Sklypo Pirkimas Mūro Strėvininkuose: Galimybės ir Istorinis Kontekstas

Kaišiadorių rajone, Mūro Strėvininkuose, prie pagrindinės gatvės, parduodama buvusi parduotuvė su sklypu. Ši vieta pasižymi patogiu susisiekimu ir gali būti patraukli tiems, kurie ieško vietos verslui ar gyvenamajai statybai.

Kaišiadorių rajonas Lietuvos žemėlapyje

Infrastruktūra ir Patogumai

Parduotuvė šildoma kondicionieriumi, yra atvestas vandentiekis ir įrengta kanalizacija. Taip pat yra san. mazgas. Šie patogumai leidžia iš karto pradėti veiklą arba pritaikyti patalpas pagal savo poreikius.

Finansavimo Galimybės

Pateikiame ne mažiau nei 5-ių kredito įstaigų pasiūlymus, kai tai leidžia finansinės kredito gavėjo galimybės. Skaičiavimai yra preliminarūs ir gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno banko atskirus reikalavimus ir gavėjo finansinį pasą. Administravimo kainos ir sąlygos priklauso nuo pasirinkto banko.

Ši skaičiuoklė yra tik informacinio pobūdžio. Pavyzdžiui, skolinantis 10 000,00 € ir sutartį sudarant 120 mėn., metinė palūkanų norma - 5,50 %, mėnesinis tvarkymo mokestis - 0,40 % nuo visos kredito sumos, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma - 13,65 %, mėnesio įmoka - 148,53 € (paskutinė įmoka - 148,08 €), bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma - 17 823,15 €. Skolinantis kitokią sumą ar terminą ar pridėjus draudimą - nurodyti dydžiai gali skirtis.

Pavyzdinis paskolos skaičiavimas

Atkreipkite dėmesį, kad šie skaičiavimai yra preliminarūs ir gali keistis.

Mūro Strėvininkų Istorija

Mūro Strėvininkų apylinkės turi turtingą istoriją, susijusią su piliakalniais ir senovinėmis gyvenvietėmis. Šios vietos mena įvairius istorinius įvykius ir žmonių gyvenimo būdą.

Piliakalniai ir Senovinės Gyvenvietės

Gale Piliakalnia senovėj buva koki tai pastatai, sklepai, saka, prancūzai ty auksu užkasi. Žmonys kasinėja, ale nieka nerada. Čia palei mumį šitiej grioviai iškasti žmonių, an šitų kalnų gali būt piliakalnis. Akmenų irgi yra. Palei mumį buvu daug didelių akmenų. Manu tėvas atsikėłi iš kiemavietis, kai aju an sklypų. Jisai žemis neturieju, dirbu aiguliu, ale mamyti turieju kelis hektarus, tai atsikėƚi čia palei mišku, kur anksčiau niekas negyvenu, žemi buvu valdiška, tai ir pasistati. Tai čia palei Piliakalni buvu daug didelių akmenų, ailia iš mišku aju in mūs sklypu, dideli toki. Tėvas juos skaldi, atsimenu, deginu ir skaldi. Pirmiau čia buva pelkis, raistai. Tik palei mumį, kur mes gyvenam - sausas kelias. Čia ir toj senobinė gyvenvieti, kur yra titnaga, kur Gudelieni su vaikais rinka. Seniau tai buva daug šita titnaga, mes vaikai skeldavam ugni, seniai rodi.

An kalna palei Lanka Pranu ty viena ailia aja kokia lyg tai tvora iš akmenų išdieta. Ji aja tiesiai kur keliukas per Piliakalni, net an Piktakiemia, anon pusėn Piliakalnia. Seniai tai pas mumį suvėjį baindava kad kas tai ty apipylta tam kalne. Kažin kada seniai seniai, nuo nežinia kokių laikų buva pastatytos nežinia kokios šventyklos ar kas tai buva, toj vietoj, koki tai pastatai, tai šitu girdėjau, ale dabar ty užpylta tas viskas.

