2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Baudžiamasis kodeksas numato naujus plėšimą ir vagystę kvalifikuojančius požymius, kurių sąvokos Baudžiamajame kodekse nepateikiamos. Iki tol susiformavusi teismų praktika nagrinėjant vagystės ir plėšimo baudžiamąsias bylas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodinė medžiaga šių veikų kvalifikavimo klausimais yra nepakankama vieningam įstatymo taikymo praktikos formavimui. Dėl to pasitaiko klaidų nustatant grobimo dalyką, pagrobto turto vertę, įsibrovimo į patalpą ar saugyklą požymį, kišenvagystės požymius.
Išanalizavus apibendrinimui pateiktas 2004 metais išnagrinėtas baudžiamąsias bylas darytina išvada, kad teismai paprastai tinkamai aiškina ir taiko BK 178 ir 180 straipsnius, teisingai nustato tuos vagystę bei plėšimą kvalifikuojančius požymius, kurių vienoda kvalifikavimo praktika buvo susiformavusi taikant iki 2003 m. gegužės 1 d.
Vagystės ir plėšimo esminiai aspektai
Norint suprasti plėšimo ir turto prievartavimo apibrėžimus, būtina išnagrinėti keletą esminių aspektų:
- Vagystės objektas - visų formų ir rūšių nuosavybė.
- Plėšimo nusikalstamos veikos objektą sudaro ne tik visų formų ir rūšių nuosavybė, bet ir žmogaus sveikata bei žmogaus veiksmų laisvė.
- Vagystės ir plėšimo dalykas yra svetimas turtas.
- Turtas pagal BK 178 ir 180 straipsnius - tai turintys vertę bei fizinius parametrus (gabaritus, svorį, skaičių, kiekį) daiktai (pvz., namų apyvokos daiktai, transporto ir gamybos priemonės, asmeniniai daiktai, taip pat pinigai ir vertybiniai popieriai).
Pinigai - tai apyvartoje esanti nacionalinė ir kitų šalių valiuta. Vertybiniai popieriai, kaip vagystės ir plėšimo dalykas, yra tik tie, kurie suteikia teisę gauti turtą be juos pateikusio asmens tapatybės ir reikalavimo teisės turėjimo nustatymo. Vardiniai vertybiniai popieriai, kurių turinyje nurodyta reikalavimo teisė konkrečiam asmeniui, nėra vagystės ir plėšimo dalykas. Išimti iš apyvartos ar ribotai apyvartoje esantys daiktai nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal Baudžiamojo kodekso 178 ir 180 straipsnius. Tokių daiktų pagrobimas kvalifikuotinas pagal Baudžiamojo kodekso 119, 254, 256, 263, 296, 302 ir 306 straipsnius.
Jei BK 119, 254, 256, 263, 296, 302, 306 straipsniuose numatytais veiksmais kartu pagrobiamas apyvartoje esantis turtas (pvz., radioaktyvios ar branduolinės medžiagos pagrobiamos kartu su kapsule ar kasete, kurioje jos buvo laikomos, narkotinės medžiagos pagrobiamos kartu su seifu, kuriame jos saugomos), tai tokia veika kvalifikuojama kaip idealioji sutaptis su veikomis, numatytomis BK 178 ar 180 straipsniuose.
Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Kai turtą pagrobia kartu gyvenantis šeimos narys, kuriam tas turtas nepriklauso bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise (pvz., vaikas, įvaikis), tai, vertindami tokį atvejį, teismai turi išsiaiškinti to asmens ryšį su pagrobtu turtu (ne juridinį, o faktinį svetimumo aspektą).
Faktinis naudojimasis daiktu nustatomas konkrečioje byloje išsiaiškinant aplinkybes, ar toks asmuo buvo turto savininkų išlaikomas, vedė bendrą ūkį arba iki įvykio naudojosi ar tvarkė turtą, kurį vėliau pagrobė. Jei, išsiaiškinus šias aplinkybes, nustatoma, kad iki pagrobimo asmuo turtu naudojosi ar įgyvendino valdymo teises, tai tokia veika kaip svetimo turto pagrobimas nekvalifikuojama.
Atsakomybę už turto pagrobimą įstatymo leidėjas diferencijuoja pagal turto vertę. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal turto vertę, remiantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Svetimo turto pagrobimas panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis kvalifikuojamas kaip plėšimas ir tais atvejais, kai turto vertė yra mažesnė nei 1 MGL.
Kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis įprastine to daikto rinkos verte veikos padarymo metu (įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto). Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo - pardavimo sandorius, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus.
Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo - pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenys apie daikto įsigijimo kainą, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. prievolėmis savininkui (pvz., mobiliojo ryšio telefonas, kurio rinkos vertė 500 Lt, įsigytas už 1 litą sudarant terminuotą abonementinę sutartį, arba jei savininkas turtą įsigijo mažesne nei vidutinė rinkos kaina akcijos metu ar pritaikant kitokią nuolaidą), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą.
Pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 ir 180 straipsniuose.
Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Kaltininkui pagrobus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi pagrobti, atžvilgiu, išskyrus du atvejus: kai vagystės būdu kėsinamasi pagrobti didesnės nei 3 MGL vertės turtą, tačiau pagrobiamas bet kokios mažesnės vertės turtas, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pagrobti didesnės nei 3 MGL vertės turtą; kai vagystės ar plėšimo būdu kėsinamasi pagrobti didelės vertės turtą, tačiau pagrobto turto dalis nesudaro didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti didelės vertės turto vagystę ar plėšimą.
Jei veiksmais, atitinkančiais apgaulės požymius, kaltininkas užvaldo asmens, kuris dėl amžiaus, fizinių ar psichinių trūkumų, nervinio sukrėtimo, girtumo, narkotinių medžiagų poveikio ir pan. Atsakomybė už mokėjimo instrumento pagrobimą reglamentuota Baudžiamojo kodekso 214 straipsnyje, o pasinaudojimas mokėjimo instrumentu (pvz., atsiskaitymas už prekes, grynųjų pinigų paėmimas iš bankomato) kvalifikuotinas kaip sukčiavimas, nes asmuo, atlikdamas operacijas su sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, operacinei sistemai ir bankui save pateikia kaip asmenį, turintį teisę atlikti tokias operacijas, t. y.
Taip pat, jeigu svetimą turtą pasisavina ar iššvaisto asmuo, turintis priėjimą prie turto ryšium su savo darbo pareigų atlikimu, tačiau šis turtas nebuvo jam patikėtas ar nebuvo jo žinioje, jo veika kvalifikuojama kaip vagystė.
Skirtumai tarp vagystės ir plėšimo
Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo. Jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas.
Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais (pvz., demonstruojant peilį ar kitą įrankį, bauginančiais gestais). Grasinimas turi būti realus. Grasinimas laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, neapsiribojant tik nukentėjusiojo suvokimu.
Plėšimas ir turto prievartavimas: skirtumų analizė
Ir plėšimas, ir turto prievartavimas gali būti padaromi panaudojant smurtą ar grasinant panaudoti smurtą siekiant užvaldyti svetimą turtą. Atribodami plėšimą ir turto prievartavimą, teismai turi atsižvelgti į tai, kad plėšimo atveju paprastai kėsinamasi į neapibrėžtą turtą, nenurodant grobimo motyvo ar tikslo; turto prievartavimo atveju reikalaudamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, be to, dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą - nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą.
Kitoks atėmimas galimybės priešintis, numatytas BK 180 straipsnyje, yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar kitokią prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Todėl nukentėjusiojo tyčinis nugirdymas, apsvaiginimas, įmaišant į gėrimą migdančių ar kitaip svaiginančių medikamentų siekiant pagrobti jo turtą, vertintini kaip kitoks atėmimas galimybės nukentėjusiajam priešintis.
Jei, nugirdant ar minėtais būdais apsvaiginant nukentėjusįjį, buvo panaudotas fizinis smurtas, veika kvalifikuotina pagal du požymius - kaip plėšimas panaudojant fizinį smurtą ir kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Jeigu dėl tyčinio nugirdymo, narkotinio ar medikamentinio apsvaiginimo, nors ir nenaudojant smurto, buvo sutrikdyta sveikata, veika kvalifikuotina kaip sutaptis tik tuo atveju, jei padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Vagystė ir plėšimas yra tyčinės nusikalstamos veikos, kurios padaromos tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią. Vagystė ir plėšimas gali būti padaromi apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Jei kaltininko tyčia buvo nukreipta pagrobti didelės vertės turtą, bet jam nepavyko pagrobti tokios vertės turto, jo veika vertinama kaip pasikėsinimas padaryti didelės vertės svetimo turto grobimą.
Nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y., kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas.
Jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimo turto, tačiau toks sumanymas kaltininkui kyla panaudojus smurtą, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos - sveikatos sutrikdymas ir vagystė (realioji sutaptis). Jeigu paimdamas svetimą turtą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos kaltininkas mano, kad atsiima savo turtą, ar yra įsitikinęs, jog veikia vykdydamas kito asmens turtines teises, tokioje veikoje nėra BK 178 ar 180 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties. Minėti veiksmai vertintini atsižvelgiant į subjektyviuosius veikos požymius bei kitas veikos aplinkybes ir gali būti kvalifikuojami pagal BK 228 ar 294 straipsnį.
Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vagystę kvalifikuojantis požymis yra įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas - tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių.
Saugykla - tai tam tikras įrenginys. Saugoma teritorija - tai apibrėžtas žemės ar vandens plotas. Ir saugykla, ir saugoma teritorija - tai objektai, specialiai įrengti ar skirti nuolatiniam ar laikinam materialių vertybių saugojimui (nuo vagystės, sunaikinimo, stichinių jėgų ir pan.), saugomi fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis (saugykla - seifai, konteineriai, autorefrežeratoriai, kasos aparato pinigų stalčiai, kt.; saugoma teritorija - prekybinių ar krovinių pervežimų organizacijų teritorijos, kur laikomos prekės ar kitos materialios vertybės, elevatoriai, aptvarai gyvuliams ir paukščiams laikyti ir pan.). Taip pat saugykla ar saugoma teritorija yra materialių vertybių saugojimui skirti objektai, į kuriuos patenkama tik su specialiais leidimais.
Pažymėtina, kad saugykla laikomas tik tam tikras stacionarus ar transportuojamas įrenginys. Patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją darbo metu, tačiau tik į tas vietas, į kurias įėjimas yra laisvas (nedraudžiamas), pvz., į parduotuvės prekybos salę, nelaikomas įsibrovimu net ir tuo atveju, kai patenkama turint tikslą pavogti ar apiplėšti. Kai į minėtas vietas patenkama nedarbo metu arba kai įėjimas į jas yra uždraustas, turto pagrobimas kvalifikuojamas kaip padarytas įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugo...
Turto civilinio konfiskavimo įstatymas
Už naują Turto civilinio konfiskavimo įstatymą balsavo 73 Seimo nariai, prieš buvo vienas ir keturi parlamentarai susilaikė. Numatyta, kad įstatymas įsigalios šių metų liepą. Asmens turtą įstatymas leidžia konfiskuoti, jei jis priklauso nusikalstamoms grupuotėms, įtariamas, kaltinamas ar nuteistas už sunkius ir kai kuriuos apysunkius nusikaltimus. Tai būtų prekyba žmonėmis, plėšimas, turto prievartavimas, vagystės iš patalpų, automobilio vagystės, su kontrabanda, narkotikais susiję ar korupciniai nusikaltimai, nusikalstamasis susivienijimas.
Taip pat konfiskuoti turtą būtų galima, jeigu jo vertė neatitinka asmens teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 100 tūkst. eurų. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas į projektą įrašė, kad civilinio proceso tvarka gali būti išieškomas ir turtas, įgytas iki įstatymo įsigaliojimo, bet ne anksčiau nei 2010 metų gruodžio 11 dieną.
Pagal Seimo priimtas pataisas, siekiant užbėgti už akių galimam turto išdalijimui, nustatoma, kad turto konfiskavimo procesas apimtų ir turtą, perduotą vaikams, seneliams, tėvams, sutuoktiniui ar sutuoktinio artimiausiems giminaičiams. Prieš pradedant konfiskavimo procesą, būtų atliktas turto tyrimas. Sprendimą dėl to priimtų prokuroras, nustatęs, kad yra pagrindas įtarti, jog turtas yra gautas nusikalstamu būdu ar 100 tūkst. eurų viršija asmens teisėtas pajamas.
Turto civilinio konfiskavimo procesas susidėtų iš dviejų etapų. Pirmiausia asmuo būtų įpareigojamas deklaruoti ir pagrįsti turimą turtą bei pajamas. Jeigu asmuo to nepadaro, būtų kreipiamasi į teismą dėl turto, neproporcingo asmens pajamoms, konfiskavimo. Sprendimus dėl įpareigojimo deklaruoti ir pagrįsti turtą bei pajamas skyrimo asmeniui, dėl turto civilinio konfiskavimo, o prireikus ir dėl turto arešto taikymo priimtų teismas. Į teismą dėl minėtų sprendimų turėtų kreiptis prokuroras. Bylos dėl turto civilinio konfiskavimo būtų nagrinėjamos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pagal prokuroro ieškinį dėl viešojo intereso gynimo.
tags: #plesimas #ir #turto #prievartavimas