Pirminiai Intelektinės Nuosavybės Objektai: Sąrašas, Principai ir Reglamentavimas

Intelektinė nuosavybė tradiciškai apibūdinama kaip kompleksas išimtinių subjektinių teisių į intelektinės-kūrybinės veiklos rezultatus, išreikštus objektyvia forma. Šios teisės iš esmės yra turtinės. Atsiradus vienareikšmiam pripažinimui, kad intelektinė nuosavybė yra viena iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės vertybių, sustiprėjo jos socialinė funkcija, užtikrinanti inovacijų ir žinių teisinę apsaugą.

1967 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) steigimo konvencijos 2 straipsnyje nurodoma, kad intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno, mokslo kūriniais, artistų vaidybine veikla, fonogramų įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus srityse, moksliniais atradimais, pramoniniais pavyzdžiais (pramoniniu dizainu), prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais ir kitais komerciniais žymenimis, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Panašūs ir identiški sąrašai pateikiami kituose tarptautiniuose susitarimuose. Panašiai apibrėžta ir Lietuvos teisės aktuose, t.y. šiuo atveju įgyvendinamas perimamumas, nusistovėjusių nuostatų taikymas bei jų plėtimas.

Lietuvos teisinėje sistemoje nuo 1990 m. kovo 11 d. Deja, ne visi nauji intelektinės nuosavybės teisės aktai ir juose įtvirtinti principai atitinka pakitusį socialinį intelektinės nuosavybės vaidmenį žinių visuomenėje. Pastaruoju metu yra pilna nuomonių, kad intelektinės nuosavybės reformos pažeidžia balanso tarp teisių turėtojų ir visuomenės interesų balanso principą - taip labiau skatinama proceso stagnacija. Yra propaguojamas tolimesnis intelektinės nuosavybės teisių reformų būtinumas.

Balanso principas realizuojamas ribojant intelektinės nuosavybės teisių ribojimą laike, nustatant teisių išnaudojimo principus, taip pat įvairius teisių apribojimus nekomerciniams ir visuomeniniams tikslams. Šiame darbe apžvelgsiu intelektinės nuosavybės pagrindinius principus perimamumo būdus tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, pagal tiriamojo darbo išvadas siklysiu naujų sprendimo būdų taikant Prancūzijos patirtį tobulinant šią sritį Lietuvoje. Tuo būdu apibrėžiant ateities gaires autorinis teisių ir gretutinių teisių srityje.

LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas// Valstybės žinios 1999, Nr. Europos parlamento ir Europos Sąjungos tarybos direktyva dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 96/9/EB 1996 m. kovo 11 d. Code de la priopriété intellectuelle. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos // Žinios. 1995, Nr. 40- 988. Ženevos konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo // Žinios. 1999. Nr. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisės sutartis // Žinios. 2001, Nr. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 1283  Dėl Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimo" // Valstybės žinios. 1999. Nr. Principai reglamentuojant autorių teises.

Principų perimamumas, jų formavimasis tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose, vartotojų teisės ir laisvės, jų suvaržymas, išimtinių teisių reglamentavimas elektroninėje erdvėje, duomenų bazės, originalumo kriterijaus reglamentavimo principai, turtinės teisės ir asmeninės neturtinės teisės autorių teisėje, jų suderinamumas ir santykis, teismų praktika - bylos, kurios suteikia principams naujus pavidalus. Schematiškai peržvelgti kai kuriuos principus, kurie turėjo didžiausią įtaką reglamentuojant autorių teises tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kūrinys - originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos.

