Pirtis nuo senų laikų žinoma, kaip kūno ir dvasios atgaivos šaltinis. Ši tradicija gyvuoja ir iki mūsų dienų, nes pirties teikiama nauda ir malonumas yra nenuginčijami. Šaltą ir niūrų žiemos vakarą pasikaitinti ir atsipalaiduoti pirtelėje neatsisakytų daugelis, o įsivaizduokite, jei turėtumėte galimybę pirtelės malonumais mėgautis kada tik panorėję ir tam nebūtina turėti sodybą ar draugų su sodyba.
Garinės pirtys buvo ypač pamėgtos senovės Graikijoje, o kiek vėliau - Romoje. Keitėsi laikai, keitėsi papročiai, tačiau garinės pirties esmė išliko ta pati - tai puikus būdas išsivalyti ne tik kūną, bet ir sielą. Garinės pirties išradėjais galima būtų laikyti graikus. Tiesa, nemažai pirties idėjų jie pasiskolino iš egiptiečių, tačiau gerokai patobulinę sukūrė itin vertinamą garinės pirties pirmtakę, vadinamąją termą. Senojoje Graikijoje labai pamėgtos garinės pirtys buvo įrengtos apvaliuose akmeniniuose pastatuose su centre esančiais ugnimi kaitinamais akmenimis, ant kurių ir buvo pilamas vanduo.
Todėl nenuostabu, kad virš dažnos termos durų puikuodavosi tuomet itin populiarus posakis: „Pirtis, meilė ir džiaugsmas - iki senatvės kartu.“ Vėliau iš graikų pirties malonumo tradiciją perėmė romėnai. Kiekvienas naujas Romos imperatorius savo uždaviniu laikė pastatyti kuo didingesnę, prabangesnę ir patogesnę termą. Pagrindinę šios pirties idėją turkai perėmė iš romėnų, o vėliau nemažai patobulino. Turkiška pirtis tapo kūno ir sielos gydykla, kurioje, be tradicinių pirties malonumų, buvo galima pasimėgauti masažais, aromatinėmis voniomis ir garų kambariais.
Lietuvoje garinės pirties analogu būtų galima laikyti vadinamąją lietuviškąją baltų pirtį - tradicinę ir mūsų širdžiai mielą medinę garinę pirtį. Joje mūsų protėviai kaitindavosi dar XVIII-V a. pr. m. Tokiose pirtyse garas buvo išgaunamas vadinamuoju milinimu, kai ant pirtyje esančio židinio žarijų buvo įkaitinamas akmuo, kuris vėliau, įmestas į kubilą su vandeniu, skleisdavo malonius šiltus garus.
Žiauriai sąžiningi patarimai pirčių statytojams
Pirties tipai ir jų ypatybės
„Technologiniu požiūriu yra trys pirčių tipai:
- Tradicinis, t.y. kai šildomi akmenys ir oras, o ant jų pilant vandenį gaunams garas.
- Rytietiškas, kai pirtis šildoma garu verdant vandenį.
- Japonų onsenai, kur šildomasi pasinėrus karštame vandenyje.
Pavyzdžiui, tradicinė lietuviška pirtis su vainojimosi galimybe skleidžia ne tik šilumą, bet ir yra tikrai gera susitikimo ir bendravimo vieta. O jei mūsų tradicinė pirtis bus papildyta turkiškos pirties garine - gautas rezultatas bus išties nuostabus” - teigia p.
Tradicinėje garinėje pirtyje temperatūra nepakyla labai aukštai, lyginant, pvz., su sauna. Čia laikosi 43-50 laipsnių temperatūra. Svarbiausias tokios pirties išskirtinumas - drėgmė, kuri siekia 100 proc. Kitas šios pirties išskirtinumas - apdaila, kuriai dažniausiai naudojamas prabangus marmuras arba keraminė mozaika.
Planavimas ir įrengimas
Įsirengiant garinę pirtį nuosavuose namuose, apie jai skirtą vietą būtina pagalvoti iš anksto. Kur įsirengti pirtį, iš esmės nėra taip svarbu, svarbiausia, kad jai būtų numatyta pakankamai vietos. Atskiros patalpos reikės ir minėtam garo generatoriui, kuris turėtų būti įrengtas šalia pirties esančioje techninėje patalpėlėje.
