Žmonijos istorija prasidėjo prieš maždaug keturis milijonus metų rytinėje Afrikoje, dabartinės Kènijos, Tanzãnijos, Etiòpijos ir kitų šalių teritorijose. Apie pirmuosius žmonių protėvius žinome visų pirma iš jų išlikusių palaikų. Taip pat archeologai rado jų veiklos pėdsakų ir jų naudotų įrankių. Mūsų protėvių skeletų dalių rasta labai mažai, daug klausimų lieka neatsakytų, tačiau radiniai, kad ir negausūs, leidžia susidaryti vaizdą, kaip viskas galėjo vykti ir kaip keitėsi žmogaus kūnas.
Pirmykščiai žmonės naudojo savo rankas ir protą, kad pagerintų savo gyvenimą ten, kur jie buvo. Ten kur šalta - atsirado drabužiai iš kailio, kur karšta - kitokie kūno pridengimai. Būstai irgi kito, nuo olų iki palapinių, dengtų šiaudais, lapais ar oda. Daug metų praėjo, kol žmonės sukūrė namus tokius, kokius matome dabar.
Aptarkime, kaip keitėsi pirmykščių žmonių būstas ir gyvenimo būdas evoliucijos eigoje.
Australopitekai: pirmieji žingsniai link žmogaus
Vieni iš ankstyviausių žmonių protėvių, atsiradusių prieš maždaug 4 mln. metų, mokslininkų buvo pavadinti australopitekais. Jie buvo žemo, 120-140 cm, ūgio. Nors ir buvo visaėdžiai, maitinosi daugiausia augalais - lapais ir žole. Australopitekai jau mokėjo vaikščioti ant dviejų kojų - ši savybė pradėjo juos skirti nuo beždžionių. Šiam gebėjimui atsirasti didelę įtaką turėjo sausėjantis klimatas. Kraštovaizdis darėsi vis atviresnis, su nedaug medžių, aukšta žole ir krūmais. Būtent tai paskatino būsimus australopitekus palengva atsiskirti nuo savo giminaičių beždžionių ir daugiau laiko praleisti ant žemės, kad rastų užtektinai maisto.
Laisvas rankas buvo galima lavinti ir gaminti vis sudėtingesnius įrankius. Tai savo ruožtu ypač skatino smegenų vystymąsi. Iš tiesų, per kelis milijonus evoliucijos metų žmonių išorė, bruožai, laikysena keitėsi lėtai, didžiausi pokyčiai vyko jų smegenyse. Manoma, kad australopitekai gebėjo artikuliuoti - skleisti tam tikrus garsus. Norėdami išreikšti savo jausmus, jie tikriausiai niurnėjo, kriuksėjo ir visaip kraipė veidą! Vis dėlto dar daug laiko turės praeiti, kol žmonės galės iš tiesų kalbėti ir garsų sistema išreikšti savo mintis ir jausmus.
Kalbos atsiradimas bus vienas iš pagrindinių žmogaus evoliucijos lūžių. Kalba padės kurtis bendruomenėms, kurios dėl savo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti galės lengviau įveikti sunkumus ir pavojus, spręsti iškilusius uždavinius ir plėtoti ryšius.
Australopithecus afarensis
Sumanusis žmogus: įrankių gamybos pradžia
Maždaug prieš 2,5 mln. metų toje pačioje Afrikos dalyje pasirodė pirmoji žmogumi pavadinta mūsų protėvių rūšis - sumanùsis žmogùs (Homo habilis). Jis buvo pavadintas žmogumi, nes mokslininkai yra tikri, kad jis sugebėjo pasigaminti ir naudoti paprastus akmeninius įrankius, iš pradžių skirtus daužti, o vėliau ir gremžti, ir pjauti. Nepamirškime, kad iš tų labai senų laikų išlikę akmeniniai įrankiai buvo tik dalis tuo metu naudotų įrankių. Jie buvo gaminami ir iš kitų medžiagų, pavyzdžiui, iš medžio ar kaulo. Kasdieniame gyvenime jie buvo taip pat svarbūs kaip ir akmeniniai, bet negalėjo išlikti iki mūsų laikų.
Nors rasti akmeniniai įrankiai mums atrodo labai paprasti - tai buvo pati gamybos pradžia. Turime suprasti, kad tik dėl šių pirmų žingsnių ir bandymų šiandien galime naudotis ir didžiuotis naujausiais technikos laimėjimais. Be to, juk įrankius pagaminti nebuvo lengva! Sumaniųjų žmonių gyvenimo liudijimų pirmiausia buvo rasta Olduvajaus tarpeklyje Tanzanijoje. Jie mokslininkams leido labai daug sužinoti apie šiuos pirmykščius žmones. Sumaniųjų žmonių kaukolės buvo didesnės, kaktos aukštesnės nei australopitekų, ne tokie stambūs žandikauliai, mažesni dantys, bet didesnės smegenys.