Autorinių Teisių Perdavimas ir Licencijų Suteikimas

Analizuojant principų perimamumo sąvoką, reikėtų iš pradžių ją apibrėžti kaip teorinį reiškinį. Yra pagrindinės problemos, kurios ir reikalauja detalios teisinės analizės intelektinės nuosavybės srityje. Principų egzistencija pasaulinėje istorijoje menama nuo antikos laikų. Tai yra nepaneigiama, nes šio autoriai turėjo teisę į savo kūrybinės veiklos rezultatą, jeigu tie kūriniai buvo neteisėtai perimami - tai buvo vadinama vagyste. Teisinio reglamentavimo principai taip pat keitėsi, kaip keitėsi ir sritys, kuriose autoriaus teisė reikalavo apsaugos.

Šis bruožas vedė į "amžinų" principų atnaujinimo vyksmą ir naujų formavimąsi, išsiskiriant tam tikru požymiu, vadinamu originalumu. Tuo būdu intelektinės nuosavybės reglamentavimo raidos tyrinėtojams atrodė, kad pasiekiamas tam tikras fundamentalus kriterijus - universalumas, visą apimantis bendrumas, bet nedaugiareikšmiškumas. Kūriniui, kaip apsaugos objektui reikėjo įrodyti savo vertingą egzistavimą, savo originalumą ir priklausomybę autoriui, kaip nuosavybę, kuri tradiciškai privalėjo turėti šeimininką. Kalbant apie kokybinę aušruolę, apie atsisakymą nuo nepajudinamų dėsnių, principų, kaip amžinų.

Jeigu teisės akto nuostatos peržiūrimos bandant rasti perimamumo problemos sprendimą. Tai taikoma tik tai intelektinės nuosavybės formai, kuri tapo neaktuali. Toks atribojimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Šis klausimas netgi būtų galima pavadinti principiniu. Ši problema nepakankamai aiški, galima būtų tai paaiškinti tuo, kad moksliniai tyrimai ėjo tik viena linkme, t.y. palaipsninio apsaugos stiprinimo linkme. Kaip ir buvo minėta nėra gausu doktrininės analizės autorių teisių srityje fundamentalis jų laisvių atžvilgiu. Ar egzistuoja balansas?

Tiesioginės nuorodos į autoriaus teises nėra. Autorių teisės yra prijungiamos prie kitų konstitucinių teisių ir laisvių. Skiriant šiuos veiksnius, doktrinoje paliekama galimybė, kad apsaugos išskyrimas gali turėti dirbtinį pavidalą, kuris reglamentuoja labiau autoriaus teisių apsaugą į kūrinį kaip fundamentalsį reiškinį, negu vartotojų teisių apsaugą kaip antraeilę. Kalbant apie autoriaus interesų apsaugą grindžiamą fundamentalis jų laisvių ir teisių pagrindu, svarbu paminėti vieną svarbų aspektą: nuosavybės teisė į autoriaus kūrinį, turtinės teisės pripažinimas. Pati apsauga reglamentuojama labiau autoriaus interesų gynybai įtvirtinti. Individualioji laisvė tampa pagrindu įtvirtinti autoriaus teisę. Išraiškos laisvės pagrindu taip pat pagrindžiama autoriaus teisės apsauga. Kaip tuomet vartotojo teisės, jų vieta šioje schemoje?

1982 metais Prancūzijos konstitucinė taryba (pranc. garantijas asmeniui, kuris yra nuosavybės teisės turėtojas. Jeigu būtų galima apibrėžti, kad asmeninė laisvė gali užtikrinti autoriaus moralinių interesų apsaugą, ji taps ir vartotojų interesų apsaugos įrankiu. Šis nustatymas ir bus paskatintas vartotojų teisių į privatų gyvenimą deklaravimu. Tuo bus aiškinama vartotojų teisė naudoti kūrinį asmeniniam tikslui. Visuomenės spaudimas išlaikyti teisę į privatų gyvenimą, t.y. Visuomenės deklaruojama teisė į informaciją, paskatino reglamentuoti apsaugą, skirtą vartotojų interesams ginti. Tai tapo viešoji teisė, kadangi jeigu šią teisę mes suprasime kaip teisę prieiti prie informacijos šaltinio, tai bus apibrėžtina kaip prieėjimo prie kūrinio teisė, kadangi informacija, glūdi kūrinyje.