„Garo generatorius negali būti sumontuotas pačioje pirtyje, - perspėja pirties žinovas S. Grigaliūnas. Šalia garo generatoriaus toje pačioje ar atskiroje patalpoje turi būti numatyta vietos ir aromatų dozatoriui (jei jo reiks) bei šviesos projektoriui (esant pageidavimui). Projektuojant garo pirtį būtina apmąstyti, kur bus santechninis ar elektros pirties valdymo mazgas, pirties grindų, gultų ir sienų šildymo sistemos. Ekspertų teigimu, įprastai ši įranga neužima daug vietos, tam gali pakakti vos kvadratinio metro ploto sienos dalyje.
„Palyginimui - 3,4 kW galingumo mažos pirtelės garo generatorius garais gali paversti iki 5 litrų vandens per valandą. O šį garą reikia kažkur padėti, kitaip iš pirties jis pateks į gretimas patalpas, - pasakoja pirties žinovas S. Grigaliūnas. - Todėl įrengiant pirtį būtina apmąstyti ir išties galingą bei gerą ventiliacijos sistemą, galinčią pašalinti 100 proc. drėgmės orą.
Paprastai turkiškoje pirtyje įrengiama savaiminė arba priverstinė ventiliacija, vienintelė pastaba - jai būtina naudoti plastiko arba nerūdijančiojo plieno vamzdžius (dėl nuolatinio sąlyčio su drėgme). Taip pat įrengiant ventiliaciją svarbu išlaikyti nuolydžius viena kryptimi į pirtį. Jei tai užtikrinti sunku, ventiliacinės sistemos drenažas gali būti sumontuotas žemiausiame vamzdžių taške.
Erdvės projektavimas
Labai svarbu parinkti ne tik tinkamą vietą garinei pirčiai, bet ir tinkamai suprojektuoti pačios pirties erdves. „Pirtis reiškia, kad ten bus šildomasi. Plastikinė dušo kabina su garo generatoriumi ar dar blogiau - tiesiog dušas su garu - nesušildys. Tai bus tik labai drėgna patalpa arba reikės galingo generatoriaus ir ilgo sušilimo laiko“, - perspėja pirčių ekspertas.
Tradicškai garinės pirties sienos sudaro lygų stačiakampį, šešiakampį ar aštuonkampį. Taip patalpos palubėje susikaupęs kondensatas gali lengvai nutekėti ant sienų ir patekti į drenavimo sistemą. Kitas, ne mažiau išskirtinis garinės pirties įrengimo bruožas - visa pirtis įrengiama vientisai, t. y. sienos, lubos, grindys ir net gultai turi būti pagaminti iš vienos ir tos pačios medžiagos. Todėl ją būtina itin kruopščiai pasirinkti ir negailėti pinigų.
Siekiant sutaupyti ir skirtingiems garinės pirties komponentams parinkus skirtingas medžiagas, gali sutrūkinėti sienos. Dėl nekokybiškų, nesandarių medžiagų ilgainiui gali atsirasti nemalonus kvapas ar net pelėsių. Pirties konstrukcija turi būti šilta, kad neišeitų šiluma, ir sandari, kad drėgmė nepereitų į kitas patalpas, pirties ir namo konstrukcijas. Jis gana minkštas ir laidus vandeniui. Reikia labai patyrusio ir atsakingo meistro, kad padarytų patikimą hidroizoliaciją, bei geros konstrukcijos, kad su laiku neatsirastu įtrūkimų ir drėgmė nepatektų į putą arba dar toliau“.
Gultų įrengimas
Norint, kad namuose įrengtoje pirtyje būtų malonu ir gera kaitintis, itin svarbu tinkamai pasirūpinti garinės pirties gultais. Paprastai jie esti aptakių, patogių formų, kad ant jų būtų komfortiška gulėti ar sėdėti ilgesnį laiką. Jei pirčiai numatyta patalpa yra erdvi, ją galima išnaudoti sukuriant atskiras sėdėjimo ir gulėjimo zonas. Įrengiant sėdėjimo zonas, čia labai svarbu pasirūpinti tinkamu atlošo posvyrio kampu ir išlinkimais.