Kaip ir australopitekai, šie ankstyvieji žmonės gyveno daugiausia savanose šalia vandens telkinių - upių ir ežerų. Čia buvo galima rasti daug įvairaus maisto. Sumanusis žmogus maitinosi ir mėsa, tačiau vis dar buvo maitėda, tai yra mito nudvėsusių gyvūnų mėsa ar žvėrių sumedžiotų gyvūnų likučiais.
Homo habilis rekonstrukcija
Stačiasis žmogus: ugnies valdymas ir migracija
Prieš maždaug 2 mln. metų Afrikoje pasirodė kita žmonių rūšis - stačiàsis žmogùs (Homo erectus, kai buvo suteiktas šis vardas, dar nebuvo žinomos senesnės rūšys). Ankstyviausieji pavyzdžiai buvo rasti prie Turkanos ežero Kènijoje. Šio stačiojo žmogaus ūgis siekė 170 cm ir apskritai jis jau buvo labai panašus į mus - jo skeletas nuo dabartinio žmogaus skeleto nedaug tesiskiria. Ir didėjantis smegenų tūris darė jį vis panašesnį į mus. Didėjant smegenų tūriui, vyko smegenų dalių darbo pasiskirstymas, vėliau leisianti žmogui abstrakčiai mąstyti ir kalbėti. Kaip ir kodėl tai vyko, mokslininkai tiksliai pasakyti negali. Tam įtakos gal turėjo ir tai, kad imta valgyti vis daugiau šviežios sumedžiotų gyvūnų mėsos, kuri buvo maistinga ir turėjo daug svarbių, vertingų gyvybei medžiagų.
Būtent stačiasis žmogus, kaip rodo moksliniai tyrimai, buvo pirmasis, kuris išmoko naudoti ugnį. Nors ugnis ir nėra žmogaus išradimas, jos valdymas neabejotinai buvo labai svarbi naujovė žmogaus ir jo gamybos priemonių raidoje. Kada tiksliai tai įvyko, archeologams sunku pasakyti, tikriausiai jau prieš 1,5 mln. metų žmogus mokėjo ugnį saugoti ir naudoti. Taip pat nėra aišku, kada žmogus išmoko ją įkurti, bet greičiausiai prieš maždaug 150 000 ar 100 000 metų. Kaip pirmykščiai žmonės įkurdavo ugnį? Vienas iš pirmų ir paprastų būdų tikriausiai buvo trinti pagaliuką į medžio gabalą ar šaką.
Prijaukinus ir naudojant ugnį išties pasikeis visos žmonijos gyvenimas ir žmogus taps mažiau priklausomas nuo gamtos reiškinių. Ji švies naktį ir ilgins dieną, ji šildys žiemą ir ilgins vasarą, leis tyrinėti ir įsikurti urvuose. Jos karštis ir šviesa saugos nuo žvėrių. Be to, su ugnimi žmogus galės išgyventi ir šaltesnio klimato kraštuose. Maistą bus galima apdoroti - virti ar kepti, ir taip išvengti pilvo skausmų ir ligų. Ugnis taip pat padės gaminti geresnius įrankius - juos paaštrinti, pakietinti, o daug vėliau daryti ir iš metalo. Ji padės sukurti ir tvirtesnes žmonių bendrijas. Ugnis ir ugniavietė taps puikiu „virtimo žmogumi“ veiksniu, atskirsiančiu mus nuo gyvūnų.
Homo erectus rekonstrukcija
Neandertaliečiai: pažangūs būstai ir erdvės naudojimas
Panašu, jog plačiai paplitęs įsitikinimas, neva neandartaliečiai gyveno urvuose, gali būti nevisai teisingas. Prie Molodovos miesto (Rytų Ukraina) mokslininkai aptiko 44 tūkst. metų senumo neandartaliečių būstą, pastatytą iš mamutų kaulų, kurie buvo subtiliai išpuošti raižiniais ir išmarginti ochra. Iki šiol buvo manoma, jog maždaug prieš 30 tūkst. metų išnykę neandartaliečiai buvo primityvūs klajokliai, kurie glausdavosi urvuose.
