nedideles patalpas S. Dariaus ir S. Girėno g., o direktoriumi buvo paskirtas Bronius Vansevičius. Į muziejų sugrįžo dalis A. Namiko surinktų vertybių. Į fotografijos inventorinę knygą buvo įrašyti pirmi eksponatai - 51 nuotrauka.
Jokia ūkinė ar kultūrinė veikla nevyko be valdžios nurodymų - jais vadovaujantis buvo tvarkomi ir muziejaus fondai, ypač aktyviai veikė eksponatų nurašymas: nurašomi tautodailės eksponatai, šventųjų skulptūrėlės, vertingos kelių šimtų metų senumo knygos, net ir nuotraukos su liaudies gynėjais, kuriuos žmonės vadino stribais. Kaip galima lankytojams rodyti nuotraukas, diskredituojančias sovietinę tikrovę?! O tikrovėje buvo daug žmonėms nesuprantamų dalykų - kodėl mokesčius valstybei reikia vežti su raudonomis vėliavomis, džiaugsmingai nusiteikus žygiuoti miesto ir net miestelių gatvėmis naujai įvestų švenčių metu, rengti talkas malkų ruošimui, kad mokyklose būtų šilta.