Kaip minėta, garinėje pirtyje visos pirties erdvės ir vidaus paviršiai turi būti šildomi. Paprastai privačiose pirtyse įrengiama elektrinė grindų ir gultų šildymo sistema. Tiesa, jai privalomas termoreguliatorius, kad pirtyje būtų užtikrinama tinkama oro temperatūra.
Šiuolaikiniai sprendimai
Įrengiant šiuolaikinę garinę pirtį, vis dažniau naudojamas XPS polistireninis putplastis, kuris itin tinka ir visiems statybos darbams, taip pat pamatams gerai apšiltinti. „Dėl savo uždaros struktūros šis polistireninis putplastis yra ne tik šiltesnis, bet ir tvirtesnis, taip pat, kas labai svarbu įrengiant garo pirtį, nelaidus drėgmei, palyginti su EPS putplasčiu, - patirtimi dalijasi UAB „Geras garas“ vadovas. Dėl nereikalingo hidroizoliacijos sluoksnio sumažėja darbų, o dėl daug didesnio tvirtumo labai padidėja konstrukcijos patikimumas.“ Taip pat garo pirtims įrengti galima rasti visą sistemą Wedi gaminių iš armuotu cementiniu sluoksniu dengto XPS polistireninio putplasčio.
„Ši konstrukcija atitinka griežtus Vokietijos standartus intensyvios apkrovos patalpoms, - tikina S. - Montuojama ji labai paprastai naudojant specialius hermetinius klijus.
Pirties priežiūra
Garinės pirties priežiūra labiausiai priklauso nuo to, kokios medžiagos pasirinktos jos apdailai. Įprastai namuose įrengiamos garinės pirtys puošiamos įvairiaspalviais plytelių mozaikos raštais, todėl tokios pirties priežiūra nėra sudėtinga.
„Palaikyti švarą pirtyje iš tiesų nėra sunku. Plyteles paprasta valyti ir plauti, - tikina UAB „Geras garas“ vadovas S. Grigaliūnas. Čia reikia būti itin kruopštiems, labai svarbu iš generatoriaus, kaip ir iš visų prietaisų, virinančių vandenį, nuolat šalinti kalkes.“ Kiek dažnai reikės to imtis, priklauso nuo generatoriaus galingumo ir namų vandens kietumo.
„Kaip teisingai atlikti kalkių šalinimo procedūrą ir kas kiek laiko tai daryti, galima perskaityti kiekvieno generatoriaus instrukcijose, - pataria S. Grigaliūnas. Dar paprasčiau, jeigu generatorius naudoja vandenį, iš kurio kalkės jau pašalintos.“ Beje, palengvinti šią procedūrą galima ir iš anksto pasidomint norimo įsigyti generatoriaus techniniais rodikliais.
Teisiniai aspektai
Pirmiausia daugeliui, matyt, kyla klausimas - ar teisiškai tai įmanoma padaryti? Ar nereikalingi statybos leidimai, kaimynų sutikimai ir pan.? Kita vertus, jeigu, projektuodami pirtį bute ar name, vykdysite kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos darbus, t.y. bus griaunamos ar kaip kitaip keičiamos statinio laikančiosios konstrukcijos, teks pasirūpinti visais atitinkamais dokumentais - projektu, kaimynų sutikimais, statybos leidimu. Įsirengus pirtį, teisės aktų nustatyta tvarka turės būti atlikta ir pripažinimo tinkamu naudoti procedūra.
Bet kuriuo atveju, šios teisinės procedūros yra sugalvotos ne veltui - jų laikantis būsite garantuoti, kad įsirengsite kokybišką ir saugią pirtį, kurios veikimas neturės neigiamos įtakos nei jums, nei aplinkiniams. Tačiau net ir tais atvejais, kuomet statybos leidimo nereikalaujama, statytojas neturėtų per daug atsipalaiduoti ir vykdyti darbus atmestinai.
Pirties įrengimo patarimai
- Optimalus pirties (garinimosi patalpos) dydis yra 4-4,5 kv.m ploto arba 8-10 kub. m tūrio. Pirties aukštį reikėtų numatyti 2,2-2,3 m.
- Net ir pačioje mažiausioje pirtelėje turėtų tilpti dviejų aukštų pirties suolai (plautai), ant kurių galima būtų laisvai atsigulti. Pirtininkai rekomenduoja įsirengti trijų aukštų gultus, kurie išdėstomi pakopomis kas 40 cm.