Anot Paryžiaus Nacionalinio gamtos muziejaus tyrėjų, šis atradimas leidžia manyti, jog vieni iš mūsų protėvių tam tikrose teritorijose kurdavosi ilgesniam laikui ir ten statydindavosi būstą. „Kaulo kaip statybinės medžiagos naudojimą galima vertinti kaip tam tikrus klimatinių sąlygų pokyčių lūkesčius, - tvirtina L. Dymei. - Prasidėję šalti orai ir medienos stoka toli nuo miškų, atviroje erdvėje gyvenusius žmones skatino užuovėjas statyti iš kaulų. Apskritas maždaug 8 metrų skersmens namas pastatytas iš 116 didelių kaulų, tarp kurių rasta ir mamutų kaukolių, žandikaulių, stuburo ir kojų kaulų - juos neandartaliečiai atrinkinėdavo labai kruopščiai. Būsto viduje archeologai aptiko mažiausiai 25 ugniavietes, kuriose buvo rasta pelenų likučių. Manoma, jog neandartaliečiai medžiojo mamutus pirmiausiai dėl jų mėsos, o apie kaulų panaudojimą susimąstė kiek vėliau.
„Nauja detalė komplikuotoje neandartaliečio dėlionėje byloja, jog šie žmonių giminaičiai toli gražu nebuvo buki urviniai, kaip kad populiaru manyti, - pastebi neandartaliečius tyrinėjantis Oksfordo Brukso universiteto (Oxford Brookes University) biologinės antropologijos ekspertas Saimonas Anderdaunas (Simon Underdown). Tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „Journal of Archaeological Method and Theory“, rodo, kad neandertaliečiai buvo ne mažiau pažengę nei Homo sapiens. Analizuodami artefaktus, rastus Riparo-Bombrini vietovėje Italijoje, mokslininkai atrado bendrus abiejų populiacijų būsto erdvės naudojimo modelius. Tyrimas taip pat parodė, kad abi žmonių grupės demonstravo struktūruotą erdvės naudojimą, suskirstydamos ją į didelio ir mažo aktyvumo sritis.
Neandertaliečio rekonstrukcija
Homo sapiens migracija iš Afrikos
Pagal visuotinai pripažįstamą hipotezę, maždaug prieš 60 tūkstančių metų Homo sapiens išėjo iš Afrikos ir paplito po visą Euraziją. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šią hipotezę paleoantropologai pripažino, tačiau pastarųjų dešimtmečių radiniai verčia ją permąstyt. Taip „Aeon“ straipsnyje tvirtina Havajų Manoa universiteto antropologijos profesorius Christopher J. Bae. Per praėjusius dešimt metų Azijoje buvo rasta daugybė senesnių nei 60 tūkstančių metų Homo sapiens fosilijų. Pavyzdžiui, Pietų Kinijoje esančios olos sluoksniuose, kuriems gali būti nuo 70 iki 126 tūkstančių metų, rasti du žmogaus dantys.
Profesoriaus Bae'o nuomone, visų pirma reikia suprasti, kodėl jie iš viso pasitraukė iš Afrikos. Jeigu gyventojai aklimatizavosi ir resursai nebuvo riboti, nebuvo jokios priežasties savo gyvenamosios vietos keisti. Pavyzdžiui, ilgakulnių (primatų šeima) dantys per milijonus metų praktiškai nepakito - tad, jie rado palankią nišą ir ten apsistojo. Beje, dėl pakitusios aplinkos sąlygų ilgakulniams teko migruoti iš Europos į Pietryčių Aziją, kur jų yra ir dabar. O kas nutiko Homo sapiens? Kai kurie tyrėjai spėja, kad gyventojų tankis taip išaugo, kad žmonės tiesiog privalėjo ieškoti naujų žemių. Kiti pateikia ekologines priežastis (pavyzdžiui, sausras), dėl kurių maždaug prieš 60 tūkstančių metų žmonės patraukė ieškoti derlingesnių žemių. Dar vienas paaiškinimas: žmonės paprasčiausiai nesuprato, kad kraustosi iš vieno žemyno į kitą.
Mokslininkai neaptiko migracijos kelių iš Šiaurės Afrikos per Viduržemio jūrą, tad plitimas po Euraziją vyko per Arabijos pusiasalį. Labiausiai tikėtina, kad jie persikėlė iš Šiaurės Egipto į Sinajaus pusiasalį. Rytinės Viduržemio jūros pusės šalių apgyvendinimas prasidėjo maždaug prieš 200 tūkstančių metų - tai liudija neseniai rasta žandikaulio dalis Izraelyje, Misliya uoloje. Tai yra, dalis šiuolaikinio tipo žmonių patraukė į šiaurę ir pasiekė Izraelį, tačiau dauguma visgi patraukė į pietus: apėjus Himalajus, jiems pavyko pasiekti centrinę Kinijos dalį ir netgi Australiją.