Mes gyvenom palei Piliakalnį. Dar mano tėvukas, dar aš maža buvau, tai jis būdavo, vis sakydavo, neikit vaikai ty, ba ty rodasi. Ugnis dega an kalno nuo Kareivonių pusės. Kažkada tai, sakė tėvas, kad jie dar vaikai būdami kasinėjo, ir mes paskui, tai radom plytų, tokios stiprios stiprios buvo, kažkas lyg mūryta. Buvo ir toki grioviai, pylimai koki, kaip lovos. Mes ty bijojom eit, sako, inpulsi. Nuo mūs namų einant ty lyg kalniukas link Kananavičių, paskui krūmai, avietynai, gal tikrai pilkapiai, tokios kaip lovos pailgos, pylimai. Ir bijok eit, žemė minkšta. Levosės kalniukan užlipi, nedidukas toks, tai kairėj raistelis, toliau kalnas.

Kareivonių k. Piliakalnis - gražus ąžuolynas, labai ryškiai įsirėžęs tarp jį supančių pelkių. Dar prieš melioraciją Piliakalnį labai apnaikino Kareivonių kaimo žmonės, kai kėlėsi iš gyvenvietės ir eigulys Lankas šiauriniame kampe gavo žemės, kūrėsi visai šalia piliakalnio ir sprogdino, skaldė čia buvusias, amžius stovėjusias akmenų eiles, ir ganant gyvulius buvo apardytos piliakalnio aikštelės ribos. Vakarų link, už kalną juosiančio griovio esma seno akmenimis grįsto kelio liekana, to paties kelio, kur eina per pelkes. Tą vietą dar vadinome Zatočka. Toliau šis kelias ėjo link Strėvininkų, gal per Burbiškes.

Piliakalnis

Seniau aplinkui piliakalnį negyveno niekas, trobos pastatytos iš visų pusių jau kaimus skirstant an sklypų apie 1930 metus. Tada čia iš Kareivonių kaimo pusės ir pasistatė sodybą eigulys Lankas. Šalia jo, ant labai gražios kalvelės dar įsikūrė kitas kareivonietis - Kananavičius. Tada suskaldė daugybę akmenų, pradėjo dirbti žemę. Iš šiaurės pusės Girelės kaimas kūrėsi apie 1867 metus, po sukilimo, kai buvo iškirsti ištisi ąžuolynai. Man atrodo, kad aplinkui piliakalnį neseniai būta ežerų, nes didelės pelkės dar mano vaikystėj nebuvo pereinamos, buvo 2 keliai link Kareivonių kaimo, vienas ėjo į pietus link vieškelio per Piktakiemio kaimą, kitas - nuo Kareivonių rytinės pusės link Mūro Strėvininkų.

Naujai susikūrusio Girelės kaimo naujakuriai Kliukai gavo žemės prie piliakalnio ir iškasė didelį griovį, einantį link miške buvusio griovio kad nusausintų miško pakraščius juosiančias pelkes, balas ir paversti jas ganomomis pievomis. Tada vanduo nutekėjo žemyn ir išdžiūvo šaltiniai, keletas jų dar buvo likę mano atmintyje, tačiau nepereinamas pelkes galutinai nusausino apie 1958 - 1960 metus šiose apylinkėse vykusi melioracija. Tada šios didelės, piliakalnį supančios pelkės, iškasus didelius griovius aplinkui, buvo sunaikintos, vanduo nutekėjo kanalais toli į Kiementos upę, Liutonių kaime įtekančią į Strėvą. Buvo sunaikinti ir pilkapynai, buvę rytinėje piliakalnio pusėje prieš pelkes. Piliakalnio teritorijoje esama daug įvairių kalnų, pietinėje pusėje nusileidžiančių į pelkes, yra įvairių balų, griovių, krantų, šlapių raistelių. Yra nemažas griovys, kurio šiaurinė pusė žymiai nuolaidesnė už pietinę, į ją mes vaikai negalėdavome lengvai įlipti. Didžiosios pelkės link Kareivonių kaimo buvo maitinamos daugelio nemažų šlaitų šaltinių, nes iš jų ištekėjo upelis link Krasnaselio į Kiemintą. Jis yra likęs ir buvo panaudotas melioracijos metu, kai kur patiesintas, juo teka vanduo ir dabar. Upelis neturėjo vardo. Dar mano vaikystės laike iš šito upelio tėvas parnešdavo lydekų.