- Tarp viršutinio gulto ir lubų turi būti išlaikytas bent 1,1 m atstumas, kad būtų patogu nuo jo nulipti. Plauto plotį reikėtų numatyti ne mažesnį kaip 60 cm, kad atsigulus būtų kur padėti rankas.
- Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai sutinkamos malkomis kūrenamos pirtelės, kuriose krosnelės būna su vidine arba išorine pakura, įrengiama priepirtyje. Butuose pirtelės gali būti šildomos tik elektrinėmis krosnelėmis.
- Pirtis turėtų būti projektuojama taip, kad jos atitvaros patikimai atskirtų ją nuo kitų buto patalpų šilumos ir drėgmės režimo ir jo nepablogintų.
- Pirties sienos apkalamos mediniu karkasu, kurio tarpai užpildomi ne mažesniu kaip 5 cm storio akmens vatos sluoksniu. Apšiltinta siena dengiama aliuminio folija, kurios paskirtis atspindėti karštį į patalpos vidų. Galų gale sienų ir lubų paviršius apkalamas dailylentėmis, tarp kurių ir folijos paliekamas tarpas orui cirkuliuoti.
- Garinimosi patalpoje rekomenduojamas neryškus dirbtinis apšvietimas, todėl šviestuvai dažnai pridengiami specialiais gaubtais arba šviesos šaltinis nukreipiamas į grindis. Saugumo sumetimais durys į kaitinimosi patalpą turėtų būti su langeliu arba stiklinės, jos turi atsidaryti į išorę arba būti švaistinės.
Ventiliacijos įrengimas
Vienas iš svarbiausių geros pirties elementų yra ventiliacija. Ji gali būti tiek natūrali, tiek mechaninė. Projektuojant natūralią vėdinimo sistemą, turi būti numatomos oro padavimo ir šalinimo angos. Oro padavimo anga gali būti po kaitinimosi patalpos durimis, palei grindis ar virš krosnies. Oro šalinimo anga neturi būti toje pačioje pusėje kaip ir oro padavimas, rekomenduojama ją įrengti 30 cm žemiau lubų arba po apatiniais gultais.
Ventiliacijos schemos
Yra keletas ventiliacijos schemų, kurias galima pritaikyti pirtyje:
- Padavimas po durimis, ištraukimas lubose: Šiuo atveju, anga iš gretimos patalpos yra 1/2 m virš krosnelės akmenų. Tokiu atveju durys turi būti sandarios. Jos dydis ne mažiau kaip 10x15 cm. Padavimo anga nereguliuojama, ištraukimo - reguliuojama.
- Padavimas po durimis, ištraukimas žemiau lubų: Jeigu padavimo nedarote virš krosnies, tai teks jį daryti po durimis, paliekant maždaug 10 cm pločio plyšį, o ištraukimą teks įrengti apie 30 cm žemiau pirties lubų.
Pirties konstrukciją ištobulinę suomiai rekomenduoja, kad per valandą oras garinėje pasikeistų net 10-12 kartų! Geros ventiliacijos reikia ir šlapiai garinei išdžiūti po maudynių. Neišdžiovinus garinės, joje atsiranda nemalonus kvapas, gali įsimesti pelėsis ar, dar blogiau, grybas.
Ventiliacijos būdas labai priklauso nuo krosnelės tipo. Kūrenant krosnį garinės viduje, šviežias oras pirmiausia tiekiamas krosnies pakuroje degančioms malkoms - dažniausiai pro plyšį durų apačioje arba angą prie grindų. Elektrinėms ir iš priepirčio kūrenamoms metalinėms krosnelėms, oro tiekti nereikia ir oro tiekimo angą verta įrengti ne visai tradicinėje vietoje - apie 50 cm virš karštų akmenų. Tada šaltas įeinantis oro srautas leisis ant krosnelės, maišysis su karštu kylančiu srautu, sumažindamas jo temperatūrą iki komfortiškos, o bendras temperatūros skirtumas tarp kojų ir galvos sumažės. Tokia ventiliacijos schema leis išvengti nemalonaus šalčio pojūčio palei garinės grindis.