Anksčiau archeologai ir genetika manė, kad persikraustymas į pietus (per Indijos subkontinentą, Pietryčių Aziją ir Australiją) buvo spartus ir vyko išilgai pakrančių, tačiau dabar mokslininkai nebėra tuo visiškai tikri. Čia nerasta archeologinių iškasenų, o pakrantės rajonuose sudėtinga rasti gėlą vandenį. Tad, plitimas į pietus šiais rajonais neapsiribojo.
Šiais metais žurnale „Science“ buvo publikuotas tyrimas, rodantis, kad šiuolaikinio tipo žmonės Azijoje atsirado prieš 177-194 tūkstančius metų. Kaip bebūtų, dabartinis išėjimo iš Afrikos vaizdas daug sudėtingesnis, nei ankstesni modeliai, apibendrina jis. Dabar galima tvirtinti, kad šiuolaikinio tipo žmonės iš Afrikos migravo anksčiau, nei manė mokslininkai ir keliomis bangomis. Be to, skirtingos jų populiacijos kryžminosi kur kas dažniau, nei manyta anksčiau.
Homo Sapiens migracijos schema:
Homininų migracijos schema
Kryžminimasis su kitomis homininų rūšimis
Retas pasakytų, kad žmonių artimi giminaičiai neandertaliečiai buvo patrauklūs. Bet juos pašiepti reiškia pašiepti save: Homo sapiens su Homo neanderthalensis praleido daug intymių akimirkų ir jų genai sudaro 1-4 procentus žmonių genomo. Kitų žmoginių primatų - Denisovo žmonių (Denisovans) - DNR irgi slypi šiuolaikinio žmogaus genome. Denisovo žmogus - priešistorinis hominidas, kurio palaikai rasti Sibire, Denisovo urve (Altajaus kraštas). Šio tipo žmonės gyveno maždaug prieš 40 tūkst. metų, o jų arealas sutapo su neandartaliečių ir šiuolaikinių žmonių (Homo sapiens) gyvenamąja teritorija.
Iš Denisovo žmogaus palaikų rasta (2008 m.) tik dalis pirštakaulio ir dantis (didesnis, nei kitų hominidų). Tačiau iš šių negausių radinių pavyko nustatyti šio žmogaus DNR ir atskleisti tarprūšinį kryžminimąsi. Naujas tyrimas žurnale „Cell“ rodo, kad senoviniai romantiški santykiai neapsiriboja Sibiru: per Pietų Aziją keliavę žmonės irgi poravosi su kita iki šiol mažai žinoma Denisovo žmonių grupe. „Tai revoliucinis tyrimas“, - sakė Davidas Reichas, tyrinėjantis senovinę DNR Harvardo universitete ir nesusijęs su tyrimu. Tai vienareikšmiškai trečiasis kryžminimosi įvykis, papildantis anksčiau nustatytus tarp Denisovo žmonių ir neandertaliečių.
Neseniai atliktuose tyrimuose įtikinamai rodoma, kad dabartinio tipo žmonės, neandertaliečiai ir denisoviečiai reguliariai kryžminosi ir kad jų DNR galbūt yra ir stačiojo žmogaus indėlis. Neandertaliečių DNR procentas dabartinio žmogaus genome yra santykinai nedidelis (1-4 proc.), tad, galima daryti prielaidą, kad žmonės ir neandertaliečiai kryžminosi dar prieš 270 tūkstančius metų. Tačiau 35-40,5 tūkstančių metų amžiaus liekanose, rastose Rumunijos archeologinėje radimvietėje Pešter ku Oase (Peștera cu Oase), aptikta jau 9 proc. neandertaliečių DNR. Tai rodo, kad šiuo atveju tarprūšinis kryžminimasis vyko gan neseniai - gali būti, prieš 4-6 kartas iki šio žmogaus protėvio gimimo. Tada galima padaryti išvadą, kad didžioji dalis mūsų evoliucijos vienaip ar kitaip susijusi su kryžminimusis su neandertaliečiais.
Simbolinis elgesys ir menas
Homininai naudojo įvairius simbolius ir jais manipuliavo. Tai rodo archeologiniai radiniai - skylutes turinčios kriauklės, akmenukai ir dar daug kas. Anksčiau manyta, kad simbolinis elgesys būdingas tik dabartinio tipo žmonėms. O keista tai, kad ankstyviausių dabartinio tipo žmonių, atsiradusių Azijoje iki spėjamo didžiojo kraustymosi iš Afrikos prieš 60 tūkstančių metų, simbolinio elgesio įrodymų nėra.