Originalumas ir Jo Reglamentavimas

Šioje tiriamojo darbo dalyje giliau analizuosime originalumą, jo reglamentavimą. Lietuvos teismų priimti sprendimai kol kas neleidžia išskirti jurisprudencinės kūrinio sampratos, taip pat jie nėra nei itin novatoriški, nei išskirtiniai bendrame autoriaus teisės doktrinos ir jurisprudencijos kontekste. Svarbiausioji priežastis, lemianti mažą teisminio bylinėjimosi aktyvumą, greta teisinio išprusimo stokos yra dar vis santykinai maža kūrinių ir autoriaus teisių vertė, taip pat reti teisių perdavimo ir suteikimo atvejai.

Kalbant apie kūrinio sampratą visų pirma reikėtų paminėti Berno konvencijos 2 straipsnį: sąvoka literatūros ir meno kūriniai apima kiekvieną, literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jos išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo, tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu.

Taigi Berno konvencijos tekste pateiktas nebaigtinis kūrinių sąrašas bei įtvirtintas apsaugos taikymo literatūros, meno, mokslo kūriniams, nepaisant jų išraiškos būdo ir formos, principas. Konvencija suteikia galimybę valstybėms Berno sąjungos narėms kaip apsaugos kriterijų nustatyti materialios formos reikalavimą (Berno konvencijos 2 straipsnio 2 d.). Kūrinio kaip apsaugos objekto požymiai tekste nėra įvardinti. Autorių teisės objektais nepripažįstami visi kūriniai, kaip jau buvo minėta ATGT. 5 str. įvardyti objektai nesaugomi autoriaus teisės nepaisant, kad daugelis jų atitinka kūrinio požymius, apskritai tarp kūrinys ir autorių teisės objektai skirtumus lemia tai, kad objektais gali būti tik kūriniai, o objektams yra keliamas objektyvios formos reikalavimas, kuris apibrėžia kūrinio apsaugos pradžios momentą. Lietuvoje nėra keliamas materialios formos reikalavimas - pakanka, kad kūrinys įgytų objektyvią formą, t.y. galėtų būti prieinamas kitam asmeniui ar asmenims.

Palyginant Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodekso 112 straipsnio 1 d., kurioje numatyta, kad kodekso nustatyta apsauga taikoma kūriniams , kurie yra kūrybinio darbo rezultatai, nepaisant jų rūšies, išraiškos formos, vertės ar paskirties, autoriaus teisėms. Kūrinio originalumas paprastai įvardijamas kaip esminis kūrinio požymis. Originalumas nagrinėtinas dviem prasmėmis: pirma, originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas apskritai gali būti saugomas, antra originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas nėra kopijuotas nuo kito kūrinio, t.y. Kūrinio originalumas pirmąja prasme sukelia itin daug diskusijų. Kas yra originalu ir kas gali būti laikoma autoriaus teisės objektu, yra tiek doktrinos, tiek teismų nagrinėjimo dalykas. Įstatymai nepateikia jokių kriterijų žmogaus veiklos rezultato originalumui apibrėžti. Įstatymas gali ir turi nustatyti kriterijus, kurie leidžia vieną darbo rezultatą laikyti originaliu, kitą - ne.

Kriterijai, nulemiantys kūrinio originalumą, aiškinami įvairiai. Originalumo sąvoka skiriasi skirtingos teisės tradicijos valstybėse. Bendrosios teisės tradicijos valstybėse pagrindinis kriterijus originalumui nustatyti - pakankamos kūrėjo (didesnės negu minimalios) pastangos kūrybiniam rezultatui gauti. Teisėjas vertina, ar autorius pakankamai įdėjo darbo, išmanymo, apmąstymų (angl. labour, skill, judgement). Be to, pabrėžiama, kad nustatant originalumą tokiu būdu yra minimalizuojama teisėjo subjektyvaus vertinimo galimybė apsaugoti įvairaus pobūdžio darbo ir kapitalo investavimą į intelektinio darbo rezultatą. Kontinentinėje teisėje teisėjas taiko vadinamąjį subjektyvųjį originalumo kriterijų. Teisėjas kvalifikuoja kūrinio originalumą atsižvelgdamas į tai, ar rezultatas atspindi autoriaus asmenybę ( pranc. - empreinte de personnalité).