Ventiliacijos išvadas tradiciškai įrengiamas tolimajame garinės kampe, virš plautų, apie 30 cm žemiau lubų. Jis turi turėti stumdomą medinę sklendę reguliuoti. Garinės džiovinimui oro traukimas turi būti kuo stipresnis, taigi patartina prie lubų arba tiesiai jose įrengti dar vieną ištraukimo kanalą. Jis atidaromas po procedūrų, o prireikus ir jų metu - greitai pašalinti karščio perteklių ir šlapią garą.
Medžiagos pirties statybai
Pirties konstrukcijai naudojamos įvairios medžiagos, kiekviena iš jų turi savo privalumų ir trūkumų. Svarbu pasirinkti tinkamas medžiagas, atsižvelgiant į pirties tipą, naudojimo intensyvumą ir asmeninius poreikius.
Mediena
Dažniausiai pirties apdailai naudojama mediena, ypač lapuočių rūšys, tokios kaip liepa, juodalksnis ir drebulė. Suomijoje populiari šiaurinė eglė, kuri neturi sakų maišelių. Svarbu, kad mediena būtų tinkamai apdorota, kad atlaikytų aukštą temperatūrą ir drėgmę.
Lentelės tinka alksnio, liepos, drebulės. Beržo ar kitos kietos medienos - netinka. Už lentelių turi būti oro tarpas sienos ventiliacijai. Liepos lentelės tinka idealiai! Dar labai gerai tinka drebulė, ji neįkaista ir „sugeria“ neigiamą energiją. Naudojamos ir juodalksnio lentelės, nors jos ir daugiau įkaista. Kietų medienos rūšių lentelės naudojamos mažiau, nes jos stipriai kaista.
Izoliacinės medžiagos
Pirties šiluminei izoliacijai dažniausiai naudojama akmens vata, kuri užpildo medinio karkaso tarpus. Svarbu, kad izoliacija būtų atspari drėgmei ir aukštai temperatūrai. Taip pat naudojama aliuminio folija, kuri atspindi karštį į patalpos vidų.
Įrengiant šiuolaikinę garinę pirtį, vis dažniau naudojamas XPS polistireninis putplastis, kuris itin tinka ir visiems statybos darbams, taip pat pamatams gerai apšiltinti. „Dėl savo uždaros struktūros šis polistireninis putplastis yra ne tik šiltesnis, bet ir tvirtesnis, taip pat, kas labai svarbu įrengiant garo pirtį, nelaidus drėgmei, palyginti su EPS putplasčiu.
Akmenys
Akmenys yra svarbus elementas tradicinėje pirtyje, nes jie kaupia šilumą ir garą. Reikėtų vengti smiltainių ir kalkakmenių, nes jie greitai suyra. Patartina pasirinkti tankius, geriausia vienspalvius tamsius akmenis. Idealiu atveju akmenys imami iš upelio ar upės vagos - jie būva vandens ir saulės užgrūdinti, su švaria energetika, o ir atrodo puikiai. Be to apvalios formos akmenys lėčiau atvėsta, krosnelė ilgiau „laiko“.
Pirtys labai panašios, gal su „Steammaster`iu“ galima padaryti kiek šlapesnę. Rašoma, jog tarp pirties vidaus dailylenčių ir aliuminio folijos (ar kitos hidroizoliacinės medžiagos) reikia palikti 2,5-5 cm tarpą laisvai oro cirkuliacijai. Taip, oro tarpas tarp dailylentės ir garo izoliacijos (folijos) turi susiekti su pirties patalpa, nes ten patekusi drėgmė bei kondensatas privalo vėl išgaruoti ir pasišalinti. Uždarius tarpą, ten ilgesnį laiką kaupsis drėgmė su visais tolimesniais padariniais. Medinėse konstrukcijose apskritai neturėtų būti uždarų ertmių, o juo labiau pirties konstrukcijose. Todėl minimas oro tarpas turi būti atviras tiek apačioje, tiek viršuje, palei lubas, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti tarp folijos ir lentučių.
Krosnelės pasirinkimas
Krosnelės pasirinkimas priklauso nuo pirties tipo ir individualių poreikių. Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai sutinkamos malkomis kūrenamos pirtelės, o butuose - elektrinės krosnelės. Svarbu, kad krosnelė būtų gamykloje pagaminta ir aprūpinta automatiniu srovės išjungikliu.