Dar vienas įdomus pastebėjimas: prieš identifikuojant Denisovo olos radinius pagal DNR kaip denisoviečius ir neandertaliečius, pačią vietą archeologai jau gerai žinojo dėl gausų radinių, įrodančių simbolinį aukštutiniojo paleolito epochos elgesį - ten buvo daug įvairių papuošalų. Kas šiuos artefaktus paliko? Denisoviečiai, neandertaliečiai ar Homo sapiens? Be to, įdomu, kodėl pasikeitė į Pietryčių Aziją atvykusių dabartinio tipo žmonių simbolinis elgesys, ką liudija mažai rastų artefaktų.
Nemokėdami rašyti pirmykščiai žmonės rado būdų, kaip pavaizduoti juos supantį pasaulį. Norint išvysti netoli Belomorsko Senosios Zalavrugos vietovėje esančius raižinius ant uolų tenka įveikti nelengvą kelią. Būtent šioje vietoje Karelijoje rasta daugiausiai taip vadinamų petroglifų - per 2000 ženklų. Pasak specialistų, petroglifai - senesni už Egipto piramides ir senovės šumerų civilizaciją. Apie 70 procentų randamų pasaulyje petroglifų priklauso medžioklės gentims, likusieji - žemdirbystės ir gyvulininkystės.
Vienas iš svariausių argumentų, remiančių hipotezę, kad simbolinis elgesys būdingas tik Homo sapiens, susijęs su tuo, kad neva vien tik jie gebėjo gaminti plaukiojimo priemones ir taip toli keliauti. Australija ir Japonijos archipelagas akivaizdžiai buvo apgyvendinti, pasinaudojant plaukiojimo priemonėmis. Kalbant apie Japoniją, vis dar manoma, kad dabartinio tipo žmonės ją apgyvendino prieš maždaug 40 tūkstančių metų.
Tas pats sakyta ir apie Australiją, tačiau neseni genetiniai tyrimai, aptikę denisoviečių pėdsakus šiuolaikinių melaneziečių ir australų genomuose, rodo, kad negalima atmesti galimybės, kad jūromis plaukioti galėjo jau ir denisoviečiai. Vis daugėjant radinių Azijoje, mokslininkai turi peržiūrėti šiuolaikinio tipo žmonių kilmės modelius.
Life Millions of Years Ago | How Did Prehistoric Humans Survive to Sustain Life?
Ugnies svarba pirmykščių žmonių gyvenime
Nuo to laiko pirmykščiai žmonės galėjo apšviesti naktį ir atbaidyti žvėris. Bet tai dar ne viskas: jie atrado, kad ant ugnies galima kepti mėsą, kuri lengviau virškinama ir ilgiau negenda.
Kai Homo sapiens iš Afrikos patraukė į Aziją, o vėliau į Europą, laužo skleidžiama šiluma padėjo jiems išlikti vėsesniame klimate.
Ugnis pravertė ir medžioklėje: deglai sėlinančių medžiotojų rankose padėdavo nuvaryti plėšriuosius žvėris į reikiamą vietą.
Kaip ankstyvieji žmonės įžiebdavo ugnį ir ją išlaikydavo degančią, nėra žinoma. Veikiausiai jie trindavo vieną medžio pagaliuką į kitą.
Vėliausiai prieš 32 tūkst. metų Homo sapiens padarė svarbų išradimą, kuris leido turėti ugnies kada tik reikia. Tai - paprasčiausias titnago gabalas, dabartinio žiebtuvėlio pirmtakas.
Titnagas labai kietas, bet lengvai skyla. Daužant du titnago gabalus vieną į kitą nuo jų atskyla skeveldrų. Smūgio metu jos įkaista ir nuo ore esančio deguonies užsidega.
Kitokį pirmykščio žiebtuvėlio pavyzdį archeologai atrado Badeno-Viurtembergo (Vokietija) žemėje. Tai gabalas pirito - sieros turinčio mineralo. Kad išgautų ugnį, medžiotojai ir augalų rinkėjai piritą trynė į titnagą, o įsiplieskiančias kibirkštis nukreipdavo į lengvai užsidegančią medžiagą - pintį ir ji pradėdavo rusenti.
1991 m. Ectalio slėnyje Austrijos ir Italijos pasienyje maždaug 3500 m aukštyje rastas sušalęs Alpių gyventojas, gimęs prieš 5200 metų, vadinamasis Ectalio ledo žmogus. Savo paskutinės kelionės metu jis irgi turėjo akmens amžiaus laikų titnagą.
Metalų laikotarpiu titnagą pradėta daužti su geležimi - ji greičiau įkaista.
tags: #pirmyksciai #zmones #gyveno #bustas