Originalumo samprata skiriasi ne tik skirtingose pasaulio vietose, bet ir skirtingu laiku. Originalumas, kuris kalbant apie literatūros ir meno kūrinius tradicine prasme bus akivaizdus, vertinant šiuolaikines kūrinių formas toks nebūtų. Šiai problemai būdingas originalumo reikalavimo lygio smukimas - naujos technologijos, naujos kūrinių formos, nauji kūrinio naudojimo būdai lemia tai, kad originalumas, klasikiniame mene pasireiškęs kaip pakankamai aukštas kūrybingumo reikalavimas, tampa objektyvizuotu minimalių pastangų ar tiesiog žmogaus asmeninės veiklos reikalavimu. Tai lemia naujai sukuriamos nematerialios vertybės, kurios nepatenka į tradicinės kūrinių sampratos, teisinės apsaugos būtinumą. Vienas iš būdų apsaugai užtikrinti yra autoriaus teisių apsaugos mechanizmo naudojimas. Būtent dėl šio mechanizmo patrauklumo (formalumų netaikymo, išimtinio teisių pobūdžio, ilgo turtinių teisių galiojimo termino) vis daugiau kūrybinės-intelektinės veiklos produktų mėgina įlįsti į kūrinio sampratą.

Galima pradėti kalbėti apie skirtingas originalumo kriterijaus sampratas, t.y. Kontinentinės teisės doktrinoje yra nurodoma, kad subjektyvusis originalumo reikalavimas netinka naujoms, žemo kūrybinio lygio kūrinių kategorijoms. Todėl kaip kriterijus originalumui nustatyti minima ir įtvirtinama autoriaus asmeninė kūrybinė veikla: preziumuojama, kad kūrinys, kuris yra konkretaus žmogaus kūrybin... Nr. 1999-06-09, Nr. 50-1598.

Ryšys su ES teisės aktais:Direktyva Nr. 1996/9, Celex Nr. Direktyva Nr. 1993/83, Celex Nr. Direktyva Nr. 1993/98, Celex Nr. Direktyva Nr. 1990/313, Celex Nr. Direktyva Nr. 1991/250, Celex Nr. Direktyva Nr. 1992/100, Celex Nr. Direktyva Nr. 1991/250, Celex Nr. Konvencija Nr. 1995/C316/34, Celex Nr.

Intelektinės nuosavybės ciklas

Intelektinės nuosavybės tipai

Terminas "elektroninė erdvė" dažnai vartojamas vietoj tokių terminų kaip "Kibernetinė erdvė", "Skaitmeninė erdvė" ar "Internetas". Šiame darbe bus vartojamas pirmasis terminas, norint įvesti tikslumą ir siekiant išsamaus apibrėžtinumo, bei tęstinumo su Autorių teisės ir gretutinės teisės įstatyme naudojamomis formomis ("naudotis elektroniniu ar kitu būdu" - 2 str./7d.). Šiame darbe taip pat bus pritarta Frederic Pollaud-Dulian autoriaus nuomonei vartoti "elektroninės erdvės" terminą kaip tiksliausią apibrėžimą. Pažeidimų masinis paplitimas pasireiškia per kompiuterines programas, fonogramas, audiovizualinės produkcijos neteisėtą atgaminimą, platinimą (piratavimą).

tags: #pirminiai #intelektines #nuosavybes #objektai