Priklausomai nuo būsimo maudymosi intensyvumo imkite mažesnius ar didesnius pateiktus skaičius. Kaip žinia, šiluma prarandama per neįzoliuotus sienų plotus - tai mūras, langai, durys. Paskaičiuokite jų plotą ir pridėkite prie garinės tūrio tiek pat kubinių metrų, kiek gavote kvadratinių. Jei statysite garinę iš rastų - jos tūrį padauginkite iš 1,5.
Akmenų kiekio skaičiavimas
Vieno teisingo atsakymo, susiejančio garinės tūrį arba plotą su akmenų kiekiu nėra, nes yra daug reikšmingų faktorių. Siūlome vadovautis tokia skaičiavimo metodika:
- Jūs pirksite kokybišką fabrikinę metalinę nuolatinio veikimo krosnelę. Tai reiškia, kad kūrendami ją pėrimosi metu, jūs greitai kompensuosite akmenų prarandamą šilumą ir akmenų reikės mažiau. Galite skaičiuoti maždaug po 6-7 kg kiekvienam garinės kubiniam metrui.
- Jūs turėsite vietinio meistro suvirintą krosnelę. Kadangi tokios krosnelės paprastai neužtikrina kokybiško akmenų kaitimo, akmenų reiks daugiau - po 8-10 kg kiekvienam garinės kubiniam metrui.
- Jūs įsirengsite savo darbo periodinio veikimo krosnį. Tokiu atveju akmenų sukauptos šilumos turės pakakti visam maudymosi seansui. Tad akmenų reiks daugiau - apie 20-30 kg kiekvienam garinės kubiniam metrui.
Renkantis krosnelę svarbu atkreipti dėmesį į gamintoją. Pavyzdžiui, NARVI produktai yra 100% pagaminti Suomijoje, pasižymi kokybe, tvirtumu ir ilgaamžiškumu.
Pirties procedūros
Klasikinė pirties procedūra, tinkama daugeliui yta tokia. Pirmo užėjimo metu ramiai pasėdime ir sušylame. Kūnas prisitaiko prie aukštos temperatūros, persitvarko jo medžiagų apykaita. Kai tik oda išrasoja pirmuoju prakaitu - laikas eiti atsipūsti. Pasėdime priepirtyje arba gryname ore, tačiau jokiu būdu ne skersvėjyje! Ilsimės, kol pulsas ir kvėpavimas vėl tampa normalūs, dažniausiai apie 10-15 min. Antro užėjimo metu jau pilame vandens ant akmenų, išgaudami lengvą kaitrų garą. Kas pageidauja - gali pradėti vanotis vantomis.
Mėgstantys užeiti dažniau ir antrąjį kartą gali tik pasėdėti prakaituodami. Jei nesivanojame, verta naudoti kokį nors gydomąjį mišinį garui išgauti. Išeiname ilsėti priepirtyje, arba, jei jaučiamės stipriai įkaitę, galime šokti į vandenį (tvenkinį, eketę, dušą). Trečiojo ir ketvirto užėjimo metu paprastai vanojamasi ir atliekamos įvairios terapinės procedūros, pagal individualų žmogaus poreikį, užsigrūdinimą ir skonį - masažas, kompresai, įtrynimai, jeigu jų reikia. Paprastai vanojantis temperatūra būna kiek žemesnė, nei pirmo užėjimo metu, tačiau yra drėgniau. Gerai iškaitus ir išsivanojus patartina staigiau vėsintis šaltu vandeniu.
Jei šokame į eketę, ir lauke šalta, iškart po eketės patartina 1-2 min. užeiti į garinę sušilti. Paskutinio užėjimo į garinę metu (vieniems tai bus 3-as, o kitiems gali būti ir 5-as arba 6-as kartas) paprastai nesivanojama, leidžiama organizmui atsipūsti. Išėjus nesiprausiama šaltu vandeniu, o tiktai sėdima susivyniojus į rankšluostį ar paklodę ir ilsimasi. Aktyvus prakaitavimas gali tęstis dar keliolika minučių, todėl skubėti apsirengti neverta. Po pirties labai svarbu ramiai pailsėti.
Viską atlikus teisingai, rezultatas tikrai nenuvils ir savo gyvenamajame būste galėsite mėgautis mažyte šilumos oaze. Tai puiki prevencinė priemonė ne tik stresui ir nuovargiui mažinti, bet ir peršalimo ligoms gydyti.