Kai tėvą diedukas atidalino, tai jam davė žemę ant kalnelio Piliakalnyje. Čia jis pasistatė namus ir gyvenome. Tenai tėvas buvo radęs tokią giloką duobę su mediniais rąstais, tenai laikydavom sviestą, grietinę, pieną. Tėvas ant tos medinės sienos(?) duobėj prikaldavo didelių cvekų ir an jų kabindavom. Tenai buvo labai vėsu. Einant an Kananavičių nuo Lanko Prano tenai seniau buvo alksnynėlis, paskui Pranas kirsdavo tuos alksnius malkom, pasidarė dirvonas, tada, kai pradėjo arti traktoriai, jau ją,tą vietą, pradėjo art’. Kai traktorius arė gana giliai, tai užkabino, išvertė kokį tai labai tamsiai raudoną molį su daug plytgalių. Ta vieta an paties kalno, kur keliukas pasisuka an mumį, pakrašty miško.

Senas dieduko namas buvo didelis, jis stovėjo kitoj pelkynų pusėj, palei kelią, einantį an Piktakiemio, pietuosna, link vieškelio. Kieme stovėjo svirnas, atokiau - tvartas ir klojimai. Name buvo priemenė, paskui tokia lyg virtuvė, stovėjo duonkepė krosnis, kuknelė, lovos, stalas, sklepas. Per duris eidavai į didelę trobą, joje stovėjo dideli suolai, didelis stalas, pasieniais - lovos. Seniau buvo mada sėdėt’ an pečiaus. Mūs bobutė buvo labai gera, aš vis lėkdavau per raistą takeliu pas ją, net takelis buvo išmindytas. Menu, valgo mutinį, nu duoną su saldintu vandeniu, tai ir man duoda, sėdim abi an to pečiaus ir valgom. Ji vis juokiasi iš manį, sako, kazačka, neburačka, nu reiškia seniai buvau pas ją. Ir miegam abi. Ji mane paguldo savo lovon, o pati gulasi prie tos kuknelės pasiklojus. Buvo tokia mada. Dar gyvenom pas dieduką. Visi susės aplink stalą, šeimyna didelė, jau trys sūnūs su šeimomis, tai kiek žmonių. Tai susės ir niekas nevalgo, visi laukia, kol diedukas visko nepadalins, patys neims, nevalgys. O jis buva skūpus ir pirmiausiai pasiimdavo sau. Prisikrauna, kiek nori mėsos, o kas lienka, tą padalina. Sriubą, mama pasakojo, verda, o mėsą paslepia, šeimynai neduoda, diedukui palieka. Šeimyna gali ir prasčiau. Mano mama nebuvo pratus prie tokios tvarkos, greitai jie atsidalino, tėvui diedukas paskyrė žemę ant Piliakalnio, an kalnelio ir pasistatė namus, išėjo. An kalno, aukštai link vieškelio gyveno Graliauskas, jie buvo turtingi, stiprūs ūkininkai, turėjo bernų, mergų, daug žemės, daug gyvulių. Paskui jis už kokius tai valdiškus reikalus prie rusų sėdėjo kalėjime. Patinskas iš Verdinių kaimo buvo policininkas, dirbo Žiežmariuose, paskui kur tai pasienyje ir paėmė žmoną bajoraitę, atsivežė iš pasienio. Ir jos motiną atsivežė. Kaime vadino ,,caca lialia“, tai vyras jai tik rankutėn pakšt, pabučiuoja, paskui jie satėsi palei tėvą savo namus, turėjo sodą, bityną. Jiem ir žąsis namo pristatinėjo, ir gyvulių daug turėjo, bet paskui seni namai sudegė ir bitynas sudegė, kaimo žmonės ėjo kapstėsi po degėsius aukso ieškodami, sako, pas juos buvo daug auksinių daiktų, paskui užėjo rusai, namai nauji dar nebaigti, jį paėmė kalėjiman, mat prie vokiečių jis dirbo policijoj, tada Patinskienė viena su motina ir vaikais gyveno. Buvo šnekų, kad jie nesugyveno, kad jinai jį skundė. Sako, pykosi dėl sūnaus, jinai jo net mokyklon neleido, slėpė po grindim, turėjo slėptuvę.

Šiandieną jau norėčiau Tamstoms išsiųsti surinktas žinias apie šarvus, buvusius Kietaviškių vidurinėje m-loje apie 1961-6? metus. Nesigilindama į tai, kada Kietaviškių teritorijos buvo perduotos Kaišiadorių raj, nes gali būti, kad tai nebuvo esminė priežastis, dėl ko šarvai buvo išsiųsti Kaišiadorims, noriu pranešti savo ,,tyrimų” rezultatus: 1) Šarvai buvo rasti prie Girelės ( Kareivonių, tikras senasis vardas - Gomantų) piliakalnio pilkapių, melioracijai sujaukus pilkapius. Tai patvirtina buvusios Kietaviškių vid. m-los mokinės Aldona Bičiukaitė kilusi iš Kareivonių kaimo, gyvenanti Žiežmariuose, Ona Ganusauskienė Stankevičiūtė, kilusi iš Piktakiemio (Gomantų)kaimo, gyvenanti Elektrėnuose, Levosė Kananavičienė, gyvenusi Kareivonių kaime( žr. ,,Ar meni tų ažerų”) 2) Šarvus rado Vidmantas Bičius, gyvenęs netoli pilkapių Kareivonių kaime ir kartu su kitais berniukais nunešė į Kietaviškių mokyklą. Gyvena Žiežmariuose. 3) Kietaviškių mokykloje senienomis besidomėjęs mokytojas Br. Makackas, mokinio Prano Česonio tegimu, vedęsis mokinius ir ant Gojaus miške esančių pilkapynų. Gal jo iniciatyva ir buvo padarytas kažkoks stendas, kuriame greta šarvų dar buvę ir kažkokios kitos smulkmenos, kažkoks durklas ar kas, mokytoja Joana Cibulskienė Girnytė, gyvenanti Kietaviškėse, nepamena. Ji tik patvirtina, kad šarvai ir kitkas buvo išvežti į Kaišiadoris, kur ir kam perduoti, ji nesidomėjusi. Kietaviškių mokyklos mokytoja Marija Bacianskienė, gyvenanti Vievyje patvirtino, kad šarvai tikrai buvę Kietaviškių mokykloje ir buvę išvežti į Kaišiadoris, daugiau ji nieko pasakyti negalėjo.

Buva iškasį kareiviškus šarvus, tokius kur iš dratų sukabyta kap lenciūgėliais. Gaudė vyrus. Kartą tėvas su dieduku kūlė rugius kluone, kad ir atvažiuoja. Tėvas palindo po pėdais, nebuvo kur, o diedukas toliau kulia. Atėjo, nieko nėra, tik vienas invalidas. O spragilai du. Mūsų diedukas buvo kontūzytas Pirmajame kare, buvo invalidas, vaikščiojo pasiremdamas lazda, stipriai šlubuodamas, jo koja buvo sutrupyta. Išgyveno daug siaubo. O dar pokaris. Kai jo sūnus, mano dėdė Bolius pabėgo iš rusų kariuomenės, tai vis atvažiuodavo ir atvažiuodavo, ieškojo. Tai ir mano tėvas, ir jo brolis Ignasius, visi slapstėsi. Mama, sako, eini, neši valgyt’, tai kulkos tik zvimbia aplink ausis, buvo šaudymų, gaudymų, ale jie kažkaip tai išsislapstė. Stankevičiai Taduliškėse tai gyveno nuo seno, jie irgi turėjo daug žemės, turėjo kokį tai dvarelį, paskui visko buvo, šnekėjo, kad sūnus Viktoras abiem valdžiom tarnavo, ėjo su žaliukais, o ir Žiežmariuosna pranešinėjo, žinias nešė kam reikia. Paskui jį nušovė Graliausko uosynėlij, gulėjo kelias dienas tenai, net tėvai bijojo. Paskui jau paėmė, laidojo. Menu dar laidotuves.

Kaimas įkurtas po 1863 metų sukilimo, iškirtus Girelės ąžuolyno mąsyvus, likusi šiaurinė miško dalis iki šiol vadinama Girelės mišku, pietinė pusė pavadinta Piliakalniu nuo seno. Algirdas Girininkas mano, jog tai naujojo žalvario amžiaus piliakalnis.

tags: #pirksiu #sklypa #muro #strevininkai